Iš bloknoto (54)
Žiema jau persirito į antrąją vasario pusę, šen bei ten lengvai pasnyguriavo, o naktimis ir rimčiau pašalo, bet saulė jau šildo pavasariškai ir gali tik džiaugtis, kad gal ir Ukrainos išvargėlius karius, kartais po keletą dienų išbūnančius apkasuose be pamainos, švelniau paglosto. Bet kai žiemą važiuoji atsikvėpti į Nidą, niekada nežinai, kokių siurprizų ji tau pateiks. Po ilgo laiko vėl panorau pamatyti „Stintapūkio“ šventę, išsiilgtas marias, vaizdą pro platų langą iš ketvirto aukšto, o galbūt ir jūrą, jei kas nuveš. Šį kartą Nida padovanojo keletą neišdildomų įspūdžių: kai 14 dieną atvykom, marios liūliavo, teškėjo prie kranto, pūtė ne itin malonus pamariečiams šiaurės rytų vėjelis, jokių ledų, jokių žvejų pašiurpusiose mariose. Miestelis skendėjo rudeniškoj prieblandoj, ir tik plikų medžių ryžtinga grafika, duslus pušų žalumas ir raudoni čerpių stogai įvairino vaizdą. O naktį pakilusi pilnatis slaptingai apšvietė neramiai pulsuojantį dangų.
Kitą rytą pažvelgusi pamatau visiškai baltą Nidos peizažą su visa bažnyčia ir marių ploteliu – jokios spalvos, jokių niuansų! Einu į stintų šventę. Naglių gatvelėj daugybė žmonių, bet jokių varžytuvių, tik mugės gidė pasakoja apie tradicijas, o visos žuvys su pardavėjais sulindę į tvarkingus paviljonus; o jau ten, jeigu išstovėsi, gali gauti ir čia pat verdamos žuvienės (5 eurai), ir keptų stintų (penkios mažytės žuvytės porcijoje – 10 eurų), ir visokios rūkytos žuvies, ir kepinių, ir riestainių, bet sveriamos žalios stintos apie vidudienį jau buvo išpirktos. Nieko betarpiško, netikėto, kaip kad būdavo, mugėje nebebuvo. O stebuklas vyko ant marių; atrodė, kad ant vandenų nukrito ir sudužo stiklinis dangus; šaltukui spaudžiant, dangaus šukės kaipmat susijungė, ir žmonės ėmė lipti ant to plono gruoblėto saulėje spindinčio paviršiaus, tęsdami žiemos stintų šventės tradiciją.
Dar kitą dieną, Vasario 16-ąją, sniegas jau storu sluoksniu dengė Nidą, visos gamtos aistros aprimo, tik ryški saulė švietė žydrynėj šildydama, sukviesdama varnų pulkelius sniege kruopščiai maudytis, valytis, o paskui džiovinti plunksnas ant raudonų stogų, atokaitoje. Nekaltas vaizdo baltumas, tyla, ramybė ir skaisti saulė danguje švietė žmonėms lyg patvirtindama, kad Šventė, kad savo žemėje esame laisvi. Laisvi rinktis.
Išvakarėse, šeštadienio vakarą, dar nebaigtos įrengti „Agilos“ fojė grojo puikusis Mindaugo Bačkaus vadovaujamas kvartetas. Jo išklausyti, deja, neteko, bet kitą vakarą per stebuklą per sudrėkusį, traškantį radijuką išklausiau M. K. Čiurlioniui skirtą koncertą iš Filharmonijos. Pirmą kartą girdėta kompozitoriaus Donato Zakaro „Fantazija“ fortepijonui ir orkestrui, Luko Geniušo atliekama, skambėjo jaudinančiai: žinomi Čiurlionio kūrinių fragmentai labai subtiliai įvilkti į simfoninio skambesio rūbą.
Jau ne pirmą kartą atsidarau kompiuterį galvodama parašyti apie neseniai OKT saliukėje matytą spektaklį „Šventoji“, bet pajutusi, kad kažkas mane kausto, tarsi neleidžia laisvai kalbėti, tą ketinimą vis atidedu. Tai kas gi man trukdo? O trukdo, pasirodo, daug kas. Beveik iš karto pajutau, kad mane nuo spektaklio stumia pats pasirinktas pasakojimo būdas, bandymas mus šiurpinti ir graudenti rodant degradavusios alkoholikės fizinę negalią, paskui – viską nuo pradžių pasakojant, kaip tas nuopuolis prasidėjo.
Nors scenarijų rašė keturi asmenys, įskaitant pačią aktorę Eglę Jackaitę ir net Oskarą Koršunovą, vidinio sielos judėjimo, lūžio nepajaučiame. Galvoju – kodėl? Juk stengtasi. Galvoju, kad monodramą suvaidinti gali tik retas aktorius. Brandi asmenybė. Kiek aktoriai bando patys save režisuoti, jiems dažniausiai nepavyksta. Kad pavyktų, reikia būt savyje išsiugdžius režisierių – mąstantį, pajėgiantį konstruoti spektaklio kompoziciją, improvizuoti, jaučiantį formą ir gebantį perteikti pagrindinę mintį. Ir ypač svarbu monodramoje – laikyti artimą ryšį su žiūrovais.
Visiška nesąmonė ir profesionali klaida buvo universalios temos kūrinį – smurtas, nusivylimas, prievarta, nuopuolis, atgaila, bandymas išsivaduoti – sukišti į konkretų 6–7 dešimtmečių vargano modernizmo su visais tipiškais staleliais, sekcijomis, nutrintu krėslu, kliošiniais toršerais ir net pramočiutės triumo interjerą mažos erdvės scenoje. Kai pristinga vaizduotės, skonio ir tvirto žinojimo, ką darai, savaime patraukia paprastasis bemintis realizmas? O jeigu visus tuos rakandus išmestumėt, paliktumėt nuogą švarią sceną, ramią erdvę ir šviesas, kurios gali padaryti stebuklus, muziką ir aktorę? Aktorę, kuri pabandytų užpildyti sąlygišką erdvę ne iliustruodama jausmus (kam visi tie persirenginėjimai, suknelės, buitiniai apsinuoginimai?), o mus, sėdinčius salėje, sujaudindama savo pasakojimu.
Labiausiai mane nustebino ir net sujaudino spaudoje, radijo laidose pasipylusios besaikės pagyros spektaklio kūrėjams ir aktorei Eglei Jackaitei (ant meškerės pakibo net Jolanta Kryževičienė, Ramunė Balevičiūtė); beje, neaišku, kas čia kūrėjai, nejaučiu režisieriaus Koršunovo rankos, nesuprantu, iš ko padaryta pjesė. Žadėta viduramžiškai rūsti Marijos Egiptietės istorija, aktorės interpretuojama spektaklyje, praskysta, subuitėja. Anksčiau režisieriaus minėta, kad bus panaudoti Vidmantės Jasukaitytės romano „Marija Egiptietė“ fragmentai, bet spektaklio programėlėje rašytojos vardo niekur neaptikau. Stebina ir visas prieštaringas, sudurstytas spektaklio programėlės tekstas. Bet didžiumai žiūrovų patinka pasiklausyti paslapčių, atviravimų, ir jie mielai klausysis negalvodami apie spektaklio kokybę. Nenorėčiau užgauti aktorės, ne ji čia kalta, tiesiog laivas plaukia be vairo ir be burių.
AP galerijoje Užupyje šią žiemą buvo eksponuojami iš privačių kolekcijų surinkti seniai ar visai nematyti Leonardo Gutausko įvairių metų darbai. Akvarelės, tapyba ir eilėraščiai. Parodoje „Neišsiųsti laiškai“ jaučiausi taip, lyg būtume su Leonardu gyvai susitikę. Susipažinom apie 6-ojo dešimtmečio vidurį, dar visai jauni būdami, per Aldoną Dvarionaitę, kuri mokėsi viename kurse su Loreta, būsimąja Levo, kaip jį tada vadindavom, žmona.
Levas buvo gilus žmogus, karštas, aistringas, sumanus, didelės vaizduotės. Jam rūpėjo visas pasaulis, todėl ir jo darbų temos dažnokai keitėsi, kol viena ar kita virsdavo ciklu: lietuviški liaudies meno motyvai, portretai, japoniškas ciklas ar religinės temos drobės. Prie kiekvieno dirbdavo, kol įsisavindavo, išsemdavo tą naują pasaulį, jam būdingą stilistiką. Pamenu, yra sakęs, kad pradžioj ieškai spalvos, o paskui visą gyvenimą ją tobulini, ieškai tos spalvos niuansų. Apie tai dailėtyrininkų rašyta. Tapė intensyviai, nesvarbu, kokios tuo metu buvo sąlygos. O kur dar knygų vaikams iliustracijos, su niekuo nesupainiojamos, jam vienam būdingos, o kur tomų tomai prozos ir poezijos knygų? Neatsitiktinai ir parodoje keletas eilėraščių eksponuojami prie paveikslų. Ir gerai dera kviesdami ilgiau čia sustoti.
Ir dar ypatingai jautrus jo sumanymas – Adomo Mickevičiaus bibliotekos vaikų skaityklos lange pastatyti iš metalo iškaltą Gyvybės medį su visais paukščiukais, į kurį ir šiandien dažnas Trakų gatvėj sustoja pasižiūrėti. Kažkoks pasiutęs darbštumas, pažinimo ir dovanojimo kitiems aistra! Reiklumas sau. Štai ištrauka iš „prisakymų“, savotiško kodekso poetui, sau:
Rašyk bedugnėj gimusiais žvaigždynais,
Rašyk kraujagyslių klaidžia tankme,
Rašyk senųjų knygų užmirštais raidynais,
Skruzdžių takais – saulėtekio linkme.
Rašyk krauju ant piktžolių, dagynų,
Rašyk rasa ant kaukolės baltos,
Rašyk kryžmai ant užkaltų langinių
Šviesa kalėdinės ugnies šaltos.
Vasarą, sakydavo Levas, – tapyba, žiemą – rašymas. Dažnai minėdavo savo tėvą, kuriam buvo labai artimas. Jauste jautė savo žemę, šaknis, jautriai stebėjo aplinką, gilinosi į daiktų prigimtį, į jų istoriją. Portretuose, neaplenkdamas charakteringumo, visuomet išgaudavo apibendrintą vaizdą. Puikius jo žmonos portretus aptinki, atpažįsti ir kitose kompozicijose. Pamenu, vieną vasarą Loreta, Levukas, mano draugė iš Maskvos Tamara ir aš susitikom Nidoje, užsilipom ant kopos, nuo kurios matėsi Parnidžio kopa, sugulėm ir lėtai kalbėjomės; Levas rovė iš smėlio visokias žolytes, kalbėjo apie jas, stebėjosi jų tobula struktūra, lyg tarp kitko surimavo vieną kitą eilėraštuką. O paskui pasakojo, kaip vieną vakarą saulei leidžiantis nuėjęs gerą galą kopomis Rasytės link atsisėdo pasigrožėti ir staiga pamatė netoliese briedžius besileidžiančius marių link ir kaip jie, tokie išdidūs, ramūs, neskubriai gėrė…
Visi jo patirti įspūdžiai suguldavo į paveikslus, į knygas. Į eilėraščius vaikams ir suaugusiesiems. Jeigu atvesdavai Levui paveikslo pirkėją, būtinai ir tau padovanodavo vieną ar kelis mažesnius darbelius. Vieną iš jų – delno dydžio labai įdomų žydės portretą – padovanojau savo jau minėtai draugei Tamarai, su kuria anąsyk sėdėjom Levo kompanijoj ant kopos, nuvykusi pas ją į Izraelį. Darbelis ir dabar kabo jos svetainėje. Palaikydamas ryšį. O ši paroda, surinkta iš privačių asmenų, taip pat palaiko ryšį tarp mūsų, dar esančių, ir tų, kurie šen ar ten atsitraukė, nutolo arba visai iškeliavo į tas erdves, kur ilgasparniai Levo angelai skraido pilkšvai žydrai sidabrinio dangaus fone su gerosios žinios vyno taure rankose.
Štai ir atėjo pirmos pavasario dienos. Kovo 2-oji. Mažasis teatras švenčia savo 35-metį ir šia proga išleidžia labai ilgą ir nesutvarkytą spektaklį „Kanto laikas“ pagal Marių Ivaškevičių, žadėdamas „tikrąją“ premjerą parodyti balandžio pabaigoje. Mano požiūriu, nebaigto darbo rodyti nederėjo, buvo galima apsiriboti ištrauka, įdomesniu eskizu. Šią pjesę autorius parašė anksčiau, ir ji jau 2013 m. buvo labai sėkmingai pastatyta režisieriaus Mindaugo Karbauskio su Giedriaus Puskunigio muzika bei vieno žymiausių mūsų laikų scenografų Sergejaus Barchino scenovaizdžiu Maskvos V. Majakovskio teatre. Ir pelnė Rusijos režisierių skiriamą tų metų sezono aukščiausią apdovanojimą.
Apie Ivaškevičiaus pjesę kažkur jau buvo rašyta. Ir teatras išleido įdomią informatyvią programėlę, šiuokart labai reikalingą žiūrovui pagelbėti. Pjesę skaityti lengva, įdomu ir linksma. Komedija apie pasaulinio garso vokiečių filosofą Immanuelį Kantą – tai netikėtas žanrinis posūkis, bet žinantiems „Madagaskarą“ ir „Mistrą“ tikriausiai nekilo klausimo dėl Mariaus Ivaškevičiaus gebėjimo kurti istorinio asmens portretą, kartais absurdiškų, anekdotiškų situacijų fone, ironizuoti, lengvai, lyg juokais paliesti „šventų švenčiausia“. Kalbėti apie svarbius dalykus juokiantis, kartais sukeičiant dėmenis vietomis ir kalbą naudojant kaip savotišką personažo kodą.
Suprantama, kad po neregėtos „Išvarymo“ sėkmės Oskarui Koršunovui parūpo pasigalynėti su „Kantu“. Lyg ant pirštų galiukų režisierius pirmą kartą įeina į teatrą, kuriame dar stengiamasi išlaikyti Tumino dvasią. Su trupe dirbta labai jau ilgai, bet ir šiandien spektaklis nėra susiformavęs. Susidarė įspūdis, kad Koršunovas neperprato ar tiesiog ignoravo pjesės esminius savitumus, kai iš vieno kito žodelyčio (apie prancūzų į orą pakeltą balioną, apie girgždančias profesoriaus Kanto valgomojo kėdes, kirvarpas duryse, apie bręstančią Prancūzijos revoliuciją ar apie tai, kad kitam krašte vištos deda didesnius kiaušinius, o Kionigsberge liko tik penkios biliardinės) prie pietų stalo pajunti nerimo, pavydo gaideles ir net susidarai to meto Prūsijos provincialaus gyvenimo įspūdį. Žaismingų, neva bereikšmių trumpų sakinukų ar net žodžių staccato tekstą žiūrovui išgirsti labai svarbu, nes iš jo išauga visuma, savotiškas ritmas, nuotaika. Tačiau visas komiškasis pjesės kūnas kažkaip susivynioja ir dingsta chaotiško veiksmo, pašalinių garsų gožiamas.
Gyvybės suteikia visais požiūriais ryški ir spektakliui labai svarbi Indrės Patkauskaitės kuriama Fobi Gryn – rimtai komiška škotė, besidominti Kantu ir jo „Grynojo proto kritika“. Kuklus, naivus ir net vaikiškas atrodo žydraakis vienišius Kantas, kurio paveikslui sukurti aktorius Kirilas Glušajevas atrado įdomių spalvų ir niuansų. Ir visi kiti personažai, ne tokie ryškūs pjesėje, bando perteikti skirtingus charakterius. Nė vienam aktoriui neprikiši nieko. Bet kodėl skaitant pjesę autorius mane verčia juoktis iš šen bei ten prasprūstančios absurdiškos situacijos, iš personažų nesusišnekėjimo, keistų užuominų ar įmantrios kalbinės ekvilibristikos, o žiūrovai nesijuokia?!
Stebino seniai nematyta ir niekaip neįprasminta stiliaus eklektika: vis žiūri į kurį nors scenoje panaudotą daiktą ar kostiumus ir galvoji, kodėl padaryta taip, o ne kitaip. Kodėl visi tokie susiglamžę ir nešukuoti? Kodėl ponų ir tarno drabužiai iš tos pačios medžiagos, kodėl pasirinkta tokia šiurpi jų spalvinė gama (kažkokie rausvi, žalsvi, balkšvi lyg išblukę), jokių asociacijų su Kanto laiku nekelianti?
Nejučiom kreipiu akis atgal, į gan detaliai aprašytą ir išfotografuotą Mindaugo Karbauskio „Kantą“, kur pasirinktas „teatro teatre“ variantas, kostiumų stiliaus švara ir taiklumas, kai personažai tampa panašūs į kalbančias istorines lėles, o tada, savaime suprantama, scenovaizdžio nebereikia. Į švarią išgrynintą erdvę krenta žodžiai, kuriantys situacijas, charakterius, sceninę atmosferą, vyniojantys plonytę trūkinėjančią siužeto liniją.
