Būti rašytoju pagal Darių Žiūrą
Laudacija 2024 m. kūrybiškiausios knygos autoriui, sakyta šių metų kovo 12 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijos teikimo renginyje
Kiekvienas turi teisę atsisakyti būti menininku, skelbia kinų menininko Wu Shanzhuano žodžiai ant drobinio maišelio, kurį perku dovanų „White Rabbit“ galerijoje. Kiekvienas turi teisę atsisakyti ir būti rašytoju. Darius Žiūra neskuba juo vadintis. „Visą gyvenimą maniau, kad rašytoju tikrai niekada negalėčiau tapti, nes tam tiesiog neturiu jokių duomenų“, – viename interviu sako jis. Autoritetingų institucijų, įskaitant ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą, Žiūra jau įšventintas į literatūros lauką, pelnęs pripažinimą, kurio kartais nesulaukia autoriai, visą gyvenimą rašantys ir leidžiantys knygas. Jei nori būti rašytoju, privalai turėti kantrybės, eiti savo keliu, daug metų dirbti ne visai žinodamas, koks bus rezultatas, ar jis bus. Turi valdyti kalbą, atmintį ir kartu suprasti, kad abi – nesuvaldomos, kaip vanduo išteka pro pirštus. Rašytojų darbo įrankiai yra kalba ir atmintis, fotografų – šviesa ir laikas. Darius Žiūra geba pasitelkti visus keturis. Jo autobiografinės prozos kūrinyje „Diseris“ krinta laiko šviesa, išryškindama tai, kas prisimenama, ir tai, kas pamiršta. Menininkas fiksuoja laiką, o tame laike – save ir mus.
Menų disertacijos, kurios pagrindu parengtas „Diseris“, privilegija – laisviau nubrėžtos ribos tarp mokslinės ir meninės kalbos. Vis dėlto ir ji įrėminta privalomųjų akademinio darbo elementų – įvado, išvadų, santraukos, vaizdinės medžiagos. Rengiant knygą spaudai visa tai išnyksta, lieka tušti rėmai viršelyje. Ir disertacijoje, ir „Diseryje“ Žiūra žengia toliau, steigdamas savo teisę rašyti taip, kaip mato esant reikalinga tekstui ir patirčiai. Jei būtų likęs rėmuose, rašęs taip, kaip reikalaujama, – „Diserio“ nebūtų. Jei būtų rašęs „Diserį“ galvodamas, kad yra rašytojas, – galbūt ši knyga nebūtų pelniusi kūrybiškiausios vardo. Pasirodo, kad geriausios knygos parašomos nebūnant rašytoju, gal net atsisakant juo būti – tiesiog rašant. Nebūti rašytoju – tai nebūti rėmuose, įpareigojančiuose galvoti apie struktūrą, literatūriškumą, įvaizdį, komunikaciją, literatūrinę bendruomenę. Rašyti nebūnant rašytoju yra tarsi plaukti prieš srovę – iš vieno teksto kranto į kitą. Grimzti ir kilti. Nežiūrėti, kiek liko iki kranto. Rašyti apie save ir tuo pat metu stebėti save pro objektyvą kaip kitą. Plaukti link savęs buvusio, esamo, įsivaizduojamo, neišrašyto, neišrašysimo, link someone who isn’t me. Darius Žiūra yra rašytojas, kuris turi teisę nebūti rašytoju. Kita vertus, jis buvo rašytojas dar neparašęs „Diserio“, nes rašymas pirmiausia yra stebėjimas. Kaip nuo 2001 metų vykdyto meno projekto „Gustoniai“ fotografijose jo gimtojo kaimo žmonės žvelgia į objektyvą nevaidindami, tiesiog būdami, taip ir Žiūra sėdasi priešais savo objektyvą, geba būti vienu metu abiejose vietose: stebinčiojo ir stebimojo; liudyti savo ir gyvenamojo laiko tapatybę.
Žvelgiu į „Diserio“ viršelio rėmus baltame fone ir pro juos matau meną – meną sulydyti kūrybą su gyvenimu, asmeninę ir kolektyvinę dešimtmečių patirtį, citatas ir kontekstus, paraštinius būvius ir jų refleksiją, kūną ir tekstą. Menininko žvilgsnis į save, savo kūrybą gali būti išcentruojantis asmenį ir įcentruojantis meną, miestus, gatves, žmones, objektus. Sava istorija, kitų istorijos – šio teksto gyvybė. Rėmai yra iliuzija, miręs vanduo. „Jo kūryba yra plaukimas su kitais“, – teigia Jurijus Dobriakovas. Ši knyga – taip pat.
„Diserį“ norisi pavadinti vienetine knyga, ir ne tik pagal Roberto Calasso apibrėžimą. Knygoje „Leidėjo menas“ (iš italų kalbos vertė Goda Bulybenko, Vilnius: Lapas, 2024) jis sako, kad vienetinė knyga yra ta, kurią skaitant akivaizdu, jog autoriui kažkas atsitiko, persmelkė jį, ir tas kažkas galiausiai nusėdo rankraštyje, užrašytas savitu stiliumi. Bet tai vienetinė knyga ir lietuvių literatūros kontekste; ji plaukia per laiką, per meno kūrinių genezę, per kūrėjo virsmus. Asmeniška tampa universalu – tai pasiekia geriausi autobiografiški tekstai. „Diseris“ sugeba savin įrašyti ir mus. Tikiuosi perskaityti dar ne vieną Žiūros knygą. Bet net jei tai – vienetinis tekstas, jis užpildo lūkesčių rėmus ir išsilieja iš jų.
I just document, aš tik dokumentuoju, sako kinų fotografo Lu Nano žodžiai ant drobinio maišelio, kurį toje pat galerijoje perku sau kaip priminimą, ką veikia rašytojai – ypač tada, kai atsisako būti rašytojais.
