„Achilas ir vėžlys – tai apie mane“

Gal aš tiesiog trumpai papasakosiu, kaip ši knyga atsirado. Savarankiškai studijavau filosofiją, gilindamasis į hermeneutinės filosofijos tekstus ir rašydamas apie juos, taip pat dėstydamas hermeneutiką studentams. Bet prieš nebeįsivaizduojamą daugybę metų nusprendžiau imtis filosofiškai dirbti ne kaip filosofijos istorijos tyrinėtojas, o savo vardu. Pradėjau atitinkamai modifikuoti savo dėstomus kursus, o paskui pakeičiau ir iškabą – mano sritis turėjo būti „Hermeneutinė kultūros filosofija“. Beje, kai papasakojau apie šią savo metamorfozę lenkų filosofui Krzysztofui Michalskiui, jis ironiškai paklausė: „Na ir ką, ar daug kas pasikeitė?“ Vis dėlto man pasikeitė daug kas, svorio centras: svarbiausiu dalyku pasidarė ne tai, ar aš teisingai supratau, ką galvojo vienas ar kitas autorius, o kaip vieną ar kitą dalyką suprantu aš pats.

Beje, kultūros filosofija buvo dar ankstesnis mano užsiėmimas, dar iki kryptingų hermeneutikos studijų – aš buvau apsigynęs disertaciją ir parašęs knygą apie lietuvių kultūros filosofiją.

Taip įėjau į tai, kas vadinama hermeneutiniu ratu, o tiksliau būtų vadinti hermeneutine spirale – kasmet plėčiau ir transformavau semestrinį kursą (kaip žino kiekvienas dėstytojas, tai yra apie 16 paskaitų). Kažkuriuo metu nagrinėjama problematika pasidarė nebeaprėpiama per paskaitas, tešla ėmė lipti per kubilo kraštus. Bet temos prašėsi nagrinėjamos toliau, smulkiau ir giliau. Todėl nusprendžiau dėstyti ne viską, ką mėginau aprėpti neapibrėžtai didelėje ir vis didėjančioje visumoje, o tik tiek, kiek spėsiu. Taip dėstomo kurso problematika siaurėjo, o kartu detalizavosi.

1991 m., būdamas Niujorke ir plaukdamas su Giedre Kadžiulyte kažkokiu keltu (gal net matėsi Laisvės statula – žodžiu, tokios kičinės aplinkybės), išdėsčiau jai besikristalizuojantį knygos sumanymą. O nuo 1992 m. į Lietuvą kelerius metus atvažiuodavo ir dėstydavo mūsų Universitete šviesaus atminimo Vytautas Kavolis. Lankiau jo paskaitas, o paskui dažnai palydėdavau jį į bendrabutį ir pakeliui nemažai kalbėdavomės. Pasiklausęs mano pasakojimų apie tai, kuo aš užsiimu ir kas man rūpi, jis vieną kartą pasakė jam būdinga lakoniška maniera, kad „jau reikėtų spausdinti“. Man tai tapo stipriu postūmiu, aš tiesiog atpjoviau pirmąjį neapibrėžtai ilgos dešros gabalą ir pavadinau „Steigtimi ir sauga“ (1996). Jos paantraštė buvo „Kultūros filosofijos etiudai“. Ten nagrinėjau veiksmo, veiksmų problematiką, bet veiksmą ėmiau ne etikos, o kultūros filosofijos požiūriu, tai yra kaip pavyzdinį, veiksenos pavyzdį duodantį veiksmą, kuris steigia ir saugo kaskart savitas formas įgyjantį, vienokį ar kitokį istorinį pasaulį. Tas formas narstant, pasidarė toks kartais vingrus kilimo raštas, svarsčiau labai įvairius ir skirtingus reiškinius, bet man visą laiką rūpėjo universalijos ir visur stengiausi jas aptikti: kaip tik tai turėjo būti hermeneutinės kultūros filosofijos, o ne kultūros ar kultūrų istorijos etiudai.

Žinoma, mano tešla toliau lipo per kraštus: knygoje išdėstytus dalykus paskaitose vis glausdavau (iš 16 paskaitų šiuo metu pasidarė 3), o plėtojau tolesnę eigą. Su laiku (nuo 1996 iki 2024) susidarė knyga, kurią štai matote, „Dirbinio rastis ir tvermė. Kultūros filosofijos etiudai 2“. Jos tematika yra materialiosios kultūros buvinių – dirbinių – savita „steigtis ir sauga“, tai yra jų dirbdinimas ir tausojimas. Šią tematiką įrašau į pamatinį Vakarų filosofijos kontekstą. Mąstant pasaulio ir laiko akiratyje, klasikinės Vakarų filosofijos plėtojamos būties problematikos atitikmuo, o kartu – jos alternatyva yra rastis, tvermė ir nyktis. Šiandien vargu ar kas nors gali atsakingai kalbėti apie amžiną, tai yra neatsirandančią ir neišnykstančią būtį (nebent matematikas ar logikas). Mums pamąstomą būtį atitinkanti universalija yra tvermė su savo ribomis ar kraštais – rastimi ir nyktimi. Todėl, beje, man teko skirti dėmesio Parmenidui ir Herakleitui, Platonui ir Aristoteliui. Taip visą svarstymą atrėmiau į giliausius Vakarų mąstymo pamatus.

Koks nors įdėmus klausytojas galėtų paklausti: kodėl knygos pavadinime yra tiktai rastis ir tvermė? O kurgi nyktis? Juk visa, kas randasi, nyksta. Čia hipotetinis įdėmus klausytojas mane nutvertų už rankos, vėl manipuliuojantį peiliu: kad šiemet po 29 metų pertraukos galėčiau išleisti antrąjį „Kultūros filosofijos etiudų“ tomą, aš vėl ryžtingai nupjoviau savo kultūrfilosofinės dešros gabalą, o tęsinį atidėjau nežinia kaip ilgam. Šiuo metu rašau kaip tik apie dirbinio tvermę užbaigiančią nyktį. Na, o jeigu „dangiškasis tėtutis“, kaip jį vadina Donelaitis, dar kiek palaikys mane šiame pasaulyje, eisiu toliau, prie Vakarų mąstymo tradicijai gerai žinomos prisikėlimo ar atgimimo problematikos. Tiesa, prisikėlimą paprastai nagrinėja ne filosofija, o teologija. Bet materialiosios kultūros filosofinėje analizėje apie atgimimą kalbama visiškai pasaulietiška prasme – tai ne kas kita, kaip dirbinio archeologija, muzeologija ir restauracija. Prikeltas dirbinys tveria dar kartą ir kitaip negu pirmąjį, ne tiesiog tausojamas, bet puoselėjamas – tai tokia ypatinga sauga.

Kiek baisoka ir kartu juokinga pasakyti, kad dar toliau veriasi nebe dirbinio, o kūrinio problematika. Iš tikrųjų ji figūruoja ir abiejuose „Etiudų“ tomuose. Kūrinį laikau ypatingu – simboliniu ir ekspresiniu – dirbiniu.

Savo ruožtu, „Steigties ir saugos“ pavyzdinio veiksmo problematiką pratęsia laikinių ir praeiginių kūrinių – žaidimo, vaidinimo ir grojimo – problematika. Visa tai kažkada jau dėsčiau savo hermeneutinės kultūros filosofijos paskaitose Universitete ir Dailės akademijoje, bet dabar, hermeneutinei spiralei taip išsiplėtus, seniai nebegaliu pavyti, kaip Achilas – vėžlio.

Kalba, sakyta per knygos pristatymą Vilniaus knygų mugėje