Grobuonys ir pūkuotukai džiunglėse
Kai po Amerikos prezidento rinkimų skaičiau politikos apžvalgininko Nicholo Kristofo manifestą, kaip demokratinių pažiūrų amerikiečiai turėtų elgtis po Donaldo Trumpo ir respublikonų pergalės, man atrodė, kad jo požiūris yra per daug pesimistinis. Jis rašė, kad į valdžią atėjo diktatorius, kad vienas iš šių rinkimų laimėtojų yra Vladimiras Putinas, o viena iš pralaimėjusių pusių yra Ukraina, kad Trumpas greičiausiai sumažins paramą Jungtinių Tautų gyventojų fondui ir kitoms humanitarinės paramos (maisto, švietimo, medicinos) organizacijoms, kad Trumpo administracija gali nutraukti paramą Jungtinių Tautų agentūrai, kuri rūpinasi palestiniečių reikalais ir panašiai (Nicholas Kristof, „A manifesto for dejected Democrats“, The New York Times, 2024-11-08). Ne, nebus jau taip blogai. Neturėtų būti. Ką gi, pastarosios savaitės parodė, kad tikėtis dar galima visko, įskaitant ir amerikiečių karių išvedimą iš Baltijos šalių ateityje. Po rinkimų kai kurie Lietuvos politikai džiaugėsi Donaldo Trumpo pergale, o vietiniai politologai įtikinėjo, kad Amerikos politikos kursas gal ir bus pakoreguotas, bet išliks prognozuojamas, o įsipareigojimų dėl Rytų Europos saugumo bus laikomasi ir stabili parama Ukrainai tęsiama. Ir niekas nieko neatspėjo.
Rinkimų įkarštyje Amerikoje vasarą žiūrėdavau „Fox News“ televizijos laidas – jos menkai kuo skyrėsi nuo Rusijos laidų emocinio turinio. Jose virė propaganda apie šalį užtvindžiusius nelegalius migrantus iš Pietų Amerikos, apie moralinį Amerikos nuosmukį dėl demokratų leftistinės politikos, apie nelygiavertę prekybą su Kinija, apie Donaldą Trumpą kaip šalies gelbėtoją ir panašiai. Tad norint suprasti, kas įvyko, vyksta, ir bandyti nuspėti, kas įvyks, reikia žiūrėti ne tik lietuviškus televizijos kanalus, bet ir „Fox News“ ir skaityti rimtus politikos apžvalgininkus bei analitikus. Anglų teisės istorikas Fredericas Williamas Maitlandas (1850–1906) kvietė nepamiršti, kad tai, kas šiandien glūdi praeityje, kadaise laukė ateityje. Vadinasi, dabartis, kurioje gyvename, buvo suformuota praeityje.
Įžvalgos apie skirtingą Amerikos ir Europos galios suvokimą buvo pateiktos JAV nacionalinio saugumo eksperto ir analitiko Roberto Kagano knygoje „Apie rojų ir galią: Amerika ir Europa naujoje pasaulio tvarkoje“, kuri buvo išleista 2003 metais, o lietuvių kalba pasirodė po metų. Likus dešimčiai metų iki Krymo aneksijos ir karo Donbase pradžios. Šioje knygoje jis rašo, kad tik Amerikos galia užtikrina Europos saugumą, kad didesnę Europos toleranciją grėsmėms ir siekį jų nematyti geriau paaiškina jos palyginti didelis silpnumas. „Nesunku suvokti galios ir bejėgiškumo psichologijos skirtumą. Žmogus miške, ginkluotas tik peiliu, gali nuspręsti, kad link jo sėlinantis lokys yra toleruotina grėsmė, nes jo alternatyva – sumedžioti lokį turint tik peilį – yra rizikingesnė už tą alternatyvą, jeigu jis gulėtų nejudėdamas ir tikėtųsi, kad lokys jo neužpuls. Tačiau tas pats žmogus, ginkluotas šautuvu, veikiausiai kitaip vertins tai, kas laikytina toleruotina rizika. Kodėl rizikuoti būti sudraskytam, jeigu tokios rizikos galima išvengti? Ši visiškai normali žmogiškoji psichologija įkalė pleištą tarp Jungtinių Valstijų ir Europos“ (Robert Kagan, Apie rojų ir galią: Amerika ir Europa naujoje pasaulio tvarkoje, iš anglų kalbos vertė Algirdas Degutis, Vilnius: Eugrimas, 2004, p. 39). Amerika turi savo kietą galios kursą ir „gali ateiti diena, jeigu ji dar nėra atėjusi, – rašo Kaganas, – kai amerikiečiai ES pareiškimams teiks ne daugiau reikšmės nei ASEAN’o ar Andų pakto šalių pareiškimams“ (ten pat, p. 100).
Amerika Trumpo lūpomis kalba apie nemokamo saugumo pabaigą, kad europiečiai, kurie, JAV strategų akimis, yra „veltėdžiai“, dešimtmečiais besinaudojantys Amerikos suteiktu saugumo skėčiu, turėtų suprasti, jog reikia mažiau vertinti minkštąją galią, tai yra ekonomiką, prekybą ar kultūrą, o daugiau dėmesio skirti kietajai galiai. Ar Amerika pasitrauks nuo pasaulio, kuris toli gražu nėra tobulas, reikalų priežiūros?
Dar 2018 metais išleistoje knygoje The Jungle Grows Back: America and Our Imperiled World Kaganas aiškino, kodėl Amerikos pasitraukimas nuo pasaulio reikalų būtų blogiausias įmanomas scenarijus, nes toks žingsnis yra grindžiamas iš esmės klaidinga ir pavojinga pasaulio samprata. „Naujojo liberalaus imperializmo“ doktrinos šalininkas, britų diplomatas Robertas Cooperis, prieš porą dešimtmečių siūlydamas europiečiams nors po truputį didinti savo karinę galią, tvirtino, kad tarpusavio santykiuose laikomės teisės taisyklių, tačiau veikdami džiunglėse turime vadovautis šių dėsniais. Pasaulyje, kaip džiunglėse, kurios po iškirtimo vis atauga ir atauga, visada buvo ir bus daug pavojingų lyderių, kurie yra nekontroliuojami ir trokšta bei sugeba viską tik labiau pabloginti, o vadinamojo „realistinio“ požiūrio šalininkai, kurie siūlo pripažinti JAV klaidas ir sutelkti dėmesį vien į nesėkmes (karas Irake, pridėkime ir gėdingą pasitraukimą iš Afganistano), neteisingai supranta, kokį esminį vaidmenį atliko Amerika, dešimtmečiais užtikrinusi stabilumą pasaulyje. Kaganas teigia, jog tikrasis realizmas remiasi supratimu, kad istorinė ir geopolitinė norma visada buvo chaosas, džiunglės ir kad džiunglės vėl ataugs, jei leisime joms ataugti.
Britų žurnalistas Simonas Kuperis antrina Kagano mintims ir pasitelkdamas džiunglių vaizdinį konstatuoja, jog keletą dešimtmečių Europos šalys gyveno tarsi geopolitiniame naminių gyvūnėlių zoologijos sode, kuriame buvo uždrausta valgyti gyvūnus (Simon Kuper, „Who’s eating who? The new geopolitical food chain“, Financial Times Weekend, 2025-02-08). Užtikrindama saugumą pagrindinė zoologijos sodo prižiūrėtoja – Amerika visus maitino. Netgi pati bejėgiškiausia avelė ar triušis galėdavo išgyventi. Kai kurie gyvūnėliai zoologijos sode aptingo – daugelis apsaugotų šalių nustojo rūpintis gynyba. Bet štai zoologijos sode pasikeitė prižiūrėtojas. Donaldas Trumpas atidarė duris ir paleido sodo gyventojus į laisvę, į džiungles, kuriose klaidžioja grobuonys. Donaldas Trumpas, pats būdamas grobuonimi, signalizuoja kitiems dviem grobuonims – Kinijai ir Rusijai – pasidalinti džiungles. Tai reiškia, kad laisvėje esantys zoologijos sodo gyvūnai, o ypač avelės ir triušiai, turi peržiūrėti maitinimosi grandinę – kas nori mus suėsti ir kaip mes galime tai sustabdyti.
