Švelnumo kambariai ir pašiauštas kailis

 

Ar įmanoma viską, kas gyvenime veikta, kuo džiaugtasi ir dėl ko kentėta, pamiršti, lyg tai būtų ne tavo paties padarytos klaidos, išgyventa laimė, patirti sudužimai? Pamiršti, atsižadėti tarsi savo paties savasties ir su pašaipa, o kitąsyk – su grauduliu pamatyti save tarsi trečią asmenį asmeninėje gyvenimo istorijoje. Tuomet – persikelti į „lyrinį subjektą“ ir pasitelkus ironijos skalpelį brūkštelti juo per atminties veidą. Eilėraščiais.

„Atsimokyti“ paties savęs… Tokio veiksmo imasi poetas Vidmantas Elmiškis naujoje lyrikos knygoje „Atsimokymas“ (rinkinio redaktorius Viktoras Rudžianskas, kalbos redaktorė Milda Kiaušaitė, dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė).

Autorius stoja akistaton su savo tuštėjančia dabartimi, žvalgosi į nueitą gyvenimo kelią, tapdamas sau ir prokuroru, ir advokatu, ir liudininku. Jis atėjo į poezijos „teismo posėdį“ tik vieno – patvirtinti: „Mano draugas geras! Jo širdis didelė. Jis labai vienišas.“ Pagrindiniame, drįstu sakyti, rinkinio eilėraštyje „Atsimokymas“ skelbiamas autoriaus imperatyvas: pavargau, noriu su viskuo atsisveikinti ir visa pamiršti! Tačiau paskutinė eilėraščio eilutė, kaip atsakymas prieš tai dėliotoms strofoms, tampa visos knygos uvertiūra: laukia prieštaravimų kupini, sinkopuoti, daugiabalsiai eilėraščiai, ne „linijinis“, ne „tiesinis“ jų rinkinys.

 

Paknopstom skubėdamas,

           sunkiai alsuodamas,

           skaudžiai klupdamas,

           purvinas šliauždamas,

 

           poteriaudamas ir nešvankiai burnodamas,

 

           visaip ir visus,

           įskaičiuojant save,

           keikdamas

           ir neteisėtai kvailai laimindamas,

 

           atsimokiau, atsimylėjau, atsiribojau.

 

           Nuo ko, klausia ant nosies tirpstanti snaigė.

 

(„Atsimokymas“, p. 23)

 

Penktojoje poeto (dar ir publicisto, ir humoristo) lyrikos knygoje susiduria ir viename eilėraštyje ima šokti laukinis gaivališkumas ir metų patirties diktuojama, dar kandaus žvilgsnio kreivokai „apibadyta“ ironija ir autoironija.

 

Po kaštono žiedais

           krykščia vaikas, papuoštas

           kalėdine kepuraite,

 

           po apsnigta eglute

           skutinėju velykinį kiaušinį.

 

           Kalendorius mus stebi.

           Stebi ir atlaidžiai šypsosi.

 

(„Gimtadienio eilėraštis“, p. 45)

 

O kartais – tiesiog rezignacija: „Akiduobės kaip kapinės, / o kapinėm jau stinga žemės – – – “ (p. 88).

Daugumos Vidmanto eilėraščių kalba taupi, žodis išsprūsta kaip impresijos blyksnis. O tada, užsimojęs galinga ironijos letena, autorius teškia per viršugalvį savo paties lyrizmui: „Spjaudai sėklikes / neabejodamas – išdygs spygliuotų medžių“ (p. 18). Tačiau šalia „dyglių“, poetui norint to ar nenorint, dygsta ir veši vienatvės, sunkios (jei tokia yra) ramybės, iki kurios būta visko, susitaikymo ir pasidavimo plačialapiai augalai. Ir ta antroji, gilesnė nei akimis matoma, eilėraščių kalba mane jaudina labiausiai. Tai, kas iki galo neišsakoma. Tokioje kalboje žaidžia metaforos, sulaikyti ar sproginėjantys emociniai blyksniai, pauzės, regis, nutrūkusi mintis, kurią pratęsia (arba ne) pats skaitytojas. Taisyklingai sutvarkyta lyrikos skyryba. Vidmantas geba laiku atsitraukti nuo frazės „paaiškinimo“. Arba paaiškina ne taip, kaip tikėtumeisi.

Poetas be savigailos konstatuoja: „[...] praslenka vaizdinių paradas: / subraižyta oda, sušiauštos mintys / ir jausmas: jausmas krentančio į smegduobę“ (p. 18). Suvokdamas savo asmenybinį dvilypumą ir žmogiškos bendrystės alkį Elmiškio lyrikos keleivis nebijo pripažinti vidinės savinaikos, niekio būsenos:

 

Norėčiau nukelti kepurę prieš dangų,

           bet gyvenimas pašykštėjo, nedavė kepurės,

           todėl dažnai esu atžarus, dažnai piktas;

 

           švelnus žodis ant liežuvio,

           o ištarus – čaiži stiklo šukė.

 

           Nežinau, kas su manimi turėtų kautis

           kaip vienas su vienu,

           nesu toks išmintingas, kad pasirinkčiau,

           todėl iššūkį meta šešėlis.

 

           Apsikabinkim, siūlo, brolau.

 

           Tvirta mudviejų draugystė.

           Kaip duonos ir peilio.

(p. 21)

 

Kūryba gelbsti, refleksija suteikia atlaidumo, atlaidumo pirmiausia sau pačiam. Šioje knygoje plačiai ir giliai kaip dar niekad iki šiol Elmiškis pasiryžta sunkiam dvasiniam darbui: praeities „fotografijose“ atrasti tokių kadrų, kurie patvirtintų esatį. Nesvarbu, kokią, svarbu – buvau. Ir esu! O, kaip tai pažįstama, išgyventa ir suprantama! O aš vis noriu, kad autorius kuo mažiau savęs taupytų, kuo aistringiau atkurtų tą būtį, kurioje jautėsi visaip, bet iš tiesų – buvo. Kad ją nutapytų, nes ši poezijos drobė kuo autentiškesnė, tuo labiau tampa atpažįstama ir artima skaitančiajam:

 

Įsliūkina į pasąmonę ir spurda:

           užrašyk.

 

           Paslaptingas žinios, kuri negirdėta,

           nešėjas,

           padauža,

           įnirtingai talžantis laiko klaviatūrą.

 

Ir balsas.

           Šiugždus.

 

           Meilė paženklinta saulėlydžio strijomis,

o gosliai mirčiai per keturias dešimtis,

gosli mirtis paženklinta pilnaties strijomis,

o meilė bujoja po keturių dešimčių – – –

(„Įkyrus eilėraštis“, p. 53)

 

Savo lyrinio pasakotojo liūdesį Vidmantas visaip mėgina užspausti dideliu akmeniu, tačiau jautri ir nedeklaruojamai krikščioniška, viltingai romantiška pasaulėjauta vis kyšteli galvą. Ištariama su lengvu grauduliu: „Išganymo nebus / suvalgius sniego saują, / tačiau paklydėlė burna godi. // Širdis niūniuoja giesmę. // Atitaria pūga“ (ciklas „Baltai“, p. 69). Autorius struktūruoja tekstą, perskirstydamas jį strofomis ir kableliais, sudėdamas visus skyrybos ženklus. Aš skaitau ir juos minty nubraukiu, mėginu „laisvinti“ eilutę. Žinoma, poeto taip pasirinkta. Tačiau kai visas eilėraščių rinkinys turi trūkinėjančios atminties, užsilikusių sąmonėje ar pasąmonėje vaizdinių, o svarbiausia – metaforiškumo charakterį, gal galima pabandyti kitąkart elgtis poetiniame tekste laisviau… Suprantu, tai nelabai padorus siūlymas, kai niekas tavęs neprašo. Bet pažiūrėkim:

 

Pakantumas ir įniršis

           nužiestas puodas

                         sudaužyta lėkštė

           intymus tavo naktinukų kvapas

           aš

           tyliai šlepsintis katinas

(p. 50)

 

Perrašiau savaip, be skyrybos ženklų. Sulaužiau eilutes. Ar neatrodytų laisviau, Vidmantai?

Elmiškio eilėraščio pasakotojas, grįždamas atgal – į buvusį gyvenimą, – mėgina darsyk įkurdinti save ten, kur sąvoka „namai“ reiškė „esu“. „Pareičiau namo, įsliūkinčiau tyliai, / susigrąžinčiau vietą stalo gale, bet – // lėkštės vietoj prikaltas drugelis. / Margaspalvis, švelnus, nekaltas“ (p. 89). Kartkartėm akį drėksteli šiurkšti įvaizdžių erotika. Mergos ir bernai, bobos ir diedai… „Iš savo kaimo niekada ir niekur neišvažiavo. // Padarė vieną lyrišką nuodėmę – sugulė su kaimyno moterim.“ Tačiau netikėta eilėraščio atomazga nutrina ir perkeičia iš pirmo žvilgsnio tokį prozišką teksto tiesmukumą, ir eilėraštis tampa poezija.

 

[...] Labai keistas buvo jos vardas,

           Žmonės Babele šaukė.

 

           Kai perskaitė, kas ta Babelė,

           Pasijuto mažiau kaltas.

 

           Be reikalo. Kartą ilsėjos po dienos darbų.

           Kai per batvinius atėjo Babelė ir pravirko:

           jeigu aš plyta, įmūryk mane į Babelio bokštą…

 

           Veltui ieškojome, prašapo abu kaip į rūką – – –

 

                                                                                 („Nutikimas“, p. 56)

 

Moteris, jį, nebrandų ir nedrąsų, prisitraukusi ir pasiėmusi. Toji pati moteris, po daugel metų sutiktoji, nebe gražuolė, nebe nendrė, o ir pats, tiesą sakant… Eilėraštyje „Širdsopė“ ji – krypuojanti žąsis.

Ak, apie kūniškąją poeziją mes juk žinome beveik viską. Drįstu sakyti, kad moterų kūryboje ji drastiškesnė, supainiota, pinkli, ne mažiau skaudi, dažnai neestetiška, keista, perėjusi pragarus.

Kokia gi Elmiškio erotinė poezija? Tai negrabaus (tyčia?) meškino, pasiuntančio iš aistros ir staiga palenkiančio galvą paglostymui, poetinės raiškos žiežirbos, blykstelėjusios eilėraščių rinkinyje „Nuotraukos vietoj“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2002): „Slyvos prisirpusios kaip mergos, / kriaušė – po meilės apsnūdusios moterys, / atitempia Jonas Ž. Prakaituodamas kopėčias / ir aikteli: tarp debesų – blauzdos…“ („Sodas“, p. 40). Galėčiau sakyti, kad ir po 23 metų Vidmanto poezija tebebyloja agrarinį kūniškąjį šiurkštumą. Tačiau tikrai – ne tik! Tai tėra vienas iš atpažįstamų Elmiškio lyrikos tonų. Kitas tonas, kaip didžiausias kontrastas berniškam, per daugel metų taip ir nenusiraminusiam, kandžiam vyro / moters trauką ir priešpriešą atveriančiam poetiniam įvardijimui, pačia įstabiausia tylia intonacija suskamba slaptingai ir ramiai, švelniu šventos meilės pianissimo. Galbūt tai rūpestingai saugomas prisiminimas. Ar vizija, netapusi realybe. Būtent ji, toji paslaptis, mane pavergė dar tuomet, kai knygos „Atsimokymas“ būsimieji puslapiai buvo publikuojami „Metų“ mėnraštyje. „Kur susirasti švelnumo kambarį, / kai skersvėjai tranko duris?..“ – klausia pačiame pirmajame „Atsimokymų“ eilėraštyje autorius. Ir tuo apnuogintu klausimu iškart paperka, aš patikliai leidžiuosi vedama per keturis rinkinio skyrius. Dažnai sulaikiusi kvėpavimą, kartkartėmis pasišiaušdama – „ar būtinai to reikėjo?“, genama noro pažinti artimą / eilėraštį arba pasilygindama: taip nemokėčiau. Būti su knyga drauge ir jos neužversti – „šiam kartui užteks“ – yra dovana skaitytojui.

Lyg vanduo, perbrauktas paukščio sparnu, – tokie atrodo sulaikytos aistros, ilgesio ir meilės (buvusios?) eilėraščiai. Parašyti lyg grigališkasis choralas su jam būdinga derme. Ne romansai… „Atverties valanda, buvimo palaima, / nes mumyse griežia visi atsakymai. / Tačiau užtenka proto neklausti. / (Klaustuką nutrinu.)“ (p. 54). Galėtų būti kunigas, pagalvojau ir šyptelėjau. O dabar jau ir kunigiškai lyrikai leidžiama šiek tiek daugiau, nei sau leido ankstyvieji lietuvių kunigai poetai. Gal tik nusistebime pamiršdami, jog kunigas irgi žmogus, o kūryba įgalina išlipti iš dogmų ir išsilaisvinti, joje tai, kas norima, geidžiama, tampa vidine tikrove. O argi svarbi ir kita? Vidmanto poezijos lyrinio vedlio aistra ir ilgesys atveriami vos vos, bet netrunki išgirsti, jog už atverties – gyvybės ar mirties klausimas:

 

Tavo citrinos spalvos drabužiai,

           tavo kūnas – žievelė ir sultys…

 

           Per atstumą, per galimybę nebūti.

(p. 75)

 

Tarp visų keturių Elmiškio eilėraščių rinkinių – platūs laiko intervalai. Penkeri, septyneri ir daugiau metų. Poetas neskuba. Ir gerai daro: apie meilę, laikinumą ir mirtį, žinome, daug parašyta. Tik apie tai ir rašyta. Reikia autentiškos patirties, ji, tarkime, Vytautui Mačerniui tilpo į 23 metus. O kiek prireiks mums, tau ir man, Vidmantai, metų, kad galėtume – glaustai ir gelmingai prarastą laiką suverždami paversti poezija; kad kūryboje nušvistume iki galo ir visa, kas skirta, aprėptume? Tikiuosi, mes dar turime savo krepšelyje valandų. Pašaukimas – viena svarbiausių pareigų. Triviali konstanta, bet ją primenu Elmiškio poezijos (ne visada lyriniam) herojui: nesustok su šia knyga, nenusiramink, pasiutęs aukštaiti, nepadėk taško. Nė vienas nežinom, kas mūsų laukia – Dangaus karalystė ar Šeolas. Linkiu drąsos nerti ir panirti iki dugno savęs negailint, kaip šiame, paskutiniame, rinkinio eilėraštyje:

 

           Į juodžemį iki alkūnių… Parklupęs
laukiu, kol tamsa įsiskverbia į panages.
Nulūžta vienas kitas nagas, skauda,
tačiau svarbiau kas kita –

 

           sumyšta gelmių syvai su krauju.

 

           Esu sargus sau nuo savęs,
kuomet mėnulis, vėjas, aš ir jūs
gurkšnojam nakties slaptį
ant slenksčio esaties –

           be apribojimų orkestras sielų, be.

                                                                  (p. 90)

 

Tačiau maža kas ko nori ir ko linki. Per visus penkis poeto eilėraščių rinkinius – pradedant „Gervės plunksna“ 1997-aisiais ir sustojant ties 2024 metais išleistu „Atsimokymu – į akis krenta pašiauštas kūrėjo „kailis“, kurį jis atvirai demonstruoja, nepaisydamas bėgančio laiko ir patirties. Regis, Vidmantas atrado savo kūrybos metodą: poetas atveria širdį, o paskui pats sau parodo špygą. Lyg paneigdamas savo jautrumą. Man gal mieliau žvelgti į tą atlapotą širdį. Galbūt geisčiau išgrynintos, karščiu ir neviltimi iki baltumo nusvidintos Elmiškio lyrikos. Stipriai suveržtos, dinamiškai augančios iki sprogimo, neleidžiančios atsikvėpti, smūgiuojančios skaitytojui į paširdžius. Ir išmintingai „išsirišančios“ knygos pabaigoje. Tokios be taupymosi, neatskiestos šposais, publicistiniu žodynu ar sociumo detalėmis. Gal kai ko atsisakyčiau teksto dramatizmo dėlei, vien auginčiau egzistencinio nerimo įtampą. Daryčiau „kietą“ knygą. Tačiau šitai rašydama ir piršdama tuoj pat susivokiu, kad taip norėčiau perdaryti patį poetą pagal savo modelį. Ir tuomet Vidmantas Elmiškis kažin ar bebūtų toks, koks jis yra. Ar beliktų aštrus, pašaipus, neatsargus, kandus ir nenuspėjamas? Elmiškio pasišiaušusi kūrybos dvasia man tokių triukų neatleistų! Juk ji ir yra pagrindinė autoriaus poezijos šeimininkė.

Vidmanto kūryba – be imitacijų. Be kultūrinių ar religinių citatų, pasikliaujant autentiška patirtimi. Kai kur gal skambteli Algimanto Mikutos poezijos ritmai, tonai, žinoma, ne kartojimas. Betgi ir dvasia jie artimi – prasmių apvertimais ir paradoksais, tik Vidmantas veik nerašo rimuotų tekstų.

Kodėl ir kuo man svarbi Elmiškio lyrika? Joje daug ir aistros, ir ramybės. Ir nevilties. Ir gąsdinančios nebūties, tuštumos vėrimosi. Knyga „Atsimokymas“ liudija krikščionišką laikyseną: jos pasakotojas moka džiaugtis ir branginti kasdienius dalykus, jis susitaiko su žmogaus galimybių ribotumu ir iš to nedaro tragedijos. Autoriaus eilėse skamba dėkingumas gyvenimui.

Kažkada poezijos knygoje „Nuotraukos vietoj“ Elmiškis parašė sukrečiantį eilėraštį „Potvynis“, jame kiškutis negrįžtamai nuplaukia ant ledo lyties. Ir nors čia aptariamuose tekstuose po daugiabučio langais laigo „neatpažintas dinozauras“, juo nepavirto Vidmanto lyrikos vedlys. Jis tebėra tas raudantis vaikas, paguldytas į mirusio žilabarzdžio lovą („Savisauga“, p. 33).

O kiškutis, pasirodo, nežuvo. Jis pasiekė kitą krantą, tą, kur, anot 23 psalmės, tamsiausi slėniai, žalios pievos ir ramūs vandenai. Tesigano!