Nematoma vertimų cenzūra
Pastaraisiais metais pastebime išaugusį susidomėjimą dar nesena praeitimi – sovietinio periodo realijomis, laikmečio įspaudu mūsų kultūroje ir kasdieniame gyvenime ir mūsų gebėjimu tą laikmetį apmąstyti. Ypač daug dėmesio sulaukia cenzūra. Vien 2024 m. pabaigoje Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaryta paroda „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI a.“, „Literatūroje ir mene“ pasirodė Andriaus Jakučiūno straipsnio „Vagos“ leidyklos istorijos puslapiai“ 2 dalis „Cenzūra, darbas „Tauro rage“ ir leidyklos žlugimas“ (2024, Nr. 21), o Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslininkų grupė baigė Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą „Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis: Lietuva 1940–1990“. Vykdant šį didelės apimties projektą, kuriame dalyvavo devyni mokslininkai, parengta visų per penkiasdešimties metų laikotarpį išleistų užsienio grožinės literatūros vertimų į lietuvių kalbą anotuota bibliografinė rodyklė ir monografija, kurioje apibendrinami šio daugiasluoksnio tyrimo rezultatai (išleido Vilniaus universiteto leidykla).
Šiame straipsnyje trumpai pristatoma keletas pagrindinių tyrimo išvadų, kurios galbūt padės bent iš dalies atsakyti į klausimus, kas būdinga vertimų cenzūrai, kuo ji skiriasi nuo lietuvių originaliosios literatūros cenzūros ir kodėl nustatyti vertimų cenzūros atvejus yra sudėtinga.
Atlikdami tyrimą ne vieną kartą išgirdome, kad vertimų cenzūros Lietuvoje nebuvo. Panašus teiginys įrašytas ir naujausiame šaltinyje, minėtame Andriaus Jakučiūno straipsnyje: „Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad su cenzūra susidurdavo tik originalios literatūros autoriai ir redaktoriai – pavyzdžiui, Verstinės literatūros, PLB [Pasaulinės literatūros biblioteka – N. M.] redakcijos gaudavo jau aprobuotus, suderintus kūrinius, tad jokių papildomų derinimų nereikėdavo“ (p. 20–21). Kai kurie kalbinti vertėjai ar net buvę leidyklų vyriausieji redaktoriai taip pat teigia, kad vertimų niekas necenzūravo, o jeigu cenzūravo, tai Maskvoje. Pavyzdžiui, 1984–1989 m. „Vagos“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas ėjęs Juozas Stepšys, tardamasis su tyrėja dėl interviu, sakė, kad, jo žiniomis, „vertimai Lietuvoje nebuvo cenzūruojami. Berods, jie leidykloje nebuvo ir kupiūruojami. Visa tai buvo daroma Maskvoje – parenkamas ar tvirtinamas leistinų užsienio veikalų sąrašas, tvirtinami, stengiantis juos riboti, tiražai ir pan. Nepamenu, kad Vilniaus Glavlite būtų užkliuvęs verstinės literatūros kūrinys“ (Maskaliūnienė, Tatolytė 2024: 224). Panašiai studentei Aurelijai Tylaitei duotame interviu į klausimą „dėl slidesnių vietų“ sako ir buvęs „Vagos“ redaktorius, vertėjas Antanas Gailius: „Ideologiškai slidesnių vietų nebūdavo, panele, nes ideologiškai slidžių knygų niekas neleido“ (Tylaitė 2020: 53).
Šie liudijimai rodo, kad, viena vertus, patys leidybos lauko veikėjai dažnai cenzūrą supranta labai siaurai, tik kaip tekstinę korekciją, o cenzorių – kaip atskirą, analogišką jiems veikėją. O tai, kad autoriai ir jų kūriniai pirmiausia būdavo persijojami per atrankos filtrą, t. y. kad jų atrankai taikyta griežta išankstinė (prevencinė) cenzūra, arba jau išleista knyga pasikeitus aplinkybėms išimama iš apyvartos ir patenka į specialaus saugojimo literatūros skyrius (t. y. vykdoma represinė cenzūra), cenzūros veiksmu arba nelaikoma, arba priskiriama išoriniams tinklams ir atsiejama nuo paties teksto. Taigi vertinama ne tai, ar knyga yra cenzūruota, o tai, kad ši cenzūra buvo vykdyta ar nevykdyta kuriame nors etape (pavyzdžiui, vykdyta Maskvoje, bet nevykdyta pačių vertėjų Lietuvoje arba jie jos nepatyrė). Ši laikysena gyvuoja šalia jai prieštaraujančių liudijimų, kad vertimai neabejotinai buvo cenzūruojami net tekstiniu lygmeniu ir tas buvo atliekama tiek redaktorių, tiek vertėjų, tiek pagal nurodymus, tiek patiems stengiantis apsisaugoti nuo represijų (sąmoningai ar ne), taigi buvo vykdoma ir cenzūra, ir savicenzūra.
Apie originaliosios lietuvių literatūros cenzūrą rašyta jau nemažai, užfiksuota daugybė pačių rašytojų liudijimų ir tyrėjų išvadų šiuo klausimu. Paminėtinas itin gausus Stasio ir Arvydo Sabonių surinktų prisiminimų liudijimas knygoje „Rašytojas ir cenzūra“, išleistoje dar 1992 m., Arūno Streikaus „Minties kolektyvizacija. Cenzūra sovietų Lietuvoje“ (2018), Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tyrėjų darbai, paskelbti kolektyviniuose rinkiniuose ir atskiruose straipsniuose. Visi šie tyrimai ir liudijimai rodo, kad sovietmečiu originalioji lietuvių literatūra buvo griežtai kontroliuojama, stebint ir įžiūrint net nenumanytus dalykus kiekviename eilėraščio žodyje, nepakankamai optimistiškai aprašytoje situacijoje ar ideologiškai „netinkamoje“ siužeto atomazgoje. Vietos ideologai puikiai suprato, ko iš jų tikimasi, ir nenuilstamai dirbo savo darbą. Taigi originaliosios literatūros cenzūra ir šiandien labai matoma, akivaizdi ir dokumentuota – turime ne tik rašytojų, redaktorių prisiminimų, jų teiginių, bet ir išbraukytų rankraščių, kūrinių vidinių recenzijų su įrašais, kuriose vietose autorius „neteisus“, kūrinių svarstymų protokolų ir kt. Atsekamas ir sprendimų priėmimo procesas, nes visi sprendimai buvo priimami Lietuvoje: pirmiausia leidyklos „Vaga“ redakcijoje, kuriai įteikiamas rankraštis, Glavlito Lietuvos skyriuje, Spaudos komitete ir t. t.
Verstinės literatūros cenzūra buvo kiek kitokia. Pirmiausia ji pasižymi tuo, kad iš pažiūros buvo švelnesnė nei originaliosios literatūros cenzūra ir palyginti mažai dokumentuota. Subraukytų vertimo rankraščių, kuriuose nurodoma, ką išbraukti, archyvuose beveik nėra. Tai nereiškia, kad tokių iškarpymo atvejų, kurie prikišamai rodytų cenzūros faktą, nebuvo, bet labai dažnai jie būdavo vertėjo aptariami tiesiog su redaktoriumi, vertėjas praleisdavo arba pakeisdavo įtartiną vietą pats (suveikdavo savicenzūra), leidykla gaudavo versti jau iškarpytą cenzūruotą kūrinį ir pan.
Kaip pavyzdį galima paminėti J. D. Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ kupiūravimo atvejį 1966 m. vertime. Vertėjas Povilas Gasiulis, su kuriuo susirašinėjome elektroniniais laiškais, prisiminė tokį epizodą iš savo vertimų patirties: „Buvo pašalinta ilga, apie 30 eilučių pastraipa apie seksualinius iškrypėlius. Nesišiaušiau, tik paniurnėjau. Redaktorė paaiškino, kad taip reikia [kursyvas mano – N. M.] todėl, kad knyga atsidurs ir mokyklų bibliotekose (!)“ (Maskaliūnienė, Tatolytė 2024: 223). Vertėjas atkreipė dėmesį ir į faktą, kad rusiškame leidyklos „Molodaja gvardija“ 1965 m. vertimo leidime ši pastraipa nepraleista, latviškame leidyklos „Liesma“ 1969 m. vertime ji yra, o lietuviškame grąžinta tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, nors sovietmečiu buvo dar du romano leidimai (1970 ir 1986). Pasak vertėjo, „turėjau (ir tebeturiu) mašinraščio lapą su tos pastraipos tekstu, todėl man net nereikėjo jos iš naujo versti, pakako tik truputį paredaguoti…“ (ten pat), kai buvo išleidžiamas necenzūruotas romano leidimas (1999 m. išleido „Alma littera“). Vargu ar redaktorė buvo gavusi nurodymą cenzūruotą vietą pašalinti. Greičiausiai suveikė jos savicenzūra, bet pats cenzūros įrodymas tekste nematomas ir, jei išbraukto teksto neturėtų vertėjas, dokumentiškai taip lengvai neįrodomas.
Ypač drastiškais kūrinio apkarpymais, arba „agresyviosios cenzūros“ pavyzdžiais, kaip juos vadina tyrėja Daina Valentinavičienė, pasižymėjo klasikos kūrinių leidimai, kuriuose būta religinio turinio. Tokie kūriniai kaip Harrietos Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelė“, Henry Longfellow „Hiavatos giesmė“, Danielio Defoe „Robinzonas Kruzas“ buvo iškarpyti tiek, kad pasikeitė ne tik atskirų epizodų, bet ir visos knygos literatūrinė idėja (Valentinavičienė 2024: 342). Romano idėja neperteikta (arba greičiau perteikta klaidingai) ir pirmame Hermano Melville’io „Mobio Diko“ (1971) vertime iš sutrumpinto varianto rusų kalba (vertė Petras Želvys). Nors šis vertimas iš kitų išsiskiria tuo, kad praleisti skyriai jame nurodyti (kitais atvejais praleidimo net negalima įtarti), vis dėlto tie praleidimai yra akivaizdžiai motyvuoti sovietinės ideologijos. Kaip vertimo recenzijoje teigia Vytautas Girčys (1972: 175), išmetus iš romano esminius epizodus (epizodas koplyčioje, skyrius apie baltos spalvos simboliką ir kiti), kurie prasmingai apibūdina autoriaus koncepciją, beatodairiškai sutrumpinus tekstą, „Mobis Dikas“ iš alegorinio romano buvo paverstas paprastu nuotykių romanu, o svarbiausias veikėjas – kapitonas Ahabas – iš kovotojo prieš blogį, naujųjų laikų Prometėjo, pavirto kvaištelėjusiu maniaku (Girčys 1972: 175). Neiškarpytas romanas „Mobis Dikas“ buvo išleistas tik 1987 m. kaip viena iš „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ knygų (iš anglų kalbos vertė Irena Balčiūnienė).
Kitas sovietmečio vertimų cenzūros ypatumas kyla iš paties verstinių kūrinių leidybos proceso: iš jo etapų geografinio pasiskirstymo (dalis sprendimų buvo priimama Maskvoje, kita dalis – Lietuvoje) ir sprendimų išdalijimo skirtingiems veikėjams, turėjusiems skirtingą veiklos barą ir atsakomybės lygį. Tai atitiko sovietinės cenzūros sistemos praktiką iš centro ją deleguoti kitiems, smulkesniems cenzūros vykdytojams: regioniniams partijų komitetams, leidykloms, vyriausiesiems redaktoriams, leidyklų skyrių vedėjams, kurie rengdavo leidybos planus, vertėjams ir redaktoriams.
Ne vienas tyrėjas pažymi, kad vertimo srityje cenzūra prasideda nuo leidžiamų knygų atrankos, kokius autorius versti ir išleisti. Šis procesas prasidėdavo Maskvoje (iš čia ir kyla nuostata, kad Lietuvoje kūrinių niekas necenzūravo), nes į leidybos planus įtraukus patikimo autoriaus tinkamos tematikos kūrinį jo teksto cenzūros, manipuliavimo pačiu tekstu poreikis atkrisdavo. O Maskvoje atranka buvo vykdoma aukščiausiu lygiu (leidimą išleisti autoriaus kūrinį rusų kalba duodavo partijos Centro komiteto (CK) Spaudos komitetas, tikrindavo ideologinės komisijos ir kitos institucinės struktūros), net svarbiausieji Sąjungos literatūriniai žurnalai „Inostrannaja literatura“, „Novyj mir“ ar „Neva“ turėjo gauti leidimą skelbti Vakarų autoriaus vertimą. (Kaip pavyzdį galima paminėti šių žurnalų bandymus gauti leidimą spausdinti Ernesto Hemingway’aus romano „Kam skambina varpai“ vertimą. Jo jie taip ir negavo dėl romane esančių tariamai neteisingų politinių vertinimų.) Vėliau, kai kūrinio vertimas pasirodydavo centriniuose literatūriniuose žurnaluose ar būdavo išleidžiamas rusų kalba kitose sąjunginėse leidyklose, juo galėjo remtis ir atskirų respublikų leidyklos, įtraukdamos kūrinį į savo leidybos planus. Todėl dažniausiai vertimai Lietuvoje pasirodydavo bent porą metų vėliau, o kai kurie – ir po dešimtmečio.
Leidyklose parengti teminiai ir gamybiniai planai toliau keliaudavo į Glavlitą, Spaudos komitetą ir Lietuvos komunistų partijos (LKP) CK ir, pasak ilgamečio „Vagos“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo verstinės literatūros reikalams Vytauto Visocko, „purtyti vėtyti respublikoje, jie plaukdavo į Maskvą. Ten CK Spaudos komitetas tardavo lemiamą žodį. Atsiųsdavo rašytą pažymą, kurioje nurodydavo, ką išbraukti, ką palikti, kuo papildyti“ (Visockas 1992: 381).
Priimant sprendimą įtraukti kūrinį į leidybos planą būdavo ne tik atidžiai sekami sprendimai centre, bet ir atsiklausiama LKP CK. Įvairiuose prisiminimuose minimi atvejai, kai Lietuvos partiniai ideologai buvo netgi griežtesni už Maskvos funkcionierius ir labiau susirūpinę, kas gali užkliūti „ten“. Todėl, net Maskvoje gavus leidimą kūrinį versti, problemų galėjo kilti Lietuvoje, pavyzdžiui, Franzo Kafkos „Proceso“ leidimas dėl LKP funkcionierių stabdymo lietuvių kalba pasirodė tik 1981 m., t. y. praėjus 16 metų po to, kai buvo išleistas rusų kalba (1965).
Devyniolika metų (1953–1972) leidyklai „Vaga“ vadovavęs Jonas Čekys teigia, jog „nors buvo nerašyta nuostata, kad respublikų leidyklos leistų tik tas užsienio literatūros knygas, kurios išleistos centrinėse leidyklose, bet praktiškai, bent jau „Vagoje“, šios nuostatos nebuvo paisoma“ (Čekys 1995: 48). Vis dėlto beveik visi atliekant tyrimą kalbinti pašnekovai tvirtino, kad verstinės literatūros leidybos planai buvo sudaromi atsižvelgiant į tai, ar numatoma išleisti knyga jau išversta į rusų kalbą, stengėsi prisiminti bent vieną jiems žinomą atvejį, kai iš tikrųjų to „buvo nepaisoma“, – grožinės literatūros knygų, kurios buvo išverstos į lietuvių kalbą pirmiau, nei jos pasirodė rusų kalba, per 50 metų sovietinio valdymo laikotarpį tėra keliolika, nors iš viso turime 1 916 pavadinimų verstinių užsienio šalių autorių grožinės literatūros knygų (be pakartotinių leidimų). Tad nors tokių atvejų būta, jie buvę išimtiniai.
Gerokai daugiau neverstų į rusų kalbą kūrinių pasitaikydavo leidžiamose apysakų, novelių rinktinėse. Pavyzdžiui, leidžiant seriją „Apsakymai ir apysakos“ autorių ir kūrinių atranka buvo atliekama leidykloje, gauti leidimo nereikėjo. Vis dėlto net ir leidžiant novelių seriją ne viskas vyko taip sklandžiai, kad lietuviai būtų galėję nevaržomai versti patinkančius autorius. Kaip prisimena Vytautas Visockas, rinktinė „Čekų novelės“ (1984) lietuvių kalba išėjo „su skaudžia spraga“ (Visockas 1992: 383), nes Maskvos spaudos komitetas, pamatęs leidinį planuose, „pareikalavo pristatyti prospektą“. Tikrintojams užkliuvo Bohuslavo Hrabalo pavardė. Jie nurodė rašytoją išbraukti dėl jo veiklos 1968 m. (ten pat). Nepadėjo jokie argumentai, kad autorius Čekoslovakijoje jau spausdinamas ir labai vertinamas. Spaudos komiteto Maskvoje darbuotoja atsakė, kad „dėl kai kurių autorių yra griežti nurodymai iš aukščiau. Mums nesvarbu, ką galvoja patys čekai“ (Visockas 1992: 384). Šį prisiminimą Vytautas Visockas užbaigia apgailestavimu, kad gavome knygą be „20 a. antrosios pusės čekų novelistikos viršūnės“, kaip Hrabalą buvo pristatę patys čekai (ten pat).
Vytauto Visocko prisiminimuose skaitome, kad iš šios antologijos jau korektūrų etape buvo išmestas dar vienas autorius – Jiři Marekas. 1984 m., kai buvo leidžiama ši čekų novelistikos antologija, nuo Prahos pavasario įvykių buvo praėję 16 metų, bet juodieji sąrašai išliko ir tebegaliojo. Mareką patys maskviečiai anksčiau buvo praleidę, bet sustabdė Autorių teisių agentūra: „Maskvoje sutarties forminimo procese atsirado dar budresnė akis, atseit mes taip lengvai neužmirštame rašytojų veiklos praeityje. [...] Išmesti be ginčų. O rašytojui nesakyti, kad išbraukė Maskva. Išsisukinėkite kaip norite“ (Visockas 1992: 384). Cenzūros veiksmas ir vėl buvo deleguotas pačiai leidyklai, liepiant jį vykdyti, bet atsisakant parodyti už šio sprendimo stovintį veikėją. Skaitytojams liko nematomas ir pats cenzūros faktas, ir tai, kad cenzūruota Maskvoje, taigi, kaip ir visai necenzūruota.
Dar vienas aspektas, kuriuo vertimo srities cenzūra visada išsiskiria iš kitų sričių cenzūros, susijęs su pačia vertimo specifika, kurią lemia sunkiai nustatoma vertėjo ar kitų leidybos lauko veikėjų pasirinkimų motyvacija. Nežinome, kodėl vertėjas nusprendė vienaip ar kitaip versti kokį nors elementą. Negalime tvirtai teigti, ar iškarpymus, o juolab stilistinius keitimus lėmė vertėjo, o gal redaktoriaus ar leidėjo dorovė, baimė, bendras ideologinis fonas ar komerciniai interesai. Kai kurie vertėjai ir šiandien teigia, kad neverstų keiksmažodžio keiksmažodžiu, vengtų vulgarios leksikos, t. y. sąmoningai taikytų moralinę savicenzūrą, arba apskritai neverstų kokių nors kūrinių dėl politinių ar moralinių priežasčių. O vertindami sovietinio laikotarpio vertimus, net žinodami, kad koks nors sprendimas buvo redaktoriaus ar vertėjo, negalime pasakyti, ar tas sprendimas tikrai buvo priimtas laisva valia: pavyzdžiui, ar svetimos realijos buvo keičiamos savomis, kad jas suprastų savi skaitytojai, ar toks keitimas buvo ideologinio spaudimo padarinys (ypač dažnai pasitaikantis religinės cenzūros atvejais). Todėl kai kuriuos sprendimus laikome cenzūros atvejais būtent dėl to, kad jie buvo daromi bendrame baimės ir laisvės trūkumo fone, kuris laikytinas esminiu kontekstu, leidžiančiu šiuos atvejus vertinti kaip cenzūrą. Tačiau skirtis tarp cenzūros ir vertėjo (ar redaktoriaus) pasirinkimo (sprendimo) nėra nei aiški, nei akivaizdi. Išskaidytos ir slepiamos sovietinės cenzūros sąlygomis vertimų cenzūros matomumas tampa dar blausesnis. Todėl vertimų cenzūros (savi)refleksija yra labai sudėtinga – tarsi niekas necenzūravo, tarsi niekas nebuvo atsakingas, jeigu ir sprendė – tai kas nors kitas, viskas buvo nuspręsta kitur, ten, kur vykdyta atranka, tvirtinami planai, neatsižvelgiant į tai, kad iš tikrųjų jie pirmiausia buvo sudaromi ir tikrinami vietoje ir, kaip tyrimas parodė, kartais netgi griežčiau nei cenzorių Maskvoje.
Taigi vertimų cenzūra buvo beveik nematoma ir labai apgaulinga, nes išsklaidyta, bet kartu ir įsismelkusi, nes mažiau reflektuojama, paveikusi tiek vertimo kūrybos ir leidimo procesus, tiek jo recepciją, skaitytoją, verstinės literatūros lauką. Būtent todėl du mitai, kad vertimų cenzūros nebuvo ir kad cenzūruojama buvo viskas, gali funkcionuoti šalia.
Dėl vertėjų pogrupio matomumo sovietmečiu dirbusiems vertėjams dažnai perkeliama kolektyvinė atsakomybė už vertimo produkciją ir jos trūkumus, o redaktoriams, dėl jų mažo matomumo, tokia didelė kolektyvinė atsakomybė netaikoma, kitaip tariant, jie nelaikomi atsakingais už tuo periodu išleistus vertimus kaip visumą. Sykiu nematome ir iš viršaus nuleistų vadovaujančiųjų asmenų sprendimų ir tų atvejų, kai redaktoriai veik iš naujo išvertė redaguojamą kūrinį, t. y. atliko vertėjo darbą, o riba tarp vertimo autorystės ir redagavimo visiškai išsitrindavo. Iš tiesų tas tarsi ir nesiskiria nuo šiandienių vaidmenų, išskyrus tai, kad realiai vertėjų ir redaktorių vaidmuo tuo metu buvo skirtingas: vertėjai neturėjo tiek galios, kiek mes jiems šiandien priskiriame, o redaktoriai turėjo ir prievolę atlikti deleguotojo cenzoriaus vaidmenį – šio spaudimo neįmanoma įvertinti žvelgiant vien į tekstinį lygmenį.
Mūsų tyrimo medžiaga rodo, kad vertėjai ir redaktoriai, daugiau ar mažiau priimdami sovietinės santvarkos jiems skiriamus vaidmenis, dažnai joje dalyvavo intuityviai – tiesiog paklusdami nusistovėjusiai tvarkai, vykdydami deleguotas funkcijas, kone nesąmoningai cenzūruodami save. Vis dėlto dalyvaudami toje sistemoje jie savaip mėgino ir ją atverti, savo skaitytojams suteikti galimybę perskaityti bent nedidelę dalį kitaip neprieinamos pasaulio literatūros. Šie dalyvavimo sistemoje (tam tikro konformizmo) ar pasipriešinimo jai aktai dažnai buvo maži, smulkūs, tačiau jų pėdsakų matyti tame verstinės literatūros pavelde, kurį turime ir kurį nerefleksyviai reprodukuojame.
Žvelgdami į visumą matome sovietinės politikos rezultatą – atitinkamai suformuotą sovietinį verstinės grožinės literatūros kanoną: verčiamus būtent tokius autorius, būtent taip išverstus, iš tokių kalbų ir taip pristatytus knygose bei pateiktus skaitytojams. O kadangi cenzūros veiksmai nematomi, ši sovietmečiu suformuota ekosistema toliau cirkuliuoja, ja naudojamasi, jos pagrindu kuriamas autorių, kūrinių, Vakarų literatūros kanonų vaizdas, nes gyvenome jau suformuotame lauke, tarp aiškiai nustatytų ribų, kurių dažniausiai buvo griežtai laikomasi.
Čia slypi esminis skirtumas tarp vertimų ir originaliosios literatūros cenzūros. Nors gali atrodyti, kad užtenka palyginti vertimą su knygos originalu ir jau žinosime, ar kūrinys cenzūruotas, tyrimo medžiaga rodo, kad to nepakanka, nes esminė deformacija slypi gerokai giliau, o mes patys, kaip skaitytojai, dažnai jos nepastebime net pasikeitus situacijai. Pasak Ingridos Tatolytės, tai, kad cenzūruoti sovietiniai leidiniai dabar perleidžiami, o vertimai cituojami, statomi teatre, užduodami skaityti mokiniams mokyklose ir kitaip vartojami, rodo ir ribotą šiandienio skaitytojo gebėjimą atpažinti vertimų cenzūrą tekstiniu lygmeniu, ir tai, kad tų vertimų meninis lygis buvo tikrai aukštas. Kita vertus, jie suformavo būtent tokį kultūrinį autorių ir kūrinių vaizdinį, prie jų priprato ausis… Pavyzdžiui, net elitinėse Vilniaus mokyklose užduodant skaityti „Dėdės Tomo trobelę“ nei nurodoma, kurių metų leidimo knygą reikėtų rinktis, nei kaip nors pakomentuojama, kad sovietinis vertimas buvo cenzūruotas. Tad galiausiai vaikai skaito 1980 m. leidimą ir pristato jį per pamoką aptardami kaip originalų Harrietos Beecher Stowe kūrinį. Cenzūruoti sovietiniai vertimai įtraukti ir į mokiniams skirtą elektroninę skaitinių bazę – jie ne tik niekaip nepakomentuojami, bet dažnai net stokoja leidybos lapo ar priešlapio, iš kurio būtų matyti, kurių metų ir kurio vertėjo tai vertimas (Tatolytė 2024: 161). Tokia situacija yra keistina, kad ideologizuoti užsienio grožinės literatūros kūrinių vertimai nebūtų ir toliau dauginami. Tai nereiškia, kad visus sovietmečiu išverstus kūrinius reikia versti iš naujo, tačiau yra kūrinių, kuriuos naujai išversti būtina. Vis dėlto prikeliant juos naujam gyvenimui reikia nepamiršti ir sąlygų, kuriomis jie buvo verčiami.
Nuorodos
Čekys, Jonas. 1995. Knygos kūrėjų talkoje. Atsiminimai. Vaga.
Girčys, Vytautas. 1972. Kaip atrandami rašytojai… Rec.: H. Melvilis. Mobis Dikas (iš rusų kalbos vertė P. Želvys, redaktorė R. Zagorskienė. V., Vaga, 1971, 261 p.). Pergalė Nr. 3, 173–175.
Jakučiūnas, Andrius. 2024. „Vagos“ leidyklos istorijos puslapiai: cenzūra, darbas „Tauro rage“ ir leidyklos žlugimas. Literatūra ir menas Nr. 21, 20–26.
Maskaliūnienė, Nijolė, Ingrida Tatolytė (sud.) 2024, Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis. Lietuva, 1940–1990. Vilniaus universiteto leidykla.
Streikus, Arūnas. 2018. Minties kolektyvizacija. Cenzūra sovietų Lietuvoje. Naujasis Židinys-Aidai.
Tatolytė, Ingrida. 2024. Dviveidis Janas: vertimas tarp atverties ir užkardymo. Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis. Lietuva, 1940–1990, sud. Nijolė Maskaliūnienė, Ingrida Tatolytė. Vilniaus universiteto leidykla, 107–162.
Tylaitė, Aurelija. 2020. Užsienio grožinės literatūros vertimai sovietų Lietuvoje 1945–1990 metais. Bakalauro darbas. Vilniaus universitetas.
Valentinavičienė, Daina. 2024. Religinė cenzūra, arba Kokių svečių nesulaukė Hiavata? Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis. Lietuva, 1940–1990, sud. Nijolė Maskaliūnienė, Ingrida Tatolytė. Vilniaus universiteto leidykla, 330–352.
Visockas, Vytautas. 1992. Keli leidyklos darbo epizodai. Rašytojas ir cenzūra, sud. Arvydas Sabonis, Stasys Sabonis. Vaga, 379–385.
Tyrimą rėmė Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. S-MIP-21-45.
