Lina Buividavičiūtė: „Noriu kisti, noriu virsmų“

 

Vos prieš kelis mėnesius pasirodžiusi poetės, literatūros kritikės ir tyrėjos Linos Buividavičiūtės eilėraščių knyga „Kelionių“ jau sulaukė dėmesio: ji įtraukta į Metų knygos rinkimų ilgąjį poezijos knygų sąrašą. Knygų mugės metu sužinosime, ar rinkinys „Kelionių“ pateko į penketuką. Tiesa, poetės, kurios skiriamasis ženklas yra tamsios, sunkios temos, savotiška „juodregystės“ analizė, gerbėjus naujasis rinkinys greičiausiai kiek nustebins. Gal net nuvils. Tamsą eilėraščiuose pamažu persmelkia šviesa. Iš kur ji ateina, kodėl? Ar nebuvo baisu keliauti po netyrinėtas šviesiąsias teritorijas? Sakoma, rašyti tamsiomis temomis lengviau, tamsa sukelia daugiau reakcijų, didesnį draminį efektą. O kokį efektą kelia skaitytojų lūkesčiai ir įvertinimai? Net ir rašymas gali tapti priklausomybe, savotišku ego patvirtinimu, o tobulumo siekis nebūtinai gelbsti, taurina.

Linos atsakymai, kaip ir poezija, nuoširdūs, tikri: „Ir gal nereikia tos mirties, kad išsigelbėtum. Gal net nereikia išsigelbėti.“

Virginija Kulvinskaitė

 

– Naujoji tavo eilėraščių knyga kitokia. Ir anotacijoje mini, kad „juodregystės“ mažiau. Štai ankstesnėse knygose daug rašei apie monstrišką motiniškumą, motinystę kaip auką. O naujuose eilėraščiuose motinystė regima kaip viena iš kelių užuovėjų, šviesos šaltinis: „švyturys – mano vaiko akys ant kranto.“

– Rašydama knygas supratau, kad man labai įdomu tą patį reiškinį, fenomeną tyrinėti, atskleisti iš skirtingų pusių. Šviesotamsa dabar atrodo jaukiausia, labiausiai pažįstama ir tam tikra prasme – teisingiausia, tikriausia. O kalbant konkrečiai apie motinystę, tai rašant „Tamsiuosius amžius“, ypač „Nemeilės“ ciklą, rūpėjo įvardyti, kas lietuvių moterų poezijoje gana mažai apčiuopta, kas mūsų visuomenėje apskritai esti tabu – mama, nemylinti, nenorinti savo vaiko. Šie eilėraščiai išsiliejo kaip vienas, skausmingai, bet supratau, kad jei noriu toliau rašyti, turiu užrašyti šį ciklą. Ir, žinoma, atsispyriau nuo savo pačios nemeilės, motinystės sunkumų. Trečiojoje knygoje norėjau atskleisti kitokią šio fenomeno pusę net rizikuodama būti banali, per sentimentali. Ir čia atsispyriau nuo savo meilės, nuo motinystės džiaugsmų. Taigi, šio tematinio pokyčio priežastys yra ir literatūrinės, ir gyvenimiškos.

Virginija, kai pristatei mano knygą Rašytojų klubo renginyje, labai įstrigo tavo žodžiai, kad yra poetų, rašytojų, kurie visą gyvenimą rašo tą pačią knygą. Aš jau supratau, kad nuo savo braižo – išpažintinių motyvų ir intertekstų dermės – vargu ar pabėgsiu, bet kartu kiekvieną knygą noriu kurti kiek kitaip, kiek kitokią. Tie kūrybiniai virsmai, skirtingos trajektorijos man, kaip poetei, labai svarbūs, kone kertiniai.

– Kaip manai, o gal visi mūsų tekstai, nesvarbu, išpažintiniai, autobiografiški ar visiška fikcija, neišvengiamai remiasi mūsų pačių patirtimis ir vidiniais išgyvenimais? Gal skirtis tarp išpažintinės ir neišpažintinės kūrybos tėra fikcija? Aš pati, tiesą sakant, kuo toliau, tuo labiau tuo tikiu. Ypač kai pradėjau rašyti fikciją, nuo pirmojo asmens perėjau prie antrojo ir trečiojo. Pramanyti, gyvenime realių prototipų neturintys personažai ir situacijos galų gale pasirodo esą mano pačios veidrodžiai.

– Jau kartojuosi, bet kokia gera tavo mintisǃ Man atrodo, kad pakankamai įtaigiai rašyti apie tai, ko nesi vidumi iščiupinėjęs, yra kone neįmanoma. Tikrai nebūtina visko, apie ką rašai, patirti empiriškai – tam neužtektų visų mūsų gyvenimų. Tačiau vidinė patirtis – o tai ir yra tasai skirtį tarp fikcijos ir išpažintinės kūrybos mažinantis veiksnys – tarsi parodo, kad net labiausiai sufantazuoti pasauliai yra (ir) apie mus, rašančius. Galbūt tolimas atšvaitas, galbūt nenorėtas pamatyti šešėlis, galbūt iškreiptas veidrodis, visada atsukamas ir į rašytoją, ir į skaitytoją.

– Knygos pavadinime pavartojai kilmininką, nusakantį geidimą, norėjimą. Bet paantraštė „eilėraščiai“ pavadinimo prasmę kiek pakeičia, praplečia. „Kelionių eilėraščiai“. Kelionė – ir eilėraščių tema, ir konceptuali, rinkinį nusakanti metafora. Naujojoje knygoje pamažu, skausmingai judi nuo tamsos prie šviesos ir šį savo poetinį judesį apmąstai. Ar ši kelionė buvo sunki? Rašyti tamsiomis temomis lyg ir lengviau: daugiau įtampos, intrigos, masinančių šiurpuliukų.

– Po „Tamsiųjų amžių“ ilgai galvojau, ar toliau rašysiu ir kaip rašysiu, nors kai kuriais tekstais ir toliau dalijausi socialiniuose tinkluose. Atsimenu, po knygos išleidimo praėjus metams, „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojai paprašė naujų eilėraščių. Kaip buvo baisu juos kurtiǃ Bet po pirmųjų bandymų pamažu ėmė rastis vis naujų tekstų, supratau, kad galiu dėlioti pirmuosius du knygos skyrius. Čia vis dar yra nemažai tamsos, todėl, kaip sakai, gali būti, kad „Savi svetimi“ ir „Ko priklausomybės“ susidėliojo lengviau. O paskui ilgokai mąsčiau, ką dar norėčiau matyti savo trečiojoje knygoje. Suveikė hedonizmas, plaukiojau baseine Mauricijuje ir šovė mintis, kad norėčiau kurti naujus eilėraščius atsispirdama nuo kelionių – ir fizinių, ir vidinių. Ir, žinok, ir tie, šviesesnieji, tekstai traukė vienas kitą, kalbėjosi, parašiau juos per vasarą, kartais net sukurdavau po eilėraštį kasdien. Bet sutinku, kad rašant apie šviesą lengviau (galbūt) nuslysti į infantilumą, banalybes. Nežinau, ar man pavyko „neperšvelninti“. Tai spręs kritikai, skaitytojai. O šiaip „Kelionių“ rašymo kelionė, kaip supratai, buvo įdomi, tikra, gyva, leidusi plėsti ir išorines, ir vidines teritorijas.

– Dar apie metaforas. Yra sakančių, kad metafora – poezijos širdis. Kas tau yra poezijos širdis?

– Man poezijos širdis yra autentiškumas (net gausiai naudojant intertekstus), taip pat gyvastis, vidinė įtampa ir poetinė tiesa – nors tai gali skambėti patetiškai. Bet man labai svarbu, kad tą akimirką, kai užrašau eilėraštį, tikėčiau jo žodžiais, jo emocija, kad būtų alsuojama tikrumu. Ir labai gali būti, kad rašydama kitą eilėraštį jau patikėsiu kita tiesa, kita emocija, tačiau manau, kad dėl to ankstesni tekstai netaps mažiau tikri. Akimirkos įkarštis, pastangos įvardyti tai, kas svarbu, bet kas sunkiai pasiduoda sučiuopiama, yra toji kibirkštis, gyvastis, kuri daro ir tekstus, ir gyvenimus vertus gyventi. Esu girdėjusi, kad kai kurie poetai neberanda ryšio su dalimi ankstesnių eilėraščių, ir tai visiškai normalu, natūralu. Mes keičiamės, gali kisti mūsų atrandamos tiesos. Bet kibirkštis turi išlikti.

– Iš tiesų naujuosiuose tavo eilėraščiuose labai svarbi prieštara ir kaip pasaulio pamatinis dėsnis, ir kaip eilėraščių ašis, prasminis centras. Pasaulis ir mes esame prieštaringi. Nuolatinė painiava tarp gėrio ir blogio, plakanti negyvybės širdis. Norime kalbėti savo balsu, „rašyti savimi“ ir kartu norime prisiimti vaidmenis. Geidžiame keliauti, bet ir likti namuose. Gal būtent iš prieštaringumo, įtampų ta kibirkštis ir įsižiebia?

– Kai rašiau šią knygą, kartais pajusdavau, kad vieni eilėraščiai prieštarauja kitiems. Iš pradžių nusigandau, o paskui tai priėmiau kaip natūralią vidinių konfliktų, susipriešinimų išdavą. Ji man pasirodė tikra, veikianti. Toji egzistencinė įtampa leidžia sukurti (ne man, bet apskritai) daug amą gniaužiančių kūrinių. Taigi, tai, kas iš pradžių man atrodė kaip trečiosios knygos silpnybė, tapo (mano akimis) savotiška stiprybe. Pavyzdžiui, rašau apie keliones. Viena vertus, tos kelionės jaudina, sukelia daug malonių atradimų virpulių, leidžia atitrūkti nuo rutinos. Kelionėse daugybė žmonių mato nemažai prasmės ir vertės. Kita vertus, kur yra riba tarp turistavimo ir keliavimo? Ar mes apskritai mokame keliauti? Kiek svečios šalies, jos žmonių autentiškumo, atsivėrimų pamatome? Kiek apskritai pasaulis nori ir gali mums atsiverti, ypač prisimenant egzistencializmo filosofiją? Gal kartais keliaujame, nes bėgame nuo problemų, bet galiausiai atsiduriame pradiniame taške? Visa tai man buvo ir vis dar yra įdomu tyrinėti.

– Įdomu, kad tavo tamsieji eilėraščiai intertekstualūs, dažnai turi dedikacijas kitiems autoriams, o šviesieji orientuoti į išpažintinį, asmeninį, autobiografišką kalbėjimą.

– Taip pat įdomus pastebėjimas, kurio pati nebuvau užfiksavusi. Leisiu sau pajuokauti: gal Kingas vis dar išlieka tamsus, o Linos gyvenimas vis dėlto šviesėja?

– Koks tavo santykis su skaitytojais? Ar rašydama, dėliodama knygą apie juos galvoji? Esi ir eilėraščiuose, ir interviu minėjusi, kad tau svarbūs įvertinimai. Nedvejojai, kad naujoji knyga gal nuvils dalį tamsiosios Linos gerbėjų?

– Rašydama visas tris knygas labiau galvojau apie savo poetinę tiesą. Skaitytojai man labai svarbūs, bet stengiuosi atsiriboti nuo išankstinių lūkesčių. Trečiosios knygos rašymo pabaigoje pagalvojau: taip, dalis mano ankstesnių knygų skaitytojų čia gali ir pasigesti, ko tikisi. O rasti sentimentalumo, švelnumo ir kt. Bet nors man vis dar labai svarbūs kūrybos įvertinimai, norėčiau tikėti, kad savojo poetinio sąžiningumo, supratimo apie poezijos esmę aš neaukoju. Taip pat man svarbu ir tai, apie ką kalbėjome anksčiau, – noriu kisti, noriu virsmų, noriu rašyti apie tai, kas man svarbu, ką atrandu naujai. Net jei dėl to būsiu mažiau skaitoma ir vertinama.

– Tie vidiniai kismai – juk irgi savotiška kelionė. Koks galėtų būti galutinis šios kelionės taškas, tikslas? Šiandieninė kultūra labai orientuota į tobulinimąsi: vidinį ir išorinį. Atrodo, esi blogas žmogus, jei nenori tapti harmoninga, amžinai jauna, pozityvia, produktyvia, aktualia ir ilgaamže asmenybe.

– Būdama aukštesnių klasių moksleivė parašiau eilėraštį „Tobula“ – kreivą ir patetišką. Jau vien iš pavadinimo skaitytojai gali nutuokti, kad jis yra apie tobulybės ilgesį: „išgelbėti galėjo tik mirtis / mane, tokią netobulą ir tokią silpną.“ Ak, vėlyvoji paauglystė. Ilgai vaikiausi tą tobulumo fantomą ir vis atsitrenkdavau į savo negrabumą, sritis, kurioms esu tiesiog negabi. Ir dabar dar šmėžuoja šis „tobulumo ilgesys“, tačiau šiandien, nors ir būdama rezultato ir grįžtamojo ryšio žmogumi, labiau mėgaujuosi kelione, kiek mažiau galvodama apie visuotinį ar asmeninį tikslą. Ir gal nereikia tos mirties, kad išsigelbėtum. Gal net nereikia išsigelbėti.

– Ką rinktumeisi: būti populiaria poete (žurnalų viršeliai, interviu etc.) ar nišine, kurią skaito ir vertina vos keli elitiniai skaitytojai? O gal net neįmanoma rinktis būti vienokia ar kitokia poete, rašytoja?

– Atvirai pasakius, dėl įvairių įvertinimų, pripažinimo troškimo ir panašių dalykų man teko nemažai su savimi kalbėtis. Dabar laikausi tokios nuostatos: jei mano tekstas surezonuoja kolegai, skaitytojui, kritikui, jau jaučiuosi gerai, pakankamai pamatyta ir įvertinta. Taip, yra literatūros pasaulio žmonių, kurių nuomonė man ypač svarbi. Tokių nevengiu paklausti priimdama ne tik pagyrimus, bet ir kritiką. O interviu, viršeliai gal ir smagu, bet nemanau, kad man tai yra žūtbūtinai reikalinga. Pagaunu save už uodegos: o ką veikiu dabar? Atsakinėju į interviu klausimus.

– Man labai patiko tavo įžvalga apie rašymą kaip prasmės šaltinį, bet ir apie dar vieną priklausomybę, apie rašytojišką narcisizmą, savižalą, kad kartais sargdiname save dėl gero teksto, maitinamės savo skausmu. Dar viena prieštara, kuriai skirta nemenka dalis tavo knygos pirmojo skyriaus eilėraščių. Bet gal išsigydę skaudulius nebeturėsime apie ką rašyti?

– Per knygos pristatymą šiek tiek diskutavome apie tą sveikumą. Kiek apskritai galime būti sveiki, gyvendami esamajame pasaulyje, esamuoju laiku? Gal užtenka to natūralaus „nesveikumo“ ir nebūtina, kaip filmo „Bloga nuo savęs“ herojei, specialiai save sargdinti? Net dėl labai geros literatūros. Man svarbus šis „rašymo iš kančios“ naratyvo demaskavimas, dekonstravimas. Aš pati dabar noriu rašyti ir iš pilnumo, ir iš sveikumo. Kiek viso to turiu. Bet ar įmanoma rašyti tik iš pilnumo, nejaučiant bent trupučio stokos, alkio? Sunkiai.

– Dar viena labai patikusi tavo metafora – „pagaliau esu sandari“. Ką reiškia būti sandariai?

– Mama perskaičiusi šį mano eilėraštį sakė: tu gi ne indas, nebūk sandari, būk tėkmė. Tą sandarumą čia kažkaip susiejau su sveikumu, pilnumu, be jokių nereikalingų „nutekėjimų“. Gera kartais pabūti ir pilnai, ir sandariai.