Kodėl nepasitikiu Martynu

Esame labai pagerbti. Jaunas kritikas vargo ilgai, o „Šiaurės Atėnai“ skyrė visą puslapį jo opusui. Čia aš kalbu apie Martyno Pumpučio straipsnį „Kodėl aš nepasitikiu Antano Miškinio premija“ (2025-02-14). Iš karto noriu sureaguoti į straipsnio pavadinimą ir paklausti autoriaus: o kitomis literatūrinėmis premijomis tamsta pasitikite? Vlado Šlaito, Antano Baranausko, Jono Aisčio, Dionizo Poškos, Salomėjos Nėries ir kitomis? Nors ir rašote, kad A. Miškinio premija neišsiskiria iš kitų, bet kažkodėl pasirenkate panarstyti ją vieną, o ne bent jau dvi ar tris regionines premijas?!

Jei tai liestų mane vieną, numočiau ranka: et, ragiukai dygsta – norisi badytis!

Bet kaltinimai metami ne man vienam. Tarp „kaltinamųjų“ šviesaus atminimo rašytojas Petras Panavas, kuris jau negali pats apsiginti. Pradžioje rašinio autorius rašo: „[...] (premiją 2003 m. įsteigė Utenos rajono savivaldybė), laureatą išrenka sudaryta komisija ir jam skiriamas piniginis prizas (šiuo metu 5 000 eurų).“ Stengdamasis būti nešališkas, autorius turėjo atkreipti dėmesį, kad premijos dydis ne visada buvo 5 000 eurų. 11 pirmųjų premijos laureatų, tarp jų ir uteniškiai Petras Panavas, Vytautas Kaziela ir Regina Katinaitė-Lumpickienė, gavo po 3 000 litų (apie 900 eurų). Be jų, tokią simbolinę premiją gavo šviesaus atminimo Jonas Strielkūnas, Henrikas Čigriejus, Valdemaras Kukulas, Vytautas Vilimas Skripka, Algimantas Baltakis, taip pat Marius Burokas, Alis Balbierius ir Gintaras Bleizgys. Nuo 2015 metų premija Utenos rajono tarybos sprendimu padidėjo iki 3 000 eurų. Tokio dydžio premijas gavo uteniškiai Alvydas Katinas ir Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė. A. Katinas visą premijos sumą pervedė A. ir M. Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos reikmėms, o R. Mikulėnaitė-Jonuškienė tuo metu (ir ne tik) jau daug metų gyveno emigracijoje. Leisiu sau pajuokauti, kad kuo mažiau pretendentų iš Utenos, tuo premija didėja – prieš porą metų ji išaugo iki 5 000 eurų.

Didžiausius įtarimus straipsnio autoriui kelia tai, kad kai kurie darbo grupės nariai per ilgai „užsisėdėjo“ joje. Gal būtų buvę kitaip, jei jaunasis kolega būtų labiau pasigilinęs į premijos skyrimo nuostatus. Ten juodu ant balto parašyta, kad darbo grupę sudaro: Utenos rajono savivaldybės mero deleguotas asmuo, Savivaldybės administracijos direktorius, Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos deleguotas asmuo, Utenos rajono visuomeninių organizacijų, vienijančių literatus, atstovai bei Utenos rajone faktiškai gyvenantys ir kuriantys Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) nariai.

Šiuo metu Utenoje gyvena ir kuria 4 LRS nariai. Stepas Eitminavičius, daug metų buvęs darbo grupės narys, iš jos pasitraukė dėl pablogėjusios sveikatos. Taigi liko tik V. Kaziela, R. Katinaitė-Lumpickienė ir A. Katinas. Jau seniai būčiau išėjęs iš darbo grupės, jei būtų kas mane pakeičia. Daugiau rašytojų Utenoje nėra. O gal jums atrodo, jog būtų geriau, kad savivaldybės darbuotojai ar komunalinio ūkio atstovai spręstų, kam skirti premiją?! Juk, pagal vieną barzdotą pseudofilosofą, net valstybę gali valdyti bet kuri virėja. Panašių pavyzdžių kituose rajonuose yra. Reikėtų tik pasidomėti. Ir palyginti, koks rezultatas būna tada. Visą laiką A. Miškinio literatūrinės premijos skyrimo darbo grupėje kiekybinę persvarą turėjo rašytojai. Dabar joje yra 4 rašytojai, 3 literatūrinių klubų atstovai ir 2 savivaldybės darbuotojai. Turbūt straipsnio autoriui atrodo, kad didelė laimė būti komisijos nariu. Iš savo patirties galiu pasakyti – kai savivaldybės prašo LRS deleguoti savo atstovus į vieną ar kitą premijos komisiją, visi šitos „laimės“ purtosi ir tenka ilgai įkalbinėti, kad kas nors sutiktų. Dalyvauti komisijoje ar darbo grupėje – tai perskaityti visus pateiktus kūrinius. O jų būna nuo 4 iki 8. Atvykti į posėdžius ir dalyvauti juose. Ir visa tai daryti neatlygintinai. Jei neklystu, apmokėjimas komisijos nariams yra numatytas tik Dausų premijos nuostatuose. Beje, šiuo metu aš esu ne tik A. Miškinio, bet ir K. Umbraso, V. Šlaito, A. Baranausko ir D. Poškos literatūrinių premijų skyrimo komisijų narys. Ir taip, pasak straipsnio autoriaus, kaupiu galią.

Grįžtant prie A. Miškinio literatūrinės premijos, mes stengiamės išlaikyti jos lygį, ir, atrodo, mums iki šiol tai pavyko. Dirbdami darbo grupėje mes vadovaujamės premijos skyrimo nuostatais. O pagrindinis kriterijus yra šis: A. Miškinio literatūrinė premija skiriama už geriausią naują poezijos knygą, išleistą per praėjusius dvejus kalendorinius metus, kurioje atskleidžiama aukštaitiška-utenietiška dvasia, atspindinti Aukštaitijos regiono etninius motyvus, tradicijas ir istorinę atmintį.

Tiesa, penktasis A. Miškinio premijos laureatas Valdemaras Kukulas man yra sakęs: su ta aukštaitiška dvasia jūs dar turėsite problemų. Kas čia iš aukštaičių poetų dar liko? Vladas Braziūnas, Alis Balbierius, Regina Katinaitė, Algimantas Baltakis… O paskui kam premiją skirsite?

O dabar pasižiūrėkime, kas iš dvidešimt dviejų laureatų buvo nevertas A. Miškinio literatūrinės premijos. Straipsnio autorius jų neįvardina, bet tarp eilučių galima perskaityti, kad tai yra visi uteniškiai: P. Panavas, V. Kaziela, R. Katinaitė-Lumpickienė, A. Katinas ir R. Mikulėnaitė-Jonuškienė. Kieno jau kieno, bet P. Panavo kūryboje gražiai atskleidžiama aukštaitiška-utenietiška dvasia, atspindinti Aukštaitijos regiono etninius motyvus, tradicijas ir istorinę atmintį. O gal galite suabejoti R. Katinaite-Lumpickiene, vienintele iš LRS narių rašančia aukštaičių uteniškių tarme? Ir iš A. Katino, gyvenančio gimtajame A. Miškinio kaime, Juknėnuose, tos aukštaitiškos dvasios niekas neatims. Aukštaitišką dvasią išsaugojo Škotijoje arti dvidešimties metų gyvenanti R. Mikulėnaitė-Jonuškienė. Ir vėl labiausiai įtartinas lieku aš – dabar tos aukštaitiškos dvasios mano kūryboje jei ir yra likę, tai labai mažai. Bet iki 2005 metų jos tikrai būta. Štai ką apie šį laikotarpį rašė Viktorija Daujotytė: „Vytauto Kazielos eilėraščių įspūdis – lyg važiuotum per Aukštaitiją iš Dusetų, Utenos ar Molėtų Vilniaus linkui, žiūrėtum pro langą į susikertančias linijas – dangaus, miškų, kalvų, vandenų, sodybų, gyvenimo. Taip, tikrai, eilėraštis atsiranda ten, kur kas nors susikerta, – skaudžiai, žeidžiamai ar tik liūdnai, truputį elegiškai, lyg prasitęstų linijos iš meilės ir netekties, iš ankstesnio rinkinio.“

Dabar dėl leidyklos „Kauko laiptai“ sėkmės. Nepatingėjau ir paskaičiavau, kad didžiausios sėkmės sulaukė Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Net aštuoni Rašytojų sąjungos leidykloje knygas išsileidę autoriai tapo A. Miškinio premijos laureatais, „Kauko laiptų“ sėkmė perpus mažesnė. Po dvi A. Miškinio literatūrines premijas pelnė leidyklų „Homo liber“, „Tyto alba“, Tautosakos instituto ir „Utenos Indros“ išleistos knygos. Gal vis dėlto yra svarbiau ne kas tas knygas leidžia, o kas pasiūlo. Viktorą Rudžianską, Dovilę Zelčiūtę ir Ievą Rudžianskaitę A. Miškinio literatūrinei premijai pasiūlė Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba. Nė vienas komisijos narys nėra pasiūlęs nė vieno autoriaus A. Miškinio literatūrinei premijai, o nepasiūlytų knygų darbo grupė nesvarsto. Remdamiesi A. Miškinio literatūrinės premijos darbo grupės darbo reglamentu grupės nariai „susipažįsta su konkursui pateiktomis autorių knygomis ir papildomais dokumentais (kūrinio autorių biografijos, knygų recenzijos), svarsto ir analizuoja pateiktą informaciją bei autorių kūrybą; įvertina kandidatų atitikimą Premijos skyrimo nuostatams; teikia Savivaldybės Merui laureatą, kuriam siūloma skirti Premiją“. Noriu paklausti straipsnio autoriaus: kuris iš apdovanotų autorių šios premijos yra nevertas? V. Rudžianskas, D. Zelčiūtė, I. Rudžianskaitė ar Tomas Vyšniauskas?

Tamsta, kaip žmogus, pretenduojantis vertinti kitų autorių kūrybą, turėjote pastebėti, kad 2020–2024 metai buvo leidyklos „Kauko laiptai“ aukso amžius – joje knygas leido daugelis žinomų poetų. Galgi neatsitiktinai ir ne kieno nors pikta valia jie atsidūrė tarp A. Miškinio premijos laureatų? Šiuo metu tokį pat aukso amžių išgyvena leidykla „Slinktys“. Ir aš neabejoju, kad bus nemažai pastebėtų ir įvertintų šios leidyklos išleistų knygų.

Keturiasdešimt metų dirbdamas žurnalistikoje, tiek respublikinėje, tiek regioninėje, niekaip negaliu suprasti, kam priskirti šį opusą. Mokslinei, tiriamajai ar užsakomajai žurnalistikai? Straipsnyje yra nurodyti šaltiniai. Pradžioje jie rimti, bet niekuo nesusiję su aptariama tema (gal norint suteikti publikacijai svorio ar parodyti savo išprusimą), o paskui nusileidžiama iki vietos laikraštėlių. Iki tiriamosios žurnalistikos straipsnis taip pat netempia. Mano nuomone, jis yra arčiausiai užsakomųjų straipsnių. Įdomiausia tai, kad pats autorius straipsnio išvadose pripažįsta, jog „šiame straipsnyje pateikti asmenų ryšiai neįrodo, kad komisijos darbas buvo neskaidrus, pažeidžiantis įstatymus ar premijos nuostatus“… Tai kam tada visa tai?! Paprasčiausias noras pasipuikuoti savo drąsa ir mesti šešėlį net ant mirusių rašytojų? O gal noras „patraukti“ netinkamus komisijos narius? Aš – nežinau. Straipsnis palieka slogų įspūdį. Jį perskaičius norisi eiti ir gerai nusiprausti. Net jei mano pavardė nebūtų minima, jausmas būtų toks pat. Straipsnio raktinis žodis – „galėjo“. Vadovaujantis tokia logika, Vilniuje įvykus išprievartavimui visi vyrai automatiškai tampa įtariamaisiais. Juk galėjo…

Pabaigai – apie įtartinus ryšius. Visi Utenoje gyvenantys rašytojai yra pažįstami. Negana to – visi esame kartu vykdę projektus ir šį tą padarę. Utena – miestas nedidelis, ir visi komisijos nariai pažįsta vienas kitą. Aš, dvejus metus buvęs A. Baranausko premijos skyrimo komisijos nariu, jau pažįstu ir anykštėnus komisijos narius. Be to, 30 metų būdamas LRS narys pažįstu maždaug 95 procentus rašytojų. Su visais yra kokie nors ryšiai. Kadangi Lietuvoje yra tik kelios leidyklos, kurios leidžia poeziją, tai ir ten turiu pažįstamų. Tai ką man daryti? Leisti knygas užsienyje ir ten tikėtis įvertinimo? Absurdas, ar ne? Taigi „galėjo“, o ar padarė? Čia jau sprendžiama pagal savo sugedimo laipsnį. Tai tiek. Aš jau nekalbu apie žurnalistinę etiką.