Kada vėl plosime grožio riteriui?

 

Vilniaus Sporto rūmai dūla iš lėto nurašomi. Vis dar grakščiai išrietę plačią nugarą, jie stūkso išmušinėtomis akimis, numarginti grafičiais, nuteplioti tagais, atgrasiai apleisti, versdami praeivį, skubantį tiltu per Vilnelę kitapus Neries, nusukti susidomėjusį žvilgsnį šalin ir susitaikyti su neišvengiamybe, kurioje žmogus nėra nei nekilnojamasis, nei ilgalaikis turtas, todėl nurašomas dar lengviau.

2024-ųjų rugsėjį į Sporto rūmus prasmuko pulkas paauglių. Vaikai sprogdino petardas ir liejo per vasarą priplūdusią energiją, žaisdami slėpynių su atskubėjusiais tvarkdariais. Apie incidentą sužinojau iš sūnaus septintoko, kuris pats pašėlti neištrūko ir kiek kuklindamasis parodė brandesnės klasiokės nufilmuotą įvykio reportažą. Vaizdų tamsiame įraše įžiūrėjau nedaug, vyravo garsai: krizenimas, pliauškėjimas, pareigūnų šūksniai, trepsėjimas, alsavimas, vaikiškai intonuojami keiksmai rusų ir anglų kalbomis. Puoselėdamas pelnytą pasitikėjimą, neužpyliau jaunėlio pamokslais, tik papasakojau su ta vieta susijusią trumpą asmeninę istoriją.

2009-aisiais aktyviai sukausi versle ir įvairiuose sluoksniuose, todėl teatro festivalio „Sirenos“ vadovė Elona Bajorinienė paprašė pagalbos, ieškodama vietos parodyti įdomaus belgų menininko Jano Fabre’o (g. 1958) spektaklį „Requiem metamorfozei“. Išaiškėjo, kad nualintus ir niekaip nebenaudojamus rūmus valdo garsus bankininkas, dar nenumanęs, jog netrukus taps visiškai nurašytas. Paskambinus tinkamam žmogui, ledai pajudėjo. Netrukus rengėjai maloniai pakvietė išvysti ypatingą performansą vien jam porai dienų atvertuose Sporto rūmuose.

Nueiti į spektaklį traukė ne rafinuotas teatralo skonis, o jaunatviškas smalsumas. Organizatoriai įspėjo, kad apleistuose rūmuose neveiks jokie patogumai, tačiau bus galimybė įsmukti į pusdieviams skirtą bufetą prie valdžiažmogių ložės. Saldžius pažadus sirenos tesėjo su kaupu: iš rūmų išsvirduliavau nepagydomai apsvaigęs. Bufete susiverstas brendis akimirksniu išgaravo, užtat kaip reikiant vožtelėjo Jano Fabre’o magija. Užkerėjo nevaržomas režisieriaus užmojis ir drąsi estetika, o gyvomis gėlėmis storai nuklotoje krepšinio aikštelėje pagal gyvai grojamą muziką lakiojusi spalvinga peteliškė ir pusnuogiai prisikėlusieji įsriegė pojūtį, kad mirtis pasaulio neužbaigia, tik transformuoja stebėtoją. Yra daugiau!

Paragavęs stipriųjų belgų burtininko svaigalų, kurį laiką malšinau troškulį silpnesniais pakaitalais. Tučtuojau atsisiunčiau albumą „Homo Faber“, išleistą 2006-aisiais: mėlynu BIC tušinuku nuo cokolio iki stogo išpaišytos senovinės pilies nuotraukos, kumpio lakštais ištisai apmuštos Gento katedros kolonos, iš žalios mėsos pasiūtos suknelės ir švarkai, iš blizgių vabalų skarabėjų sparnų sulipdytos kaukolės, krauju ant popieriaus nupiešti pakaruokliai, auksu švytinčios pasilypėjusio kopėčiomis išmatuoti debesų ir didžiulį kryžių ant ištiesto delno nulaikančio žmogaus skulptūros, milžiniškos instaliacijos iš mėšlavabalių kūnų švenčiausiose Luvro salėse.

2015-aisiais Janas Fabre’as pastatė 24 valandų trukmės spektaklį „Olimpo kalnas“. Publika akimirksniu išgraibstydavo bilietus, plūsdavo į garsių teatrų sales, visą parą gėrėdavosi Antikos dievų kovomis bei puotomis, o paskui dar pusvalandį plodavo aktoriams. Pasiskolinau iš Rolando Rastausko dėžę su „Olimpo kalno“ įrašų DVD rinkiniu, bet grąžinau, ištvėręs prie ekrano vos porą valandų. Televizorius išrastas žinioms ir serialams.

2020-aisiais Mariaus Ivaškevičiaus dėka pasikvietėme Janą Fabre’ą į Vilniuje antrąsyk surengtą literatūros festivalį „Open Books“. Imti interviu iš savo stabo nebuvau pribrendęs, tad pasisiūliau nuvežti jį į Kauną aplankyti M. K. Čiurlionio muziejaus. Saulėtą kovidinio rudens sekmadienio popietę pasiėmiau meistrą su artimiausia bendražyge Miet Martens prie Išganytojo gatvės antrojo namo. Įsėdęs į mano „Toyotą“, Fabre’as primygtinai pasiteiravo, kada testavausi dėl karūnuotojo viruso. Kai parodžiau telefono ekrane neigiamą vakarykštės patikros rezultatą, svečias džiugiai nusiėmė kaukę ir beveik visą kelią tylėdamas žvalgėsi pro langą nuo galinės sėdynės.

Kaune Fabre’as paskubomis sutraukė cigaretę ir nudrožė tiesiai į Čiurlionio sales. Dukart apėjęs ekspoziciją, karštai padėkojo už progą pamatyti genijaus paveikslų. Muziejaus krautuvėlėje neradęs jokios knygos apie mūsų simbolistą nei prancūzų, nei anglų kalba, užmetė akį į greta veikusią Petro Kalpoko parodą, pavadino šį eiliniu dailės studentu ir pareiškė pageidavimą išgerti kokakolos lauko kavinėje. Šioje pilstė tik „Pepsi“, turėjome paėjėti į kitą vietą.

Tą dieną dar kėlėmės funikulieriumi į Žaliakalnį ir liftu į Kristaus Prisikėlimo bazilikos terasą. Aukštybėse pasidžiaugėme lietuviškai išverstu Fabre’o pjesių rinkiniu „Pralaimėjimų imperatorius“ ir sutarėme dėl veikalo „Nuo veiksmo link vaidybos“ leidybos. Pargabenęs grožio karžygį į tikrąją sostinę, padovanojau Rimaldo Vikšraičio fotografijų rinkinį. Per naktį nuodugniai išstudijavęs jokiam įrėminimui nepavaldaus vilkaviškiečio albumėlį, kitą rytą Janas dosniai įvertino: „Maniškis!“

Vilniuje grožio riteris padirbėjo gerą savaitę. Universiteto teatro salėje parodė monospektaklį „Nakties rašytojas“ su Martynu Nedzinsku, iš naujo atrado „Primitivo“ vyną, prižadėjo padėstyti Muzikos ir teatro akademijoje, „Sofoklio“ knygyne davė interviu nepranokstamajam Arniui Rytupui iš dabar jau nurašyto žurnalo „Rīgas Laiks“. Festivalyje pasirašė dedikacijas būreliui susidomėjusiųjų (…Jan Fabre, puoselėjantis Jums grožį) ir apšildė sceną Herkui Kunčiui su Tomu Venclova. Viešai atsakydamas į Elonos Bajorinienės klausimą dėl kaltinimų nepadoriai priekabiavus prie šokėjų, tikino atsiprašysiąs įskaudintųjų net ir už tai, kuo nėra nusidėjęs. Vis pagirdavo Čiurlionį, Vikšraitį ir burnos higienistę iš L. Stuokos-Gucevičiaus gatvės.

Burnos higiena žmogui tampa gyvybiškai svarbi, nes suteikia retą progą pabūti vienam. Paauglystėje išvažiavęs į privalomą vasaros darbo ir poilsio stovyklą Širvintų rajone, visas birželio dienas ir naktis leidau su klasiokais. Kartu valgydavome ir ravėdavome runkelius, maudydavomės ežere ir žaisdavome tinklinį, klausydavomės propagandinių pamokslų ir šokdavome diskotekose, guldavomės į bendroje salėje sustatytas lovas ir keldavomės naktį paskambinti kapinių koplyčios varpu. Išsekęs nuo šurmulio ir dėmesio, kartą atsirakinau elektros skydinę, įlindau vidun, susirangiau kampe ir kokią valandą mėgavausi ramybe. Išsiropščiau ne savo noru, o aptiktas pro šalį ėjusios ir atsiknojusias dureles pastebėjusios mokytojos. Vienumos palaimą prisiminiau po daugelio metų, skaitydamas apie nevykusias tuometinio LRT generalinio direktoriaus slėpynes nuo žurnalistų. Suaugusiajam lįsti į elektros skydinę nepritinka, be to, ji nebesuteikia saugios priebėgos, juk į mobilųjį telefoną skambučiai bei žinutės prasiskverbia kiaurai sienas. Išeitis – burnos higienos seansas. Kol baltu chalatu vilkinti būtybė švelniai krapštinėja dantenas, sintetiniais audiniais ir akiniais uždangstytas klientas pajėgia bendrauti vien su savo pasąmonės figūromis.

Fabre’as vienumos prabanga mėgaujasi naktimis, nes nuo vaikystės gyvena su nemiga, nusnūsdamas vos porą valandų per parą. 1978-aisiais pradėjo rašyti „Naktinius dienoraščius“, leidžia juos prancūziškai ir vokiškai, suslėgdamas į vieną tomą šešerius metus. Paklaustas, kuo ypatinga jo naktinė būsena, atsakė: „Naktimis esu visokeriopai jautresnis. Net oda tampa juslesnė. Įsijaudrina regėjimas, klausa, taip pat ir mąstymas. Prarandu laiko nuovoką. Labai keista: imu rašyti ar piešti ir užtrunku iki ryto, o atrodo, kad prabėgo tik valandėlė. Dar nuostabu tai, kad kūnas neįtikėtinai atsipalaiduoja. Šiaip esu nervingas, nepasėdus, per dieną užknisu kitus savo landumu. Trykštu energija, išvarginu aplinkinius, nusikalu pats. O naktį lieku vienas, kalbuosi tik su savimi. Liejasi vidiniai dialogai, kartais juos užsirašau. Naktimis tampu kur kas ramesnis, sąmoningesnis. Atsiduodu tėkmei. Aplanko vizijos. Regiu vaizdinius. Pasitaiko, kad pasižiūriu filmą ir įsimenu kokį nors menkniekį. Čia pat vaizduotėje iš jo sukuriu visą teatro spektaklį nuo A iki Z: šviesas, dekoracijas, muziką, veiksmus, trukmę. Viską nuo pradžios iki galo. Dieną sukvietęs trupę repetuoti atsimenu menkiausias naktį regėtų vaizdų smulkmenas.“

Interviu su Janu įrašiau 2021-aisiais, apsilankęs pandemijos prislėgtame Antverpene. Pirmiausia su Miet Martens išlandžiojau Fabre’o Laboratoriumą – iš kadaise sudegusio istorinio teatro atgimusį menų centrą. Pagal sutartį su savivaldybe Fabre’o viešoji įstaiga ne tik atstatė teatro salę, kurioje repetuoja ir vaidina paties pralaimėjimų imperatoriaus trupė, bet ir apstatė ją priestatais, šiuose įrengė šokio studiją, kelias auditorijas, įkurdino biblioteką, sukrovė Jano tėvo džiazo plokštelių kolekciją.

Fabre’as pakvietė keliasdešimt šiuolaikinių menininkų papuošti pastatą prie jo priderintais kūriniais, taip paversdamas Laboratoriumą dar ir originaliu muziejumi. Vestibiulyje lankytojus pasveikina šiurpulingas Bobo Wilsono balsas, atsklindantis iš rūsio pro grindų angą, uždengtą įprastomis ventiliacijos grotelėmis. Teatro parteryje Krisas Martinas į grindis įkalė savo vinį – iš gryno aukso. Pagražinti virtuvę šeimininkas patikėjo Marinai Abramović – ši paršų krauju (mat jis panašiausias į žmogiškąjį) ant sienų prirašė gyvenimo receptų. Antro aukšto koridoriuje neišdildomą įspūdį palieka Enriquės Marty instaliacija „Vaiduoklė“ – kampe stovi itin tikroviška autoavarijoje žuvusios menininko giminaitės sužaloto kūno replika, o ant sienų nutapyta mergaitės sielos kelionė į anapusybę.

Susitikti su Fabre’u nuvažiavau į kūrėjo dirbtuves uostamiesčio pramoniniame kvartale, palengva virstančiame gyvenamuoju. Pasirodo, kol aikčiojau tirštai menų prisotintame Laboratoriume, jo šeimininkas prakaitavo valdiškuose namuose apklausiamas prokurorų. Po aštuonias valandas trukusios kvotos Fabre’as neatrodė sugniuždytas, tik liūdnai susivokęs, kad, gausėjant jį kaltinančių aktorių ir šokėjų, mediacijos pastangų ir pažadų atsiprašyti nepakaks. Teks gintis teisme.

Kalbėjomės svetainėje, paskui nusileidome į rūsius, čia akys apraibo nuo paties Fabre’o darbų lobyno: paveikslų (ir naujų, ir ankstyvųjų – pieštų tušinukais, savo krauju ir kitais kūno skysčiais), skulptūrų (iš bronzos, marmuro, koralų), mozaikų (iš akmenukų, aukso plokštelių ir vabzdžių antsparnių), fotografijų. Kūrėjas tepa sviestą ant duonos ne iš rašymo ar spektaklių, o iš dailiųjų menų, parduodamų kolekcininkams. Štai – vaškinė, dar neišlieta, kalaviją ištiesusio vyro statula: Jano kūnas jo tėvo Edmundo veidu. Užsakyti jau keturi egzemplioriai. „Žmogus, matuojantis debesis“? Trisdešimt šeši vienetai pasklido po pasaulį.

Po interviu susėdome pavakarieniauti keturiese. Fabre’as pristatė mane „savo poniai“ Joannai de Vos, ketvirčiu amžiaus už meistrą jaunesnei menų kuratorei. Miet Martens, pati ištroškinusi, patiekė jautienos su bulvėmis ir kopūstų salotomis. Prie stalo Janas gyrė latvio teatro režisieriaus Alvio Hermanio ką tik paskelbtą manifestą prieš voukistinius suvaržymus, nurašymų kultūrą ir už menininkų laisvę. Suabejojau, ar pats Hermanis atsilaikys prieš laiko dvasią ir manifestuos paskelbtus principus savo teatre, o Fabre’ui patariau labiau kliautis atjauta silpnesniesiems. Po vakarienės Janas su Joanna pasisiūlė pavėžėti į viešbutį savo „Volvo“ visureigiu. Sakė, jo dirbtuvių prieigose naktimis pasiautėja plėšikai, nors gretimame name veikia kažkurios Belgijos saugumo tarnybos padalinys, o kitoje pusėje gyvena vietinių musulmonų autoritetas.

Kitą rytą nepakliuvęs į uždarytos dėl pandeminių suvaržymų Antverpeno katedros vidų pasižiūrėti Rubenso paveikslų ir Fabre’o skulptūros, pasitenkinau jo vaikystėje laikytų vėžliukų Jannekės ir Miekės mozaikiniais atvaizdais virš miesto zoologijos sodo vartų. Viešomis mozaikomis autorius atgailauja pragaišinęs abu augintinius: vienas ropliukas prigėrė, o kitas sudegė.

Maždaug už pusmečio Rastauskas brūkštelėjo žinutę, kad nacionalinis dramteatris atšaukia numatytus „Nakties rašytojo“ spektaklius, mat Fabre’ui oficialiai pareikšti kaltinimai. Nuėjęs į jaunimteatrį pasižiūrėti Gintaro Varno „Puikaus naujo pasaulio“, per pertrauką paplepėjau su Oskaru Koršunovu. Nacionalinio meno vadovas pasiguodė feministine cenzūra ir prisipažino negalėjęs nenurašyti Fabre’o, nes festivaliai, su kuriais mūsų teatrai mezga ryšius, paskelbę aną persona non grata.

Susikaupęs nėriau į internetus, idant susivokčiau, kas dedasi Belgijoje. Pasirodo, dar 2018-aisiais Fabre’as, viename interviu paklaustas apie iššūkius taikant spektakliuose režisūrines ir choreografines nuogybes, pasigyrė, jog per 40 teatrinės karjeros metų nė sykio nesusidūrė su kaltinimais nepadoriai priekabiavus. Šis teiginys užgavo ne vieną širdį ir po kelių mėnesių belgų kultūros žurnale, tarsi tamtyč pavadintame „Rekto Verso“, pasirodė Fabre’ui adresuotas atviras laiškas, primenantis režisieriaus polinkį piktnaudžiauti galia, žeminti pavaldinius ir nepaisyti padorių ribų. Laišką pasirašė aštuoni asmenys, redakcija žinojo dar tuzino palaikančiųjų kaltinimus pavardes. Viešas kivirčas per ketverius metus virto teismo procesu. Prokurorai, remdamiesi dvylikos nukentėjusiųjų skundais, pateikė kaltinimus ir pareikalavo bent trejiems metams patupdyti įžymybę šaltojon.

Tuo pat metu Ieva Skaržinskaitė baigė išversti iš anglų kalbos Fabre’o gairių XXI amžiaus atlikėjams knygą „Nuo veiksmo link vaidybos“. „Sofoklio“ leidyklos direktorė Giedrė Rūkienė ir šiaip kratėsi tokio nišinio veikalo, todėl, pasklidus žiniai apie būsimą autoriaus teismą, tiesiai šviesiai pasiūlė apsigalvoti. Neapsigalvojau. Be to, į kompaniją Fabre’ui savo interviu rinkinyje „Laiko juosta jų žvilgsniais“ įtraukiau pokalbį su nurašytuoju Šarūnu Bartu.

Artėjant bylos nagrinėjimui, Fabre’as suderino savo priesakų lietuviškojo vertimo viršelius ir sulaukė pirmojo biologinio įpėdinio: paskutinę 2021-ųjų dieną pasaulį išvydo naujagimis Django Gennaro.

Nuosprendį Antverpeno teismas paskelbė 2022-ųjų balandžio pabaigoje. Atmetus šešis kaltinimus (iš dalies dėl senaties, mat kai kurie inkriminuoti veiksmai neva nutikę dar 2002-aisiais), Fabre’as lygtinai nuteistas 18 mėnesių kalėti. Teismas nustatė, kad penki nukentėjusieji patyrė pažeminimą, kai režisierius spaudė juos išsinuoginusius vaidinti ir fotografuotis, laidydamas nepadorias pastabas. Sunkiausias nusikaltimas – pasikėsinimas į šeštosios nukentėjusiosios orumą (pranc. attentat à la pudeur) nepageidaujamu drėgnu bučiniu.

Nukentėjusiesiems dėl priekabiavimo priteista po 1 eurą neturtinės žalos atlyginimo, tokią pat simbolinę sumą nurodyta sumokėti ieškinį byloje pareiškusiam vietiniam Vyrų ir moterų lygybės institutui. Iš menininko penkeriems metams atimta teisė balsuoti Belgijos rinkimuose. Nei nuteistasis, nei kaltintojai nuosprendžio neapskundė. Fabre’as, taip ir nepripažinęs kaltės, atsiprašė visų, kas jaučiasi jo įskaudinti, ir palinkėjo „meilės bei grožio anarchijos“.

Neabejoju šio palinkėjimo nuoširdumu, nes vienas iš penkių stipraus meno kūrinio kriterijų, anot Fabre’o, yra maištas (greta technikos, kompozicijos, spalvos pojūčio ir vaizduotės). Visuomenė siekia tvarkos ir saugumo, tačiau fizikai teigia, kad Visata laimina sudėtingus ir paradoksalius užmojus. „Visas grožis gimsta tik tam, kad Visata kuo greičiau grįžtų atgal į pagrindinę, į ramybės būseną“, – suprato Kęstutis Staliūnas, pats jaunystėje Planko slapyvardžiu išleidęs „Eilėraščių nešvankių beigi prieš valdžią“ rinkinėlį.

Pasikalbėjau apie leistinas meilės ir grožio anarchijos ribas su keletu moterų. Svetlana Griaznova prisiminė atsisakydavusi kvietimų pakilti į viešbučio kambarius su įžymiais fotografais ir prodiuseriais, tačiau nesijaučia dėl to nukentėjusi. Ji pabrėžė, kad derėtų labiau saugoti į grožio pasaulį besiveržiančias nepilnametes. Raminta Jurėnaitė priminė, kad kadaise nepilnametės tapdavusios karalienėmis. Jai pritarė Marina Abramović, paliudijusi, kad dar visai neseniai kūrybos pasaulyje galiojo daug laisvesnio elgesio normos.

Ko gero, labiau nei teismo nuosprendis Fabre’ą sudrausmino mažasis sūnelis. Jau 2022-ųjų gruodį grožio anarchistas privačiose Londono ir Romos galerijose surengė parodą, vėl pristatydamas savo krauju nupieštų paveikslų, šįsyk vaizduojančių Django Gennaro motinos įsčiose. Tema, ko gero, skatintų sugrįžti prie piešimo sperma, tačiau kūrėjas apdairiai pasirinko nuosaikesnę metaforą. Beje, jaunystėje jis yra piešęs ir ašaromis, bet juk nuteistajam nepritiktų trintis akių svogūnu. Toje pačioje parodoje pasigėrėjau nepaneigiamai trikdančio grožio skulptūromis iš raudonųjų koralų. Jų kainos siekė 200 tūkstančių svarų, piešinių – po 20 tūkstančių.

Janą aplankiau beveik po metų nuo paskutinio teismo posėdžio. Vėl pavakarieniavome jo dirbtuvėse. Miet Martens patiekė viščiuką su bulvėmis. Rinkiniai rūsyje pasirodė gerokai pratuštėję, juose vyravo tarpvietes vaizduojančios aukso mozaikos. Fabre’as pasiguodė ne tik buvęs nepelnytai apkaltintas („Įsivaizduok, mane nuteisė už pasakytą komplimentą!“), bet ir nurašytas kaip menininkas. Kairieji politikai, kuriems jis visą gyvenimą simpatizavęs, pareikalavo nugriauti jo skulptūras. Aktyvistai kėsinosi atimti Laboratoriumą, nusisuko rėmėjai ir partneriai. Guodėsi uždirbantis iš garsių Italijos šeimų, užsakančių miesto bažnyčioms jo kūrinius pagal tokią pat sutartį, kokią mecenatų protėviai buvo pasirašę su Caravaggio. Atsisveikindamas pakvietė į premjerą Antverpene ir vestuves Neapolyje.

Abu 2023-iųjų Jano Fabre’o spektakliai – misteriška opera „Peak Mytikas“ ir jungtuvės su Joanna de Vos bei jųdviejų sūnaus Django Gennaro krikštynos – įsiminė kaip įspūdingai surežisuoti ir iš esmės nepastebėti reginiai.

Mytikas (myti graikų kalba – nosis) – aukščiausia Antikos dievų buveinės viršukalnė. Aštuonių valandų trukmės spektaklis ataidi ir pratęsia legendinį triskart ilgesnį „Olimpo kalną“. Translytis Dionisas, velniškas Prometėjas, transformuojančios tiesos apakintas Oidipas, revoliucionierė Antigonė šėlsta reivo scenoje be jokių pertraukų, cituodami bitlus, rolingus ir Amerikos kariškių dainas. Žiūrovai gali išsliūkinti pasigrožėti Laboratoriumo menais ir vėl sugrįžti kada panorėję. Salė nepilna, susirinko vien entuziastai. Po spektaklio vakarėlis tęsiasi bare. Rašytojas Lucas Marteleur sako spektaklį žiūrėjęs antrą kartą, pirmąsyk buvo išėjęs iš salės 20 minučių, o šįkart nepraleidęs nė akimirkos. Aktoriai ir šokėjai (neįmanoma atskirti, kurie yra kurie) spinduliuoja katarsį, džiūgauja gastroliuosiantys Ispanijoje bei Italijoje.

Rugsėjį Neapolis dar tvoskia kaitra. Ceremonija katedroje trunka tris valandas: pirmiausia azijietiškų bruožų kunigas sutuokia sužadėtinius, paskui pakrikštija jų berniuką. Jaunosios pageidavimu svečiai laiko telefonus paslėpę, fotografuoja ir filmuoja tik pasamdyti profesionalai bei atsitiktiniai praeiviai. Iš šventyklos artimieji, aktoriai, bičiuliai autobusais važiuoja į Karalių rūmus, ten šventiškai vakarieniauja. Suskaičiuoju 215 žmonių, dauguma, rodos, belgai. Jokios ekstravagancijos, jokių pasaulinių žvaigždžių, jokių rusų, jokių dovanų jaunavedžiams, jokių sveikinimo kalbų. Prie mūsų stalo sėdi Fabre’o leidėjai italai, „Peak Mytikas“ libreto autorius Johanas de Boose’as. Kalbamės apie Franzą Kafką ir japonų romanus. Ponia ir ponas Fabre’ai atrodo oriai laimingi.

Vilniuje iš jaunimteatrio po Eimunto Nekrošiaus surežisuotų Witoldo Gombrowicziaus „Tuoktuvių“ Rastauskas nusitempia į „Burbulio vyninę“. Klausiu Varšuvos Nacionalinio teatro šulo Tomaszo Kubikowskio, ar įsivaizduoja pas juos rodomą Fabre’o spektaklį. „Vargiai“, – atsako lenkas ir nusuka kalbą prie Krystiano Lupos, lyg nujausdamas, kad ir šį netrukus nurašys Ženevos frankofonai.

Dar po metų, jau 2024-ųjų rudenį, Fabre’as pakviečia į uždarą premjerą Budapešte. Vengrijos Nacionaliniame jis atkūrė 2001-aisiais Avinjoną pribloškusį „Je suis sang / I am blood“ („Esu kraujas“). „Pasikviesk kartu ką nors iš „Sirenų“ organizatorių – apmokėsime viešbutį“, – pasiūlė Miet Martens. Brūkšteliu – sirenos tyli. Paklausinėju aplinkui: ne, nurašytojo spektakliai nedomina. Kodėl? „Jam pateikti labai rimti kaltinimai.“

Skrendame su žmona Migle, Budapešto oro uostas pasitinka užrašais „Vengrija – šeimoms!“ įvairiomis kalbomis. Yra ir rusiškų. Centre knibžda turistų, šnekasi daugiausia slavų kalbomis, vyrauja lenkai. Prie teatro – jokio šurmulio. Dairausi Viktoro Orbáno oligarchų ar maršistų, tačiau nieko panašaus nepastebiu. Salėje apstu laisvų vietų, tarp žiūrovų atpažįstu aktorius iš Antverpeno, keletą svečių iš jungtuvių. Janas su Joanna ir Miet įsitaisę greta apšvietėjo.

Vienaveiksmis spektaklis pribloškia vos prasidėjęs: būrys šarvuotų riterių šoka a cappella, girdėti vien trepsėjimas, žvangesys ir alsavimas. Žiūrovai akimirksniu teleportuojami į viduramžius, scenoje geležis kapoja, pjausto ir bado kūnus, liejasi kraujas, pasirodo netikri pranašai, dega raganos, stebuklus kuria alchemikai, siautėja vyrų korida. Aktoriai šoka, dainuoja ir kalba, puikiai suvokdami tekstą. Reginiui pasibaigus, publika ploja sėdėdama, stovi ir šūkčioja tik keli aktorių kolegos, ovacijos trunka šešias minutes, mano išmanusis laikrodis užfiksuoja elipsinę treniruotę.

Greta inteligentiška dama, prisidengusi kovidine kauke, per visą spektaklį darbavosi tušinuku ant balkono atbrailos, prirašė gal tuziną lapų. Paklausta, kur ketina skelbti įspūdžius, atsako esanti ne žurnalistė, o teatro tyrinėtoja iš Graikijos. Prieiname padėkoti Fabre’ui, tuo metu ką tik suvaidinę aktoriai valo sceną. Kažkuris išsirengia, įsibėgėja ir išsitiesęs čiuožia pilvu, maudydamasis butaforinio kraujo klanuose.

Janas kviečia po premjeros padūgzti šeštame aukšte. Ten įrengtoje kavinėje – VIP bare – tarnybiniame bufete teatro direktorius egzaltuotai dėkoja meistrui už suteiktą galimybę, mat spektaklis liks repertuare. Režisierius padėkoja vengrų aktoriams. Pakalbinu belgą, vaidinusį „Je suis sang“ 2001-aisiais. Paklaustas, ką manąs apie Fabre’o metodo gaires, išdėstytas veikale „Nuo vaidybos prie veiksmo“, aktorius atsako: „Ta knyga naudinga, tik nėra lengva ją perprasti. Fabre’as – labiau menininkas nei pedagogas.“

Kitą dieną Janas pasiūlo šeimyniškai papietauti kultinėje Budapešto kavinėje „Gerbeaud“. Režisierius trina delnais, nekantraudamas prieš viešą premjerą vakare. Bilietai išpirkti. Paklausiu apie spektaklio sceną, kurioje moterys šoka aplipusios dėlėmis. Šios, įžiūrėjo vaistininkė Miglė, vakar buvo negyvos. O kaip anuomet, Avinjone? Režisierius pasakoja, kad anąsyk šokėjas nurodė aplipdyti medicininėmis taurėmis. Aktoriai, aišku, vaidino nuogi ir laistėsi tikru vynu. Šiais laikais visa tai nebeįsivaizduojama. Bandau prisiminti, ar Oskaras Koršunovas spėjo įgyvendinti kadaise išsakytą svajonę – parodyti teatro scenoje lytinį aktą.

Bičiuliškai šaipomės tarpusavyje. Fabre’as erzina mane, kad per jo vestuves Miglę nusižiūrėjęs beprotiškai turtingas kolekcininkas iš Belgijos. Giria sumanymą pridėti Vilniaus oro uostui MKČ vardą. Pats džiaugiasi augančiu sūneliu ir mažėjančiu pilvu. Užsisako ledų. Joanna prisimena, kaip prieš trejetą metų baiminosi, kad jų poroje netrukus gims dviese: Gennaro ir Gelato. Miet Martens skundžiasi, kad Janas naktimis atslenka į jos miegamąjį ir landžioja po stalčius, ieškodamas paslėptų saldumynų. „Tai mano narkotikai“, – juokiasi Fabre’as.

Juokai baigiasi svarstant, kokios meistro menų perspektyvos Lietuvoje. Išgirdęs, kad pas mus yra nurašytas, kūrėjas pasipiktina: „Juk tai neteisinga! Negi vis dar gyvename viduramžiuose?“ Kas teisinga, geriau už mane paaiškintų kuri nors tvarkos partija. Gal Janas dairosi prieglobsčio kraštutinėje dešinėje? Išgirdęs tokį klausimą, Fabre’as beveik įsižeidžia, nors čia pat prisipažįsta buvęs užstotas konservatyvių politikų, kai žalieji pareikalavo iš Flandrijos parlamento rūmų pašalinti nuteistojo menus. „Ne, dešinėn nesuksiu, pernelyg branginu laisvę“, – purto galvą grožio anarchistas.

„Niekas neprivers manęs nusidėti, nes esu kraujas“ – degė užrašas virš scenos, pasibaigus spektakliui. Prieš tai matėme, kaip smagu kruviną sužeistojo kūną išvolioti plunksnose. Menininkui triukšmingas nulinčiavimas, ko gero, būtų mielesnis už nebylią panieką, tačiau su neliečiamaisiais nediskutuojama. Nurašymo dramaturgiją kuria ideologizuoti aktyvistai, o veiksmą režisuoja buhalterinio mąstymo vadybininkai. Pateikti kaltinimai priekabiavimu ir prievartavimu? Nurašyti į bendrą falokratų sąvartyną!

Janas Fabre’as buvo nuteistas Belgijos teisme už nepadorų pasikėsinimą į asmens lytinį orumą prancūzišku bučiniu ir atliko paskirtą bausmę. Jo paveikslai kabo Flandrijos parlamente, parodos rengiamos Londone, o spektakliai rodomi Antverpene. Norėčiau, kad tai išvystų ir maištaujantys mano sūnaus bendraamžiai, ir išlepinta Vilniaus publika. Lietuvos kultūrininkai turi puikią progą nenurašyti grožio.