Iš „Žodžių liepsnos tyloje“
Suomio Harri Nordellio (g. 1956) poezija – asketiška, mįslinga, „šamaniška“, tarytum išnyranti iš tylos, iš anapusybės, besiskleidžianti mentalinio suvokimo paribiuose.
Čia skelbiami eilėraščiai iš rinktinės „Žodžių liepsna tyloje“.
●
Ieškok manęs ten, kur esi tu
Krenta sniegas – mirusiųjų šviesa
●
Balandžio vežimas įsuko į kiemą.
Gimiau su žmogaus galva ant pečių,
naro klyksmu gerklėje,
kruvina išdaviko miline.
Vežikas turi mano atmintį.
Akyse – laukinės įsčių sutemos.
Ikona
Gelsvoje bičių vaško šviesoje
žygiavo eisena; vaizdinys ir atminimas.
Suėjo raudotojai, orakulai. Šiurkštūs
ir nebylūs. Susirinko visi veikėjai.
Ant jų pečių siūbavo uosinis narvas,
o jame – papjautos
penkios juslių beždžionės.
Ėjo žmogus
nešinas entropijos sėkla užtaisytu šautuvu.
Dundėjo mano oda aptrauktas būgnas.
Virš eisenos skriejo klyksmo ietis,
plačiai vėrės dulkių vartai
●
Dangui apsigobus kauliška sutema
tave sudegins valties pavidalo
medžio kamiene
tau įduos iš anglies austas bures,
vietoj akių skaičiaus – tamsą,
vietoj atminties – trapų šviesos krantą.
Kad nerastum jokio kelio.
●
Čia diena amžinai
renkasi šiaurės spalvą,
o baltauodegis elnias
baidosi savo paties išgąsčio,
miruoliai dangstosi šaknų kepurėm,
ausys užvertos ledinėm kriauklėm,
mėlynėm nuspalvinti liežuviai
●
Lopšinei nutilus
sutvinksi akmens širdis – tyli ir nuožmi.
●
Užsibuvusi žiemos diena.
Juodžemio plyšyje
pilkas sapno šilkas.
●
Tu, kuris užsivožei ant pečių
juodą jaučio galvą,
pakilai šviesop
akinančiame švytėjime plaka
mirtinai drąsi širdis
ateik, maistas paruoštas
●
Tai pirmasis
sudegęs embrionas,
pelenų moters pagimdytas
žaibo tramdytojas
tau dovanotas.
Būti kitu tavyje.
Tapti antru regėjimu.
●
Paparčio moteris
bičių vaško akimis
sūpuoja ledinį lopšį.
Rezga blogio pinkles
tiesos priešas.
Sapnų meistras
dilgėlių skrybėle.
Iš džiovintų vabalų
nuaustu švarkeliu.
●
Šukuoja moteris
žemės raudonio plaukus,
saulės
liepsnojančias gaires
nekantraujantis laikas
nesuteiks
tau malonės
nepaperkamasis,
kuriam paklosi
savo kvėpavimą
●
Regėjau sapne,
kaip kiaurai mane prajoja žirgas
ir aimaną
skilusiai kanopai
susmingant į kūną.
●
Ak, smagiame giminių medžių sode
tesi drakono atvaizdas
ant užgesusio popieriaus žibinto
●
Čia, kur geležies žolė
kalasi prakeiktiesiems
ir gaudžia pabėgimo būgnai,
apeinu sausros nualintą platybę,
nes aš sutemų klajoklis.
Apakėlis
pilkomis akimis,
ištuštėjusiais bičių lizdais.
Mane vadina debesų teležytoju,
jūros knygą sykį parašiau.
Dixit Angelos
Siluetas pakilo ant šviesos kyšulio
rankoje – dulkių gėlė
ir prabilo niauriu Ditės šalies balsu:
Ko ieškot, visa prapuola.
Tvari tik nyksmo valdžia.
Apsisuko ir dingo
Mes nusitraukėme kaukes
žmonių veidais
●
O reikėtų nublizginti
Ir rankom apsaugoti
Kaip laukinio paukščio kiaušinį
ar trapią vidujybės prizmę
Koks pats esi
Ką pats turi
Niekdario rankas
Tarytum iš tylos
niekas nebūtų nužengęs
●
Blausiai geltona vasaros naktis
Akmuo sekliam vandeny
Miegi įsisupęs į sudriskusią plunksnų sermėgą
Žodžių liepsna tyloje
●
Raminu ilgiausią raudą, vėją tūkstantmetį. Pasakyk, kieno kvėpavimas siūruoja švylius. Virš ko plevena besvoriai debesų marškiniai?
Raminu ilgiausią raudą, vėją tūkstantmetį. Pasakyk, kodėl diena tėra tuščių erdvių miražas. Kur dūžta prasmių horizontas?
●
Dienos buvo trumpos vėjuotos grandinės. Jos susivijo į savo chronologijas. Nežinomas paukštis įlankoje krykauja senovinio ežero vardą. Anc anc, anc
Mane įrašo į mirusių sąrašą.
●
Jų buvo trys. Berniukas, gražus lyg mirtį nugalėjęs. Ir lydėtojos, vabzdžių nuometais paskubom apsigobusios.
(Tik jie girdėjo šnabždesį, tik jie regėjo, niekas kitas.)
Jie skubėjo per akinantį dienos įtūžį. Akmenimis ritos išminčiaus vežimas.
Vandens pakinktuose miegojo kriauklė.
Jie keliavo akies kitybėje.
Daug laiko nutekėjo. Tai nutiko Morijoje, kur iš kalnų ežero išnyra stačios uolos, pečiais remdamos dangaus stiprybę.
Kur suskrenda paukščiai nuo šviesos, nuo šalčio, nuo dejonės.
Iš: Harri Nordell. Sanaliekki äänettömyydessä:
Valitut runot 1980–2006. WSOY, 2011
Vertė Rūta Marija Viljamaa
