Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (3)

 

2025 m. sausio 18 d., šeštadienis

 

Gimtadienį sutikau Paryžiuje. Vėl. Man patinka įsivaizduoti, jog gyvenimas Paryžiuje pradeda vykti tik tuo metu, kai aš atvykstu. Kai išvykstu – jis persikelia į knygas ir tada, rašytojų dėka, keičiasi: tada statomi ir griaunami namai, tada mylisi žmonės, tada gyvena Dumas. Šį kartą ant Turnelės tilto vėl žvalgiausi Planšė.

Paryžiuje nusifotografavau toje pačioje vietoje kaip ir Niliūnas – ant Pont Neuf. Jo dienoraščio 1974 metų rugsėjo 16 dienos įrašas susisieja su manuoju: „Nuo daugelio miestų pavargusią ir išpaikintą keleivio akį gali patraukti tik senasis François Villono, Pierre’o Gringoire’o ir Henriko IV Paryžius [...].“

Prieš išvykdamas naujausioje Kvietkausko knygoje radau eilėraštį, prasidedantį taip: „sapnavau, kad miegi Paryžiuj / dailioj žalvarinėj praėjusio amžiaus lovoj / šalia ant naktinio staliuko kaip sfinksas miega katė / aš irgi tame kambaryje, vartau antikvarinę knygą / ir staiga atrandu be galo gerą eilėraštį.“

Skaskai reiks daryti operaciją. Ant pilvuko susiformavo navikas.

 

2025 m. sausio 27 d., pirmadienis

 

Išpjovus naviką, Skaska jaučiasi gerai. Nesikaso ir nelaižo žaizdelės. Tik pirmą kartą, kai šoko ant lovos (nesulaikiau), taip sucypė, kad net man suskaudo. Maniau, kad sunkiai reaguosiu į užmigdomą Skaską, bet mažytė greit atsijungė ant mano rankų. Nebuvo taip graudu, kaip galvojau. Skaska po visų tyrimų, nors jai jau dvylika šiemet, – sveikiausias šuo. Nepaisant naviko, kurio susiformavimas būdingas nesterilizuotoms kalėms, kaip sužinojau, ir širdis, ir plaučiai geri.

Šiandien pusę dienos dykinėjau. Užėjęs į knygyną, kur savo vietoje sėdėjo Rimas Užgiris, o Rugilė jau Knygų mugei pakavo „aklus pasimatymus“, sutvarkiau keletą reikalų ir vėl išėjau. Galiausiai užsukau į Universiteto gatvės „Humanitą“ ir po pusvalandžio nieko neišsirinkęs patraukiau namo. Tai ir vienintelis laisvas pusdienis šią savaitę. Ryt nekantrauju visą dieną pratūnoti universiteto bibliotekoje prie silva rerum knygų, trečiadienį būsiu knygyne, ketvirtadienį – į kirpyklą ir teatrą, penktadienį Utenos archyve vėl vartysiu kolchozų bylas.

Su knygriše Paulina beveik galutinai suderinom antros, po dešimties metų, haiku knygelės dizainą. Ją, kaip ir pirmąją, turėsiu Knygų mugei. Emilija vis ragina leisti tikrą knygą, o neužsiimti savilaida, bet aš žinau, jog dar ne laikas. Nors pavadinimas ir konceptas yra, bet eilėraščiai dar nežengia nuo slenksčio. Stovi basi ir žiūri, kaip ir aš tą žiemą į save einantį išmušti šulinio akies.

 

2025 m. sausio 31 d., penktadienis

 

Staiga mums šovė į galvą mintis vakarą ir naktį praleisti dvare. Apsilankymą Utenos archyve nukėliau į vasario 10 d. ir penktadienį su Em išvykome į Burbiškių dvarą šalia Anykščių. Atvykus paaiškėjo, jog pirmą parą dvare būsime tik mes ir šeimininkai.

Prieš Em masažą, o mano pasiplaukiojimą baseine užsukome pavalgyti į „Mandrus puodus“ Anykščiuose. Tik prisėdus į vidų netikėtai užėjo Rimantas Kmita. Pavakarieniavome kartu kalbėdami apie miestus.

Knygyne sudariau naują darbo grafiką atsižvelgdamas į kiekvieno dirbančio studijų laiką. Bus įtemptas laikas iki vasaros. Semestras, turėčiau sakyti, nes knygynas didžiąja dalimi yra gyvas universiteto matais: darbuotojai – studentai, lankytojai, ne vasaros metu, taip pat studentai. Atostogų metu jų pilna, sesijų tuščia – realiai, knygynas gyvavimo metus irgi skaičiuoja laidomis.

Šypteliu kartais džiaugdamasis visais, kurie būdami nedrąsūs pirmakursiai surado mažą Šv. Ignoto gatvelę ir „Mint Vinetu“ joje. Jų buvimas knygyne ne tik išplėtė jų Vilnių, bet ir paliko antspaudą pačiame knygyne. Negi niekada užėję į kokią nors seną Europos valstybės sostinės įstaigą nepajautėte, jog ten vyko – gyvenimas? Nepavėluokite, dar galite užsukti ir suspėti – čia dar jis vyksta gal net aukščiausioje savo fazėje.

Antradienį ir ketvirtadienį Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje ieškojau laidotuvių kalbų. Perverčiau dešimt XVI–XVIII a. silva rerum. (Po netrumpo pasivaikščiojimo dvaro parke tamsoje Skaska vis nenorėjo grįžti, nes kažką užuodė po sena pušimi, mažytė pavalgiusi snaudžia po darbo stalu, ant kurio rašau dienoraštį. Jos kvėpavimas ir Em dušo čiurkšlės trumpam mane atitraukia nuo šios disciplinos. Skaskos snukis įsirėmęs į stalo koją keistai, bet žaviai iškraipo jos lūpas – matosi miegančio šuns dantys.) (Kaip čia taip netikėtai atėjo Geda?.. Užeik. Aš nepyksiu ant tavęs kaip Norvilas. Tu įrodai, jog tai įmanoma.)

 

2025 m. vasario 1 d., šeštadienis

 

Nusprendę dvare pasilikti visą savaitgalį šiandien nuvykome prie Variaus atodangos Šimonių girioje. Šį upokšnį 1945 metais savo dienoraštyje vaizdingai aprašė partizanas Albinas Milčiukas-Tigras. Jo girios palyginimai su Pietų Amerikos džiunglėmis ir paskatino mus čia atvykti. Vos mums atvykus, staiga kilo didelė pūga ir pievą atodangoje pavertė pasakiška baltuma, rodėsi, tuoj tuoj iš kažkurio pievos kampo išlįs partizanų būrys. Sujaudinti šio gamtos gražumo visas dvidešimt minučių, kol siautė pūga, stovėjome dairydamiesi ir fotografuodami besiblaškančias snaiges. Po to taip pat staiga kaip prasidėjus pūgai pragiedrėjus išlindo saulė. Dabar manau, jog dalyvavome ypatingoje gamtos ceremonijoje, kuri vyko ir prieš aštuoniasdešimt metų.

 

2025 m. vasario 5 d., trečiadienis

 

Darbo kambaryje Emilija telefonu kalba su Raimundu Lapu. Raimundo balsas girdisi per uždaras duris kaip ir per radijo bangas, kaip ir automobilyje Čikagoje jam pasakojant apie lietuvių biznius ar Chagallo vitražus.

Eidamas namo Dominikonų gatvėje prie buvusio antikvarinio knygyno raudonojo fasado sutikau Jurgą Vilę. Pakalbėjome.

Knygynas, kurio būrys jau nėra netikėtas: Morkūnas, Užgiris, Burokas ir retkarčiais, bet pastoviai pasirodantis Petrošius (pasakykite, kad tai ne partizanų būrys), gyvas. Prasidėjo naujas semestras – studentai sugrįžo. Kiekviename iš jų (visi skirtingai) aš, Rugilė ir Tomašas atpažįstame save. Vieni iš jų vieną dieną dirbs knygyne.

 

2025 m. vasario 7 d., penktadienis

 

Praėjus trisdešimt penkeriems metams nuo to laiko, kai pasirodė pirmas „Šiaurės Atėnų“ numeris, ėjau į knygyną pasiimti ten paliktos kuprinės. Prie knygyno durų, jas rakindamas, išgirdau praeivę kalbant telefonu: „Nu tuoj. Dabar pro „Mint Vinetu“ einu.“ Ranka nevalingai sustingo. Rakto nepasukau, kol nebaigiau minties apie tai, kas būtų, jei jį pasukęs pirmą kartą atrakinčiau knygyno duris. Taip stovėjau kelias minutes stebėdamas pro mane plaukiančią penktadienio minią.

„Šiaurės Atėnų“ 35 metų baliuj pakalbėjau su Anita K. apie partizanus. Su Dainiumi Dirgėla apie būsimą „Poezijos pavasarį“, su Katkum apie „Kauno literatūros savaitę“ ir Thomo Manno festivalį, su Martynu Pumpučiu apie PDR ir recenzijas.

Mano impresijos su ŠA. Pirma – mano publikacija (pirma apskritai) ŠA 2010 m. Dabar vėl perskaičiau tuos kelis eilėraščius – nekeisčiau nė žodelyčio. Antra – Martynas Nedzinskas „Žuvėdroje“ talžo „Šiaurės Atėnus“. Kažkur turiu likutį, nes mėgstu pasiimti reliktų iš teatro. Ilgiuosi to jausmo po spektaklio, kai negali niekur eiti. Kai pamanai, jog čia ir dabar atsivėrė ta tam tikra erdvė, kurioje viskas pasikeis. Nebebus taip, kaip buvo, o viskas, kas bus, – bus kitaip.

Atrakinu duris.