Czesławas Miłoszas – teisininkas

 

Užsispyrėlis, nemetęs nemėgstamų teisės studijų

 

Tomaszas Snarskis (g. 1985) – lenkų poetas, teisininkas, filosofas ir publicistas. Teisės mokslų daktaras, advokatas, dirba žmogaus teisių ir kultūros srityje, tyrinėja teisės filosofiją ir baudžiamąją teisę. Dėsto Gdansko universitete.

Snarskis yra Gdansko poetų klubo narys, vadovauja festivaliui „Vilnius Gdanske“ ir literatūriniam projektui „Literatūros gintarai“ („Bursztyny Literatury“). Lietuviškai išleista jo eilėraščių rinktinė „Žiemos visada bus baltos“ (2022, vertė B. J.).

 

 

Neseniai baigėsi jubiliejiniai Czesławo Miłoszo metai, kuriuos Nobelio premijos laureato mirties metinių proga buvo paskelbęs Lenkijos Respublikos Senatas. Tačiau verta paminėti ir kitą su „Isos slėnio“ autoriumi susijusią datą. 2024 m. liepos 2 d. sukako 90 metų nuo dienos, kai jaunasis Czesławas Miłoszas Vilniuje, Stepono Batoro universitete, įgijo teisės magistro laipsnį.

Nedaug kas prisimena, kad vienas žymiausių Lenkijos kūrėjų buvo ne tik poetas, rašytojas, intelektualas, vertėjas, bet ir teisininkas – bent jau pagal išsilavinimą.

Czesławas Miłoszas – teisininkas? Taip, toji „teisinė poeto tapatybė“ yra šiek tiek primiršta, o drauge ir įdomus faktas, kviečiantis analizuoti poeto buvimą tarp teisės ir literatūros, istorijos ir filosofijos, jaunystės studijų ir profesinio literatūrinio gyvenimo. Kažin ar daugeliui žmonių įdomus teisinis Miłoszo išsilavinimas. Juk poetas niekada gyvenime neužsiėmė teisine praktika, šlovę ir žinomumą jam pelnė literatūra, todėl lyg ir nebūtina prisiminti šio jo biografijos aspekto. O ir pats Miłoszas nemėgo kalbėti apie savo studijas, kartais net pabrėždavo, kad pats nesuprantąs, kodėl pasirinko teisę, ir netgi kad šios studijos iš dalies jam buvusios prarastas laikas.

Savo knygoje „Grįžimai Lietuvon“ Nobelio premijos laureatas rašė:

 

Lig šiol negaliu atsakyti sau į klausimą, kodėl paleidau niekais tiek metų, studijuodamas teisę. Buvo taip: įstojau į polonistiką, po dviejų savaičių iš jos pabėgau ir paskui užsirašiau į teisę, – kvailas užsispyrimas (lietuviškas?): gėda mesti ką nors, kas pradėta, privertė mane kankintis net iki diplomo. Teisė tada davė bendrą išsilavinimą, kaip šiandien Amerikoje antropologija ar sociologija, į teisę stojo tie, kurie gerai nežinojo, kur save dėti. O humanitarinės studijos reikalavo pasakyti sau: ką gi, būsiu vidurinės mokyklos mokytojas. Jaunystėje turima pakilių ir neapibrėžtų svajonių, sunku mąstyti aiškiai ir pasirinkti kuklią mokytojo profesiją. Jeigu rinkčiausi šiandien, turėdamas dabartines žinias, rinkčiausi ne polonistiką nei filosofiją (o lankiau filosofijos paskaitas ir seminarus), bet vadinamąją klasikinę filologiją, taip pat mokyčiausi hebrajų kalbos ir biblistikos.¹

 

Tai kodėl teisė? Kodėl, vos pradėjęs studijuoti polonistiką, jaunasis Czesławas pereina į teisę? Kodėl paskui nesiekė teisininko karjeros? (Ar iš tikrųjų visiškai to nedarė, negalima vienareikšmiškai teigti, nes juk tam tikrą laiką dirbo diplomatu.)

Ir kam kalbėti apie baigtas teisės studijas, jeigu jas baigusįjį gyvenimo keliai nuvedė visai kita kryptimi? Tiems, kurie abejoja, ar yra prasmės prisiminti teisinį Miłoszo išsilavinimą, manyčiau, reikėtų pasakyti, kad kur kas geriau pasidomėti ne tik tuo, „ką būtina žinoti apie Nobelio premijos laureatą“, bet ir tuo, „ką verta apie jį žinoti“. Tam yra bent kelios priežastys, kurios, viena vertus, parodo, kokie neakivaizdūs ir įvairūs gali būti teisės studentų profesinės karjeros keliai, kita vertus, verčia kelti klausimus apie ryšį tarp išsilavinimo ir jo pėdsakų literatūroje. Galiausiai, nagrinėdami šią temą, galime padaryti daug išvadų apie tai, kas yra teisininkai, galime pabandyti suvokti teisę visų pirma kaip kultūros plotmės reiškinį, o ne tik konstitucijose, įstatymuose ar teisės aktuose įrašytas sausas elgesio normas.

Taigi pirmiausia priminkime, kad daug teisininkų (nesvarbu, ar tik teisę baigusių, ar sėkmingai šią sritį praktikavusių) buvo ir yra literatai. Pakaktų paminėti puikų advokatą Janą Brzechwą, bet pagal profesiją teisininkai buvo ir Juliuszas Słowackis, Witoldas Gombrowiczius, Zbigniewas Herbertas, Bolesławas Leśmianas. Iš šiuolaikinių kūrėjų paminėtinas Remigiuszas Mrózas. Čia norėčiau pasidalinti ir asmenine patirtimi – manęs, kaip teisininko (advokato ir dėstytojo) ir kartu poeto, dažnai klausia: kodėl teisininkas rašo eilėraščius? Ar galite įsivaizduoti geresnį pagrindimą negu pasiūlymas prisiminti minėtus asmenis, puikiai suderinusius literatūrą ir teisę?

Daugelis teisės filosofų (ir ne tik jų) kelia sau klausimą: ar įmanoma išskirti kokią nors konkrečią priežastį, kodėl teisininkai pasirenka literatūrą? Vieniems teigiant, kad teisės ir literatūros jungtis yra žodžiai ir kalba, kiti priduria, kad teisinis išsilavinimas nėra pagrįstas vien dogmatika (ypač anksčiau jis nebuvo pagrįstas) ir neturėtų vengti filosofijos, sociologijos, istorijos ir net pedagogikos, nes visa tai atveria kelią identiškiems ir universaliems klausimams apie laisvą valią, asmens individualumą, žmogaus orumą, atsakomybę ir determinizmą, apie teisingumą ir gailestingumą. Jei šį klausimą paanalizuotume iš šios perspektyvos, paaiškėtų, kad teisės pasaulis visų pirma yra kultūros, žmogaus egzistavimo žemėje ir svarbiausių neatsakytų egzistencinių klausimų pasaulis, kuriuos mums kaip tik užduoda literatūra (ir kuriuos taip pat turi sau užduoti advokatas, savo darbu koreguojantis kitų žmonių likimus).

Teisės ir literatūros kryptis vis labiau populiarėja šiuolaikinės teisės filosofijoje, taip pat ir Lenkijoje. Galbūt teisininkai literatai iš tikrųjų keliavo ir keliauja žodžio galios vedami. Tie, kuriems artimesnis tikslumas ir aiškumas, – tampa teisės interpretacijų meistrais. Tie, kuriems artimesnė yra polisemija ir dviprasmiškumas, – tolsta nuo kodų ir ieško atsakymų apsakymuose, eilėraščiuose, romanuose, įskaitant ir tuos, kurių kūrėjais galiausiai jie tampa.

Turbūt niekada nerasime vienareikšmio atsakymo, kodėl tiek daug teisininkų pasirenka rašytojo kelią, nes būtina atsižvelgti į tai, kaip susipina individualios žmonių istorijos. Kad ir kaip būtų, jos įdomios, neišsemtos, liudijančios, kad, nepriklausomai nuo pasirinktos studijų krypties, mūsų gyvenimas gali susiklostyti visiškai kitaip.

Tačiau grįžkime prie Czesławo Miłoszo. Ką galime apie jį sužinoti kaip apie poetą teisininką? Manau, kad jo teisės studijų Vilniuje tyrimus reikėtų priskirti prof. Małgorzatos Czermińskos siūlomai „autobiografinės vietos“ kategorijai. „Autobiografinė vieta“ – tai ne vien konkreti vieta žemėlapyje (šiuo atveju tarpukario Vilnius, Stepono Batoro universitetas ir jo Teisės ir socialinių mokslų fakultetas), bet ir kontekstai, simboliai, žmonės ir su jais susijusios vertybės. Visa, kas formuoja žmogų, kurio biografiją tyrinėjame. Todėl tiesiog būtina pažvelgti į rašytojo jaunystę. Analizuodami jo sąsajas su Vilniumi dažnai žiūrime pro ilgesio, emigracijos prizmę, o šį kartą turime galimybę susitikti su Miłoszu, kuris ten buvo, brendo, formavosi iki to, kuo tapo vėliau. Verta pabrėžti, kad Miłoszas iš tikrųjų gana kritiškai vertino universitetinį teisės dėstymą (nors, be jokios abejonės, kur kas palankiau atsiliepė apie Vilniaus universitetą nei Varšuvos, kuriame praleido vienus metus). Beje, savo prisiminimuose pateikė konkrečius argumentus: nuobodžios paskaitos, silpni dėstymo metodai, dėmesys tik medžiagos kalimui atmintinai. Žinoma, buvo ir kitokių atvejų, apie kuriuos Miłoszas kalbėjo žavėdamasis. Jis su didele meile prisiminė baudžiamąją teisę jam dėsčiusį prof. Bronisławą Wróblewskį. Iš pagarbos šiam dėstytojui Miłoszas atmintinai išmoko visą baudžiamąjį kodeksą ir akcentuodavo, kad Vilniaus baudžiamosios teisės dėstytojo paskaitos buvo tarpdisciplininio pobūdžio (jose, pavyzdžiui, buvo ir bausmių istorija, ir sociologija). Savo dėstytoją jis taip prisimena: „Baudžiamąją teisę mums dėstė Bronisławas Wróblewskis, tikras pedagogas, dėstantis greičiau baudžiamųjų institucijų istoriją, pradedant nuo primityvių bendruomenių. Tai buvo labai įdomios paskaitos.“² Ir pridurdavo: „Wróblewskį aš savotiškai dievinau, todėl (jis buvo reiklus) atmintinai mokėjau visą baudžiamąjį kodeksą.“³

Reikia taip pat pasakyti, kad per visus teisės studijų metus Miłoszas neapleido literatūros, jis aktyviai veikė tam tikruose polonistų rateliuose ir nuolatos tobulėjo kaip rašytojas.

Ko galime pasimokyti iš jo istorijos? Manau, kad ligi šių dienų aktualus yra rūpestis dėl universitetinio teisės išsilavinimo kokybės, ypač dėl taikomų didaktinių metodų. Svarbios ir studijų sąlygos (laimei, šiandien jos beveik visur nepalyginamai geresnės, nei buvo jaunojo Miłoszo laikais). Galiausiai labai svarbus nepakitęs reikalavimas, kad akademinis mokytojas būtų tikras meistras, spinduliuojantis aistra dėstomam dalykui, taip pat ir visapusiškas humanistas, gebantis peržengti teisės dogmų ribas. Miłoszo Last but not least pavyzdys liudija, kad studijų metai yra geriausias laikas ugdyti savo aistras. Šiandien studentai dažnai atlieka praktiką jau pirmais studijų metais, net kai to nereikalauja jų finansinė padėtis. O jeigu studijų laiką (su sąlyga, kad yra tokia galimybė) jie galėtų skirti visapusiškam tobulėjimui, jeigu išnaudotų visas pro atviras duris jiems prieinamas galimybes taip, kaip anuomet jaunystę apibrėžė Leszekas Kołakowskis: „Iš tikrųjų žaviausias jaunystės pojūtis yra tikrovės neužbaigtumas, kitaip tariant – jausmas, kad atsiveria gyvenimas. Kai baigę, tarkime, vidurinę mokyklą svarstome, kas toliau, mums atrodo, kad viskas yra įmanoma. Įsivaizduoju, kad galiu tapti gydytoju arba tiltų statytoju, slaptuoju agentu arba rašytoju, pramonininku, o gal alfonsu, vyskupu arba samdomu žudiku, aktoriumi arba politiku. Tai nereiškia, kad aš turiu gabumų visose šiose srityse arba kad turėčiau tikėti, jog jų turiu. Esmė yra pats jausmas, kad nieko nėra nulemta, kad visi keliai atviri ir viskas įmanoma. Kuo ilgiau gyvename, tuo mūsų galimybės rinktis siaurėja, atsirandame tam tikrose vėžėse, iš kurių sunku mums ištrūkti, nebent tai nutinka dėl netikėtų likimo mums skirtų nelaimių.“⁴

Pagaliau galima kiek sarkastiškai pasakyti, kad gal ir gerai, jog Miłoszas pasirinko teisę. Pagalvokime, kuo būtų tapęs, jeigu studijuodamas polonistiką būtų praradęs aistrą literatūrai…

O dabar dar apie tai, ar teisė iš tikrųjų Miłoszui niekada nepravertė ir ar tai buvo prarastas laikas. Jau buvo minėta apie Miłoszo kaip diplomato darbą. Sunku patikėti, kad jame nepravertė teisės išmanymas. Ir dar, kaip ir kiekvienam autoriui (ir, be abejonės, kiekvienam žmogui), Miłoszui teisinės žinios daug kartų palengvino gyvenimą, o gal netgi padėjo išvengti tam tikrų rūpesčių. Galų gale pačioje Miłoszo kūryboje galima atrasti filosofinių teisinių temų. Pažvelkime kad ir į vieną plačiajai visuomenei žinomiausių jo eilėraščių „Skriausti įpratęs“⁵. Ar jame neapmąsto nusikaltimo, kaltės, bausmės ir atsakomybės? Ar toks eilėraštis nėra teisingumo lūkestis, moralinis atsiskaitymas su smurto ir prievartos žiaurumu? Žinoma, jame plėtojama daug platesnė, universalesnė tema nei tik „nusikaltimas ir bausmė“, bet drauge negalima ir, manau, neverta interpretuojant šį kūrinį pamiršti teisės pėdsakų. Tuo labiau kad eilėraščio autorius – teisininkas.

O jeigu paimtume „Moralinį traktatą“ ir pagalvotume apie teisei svarbias idėjas… Esu tikras, kad Miłoszo kūrybos palikimas dar laukia atradimų, ne tik metafizinių, bet ir teisinių interpretacijų.

Įdomu ir tai, jog kai kuriuose jau gyvenimo pabaigoje rašytuose kūriniuose įterpdamas lotyniškas sentencijas Miłoszas grįžta į studijų Vilniuje laikus ir tarsi bando atsiskaityti su savo praeitimi, su pastangomis, kurias patyrė studijuodamas teisę, ir su tuo, kad jos atsisakė. Tarkime, eilėraštyje „Po“ (su prierašu, kad buvo sukurtas prie Neries 1999 metais) lyrinis subjektas prisipažįsta: „Skliautuotos jėzuitų akademijos auditorijos, / kur kadaise gilinausi į mokslus, / nebūtų manimi patenkintos. / Nors dar ne visos / lotyniškos sentencijos išgaravo.“⁶

Argi Jėzuitų akademijos auditorijos nėra tos pačios Stepono Batoro universiteto auditorijos? Taigi ne-teisininkas gyvenimo saulėlydyje vis dėlto grįžta į savo „teisinę tapatybę“. Nes tai jo istorija, jo haecceitas. Tai apie jį, o kartu apie kiekvieną mūsų. Turbūt pati gražiausia Miłoszo sąsajų su teise pamoka yra ta, kad jo studijų istorija atskleidžia jį kaip žmogų. Jis, kaip daugelis jaunuolių, nežinojo, kokią studijų kryptį pasirinkti, ir sunku čia kalbėti apie tvirtą apsisprendimą. Kaip daugelis jaunuolių, neišlaikęs egzamino ir ruošdamasis jį laikyti antrąkart, nepaprastai išgyveno, o kartu ir blaškėsi tarp savo minčių, nuolat bėgančių prie merginos, kurią tuo metu buvo įsimylėjęs. Kaip daugelis jaunuolių, prieš vienus dėstytojus drebėjo, kitiems nešykštėjo kandžių pastabų, o trečius tiesiog dievino. Galbūt tik baudžiamojo kodekso mokėjimas „atmintinai“, jei tikėsime Miłoszo patikinimais, skiria jį nuo šių dienų teisės studentų, kurie gali bet kada atsiversti elektroninį teisės informacinės sistemos puslapį ir patikrinti įstatymo turinį. Kad tik jie sugebėtų žavėtis žodžiu ir jo reikšme, bent šiek tiek pasisemti ir iš Miłoszo gyvenimo kelių ir atrasti teisę kaip humanistinio jautrumo reikalaujantį vertybių ir idėjų pasaulį.

 

Vertė Birutė Jonuškaitė

 

¹ Czesław Miłosz, Tomas Venclova, Grįžimai Lietuvon, Vilnius: Vaga, 2014, p. 65–66, vertė Kazys Uscila.
² Czesław Miłosz, Renata Gorczyńska, Podróżny świata. Rozmowy, Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2002, p. 9.
³ Czesław Miłosz, Abėcėlė, Vilnius: Aidai, 2012, p. 314, vertė Vytautas Dekšnys.
⁴ Leszek Kołakowski, „O młodości“, Mini wykłady o maxi sprawach. Trzy serie, Kraków: Wydawnictwo Znak, 2004, p. 167–168.
⁵ Czesław Miłosz, Rinktiniai eilėraščiai, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2011, p. 95, vertė Tomas Venclova.
⁶ Czesław Miłosz, Rinktiniai eilėraščiai, p. 304, vertė Vyturys Jarutis.