Apie basas akis

 

(vasario pamąstymas)

 

Viktorijos Daujotytės bestselerio „Kai rašai, nebijai“, žinoma, nerecenzuosiu – ne mano nosiai. Ir kalbėsiu, manding, ne visai apie ją. Greičiau geidauju atsikratyti apsėdusių minčių, kurios niekaip nepalieka nei užvertus 710-ą puslapį, nei po gausių recenzijų, nei po iškilaus, sodraus ir itin gyvastingo įvertinimo Rašytojų sąjungoje.

Kas tai? Taip. Knyga itin stora. Svari. Pirmąkart skaitau tokią.

Skaitau kas vakarą, kasdien, lovoje – prieš miegą. Tris savaites. Tai laikas, kurio dienas praleidžiu ligoninėje, sulig valanda atsisveikinėdama su labai artimu žmogum. Tai svarbi aplinkybė, juolab, užvertus paskutinį puslapį, maž tą pat vakarą teko užversti ir savąjį… iš ligoninės.

Bandau susigaudyti. Juk aiškiai apvaizdiškai gavau pagalbą. Paguodą. Viltį. Nors nelimpa čia tie nebemadingi egzaltacija nusispalvinę jausmingumai. Bet norisi. Bet stabdau.

Visgi čia vyksta kažkas daugiau. KAS?

Atsilapojęs stebėjimas ir stebėjimasis pasauliu, kuris apsigyvenęs autorėje nebepalieka ir skaitytojo.

Autentiškai paliudytas tiesos sakralumas. „Vaikščiojimas po žmones, kaip po miškus, pilnus medžių.“

Juk visko nepakartosiu. Pradžiungu „Kultūrbariuose“ susidūrusi su Vytauto Martinkaus recenzija, kur, šalia itin profesionalaus medžiagos pakrapštymo, atrandu gyvus žmogiškus gyvo žmogaus pėdsakus. Pavyzdžiui, „ima šiurpas“ arba „bijau Daujotytės“. Pasirašau ties jais. Martinkų priskiriu prie giminių.

Tą storą knygą visur tampausi su savimi. Į laukus neišsineši – kuprinėje reikia palikti vietos duonai ir druskai. Bet namie – jei virtuvėje, tai ant darbastalio, jei miegamajame – tai ant lovos krašto, jei vonioj – tai ant skalbimo mašinos. Fetišas? Žinau, kad antrąkart neskaitysiu. Ir žinau, kodėl – nenoriu išsiblaškyti, prarasti emocijos – tos popierinės stačiakampės kombinacijos auros.

Ji – GERA. Knyga yra gera, kaip pasakytum apie gerą žmogų, gerą bičiulystę, gerą santuoką, t. t. Visa, ką norisi tiesiog apglėbti, paglostyti, gal ir padėkoti. Suvokti, kad taip gali būti. Ir yra.

Ryškėja atsakymas ir į akivaizdų nustebimą dėl staiga išryškėjusio jos populiarumo. Tiražas jau kartojamas – jau virš tūkstančio yra įpuolusių į knygos apžavus, trokštančių dar storesnės arba net serialo – kad tik nesibaigtų burtai, atklydę iš labai autentiškos pasakos, kuri šiandien dar žada laimingą pabaigą – šviesos tiesą.

Informacija, kurią šis „sutvėrimas“ spinduliuoja, – lyg nužengusi tiesiai iš dausų. Jei nežinotum, kad istorija itin asmeniška, tai priskirtum ją gana lakios fantazijos autorei. Juk „sužvejoti“ tiek vaizdinių, sąlyčio elementų, junginių, skirtinių ir tiesiog žodžių vien iš savęs – vargu ar įsivaizduotina. „Gyvenimas gilėja iš to, kas dar nepasakyta…“

Fiziškai jaučiu norą tiesiog kramsnoti rasotą žolę, įrėminusią šviežią, sveiką, palaimintą būtį, čiulpyti žemaitiškus burtažodžius kaip kokius ledinukus – apušotas, apluokas, jutrynas, sagonas, lečyna…

Pirma mintis – EPAS. Bet ne… Juk epas – tai lyg ir kolektyvinės sąmonės padirbinys. O čia – kaip teigia pati autorė – atminties knyga.

Atmintis, nuskraidinanti į nepatirtą, neregėtą ar pražiopsotą pasaulį, iš kurio sudaryta konkreti asmenybė, šiandien vaikščiojanti sau Vilniaus gatvėmis, konkrečiai gyvenanti Antakalnyje, kur ją retkarčiais tarp pušų gali sutikti ir netgi pakalbinti.

Na, gerai. Jei ne epas, tai kas? Gal himnas? Tiesiog odė. Kodėl ne? Nors gal per daug patosiška. Odė gyvenimui, gimčiai, giminei, gerumui, kurio neįamžinus liktų baisi skola, netektis, be šviesios gausaties paliudijimo. Gal ir daugeliui patirto, bet jau užmiršto ar tiesiog nepastebėto.

Na, kad ir man, pavydžiai įsijautusiai į Viktorijos vaikystę. Aprašomuoju laiku pyniau sau Joninių vainikėlius iš sudulkėjusių Šančių pienių, surinktų suklebusiuose Vinių, Sėmenų, Virvių, Grūdų, Ringuvos gatvelių patvoriuose, pro šalį dundant sunkiasvoriams geležinkelio vagonams link „Drobės“, „Cotono“, muilo ir metalo fabrikų… et.

O ten – žydinčios ir visaip kitaip klestinčios žemaitiškos dovanos, siaučia šviežia saulėta vasara, skrodžia kiaurai apčiuopiamai prisodrintas būsimos būties turinys, paliudytas esamybe čia, dabar. Visados.

Oras. Vanduo. Laukas. Basakojės „basaakės“ žvilgsnis į „ištuštėjusį obuolio lizdą“ ar „žiūrėjimai į gyvulio akis“.

Pasakojimas nesustoja, nenutrūksta net keisdamas laiką ir pavidalus.

Keliauju jo vedama vis pasikartojant jau pažintiems vardams, tarsi pasitikrinant, sugrįžtant prie jų – ypač Motinos, kaip esminės, bazinės kolonos, be kurios, matyti, nebūtų ir prasidėjęs. Pasikartojimai įtvirtina artimųjų, giminių, kaimynų, jų vaikų, anūkų esatis, vietas ir vietovaizdžius, kartojamus kaip užkeikimai, sukuriančius veik sakralizuotos amžinosios esaties palaimą, vis pavilgomą šventu Alkupio vandeniu ar paglostomą artimų vietų – Girgždutės, Keiniškės, Pavandenės – esatimis.

Į visa tai savaimingai, tiesiog paprastai įsiterpia ir ankstyvosios jaunystės dienoraščio brandus naivumas, ir čia liudijantis jautrias nuostabas ir nuostatas, priklausančias, beje, jau ir būsimam laikui.

Lengvai tekančioje šios upės vagoje pasikartojimai tiesiog privalomi, nors abejoju, ar jie sąmoningai pasirinkti. Veikiau – ne.

Bet man jie tampa jaukiu atradimu – svarbiu muzikiniu visumos veikėju, priartinančiu literatūrinį sutvėrimą prie muzikiniam komponavimui artimo temos su variacijomis būdo. Skaitytojas – klausytojas (jei jis basaausis) tarsi vis kviečiamas sugrįžti į pagrindinę temą, kaip kūrinio struktūros pamatą, atkakliai maitinamą bazine basaakės sielos idėja, braidančią klampiose žemaičių pelkėse, atmetusią stingulį, abejones ir baimes.

„Geismas susitikti su savimi – jau praeinančia, nueinančia“ – paliudytos autobiografijos kodas, saugiai patvirtintas autentiškumo visagalybe, kvietimas valytis, skaistėti, gal net skaistyklėti, jei įjungsi ir to geidaujančias savo patirtis.

„Kas tikrai į mus įeina, nebeišeina.“ Tegul taip bus ir su tuo, ką patyriau, apglėbusi šią knygą.

 

P. S. Taip atsitiko, kai  a t s i t i n k a.

Dėliojant antai ant stalo plačiai paskleistus mintijimus apie V. D., atsiranda Gintaro Beresnevičiaus esė rinkinys „Vilko saulutė“ (2002).

O tu Jėzau! Kas gi čia?

Jau kiek primirštas, bet smarkiai užsilikęs paširdžiuose skausmingasis teisuolis G. B. teškia išsamų pirmojo mūsų Nepriklausomybės dešimtmečio kūno skrodimą, itin atidžiai, su gavelišku azartu rakinėdamas kaulus, kepenis, tulžį, inkstus. Ieškodamas širdies, pasiklysta smegenyse – jų tiesiog neranda.

Toliau, verčiant lapus, veriasi vis skausmingesnis, nepaneigiamas mūsų vietos žemėlapyje paveikslas, apnuodijęs besislapstančias smegenis tūkstantmetėje praradimų ir nevilčių ekvilibristikoje. Kuo toliau, tuo labiau negailestinguose esė ryškaluose ryškėja atpažįstama, o gal ir naujai sutikta kito basaakio basakojo autopilietinė autobiografija, plėšydama per pastaruosius du dešimtmečius parudavusius spaustuvinio popieriaus lapus plika juoda tiesa, liudydama apmaudą, neviltį, nerimą ir likiminę skirtį, prilygstančią Dantės pragarui.

Staiga juntu, kad mano ranka rašo lygybės ženklą GB = VD (ir atvirkščiai). Neatmenu, kad mūsų kultūrinėje terpėje taip negailestingai nusiplėšę skūras būtų kas kalbėję apie mus pačius – taip nuogai ir taip kontrastingai. Vienoda tiesa tiek apie Dangų, tiek apie pragarą. Bet nerekomenduoju grįžti prie Beresnevičiaus. Bent kol kas. Bent jau iki rytoj. Bent jau ne prieš miegą.

„Kad galėtume kiek galima įmanomiau būti, turim būti savo vietoje“, – ištaria Viktorija.

Atsivertę pasaulio žemėlapį – ir patys matome – esame savo vietoje. Tiek šviesioje, tiek tamsioje jos pusėje. Tokia mūsų VIETA. Mažut mažutėlė, gražut gražutėlė. Alkstanti šviesos. Iliuziškai ja tikint. Prisiglaudžiant prie ją skleidžiančių ir ja spinduliuojančių. BET.