Devyniasdešimtiniai amžinai

Autorės nuotrauka

Kiekgi galima apie devyniasdešimtinius – sukirba, kai dar kas – jau keliasdešimtas – rašo knygą, kuria filmą, spektaklį ar kitaip įamžina laikmetį, kuris dar ir dar kartą įrodo, kad yra neišsemiamas. Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“, Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“, Vaivos Rykštaitės „Lizos butas“, Jurgos Tumasonytės „Remontas“, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, Dariaus Žiūros „Diseris“ ir dar aibė kitų, gal net teberašomų, yra apie juos – devyniasdešimtinius. Tik ar laikmetis yra mūsų veidrodis, ar mes jo? Pati gerai menu šį metą ir, skaitydama išvardintus kūrinius, žiūrėdama filmus, vis pasvarstau, kokie jie visi panašūs vadinamąja butaforija – daiktais ir aplinka, apranga, žargonu, bet absoliučiai skirtingi patirtais išgyvenimais. Gal „mūsų visų“ devyniasdešimtinių net nėra, nes išgyvenom ir matėm juos skirtingai?

Marijaus Gailiaus fantastiniame romane „Augustė Gylytė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025) rašoma, kas būtų, jei būtų – šiuo atveju, jei Lietuva nebūtų atgavusi Nepriklausomybės. Romano ištrauką autorius skaitė per „Metų“ žurnalo naujo numerio pristatymą, ir auditorija iš pradžių nesusigaudė, apie kokį laikmetį kalbama. Gailiaus knygoje laisvi devyniasdešimtiniai tiesiog neatėjo.

Žiūrėdama režisieriaus Igno Miškinio filmą „Pietinia kronikas“ (pagal to paties pavadinimo Rimanto Kmitos romaną), vis pagaudavau save galvojant, kad filme visai nepamačiau savųjų devyniasdešimtinių. Tiesa, kad vaizduojami puikiai atpažįstami interjerai, šukuosenos ir apranga, o ir visi turėjome panašių daiktų, krištolo ir servizų pritutintų sekcijų, visiems mums pigūs „magai“ susukdavo kasetes, o mano pradinių klasių mokytoja irgi stovėjo turguje, bet tik tiek. Filme „Pietinia kronikas“ – ne manieji, o Rimanto Kmitos devyniasdešimtiniai, romantiškai interpretuoti Igno Miškinio.

Tiesa, Ingšelė iš mano mokyklos paralelinės klasės uždarbiavo panašiame kaip filme kioske Vilniaus Krasnuchoje. Kiosko asortimentas tais laikais buvo tradicinis – alus, cigaretės (parduodamos ir po vieną), lenkiški sausainiai (kažkas mėgino juos padegti – susmilko kaip popierius, todėl po to juos vadindavome „degančiais“), pigūs kvepalai, kramtomosios „Love is“, saldainiai, lipdukai, plastmasinė bižuterija. Kiosko langelis būdavo toks mažas, kad pirkėjas negalėtų paimti nieko daugiau, tik tai, kas jam paduodama. Ingšelė pirkėjui iškišdavo alaus butelį ir visada sandariai uždarydavo langelį. Kartą paprašė klasiokės su tokiu pat buteliu sulaužyti jai ranką. Gerai atšaldyto riešo kauliukas skilo greitai ir Ingšelei nereikėjo rašyti matematikos kontrolinio – patėvis ją mušdavo už dvejetus.

Filmas „Lilija amžinai“ (rež. Lukas Moodysson, Danija, Švedija, 2002) irgi apie devyniasdešimtinius, statytas pagal tikrą lietuvės – nepilnametės Danguolės Rasalaitės, gyvenusios Žiežmariuose, – gyvenimo istoriją. Dar viena to laikotarpio versija kine – klaiki ir tamsi, susijusi su prekyba žmonėmis, prostitucija, pedofilija ir sulaužytu likimu; deja, iš tikrųjų.

Prisimenu, kaip tais laikais kaimynės mama pasirašė dokumentus su modelių agentūra, kad nepilnametė dukra galėtų vykti į Jungtinius Arabų Emyratus. Ten šeichai išsirinkdavo tik nekaltas merginas, kitas apdovanodavo blizgučiais. Paskui apie tai rašė žurnalas „Panelė“. Skamba kaip distopija? Tuomet mes joje gyvenome.

Kodėl visa tai rašau? Ne, Igno Miškinio filme nieko panašaus nėra, nėra ir Kmitos knygoje. Jei būtų, nei knyga, nei filmas nebūtų sulaukę tokio populiarumo, žmonės neitų iš salės su ašarom akyse kaip dabar – ne dėl rodomo smurto ar purvo, bet dėl nostalgijos jausmo, kurį filmas sukelia visiems. Net jei tavo prisiminimai kitokie, vis vien norisi tapatintis su naiviaisiais Kmitos ir Miškinio devyniasdešimtiniais. Didžiausi nusikaltimai – dešrų perpardavimas turguje ir nelegali valiutos keitykla. Viena iš veikėjų „tūsina“, pati organizuoja reivus ir yra labai panaši į šiuolaikinę hipsterę. Gal tik galvą iš lavoninės šiais laikais nukniaukti būtų sunkiau (filme parodyta istorija – tikra). Kiek per daug alkoholio, bet jokių narkotikų. Niekas nieko nenužudo ir neišprievartauja. Jaunų mielų žmonių godos. Nuoširdi draugystė. Meilė. Protagonisto virsmas į poetą.

Filme merginos irgi tarsi priklausomos nuo brolių, tėvų ir vaikinų „globos“, bet nepatikiu nei Monikos broliu, kakta skeliančiu protagonistui į nosį, nei „dokumenčiukų“ prašančiu Rimanto Kmitos vaidinamu policininku. Suprantama, režisierius nepanoro skolintis tipažų iš Vėlyvio filmų, todėl niekdarius vaidina tyraveidžiai nūdienos jaunuoliai, o policininkus – rašytojai akademikai. Nepatikiu ir turtingais Monikos tėvais gydytojais – Dainiaus Gavenonio, besikeikiančio rusiškai, ir į smetonišką gražuolę panašios Neringos Varnelytės veikėjais.

Interviu Rimantas Kmita užsimena rašantis knygą apie tą patį laikmetį iš merginos perspektyvos. Įžengta į pavojingą teritoriją visais atžvilgiais – net nė kiek neabejojant Kmitos rašytojo talentu. Ne, nesitikiu, kad knyga bus panaši į Virginijos Kulvinskaitės „Malalietką“. Beje, būtent pagal pastarąją filmo labai reikėtų.

Pažįstamo sodo namely nelegaliai gyvenusi baltarusė, o gal ukrainietė tuojau pat aplinkiniuose miškuose pririnko ir prikonservavo grybų, privirė uogienių. Kurį laiką užsiėmusi prostitucija, vėliau ištekėjo už lietuvio. Gal net liko čia? Nežinau. Regis, jos vardas buvo Julia.

Julia – Lilia. Išgyvenusių buvo, nepaisant nieko. Laimingų istorijų – taip pat. Šviesių devyniasdešimtinių, tikiu, irgi.

O tokio filmo kaip „Pietinia kronikas“ reikėjo – jame laikmetis tarsi „pratrintas“. Gal kad tie, kurie eina žiūrėti, galėtų tas dvi valandas į jį įsigyventi?

Tik kodėl vis dar tebesižudo jauni žmonės – tarsi mūsų kartos pagimdyti vaikai atpirkinėtų tai, kad mes išgyvenome. O čia pat – data ir proga, be kurios mes nebūtume tokie, kokie esame. Vasario 16-osios išvakarėse taip reikia tikėjimo, ramybės ir šviesos.