Tortas

 

Franzas Hohleris (g. 1943) – vokiškai rašantis garsus šveicarų rašytojas, žinomas kaip apsakymų rinkinių, romanų, knygų vaikams, pjesių teatrui autorius. Talentingas pasakotojas, sekantis savo istorijas ramiu, lakonišku stiliumi, pasižymintis lakia fantazija ir humoru. Į lietuvių kalbą kol kas išversta tik Hohlerio knyga vaikams „Čipas“ (2019, vert. R. Jonynaitė). „Tortas“ (Die Torte) – tai istorija iš to paties pavadinimo apsakymų rinkinio, už kurį Hohleris 2005 m. apdovanotas Ciuricho miesto meno premija.

 

Tortas

 

Jei iš Lokarno geležinkelio stoties leisitės žemyn į senamiestį, netrukus prieisite tokią dengtą galeriją, kurioje mėgsta sėdėti jaunuoliai su kepuraitėmis ir spalvingais marškinėliais, pasidėję priešais save dėžutes su gruzdintomis bulvytėmis ir indelius su kokakola. Metaliniai stalai ir kėdės čia išdėstyti ant skirtingų laiptų pakopų, kurios ne itin dera prie greitojo maisto kultūros, o atidžiau pažvelgę suprasite kodėl. Tie laiptai veda aukštyn į senąjį „Grand Hotel“ sodą, prie „Grand Hotel Locarno“ pastato, stūksančio fone lyg senų laikų miražas, apsuptas kiparisų, palmių, vešlių rododendrų krūmokšnių, su įspūdinga terasa, kur tarp gėlėmis karūnuotų kolonų stovi į akmenį sustingusios figūros, tarsi ką tik būtų nuskambėję paskutiniai orkestro šokių muzikos akordai.

Ar trauksite toliau Didžiosios aikštės link, o gal turite minutėlę laiko sustoti pasiklausyti istorijos, kuri prasidėjo būtent šiame viešbutyje?

Išgirdau ją namuose, pastatytuose tuo pat metu kaip „Grand Hotel“, net ir panašiuose į jį, senelių namuose, esančiuose viename iš slėnių Lokarno pakraštyje. Pastatas gana kuklus, centrinė jo dalis kiek įgilinta tarp dviejų bokštų kampuose, priešais erdvi grįsta aikštė, vedanti į visterijomis apsodintą pergolę, bet aukštai ant pastato, ten, kur Lokarne pakaitomis šviečiančiomis raidėmis puikuojasi viešbučio pavadinimas, ant senelių namų mozaikos technika įamžintas steigėjo vardas.

Šiuose senelių namuose praeitais metais lankiausi vedamas asmeninių reikalų. Tais metais Tičino kantonas nutarė supaprastinti daugybės privačių žemės sklypų registraciją, savininkams buvo pateikti pasiūlymai savo sklypus sujungti arba jais susikeisti, o kadangi vienoje kalnų ganykloje turiu nedidelį žemės plotelį su trobele, kurioje mėgstame praleisti vieną kitą vasaros dieną, tad ir aš, sulaukęs tokio pasiūlymo, išsiruošiau aplankyti savo kaimyninio sklypo savininką. Jis kaip tik neseniai buvo apsigyvenęs šiuose senelių namuose, buvome pažįstami, ir jis labai apsidžiaugė mane išvydęs, pasiskundė vis silpstančiu regėjimu, savo cukralige, kuri dabar pažeidė jau ir kojas, jis vos bepaėjo, žodžiu, skundėsi visa klibančia savo kūno struktūra, kurią reiktų vadinti tiesiog senatve. Jis iš karto sutiko su mano pasiūlymu keistis sklypais, klausinėjo apie šaltinį, apie upelį ir senuosius kaštainius, prisiminė savo vaikystės metus ir kad anuomet kaime būta apie 600 galvijų, o šiomis dienomis ten nebepamatysi nė vienos karvės.

Mums kalbantis jo kambario kaimynas gulėjo savo lovoje nekrutėdamas, pusiau pražiota burna ir tik retkarčiais tyliai sudejuodavo. Paklausiau jo, kaip laikosi, bet atsakymo nesulaukiau.

– Jis nieko negirdi, – paaiškino mano bičiulis. – Jam jau beveik šimtas metų, ir, man rodos, jis seniai nori numirti, tik niekaip negali.

Mes šnekučiavomės toliau, aš pasiteiravau, ar šlaito viršuje ir anksčiau būta šernų, tada kaimynas staiga trumpam pakėlė galvą ir pasakė: Un giorno vanno trovare la torta. „Vieną gražią dieną jie suras tortą.“

Mano bičiulis šyptelėjo, tai esą vieninteliai žodžiai, kuriuos vargšelis ištaria, dėl to jį visi vadina „la torta“, su ta pravarde ir atkeliavęs į slaugos namus, matyt, tuo vardu buvo šaukiamas ir savo kaime, kol ten gyveno. Kokia tos pravardės istorija, niekas nežinantis, niekas iš šeimos jo nelankantis, tad nesą ko paklausti.

Priėjau prie senuko lovos, pasilenkiau ir pasiteiravau:

– Dove vanno trovare la torta? Kur jie ras tą tortą?

Neatsimerkdamas jis ištarė:

– Nel lago. Ežere.

Paklausiau savo bičiulio, ar jis skaitė, kad neseniai vandens policija, ieškodama nuskendusio žmogaus, iš Madžorės ežero dumblo ištraukė didelę skardinę dėžę su užrašu „Grand Hotel Locarno“, joje buvę aprūdiję degikliai, greičiausiai nuo kažkokio dinamitinio užtaiso, ir kad šis radinys sukėlęs įvairių spėlionių.

Vos tik baigiau šnekėti, senukas pasikėlė lovoje ir plačiai atsimerkęs šūktelėjo:

– L’hanno finalmente trovata! Pagaliau jie jį surado!

– Tortą? – suklusau ir pridūriau: – Bet dėžėje buvo dinamitas.

Tuo metu į kambarį su pietumis įėjusi slaugytoja tiesiog apstulbo, pamačiusi senuką tiesiai sėdintį savo lovoje, o dar labiau nustebo, kai šis aiškiu balsu man pareiškė, kad dabar jau eičiau ir sugrįžčiau popiet, tada jis papasakosiąs man istoriją apie tortą.

Užėjau į užkandinę, suvalgiau skanią polentą su triušio kulšele, o kai popiet grįžau į senelių namus, senuko būklė buvo patyrusi neįtikėtiną virsmą. Jis sėdėjo fotelyje prie lango, vilkėjo mėlyną švarką su išsiuvinėtomis ant krūtinės juostelėmis, dėvėjo kepurę su užrašu „Grand Hotel Locarno“ ir kai matei jį taip sėdint, rodėsi, imtum ir pašauktum, kad nuneštų lagaminą į viešbučio numerį. Tai, ką man paskui papasakojo, išdėstė sklandžiai, be jokių pertrūkių, ir aš negalėjau patikėti savo akimis, kad tai tas pats sunkiai šnopuojantis žmogus, kurį mačiau šįryt.

– Prašom sėstis, – mostelėjo man į lankytojams skirtą kėdę. – Nepažįstu Jūsų, bet kadangi pranešėte man žinią apie surastą dėžę, papasakosiu Jums savo istoriją. Ir Rigečiui, – jis pasisuko į negaluojantį kambario kaimyną, – jau kalbėjau su juo, jis irgi nori pasiklausyti.

Esu Ernestas Toninis, gimiau šiame slėnyje 1904 metais, nežinau, ar bent numanot, – Jūs vokiškai kalbantis šveicaras, tiesa? – kaip mes tuomet gyvenome. Tai buvo nuolatinė kova dėl išgyvenimo, visiems nuo slėnio apačioje iki pamiškės viršuje, kiekvienas kvadratinis metras dirbamos žemės buvo išnaudojamas, kiekvienas kaštainis reiškė, kad bus galima kažkiek kartų pamaitinti išalkusias burnas, vaikus dažnai visai vasarai išsiųsdavo kartu su ožkomis ir avimis aukštyn į kalnų ganyklas, kur jų vienintelis valgis buvo trys keturi litrai ožkos pieno per dieną, vaikų šeimose augo gerokai per daug ir jei kartais gimdydama septintą vaiką motina mirdavo, o tėvą šienaujant pakirsdavo mirtinas angies įkandimas, mat priešnuodžių neturėta, vaikus išsiųsdavo giminaičiams, pas šiuos jiems tekdavo plušėti nuo pirmųjų gaidžių iki saulės laidos, arba atiduodavo į vaikų namus. Man pasisekė, kad patekau į vaikų namus, ir dar kartą pasisekė, kad baigęs mokyklą gavau pasiuntinuko vietą Lokarno „Grand Hotel“.

Aišku, kad ir ten stengėsi iš mūsų išsunkti paskutinius syvus. 5 valandą ryto prasidėdavo dienos pamaina, turėjom nušluoti didžiąją terasą ir aikštę priešais, parnešti iš kepėjo bandeles, ir vargas tam, ką nutverdavo bent vieną suvalgius, virtuvės šefas jų skaičių tikrindavo ir tada išskaičiuodavo iš algos, jei alga galima vadinti tuos 50 centų už dieną, kai bandelė kainavo 10 centų. Nenoriu jums nusibosti savo šnekomis apie tai, kaip mus išnaudojo, tik pasakysiu, kad kaip jauniausiam man tekdavo tie darbai, nuo kurių vyresnieji stengdavosi išsisukti. Gyvenom po keturis kambariuose su dviaukštėmis lovomis, tarp kurių net ir vienas vos galėjai išsitekti, o visiems tiems iš Lokarno, Askonos ar Tenero aš buvau tiesiog nevėkšla iš slėnio, be to, neturėjau progų pasimatyti nei su broliais, nei su seserimis, žodžiu, buvau vienišas, nelaimingas ir neturtingas, bet kasdien sukinėjausi tarp bendraujančių, laimingų ir turtingų žmonių, taigi aš tapau komunistu.

Ernestas Toninis nusišypsojo ir pažvelgė į mus. Ko gero, mūsų veiduose atsispindėjo nemenka nuostaba.

– Tai jums tikrai nebūtų atėję į galvą, tiesa?

Mudu abu, jo klausytojai, linktelėjome, tada jis tęsė pasakojimą.

– Kepėjo mokinys, kuris visada mums paduodavo bandeles, kartą, kai ir aš pagaliau gavau laisvą vakarą, pasiėmė mane į susirinkimą mažoje spaustuvėlėje Muralte, ką ten į susirinkimą, greičiau jau į sąmokslininkų sueigą, kur rinkdavosi šeši septyni vyrai, kartais dalyvaudavo ir spaustuvininko duktė Džuljeta, o spaustuvininkas mums pasakojo, kaip Marksas svajojo apie pasaulį, kuriame nebus nei turtingų, nei vargšų, kur viskas priklausys visiems, ir kaip didysis brolis Leninas iš Šveicarijos parvažiavo į Rusiją, nuvertė carą ir ėmėsi kurti kaip tik tokį pasaulį, bet geriau esą kol kas apie tai nešnekėti ten, kur dirbi, nes pas mus dar valdo turtingieji, ir mes tuojau pat būsim išmesti į gatvę, pavyzdžiui, iš Lokarno „Grand Hotel“.

Įsidėmėjau tai, bet nuo tos dienos, kai susidėjau su komunistais, pasaulis man atrodė visai kitoks. Tapau ramesnis, stropiau vykdžiau savo pareigas, mat žinojau, kad neilgai trukus ateis diena, kai visus savo brolius ir seseris, tarnaujančius ūkininkams, turtuoliams ar skaldančius akmenis, o gal dar tebegyvenančius našlaičių namuose, galėsiu pakviesti į „Grand Hotel“ ir parodyti jiems kambarius su vaizdu į ežerą.

Kadangi visada buvau pasitempęs, retkarčiais gaudavau arbatpinigių, pirkausi už juos kišeninio formato vokiečių, prancūzų, anglų kalbų vadovėlius ir nešiojausi su savimi, kad eidamas kur nors su užduotimis galėčiau išsitraukti iš kišenės ir pasimokyti tų kalbų. Mes esame maža kuopelė, mėgdavo kartoti mums spaustuvininkas, ir labai galimas daiktas, kad vienam iš mūsų teks vykti į užsienį, ten, kur kuriama pasaulio istorija.

Nešdamas užsienio svečiams lagaminus į kambarį, visada stengiausi persimesti su jais vienu kitu žodeliu jų kalba ir ko nors iš jų išmokti. Svečiai mane pamėgo, ėmė vis dažniau reikalauti, kad mažasis Ernestas lydėtų juos į stotį ar atneštų jiems į kambarį arbatos. Viešbutyje tai neliko nepastebėta, tad po trejų metų buvau paskirtas į viešbučio aukštų tarnybą, kartais net tekdavo pavaduoti kokį padavėją. Mūsų du kartus per mėnesį vykstančiuose susirinkimuose girdėjau, kad draugas Leninas apvertė Rusiją aukštyn kojom, bet Miunchene sovietų respublika patyrė fiasko ir kad tai esąs įspėjimas mums, kaip sunku būsią įvykdyti revoliuciją mūsų krašte.

O tada, netikėtai, pasaulio istorija atsidūrė pačiame Lokarne. 1925 metų rudenį būtent čia, Tičine, susirinko pusės Europos ministrai pirmininkai pasikalbėti apie Pirmojo pasaulinio karo pasekmes. Kiek supratau, buvo kalbama apie tai, kad Vokietiją vėl reikia padaryti normalia Europos valstybių nare. Kad tokia ji dar nebuvo, matėsi iš to, kad visos delegacijos, išskyrus vokiečių, apsistojo mūsų „Grand Hotel“: anglai, prancūzai, italai, belgai ir… kas ten dar… taip, čekai atvyko kiek vėliau, ponas Benešas su žmona, kuri visą laiką vaikščiojo su šiaudine skrybėle, ir lenkai.

Tas keturiolika dienų visi Lokarne buvo tiesiog pametę galvas. Keli šimtai žurnalistų kasdien lėkė prie Teisingumo rūmų, kur vyko posėdžiai, bet jų ten neįleido, tada – prie „Grand Hotel“, kur vyko spaudos konferencijos, nors ir ten nieko nepešė, galiausiai – į Banko rūmus, kur galėjo naudotis telefono ir telegrafo paslaugomis. Politikus, kuriuos iki šiol pažinojai tik iš laikraščių, dabar galėjai pamatyti gyvai, vokietis Štrėzemanas su savo blizgančia plike Didžiojoje aikštėje vakarais gėrė alų, prancūzas Brianas, mažas ir kiek gunktelėjęs, kartą buvo nuėjęs į kiną, britą Čemberleną su žmona matė vaikštinėjančius ežero pakrante, o mes viešbutyje juos visus matėme iš arti, prie pusryčių stalo arba per vakarienę, personalas triūsė nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, nė vienas neturėjome išeiginių. Kartą virtuvės šefas mane susistabdė ant užpakalinių laiptų jau prieš dvyliktą nakties, kai visai nusivaręs lipau į savo kambarį, ir pristatė tepti sumuštinius, o paskui nešti juos į naktinę spaudos konferenciją, kur nugirdau, kaip Grandis, dešinioji Musolinio ranka, italų žurnalistams grasino uždarysiąs jų laikraščius, jei rytoj bent vienas žodis iš sutarties projekto atsidursiąs spaudoje. Po to aš jiems patiekiau savo bandeles, o kitas pakaitinis padavėjas pilstė šampaną. Tada sužinojau, kas yra spaudos laisvė, ir taip pat supratau, kodėl spaustuvininkas su tokiu pasipiktinimu kalbėjo apie fašistus.

Bruzdėjo ne tik visas Lokarnas, bet ir mūsų maža kuopelė. Spaustuvininkas aiškino mums, kad komunistai yra kategoriškai prieš šias derybas. Jei Vokietija vėl būsianti aktyvi, Europoje sustiprėsiančios dešiniosios, buržuazinės jėgos, o tai apsunkins revoliucinį perversmą.

Kad tas klausimas jiems buvo itin svarbus, supratau, kai spaustuvininkas po vieno mūsų susirinkimo prieš pat prasidedant konferencijai pasišaukė mane ir pareiškė, kad dėl to, jog dirbu „Grand Hotel“ ir galiu arčiausiai prieiti prie tų politikų, nesukeldamas jokių įtarimų, visi draugai tikisi iš manęs žygdarbio pasaulinės revoliucijos labui. „Kokio žygdarbio?“ – paklausiau aš. Tada jis atsegė savo portfelį, kuriame gulėjo keli dinamito strypeliai, ir parodė, kaip reikia uždegti sprogmens dagtį. „Jis suveikia po 10 sekundžių, – pridūrė jis, – kad niekam neliktų laiko pabėgti.“

Aš nustėrau.

– Tai reiškia…

– Taip, Ernestai, tai reiškia, kad tavo vardas pateks į istorijos vadovėlius. Didžioji aikštė vadinsis Ernesto Toninio aikšte. Supratai?

– Supratau, šefe.

– Visų šalių proletarai…

– …vienykitės, – sumurmėjau ir išėjau namo, pasikišęs tą portfelį po pažastimi, o kadangi tuo metu jau gyvenau pats vienas kambarėlyje, ne didesniame negu šluotų sandėliukas, paslėpiau jį savo lagamine, kurį laikiau po lova.

Apsisprendžiau labai greitai. Mano ligšiolinis gyvenimas buvo varganas ir bedžiaugsmis, draugų, išskyrus kuopelės narius, beveik neturėjau, jokių galimybių prasimušti viešbučio tarnyboje nemačiau, niekas manęs nepasigestų, užtat mano vardas taptų žinomas visame pasaulyje, mano broliai ir seserys kada panorėję galės išgerti limonado aikštėje, pavadintoje jų brolio vardu.

Ernestas Toninis nutilo, paprašė manęs paduoti nuo naktinio stalelio stiklinę arbatos, paėmęs išgėrė ją keliais gurkšniais iki dugno ir perbraukė liežuviu per išdžiūvusias lūpas.

Pripyliau jam iš arbatinuko dar vieną stiklinę, bet jis papurtė galvą ir tęsė savo pasakojimą.

– Konferencija prasidėjo, ir dabar reikėjo išsiaiškinti, kur mano taikiklyje galėtų atsidurti kuo daugiau dalyvių. Viena iš nedaugelio saugumo priemonių, išskyrus tai, kad buvo patikrintas sietyno, kabančio fojė per visus keturis aukštus, laikiklis, buvo ta, kad visos delegacijos vakarienės metu sėdėjo toli viena nuo kitos, tad man reikėjo nuspręsti, kurią delegaciją pasirinkti savo pasikėsinimui. Svarbiausios ir man geriausiai pasiekiamos, be abejo, buvo anglų ir prancūzų delegacijos. Apsisprendžiau, kad tai bus anglai, juk Čemberlenas buvo konferencijos pirmininkas, o iš ponios Brian buvau gavęs arbatpinigių, kai į viešbučio kambarį nunešiau jai gėlių puokštę nuo miesto mero.

Tada visai netikėtai pasitaikė proga, kurios man būtų pavydėjusi istorija.

Vienas svarbiausių svečių, kuris dažnai apsistodavo mūsų viešbutyje ir prieš kurį visi stovėjo išsitempę kaip stygos, buvo prancūzas pavarde Lušeras. Jis buvo vadovėlinis kapitalistas, kurio pavardę spaustuvininkas tardavo su neapykanta, kai kalbėdavo apie varganus garlaivių bendrovės ir geležinkelio linijos „Centovalina“ atlyginimus, nes abi jos priklausė ponui Lušerui, be to, kalbėta, neva tai jo nuopelnas, kad konferencija vyksta Lokarne. Taigi ponas Lušeras užsakė viešbučio konditeriui iškepti didelį tortą, per rytdienos pietus šis turėjo būti pristatytas į jo motorlaivį „Fior d’Arancia“. Netrukus nutekėjo žinia, jog į pasiplaukiojimą motorlaiviu pakviesti pagrindiniai konferencijos šulai, kad galėtų jaukesnėje aplinkoje vieni su kitais padiskutuoti.

Dvylikai žmonių turėjo būti padengti stalai su firminiais Tičino užkandžiais, su „Merlot“ ir „Grüner Veltliner“ vynais, o vėliau per pasiplaukiojimą prie kavos planuota patiekti didįjį tortą. Didžiai mano nuostabai, būtent man buvo pavesta nunešti tortą į laivą ir padėti vyriausiajam padavėjui aptarnauti svečius. Gal todėl, kad viešbutyje vakare turėjo vykti didelis banketas ir pasiruošimui buvo mestos visos turimos pajėgos, kita vertus, gal lėmė ir tai, kad aš šiek tiek kalbėjau vokiškai, angliškai ir prancūziškai.

Galite įsivaizduoti, kiek aš temiegojau tą naktį, taip pat galite įsivaizduoti, kaip aš tą dieną popiet nešiau dinamitą į laivą. Nešiau dviejų aukštų tortą, ant kurio konditeris plakta grietinėle buvo užrašęs žodžius „Taika“ ir „Lokarnas“. Jis buvo įstatytas į skardinę dėžę, užspaudžiamą segtukais, bet kai aš ją pasiėmiau iš virtuvės, pirmiausiai nuėjau į savo kambarį, atidariau ją ir sugrūdau dinamito strypus kuo giliau į kepinį, palikau kyšoti tik padegamąją virvutę. Tada vėl užvožiau dėžę ir nunešiau ją kaip monstranciją artimiausiu keliu į prieplauką, kur manęs jau laukė vyriausiasis padavėjas. Kadangi laivo salone buvo ankšta, jis numatė jai vietelę po kažkuria sėdyne laivo gale, kur tortui būsią reikiamai vėsu, juk jau spalio vidurys. Pakišau ten dėžę ir viena ausim išklausiau jo nurodymus dėl patarnavimų. Svarbiausia, jaučiau degtukus savo kišenėje. Buvau pasiruošęs, pasaulio istorija artėjo.

Kai ministrai ir aukštieji sekretoriai nieko nenujausdami vienas paskui kitą lipo į laivą, turintį juos išplukdyti į paskutinę kelionę, kai ponas Lušeras sveikindamas pasitiko Čemberleną, Brianą, Štrėzemaną, Liuterį, Šajolą ir visus kitus, kai laivas atsistūmė nuo kranto ir pasuko Luino kryptimi, o jie puolė prie sumuštinių, kiaulienos sprandinės ir saliamio griežinėlių, kėlė baltojo vyno taures ir susidauždami vis kartojo žodžius „Tautų Sąjunga“, tada nutiko neįtikėtinas dalykas.

Nesunku suprasti, kad nujausdamas, kas mūsų laukia, smarkiai jaudinausi, ir man išsipylė šiek tiek vyno ant ledi Čemberlen, tos vienintelės damos laive, suknelės, vyriausiasis padavėjas perliejo mane piktu žvilgsniu, o ledi Čemberlen pažvelgė į mane su užuojauta ir paklausė: Are you in love, young man?

Tą akimirką supratau, kad iš tiesų esu įsimylėjęs, ir būtent Džuljetą, spaustuvininko dukterį, kurią sekiojau akimis, kai ji mums, sąmokslininkams, atnešdavo gėrimų ir vėl išeidavo, pastebėjau, kad seniai laukiu progos pabūti su ja vienudu, pakviesti ją pasivaikščioti ir kad ta mintis nebuvo tik žaismas, aš tiesiog degiau aistra ją pabučiuoti, apkabinti ir supratau, kad jokiu būdu nenoriu tapti pasaulio istorija, nepabuvęs su mergina, ir tada, savo didelei nuostabai, išgirdau save atsakant: Yes, I am, Madame, and I beg your pardon.

Ernestas Toninis sugriebė rankomis porankio išlinkius, pasislinko visu savo gležnu kūnu kiek tik galėjo į priekį, įdėmiai mus nužvelgė ir tęsė toliau:

– Kai atėjo laikas ir vyriausiasis padavėjas paliepė man atnešti tortą, nuėjau į laivo galą ir, nesugalvojęs nieko geresnio, tyčia užkliuvau už suoliuko ir paleidau iš rankų skardinę dėžę su „Taikos“ ir „Lokarno“ tortu per bortą į ežerą, ir ji tyliai nuskendo.

Vyriausiasis padavėjas kaip reikiant įsiuto, išvadino mane idiotu, kretinu, būčiau čia pat gavęs į kailį, jei ne ledi Čemberlen, kuri uždėjo savo ranką ant manosios ir taikiai pasakė: „Jis įsimylėjęs, džentelmenai, – kodėl gi jūs nemylite vienas kito?“

Toks išraudęs kaip gyvas nesu buvęs, ir kas žino, ar Vokietiją būtų priėmę į Tautų Sąjungą, jei ne ledi Čemberlen pasisakymas už meilę, taigi, galimas daiktas, ir aš šiek tiek prisidėjau prie pasaulio raidos. Savaime aišku, ta istorija kaipmat plačiai pasklido, kolegos ėmė vadinti mane „la torta“, ir jei ledi Čemberlen nebūtų manęs užtarusi prieš viešbučio direkciją, tikrai būčiau išmestas į gatvę.

Kas buvo tame torte, niekas nesužinojo, bet kitą dieną nuėjęs pas spaustuvininką išdėjau jam viską: kad jo dinamito strypai su visa torto dėže guli Madžorės ežero dugne, kad kitą pasikėsinimą jis tegu vykdo pats, užuot patikėjęs jį tokiam nevėkšlai kaip aš, kad aš nebelankysiąs jo susirinkimų, nes nebetikiu komunizmu, jei už jį reikia žudyti tokius mielus žmones kaip ponas ir ponia Čemberlenai, o dar ir pačiam žūti.

Bet aš pažadėjau jam niekam apie tai neprasitarti, už tai jis buvo labai dėkingas, ir, beje, vėliau jis tapo mano uošviu, nes Džuljetai aš patikau, mes bučiavomės ir mylėjome vienas kitą visą tą trumpą laiką, kol buvome pora, mat ji mirė jauna ir bevaikė nuo tuberkuliozės, bet aš ją ir šiandien tebemyliu, myliu ją ir ledi Čemberlen, nes jos abi neleido man patekti į pasaulio istoriją.

Išsekęs senukas susmuko savo fotelyje, ir kurį laiką kambarys skendėjo tyloje. Paskui jis paprašė manęs atnešti nuo praustuvo abi burnos skalavimo stiklines, perplauti jas ir atidaryti apatinį drabužinės skyrių. Ten, už nedidelio lagaminėlio, kuriame kadaise jis, matyt, slėpė dinamitą, stovėjo butelis grapos ir alavinis puodelis su užrašu „Grand Hotel Locarno“.

Jis pats, nors ir drebančiom rankom, bet nė lašelio neišlaistydamas, pilstė gėrimą į mūsų stiklines, ir mes mažais gurkšneliais po truputį išgėrėme visą butelį, o lauke tuo tarpu ėmė lyti ir sutemo vakaras.

Kai po kelių dienų paskambinau savo bičiuliui pasakyti, kad žemės registras mūsų mainus patvirtino, sužinojau, kad Ernestas Toninis aną naktį ramiai pasimirė.

 

Vertė Agnė Blaževičienė