Rugpjūčiai su Márquezu

Kaip ir visos teisingos tradicijos, mano aprašomas vasarų ritualas susiformavo spontaniškai ir netyčiomis. Dieną, kai baigiau mokyklą – tai yra kai parašiau lietuvių egzaminą, – negalėjau žinoti, kaip greitai pasiilgsiu privalomų knygų sąrašo ir tingių lietuvių literatūros pamokų po sočių pietų, kai viena ausim klausydama mokytojos žiūrėdavau pro langą. Iš karto po lietuvių egzamino pradėjau dirbti restorane padavėja, ir, be abejonės, man sekėsi visai prastai (ypač su kasos aparatu). Prireikė šiek tiek laiko priprasti prie darbo ritmo ir susitaikyti su mintimi, kad daugelis vasaros dienų prabėgs už baro.

Autorės nuotrauka

Baigdama mokyklą iš krikšto mamos gavau dovanų 2017 m. Valdo V. Petrausko išverstą Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtą metų vienatvės“ – šis leidimas man visuomet patiko dėl gelsvų kvepiančių puslapių. (Beje, visi kiti vėliau mano skaityti Márquezo kūriniai į lietuvių kalbą taip pat išversti Valdo V. Petrausko taip puikiai, kad visad liūdna, jei nesant lietuviško tenka skaityti angliškus vertimus.) Nebeprisimenu, kodėl taip religingai į darbą su savimi nešiojausi tą stambiaformatį leidimą – dabartinė „aš“ turbūt paliktų namie jį gulėti prie lovos. Tada turbūt laikiausi jo įsikibusi kaip pažįstamos mokyklinės skaitinių teritorijos ir jausdavausi saugiau.

Nusileidusi Tauro kalnu pakeliui į darbą nužvelgdavau saulėtą Lukiškių aikštę, ryte dar nuščiuvusią, ir įvertindavau skaitymo sąlygas. Restoraną stengdavausi spėti kuo greičiau atidaryti, kad prieš darbo dieną galėčiau atsiversti knygą ir išgerti kavos. Tą vasarą pasitaikė daug karštų dienų, o restoranas turėjo abejotinos kokybės kondicionierių, taigi, tokios aplinkybės leido organiškiau įsilieti į Makondo pasaulį, o ir išgyventi karštas vasaros popietes nuslinkus dienos pietų antplūdžiui (kai vėl gerdavau kavą ir paskaitydavau) moraliai tapo lengviau.

Tuomet man tas Márquezo ir Makondo pasaulis buvo viso labo atmosferiškas; visi Chosė Arkadijai ir Aurelijanai, be abejo, ėmė greitai maišytis galvoje ir tekstas rodėsi klampus. Matyt, koks Dievo pirštas lėmė, kad knyga man pasitaikė tinkamiausiu metu tinkamiausioje vietoje, kur ją galėjau skaityti ir tinkamiausiu būdu – po puslapį ar du, mažyčiais kąsneliais. Ilgainiui beskaitant apetitas ėmė augti (rodos, pasakojimo tempas taip pat) ir nė nepajutau, kaip vasara, knyga ir darbas restorane ėmė ir baigėsi.

Atėjus kitai vasarai (ar tik ne rugpjūčiui), Márquezas vėlei grįžo netikėtai – su draugėmis norėjome susiorganizuoti knygų klubą ir kažkuri pasiūlė skaityti „Meilę choleros metu“. Teisybės dėlei, tą vasarą nė viena romano skaityti nebaigėme, nors aš dar beviltiškai kelis mėnesius vis pratęsdavau knygos skolinimosi terminą Mickevičiaus bibliotekoje. Iš visų jėgų mėginau priveikti tą knygą, bet ji man niekaip nelipo – atrodė kažkokia perdėm gašli, melodramatiška ir romantizuota. Dabar iš tiesų džiaugiuosi, kad tada pasidaviau, planą knygą priveikti mečiau ir grąžinau ją į biblioteką. Atėjus pavasariui, pasaulis atrodė visai kitaip, viską buvo paralyžiavusi pirmoji pandemijos banga, o mane be atvangos ėmė kamuoti mintys apie nebaigtą skaityti „Meilę choleros metu“. Atėjus vasarai ir pasibaigus semestrui kaip sūnus palaidūnas skuodžiau į Mickevičiaus biblioteką ir puoliau ryti knygą, negalėjau sustoti ir apie ką nors kita galvoti, kol nebaigiau skaityti. Taip ir supratau, kad jau trečią vasarą leidžiu su Márquezu, o skaitymo procesas nudažo dienas savotiška spalva ir tampa esminiu vasaros komponentu.

Ateinančiais metais jau sąmoningai ėmiau laikytis savo pamažu susiklosčiusios skaitymo tradicijos; dabar jau (džiaugsmingai) artėju prie taško, kuomet galėsiu sukti antrą skaitymo ratą. Visgi pernai buvo gera žinoti iš anksto, kad vasarą Márquezo fronte manęs laukia naujiena. Praėjusių metų kovą knygynuose pasirodė pirmieji naujosios, po autoriaus mirties išleistos, istorijos „Susitiksime rugpjūtį“ egzemplioriai, o aš užtikrintai ir kartu nenustygdama laukiau, kada pagaliau išauš vasara ir galėsiu pulti ją ryti. Prieš išskrisdama atostogauti namo į Lietuvą kruopščiai susikroviau daiktus ir kelionės išvakarėse vos galėjau užmigti, žinodama, kad lėktuve manęs laukia šis siurrealus stebuklas – naujas jau mirusio autoriaus romanas.

Kiek nusivyliau, kad, nebūdingai Márquezui, istorija buvo itin trumpa (per vieną skrydį kone spėjau ją perskaityti du kartus – užtai galėjau skaityti labai atidžiai ir kruopščiai, įvairiomis spalvomis žymėdamasi svarbias ir įdomias kūrinio vietas). Tiesa, dėl šį neįprastą leidimą lydinčių redaktorių ir leidėjų komentarų gausos sužinome, kad velionio autoriaus užmačios buvo gerokai platesnės: originali Magdalenos Bach istorija turėjo tapti dar vienu sunkiasvoriu 600 puslapių opusu. Sykiu buvo kiek neįprasta skaityti Márquezo tekstą, į kurį įvedė ir palydėjo techniniai komentarai apie leidybos procesą. Suprantama, kadangi tekstus reikėjo atrinkti, sukompiliuoti ir išleisti turimą medžiagą jau be paties autoriaus žinios. Kartkartėmis, rodos, šiais papildais net per daug norėta pasiteisinti ar apsidrausti dėl teksto „neišbaigtumo“ ar fragmentiškumo. Visgi skaitymo malonumo tai nesugadino, be to, šis kontekstas buvo būtinas, norint įvertinti autoriaus meistrystę.

Niekada kritiškai nevertinau šio autoriaus tekstų ir sąmoningai stengiausi skaitydama jais grynai tik mėgautis (todėl man Márquezo knygos pačia geriausia prasme tapo atostogomis savaime). Nežinau, ar priverstų mane paskutinė Márquezo istorija pas autorių grįžti kiekvieną rugpjūtį, jei ji būtų mano pirmoji, tačiau skaitydama ją kaip netikėtą dovaną po daugelio vasarų pažinties negalėjau su pagarbia baime nesigėrėti autoriaus genialumu. Turėdama omenyje, kad šios knygos epizodai rašyti Márquezo atminčiai (ir, turėtume nutuokti, bendriesiems protiniams gebėjimams) pamažu blėstant, su lengvu drebuliu skaičiau tekstą, kuris buvo toks markesiškas kaip ir ankstesni. Atpažindama žodyną, temas ir pasakojimo būdą – precizišką, medžiagišką ir kartu pakylėtą virš kasdienybės – su kiekvienu puslapiu įsisąmoninau, kad visa tai iš senatvinės užmaršties išplėšta atkaklumu, aistra pasakoti, bet, svarbiausia, kasdieniu talentingo rašytojo darbu. Šiuo požiūriu „Susitiksime rugpjūtį“ skaitymas man tapo amatininkiško Márquezo rašytojo darbo manifestacija, taipgi pačia gražiausiąja prasme. Kai rašymas (o gal veikiau pasakojimas raštu) tampa tokiu stipriu gyvenimo įpročiu, sunku jį nugalėti ir išrauti net žmogiškiesiems gebėjimams šimpant ir laikui negailestingai grūmojant įsakmiu pirštu.

Dažnai rašytojams priekaištaujama, kad pernelyg kartojasi. Viena vertus, lietuviškai išleista Márquezo kūryba leistų šį teiginį paneigti – turime ir jo publicistinių tekstų, ir didžiųjų darbų. (Nors aš dar nekantriai laukiu lietuviško Crónica de una muerte anunciada – „Išpranašautos mirties kronikos“ – vertimo, kuris žanro požiūriu kokybiškai praturtintų Márquezo kūrinių įvairovę lietuvių kalba.) Visgi Márquezo kūryba man rodosi vientisa, nors istorijos ir žanrai mainosi, įvairuoja. Matyt, toks jausmas apima dėl išraiškingo ir viską persmelkiančio rašymo stiliaus. Man tai privalumas, verčiantis vasara iš vasaros grįžti į pažįstamą skaitymo lauką, tikintis patirti naują nuotykį (arba iš naujo išgyventi jau skaitytą). O apskritai su kiekviena praeinančia vasara vis labiau imu suvokti, koks šis priekaištas bergždžias – grįžtu prie Márquezo būtent dėl jo pažįstamumo, kad ir su tam tikromis variacijomis, o ne tikėdamasi ko nors kardinaliai naujo.

„Susitiksime rugpjūtį“ atpasakojama amžėjančios moters, Magdalenos Bach, rugpjūčių kronika – ji kiekvienų metų rugpjūčio 18 dieną keltu plaukia į salą sutvarkyti motinos kapo, atnešti gėlių ir atpasakoti savo metų. Iš pradžių autorius mums kruopščiai apibūdina šių kelionių rutiną – Magdalena Bach visuomet apsistoja tame pačiame viešbutyje, atplaukia ir išplaukia iš salos tuo pačiu metu, perka kardelius visad iš tos pačios gėlininkės prie kapinių – tik knygą skaito kiekvieną kartą vis kitą (įdomu būtų, beje, patyrinėti veikėjos charakterį nuodugniau, skaitant jos pasirinktas knygas, – gal ką sudomins toks literatūrinis žaidimas?). Viskas suplanuota taip tvarkingai, kad grynasis rutinos aprašymas teikia malonumą. Žinoma, pagal visas doro pasakojimo konvencijas ši rutina turi būti sulaužoma – ir dėl to, o gal vardan to – kiekvieną rugpjūčio aštuonioliktąją Magdalena Bach ieško ir patiria vis naujų meilės nuotykių. Galima sakyti, kad moteris į tai ima žiūrėti tarsi į savotišką savo gyvenimo refleksiją.

Beje, kitaip nei Makondo visatoje, mirusieji Magdalenos Bach pasakojime nematomi ir nebylūs, tačiau lemiamu pasakojimo momentu, kad ir netiesiogiai, ryšys tarp velionės motinos ir jos kapą lankančios dukters sustiprėja. Apskritai, pasakojimo premisa – kelionė „ant kapų“ – privertė susimąstyti, kad galbūt kasmet grįžti į Márquezo pasaulį traukia ir lietuviškai pasaulėvokai artimi veiksniai. Neginčijami ir akivaizdūs klimato, temperamento ir kiti skirtumai tarp Kolumbijos ir Lietuvos Márquezo knygas man pavertė puikia tolimų atostogų oaze – dalis skaitymo malonumo yra patirti šį kitoniškumą. Visgi Márquezo pasaulis fundamentaliai man rodosi artimas. Galbūt šį jausmą formuoja katalikybės įtaka ir šalia koegzistuojantys vietos tikėjimai ir papročiai. Abiejose kultūrose ši dichotomija ryškiai pasireiškia per santykį su mirusiųjų pasauliu – Makonde jie niekur neišeina, tik įsisuka į pakitusią repetityvią būtį, o Magdalena Bach lanko kapus panašiai religiškai kaip ir dažnas lietuvis. Mano lietuviškai sąmonei toks santykis su mirusiaisiais, tokia gyvenimo tąsa buvo pasąmoningai lengvai atpažįstamas dalykas. Manau, neatsitiktinai šis panašumas nulemtas paralelaus dvilypio santykio su katalikiškomis tradicijomis ir už jas ankstesniais tikėjimais, kartais sunkiai apčiuopiamais, bet abiejose kultūrose įleidusiais šaknis.

Naujoje knygoje atsikartoja ir dar vienas Márquezui būdingas bruožas – gebėjimas rašyti iš moteriškos perspektyvos. Apibendrinant visas kol kas skaitytas knygas, moterys šio autoriaus kūriniuose dažniausiai būna valingesnės už vyrus. Tiesa, turbūt jautresnį ar jautresnę skaitytoją kai kurie moterų aprašymai iš vyriškos perspektyvos galėtų priversti šiek tiek nemaloniai susiraukti, tačiau juos dažniau nustelbia veikėjų paveikslų įvairovė, gyvybingumas ir gaivališkumas. Man, jaunai skaitytojai, Márquezo moterys padarė didelį įspūdį, o kartais net suteikė padrąsinimą. Mano nuomone, autorius turi talentą įsijausti į moterų perspektyvą ir jų pasakojimus sukurti įtaigiai bei autentiškai. Ir paskutinį Márquezo žodį taria savotišką „vidurio amžiaus krizę“ išgyvenanti moteris.

Baigdama rašyti, svarstau: gal ir rugpjūtis – toks prisirpęs vasaros mėnuo, kai tingus vasaros įkarštis dažnai sutrauko chronos pančius ir pakylėja į kairos – tokia savotiška amžėjimo metafora? Norėtųsi tikėti, kad paskutinį rašymo atodūsį Márquezas džiaugiasi gyvenimo derliumi ir drąsina amžėjančius (tai yra mus visus), kad gyvenimo rugpjūtį viskas rodosi truputį kitaip.

●

Beje, praėjusių metų gruodį „Netflixas“ išleido šešerius metus kurtą 16 serijų „Šimto metų vienatvės“ ekranizaciją (kol kas galima pamatyti tik pirmąsias aštuonias serijas). Be abejo, kaip dauguma Márquezo mylėtojų, šio projekto atžvilgiu buvau nusiteikusi skeptiškai. Pats Márquezas yra sakęs: knygą sąmoningai rašęs, kad nebūtų įmanoma jos pritaikyti ekranui. Pasklaidžiusi įvairias serialo recenzijas žiniasklaidoje – beje, tik entuziastingas – net aptikau gandą, kad autorius buvo pažadėjęs ekranizacijos teises Weinsteinui, jei šis sutiktų „Šimtą metų vienatvės“ paversti į šimtą metų trunkantį serialą, kasmet išleisdamas po dviejų minučių trukmės skyrių. Toks serialas būtų buvęs, be abejonės, artimesnis magiškojo realizmo principams. Pasirodžiusią ilgai brandintą ekranizaciją spaudoje lydėjo kone palengvėjimo atodūsis – „knygos nesugadino“. Pozityviai atsiliepiama ir apie vaidybą, ir apie magiškų nutikimų vaizdavimą, ir apie laiku ir vietoje įterpiamą pasakotojo balsą, ir apie svarbiausia – „viskas taip, kaip knygoje“.

Žiūrėdama „Šimtą metų vienatvės“ vis bandžiau apsispręsti, ką apie jį manau. Panašiai kaip ir tada, pirmą kartą skaitant knygą, pasakojimas mane tolydžio įsibėgėdamas įsuko – įsiurbė taip, kad teko viską metus žiūrėti jį tol, kol pabaigsiu. Ir vis dėlto tai tik ledkalnio viršūnė to kaleidoskopiško Makondo pasaulio, kurį atkurti vizualiai reiškia įsivaizduoti neįsivaizduojama, – todėl niekam nesiūlyčiau žiūrėti serialo neskaičius knygos. Kartkartėmis netfliksiškas montažas bei viena kita kinematografinė klišė išmušdavo iš vėžių ir vertė ilgėtis ko nors šviežesnio ar netikėto, ko nors konceptualiai panašesnio į autoriaus pasiūlytą šimtamečio serialo viziją.