Netvarkos pasigedus, arba Apie teksto turbulenciją
Mokykloje ne itin mėgusiems gilintis į fizikinius procesus žodis „turbulencija“ dažnai asocijuojasi su nemaloniu lėktuvo papurtymu skrydžio metu. Fizikoje taip apibūdinamas chaotiškas skysčio arba dujų tekėjimas, kai paskiros molekulės netvarkingai juda visame sraute. Toks maišymasis prasideda viršijus vadinamąjį kritinį greitį – o nepasiekus medžiaga linkusi judėti laminariškai: klampiais plonais sluoksniais, kurie nesimaišo tarpusavy ir net trumpam nukrypę nuo tradicinės trajektorijos netrunka į ją sugrįžti. Kitaip tariant, laminarinis tekėjimas būdingesnis užsistovėjusiai balai, o turbulentinis – kriokliui. Prisiminiau visa tai ne šiaip sau: dvi toliau apžvelgiamos knygos leido aiškiai pajusti – turbulencijos kartais prireikia ir tekstui.
Solvej Balle. Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga. Iš danų k. vertė Ieva Toleikytė. V.: Hubris, 2024. 168 p.
Visgi ne man tokios knygos, nors tu ką… Deja, šios minties nepavyko nuvyti šalin ne tik skaitant, bet ir pabaigus nemenkai išgirtą ir premijomis pagerbtą žinomos danų rašytojos Solvej Balle kūrinį „Apie tūrio apskaičiavimą“. Aišku, galima bandyti knygą teisinti, primenant, kad čia tik pirma dalis iš septynių, tad kaip veiksmas vystysis toliau – tarsi dar neaišku. Bėda tik, kad veiksmo šioje knygoje iš esmės nėra. Būtent tai neabejotinai ir buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios niekaip nesugebėjau pajusti knygos anotacijoje minimos teksto „gravitacinės traukos“.
2020 m. originalo kalba pasirodžiusioje pirmoje romano (po šio žodžio kažkodėl norėtųsi dėti klaustuką, nors dauguma atvejų „Apie tūrio apskaičiavimą“ žanras apibūdinamas būtent taip) dalyje mums pristatomi pagrindinės veikėjos Taros Selter užrašai, kuriuose ji seka ir numeruoja besikartojančias dienas. Tara Selter užstrigo lapkričio 18-ojoje: ji puikiai žino, kas tą dieną įvyko ir kas įvyks, nes nuolat gyvena joje ir įsivaizduoja, kas ką tądien veikė. Taigi, turime eilinį pasakojimą apie kaskart ratu besisukančią laiko atkarpą. Sakydamas „eilinį“ nė kiek neperdedu: tiek literatūroje, tiek kine apstu panašias situacijas pateikiančių siužetų. Žinomiausias atvejis, be abejo, – 1993 m. filmas „Švilpiko diena“, tačiau nedera užmiršti, jog pirmieji analogišką problemą aprašantys pasakojimai pasirodė dar XX a. pradžioje. Tiesa, S. Balle aiškiai būtų linkusi su tuo pasiginčyti: jai, regis, atrodo, kad šis kūrinys kitoks, kad jame cikliškai besikartojančios laiko kilpos galvosūkis nušviečiamas ne taip kaip kitų autorių, kad ji atrado kažką naujo, įsigilino į anksčiau nenagrinėtus laiko suvokimo aspektus (Jurga Tumasonytė, „Danų rašytoja Solvej Balle: „Tarai senstant, teko pasenti ir man“, www.15min.lt).
Vis dėlto skaitydamas knygą to nejauti. Autorei taip ir nepavyko manęs įtikinti, kad jos pateikta laiko sampratos asmeniškumo interpretacija kuo nors ypatinga. Taip, šiame romane – kiek kitaip nei kituose panašiuose kūriniuose – ypač daug dėmesio skiriama laiko tėkmės priklausomybei nuo emocijų: mėgindama įvertinti, kas įvyktų, jei ji ką nors padarytų ar pasakytų kitaip nei anksčiau, Tara bando eksperimentuoti su savo ir artimųjų pojūčiais, tikėdamasi patikrinti, kiek nuo to priklauso vėlesni įvykiai, ar dėl to skiriasi kaskart vis naujai išgyvenamų minučių ir valandų ilgis, ar būtų galimybė vieną rytą pagaliau atsibusti lapkričio 19, o nebe 18 dienoje. Ji atkakliai tyrinėja, ar viskas aplink keičiasi, fiksuoja kiekvieno savo poelgio poveikį ateičiai, bandydama suvokti, kas gi įvyko, kur slypi „užstrigimo“ priežastis, tačiau įveikti pilko nuolat besikartojančių epizodų nuobodulio nesiseka.
Ilgainiui tas nuobodulys išplinta, persunkia visą tekstą ir įklampina skaitytoją monotoniškame, beveiksmiame gerai pažįstamų, bet tarsi „negyvų“ dienos fragmentų aprašyme. Bent jau mano atveju buvo būtent taip. Tikriausiai todėl, įveikęs kiek daugiau nei trečdalį knygos, ėmiau justi, kaip pasikartojimai užgožia skirtumus (kuriuos S. Balle lyg ir norėtų akcentuoti), kaip šie tampa mažareikšmiai, vis labiau blankdami ir pamažu išnykdami migdančiame chroniško pasakojimo apie tą patį fone. Vis dažniau kildavo klausimas: kodėl man turėtų būti įdomu, kaip Tara Selter jaučia savo laiką? Atsakymo į jį – nors ir labai tikėjausi – gauti nepavyko…
Nenuostabu, kad bendras įspūdis, užvertus paskutinį lapą, liko blausus. Didžioji dalis teksto primena smulkmenišką detalių knibinėjimą (regis, gana madingą šiuolaikinėje skandinavų prozoje) ir mėginimą raustis po veikėjų mintis, regis, net dorai nežinant, ko jose ieškoma. Su panašiomis knygomis pastaruoju metu – nežinia dėl kokių priežasčių – susiduriu periodiškai. Kitąsyk dėl to imu abejoti savo gebėjimais perprasti šiuolaikinio pasakojimo stilistiką: metai bėga, mados keičiasi, tad ką gali žinoti – gal tiesiog praradau „literatūrinę klausą“… Vis dėlto, jei ir taip, vis vien negaliu suprasti, kodėl norint išreikšti savo mintis (net jei jos tikrai sudėtingos ir gilios) būtina rašyti tokį varginantį tekstą. Ar skaitymo magija, kurios vedami skaitytojai karštligiškai verčia vieną lapą po kito, šiandien nebėra būtinas grožinės literatūros elementas? To skaitydamas S. Balle ypač pasigedau.
Apibendrinimas, deja, liūdnokas. Kaip minėta, pirmoji knygos dalis ne tik neleidžia aiškiau suvokti, ar autorės pasirinkta problema tikrai įdomi bei originali, – bent jau aš šiuo atveju nelabai pajėgiau apčiuopti ir to, ar kokia nors problema išties egzistuoja (lyg ir turėtų, jei apie tai ketinama kalbėti net septyniose kūrinio dalyse). Maža to, rimtuoliškas – kartais kažkiek primenantis XIX a. prozos klasikų stilių (bet, po galais, juk gyvename dvidešimt pirmajame!) – rašytojos nusiteikimas knaisiotis po pagrindinės veikėjos prisiminimus, aprėpiančius viso labo tą pačią parą, dažnokai stumia skaitytoją snaudulio link.
Tad kažkodėl abejoju, ar lietuvių kalba tikrai išvysime visas septynias „Apie tūrio apskaičiavimą“ dalis. Kita vertus, leidėjai dažnai geriau nujaučia, kas patinka šiuolaikiniam skaitytojui, tad gal atsiras nemažai ir tų, kurie sakys – ši knyga tikrai man! Tikėkimės.
Uršulė Toleikytė. Šuo vaiduoklis. Eilėraščiai. V.: Slinktys, 2024. 114 p.
„Šuo vaiduoklis“ gal ir nevadintinas ypač išskirtine knyga, tačiau, kitaip nei anksčiau aptartą S. Balle romaną, debiutinį Uršulės Toleikytės eilėraščių rinkinį skaityti norisi! Nes čia kartkartėmis esi įsukamas žodžių verpetų, nunešamas minčių srauto, netikėtai panardinamas į tamsokas gelmes… ir, nepaisant to, gana lengvai nešamas tolyn.
Knygos tekstus lyg ir mėginta įvilkti į nuoseklaus, palaipsniui besivystančio emocinio pasakojimo rūbą (beje, ši mada dėlioti eilėraščius „į lentynėles“ man visai ne prie širdies: nesinorėtų galvoti, kad kažkas vis dar specialiai rašo eilėraščius ciklais, pagal išankstinį scenarijų, nuolat siekdamas susieti tolesnį pasakojimą su atvertais prieš tai pojūčių klodais). Tą liudija ir rinkinio struktūra: knygos autorė suskirsto tekstus į tris skyrius („Kiemas“, „Turėjau užmiršti“, „Daugiau neskaudės“), kurių pavadinimai aiškiai asocijuojasi su įžanginiame eilėraštyje „Brolio metamorfozė“, kuriame tarsi mėginama poetės broliui būdingas savybes atpažinti vaikystėje auginto šuns elgsenoje (trumpas brolio pasakojimas apie šunį Snaigių panaudotas anotacijai viršelio atvarte), pateikta istorija. Skaitytojui tikrai ne visada lengva įžvelgti tokio skirstymo logiką – gal kai kurios sąsajos pernelyg giliai užkapstytos po asmeniškais pojūčiais, tad tai, ką geba atsekti pati U. Toleikytė, kartais lieka paslėpta nuo svetimų akių – kita vertus, gal to nė nereikia (dar vienas argumentas prieš pomėgį sisteminti eilėraščius rinkiniuose). Gal kartais pakanka tik naiviai mėginti surankioti išsibarsčiusius praeities žirniukus: „tie žirniukai ant skarelės / niekaip negalėjau jų atsiminti / kokios spalvos kokio dydžio / tik žinojau / kad tie žirniukai ant skarelės buvo // mes irgi buvome / nepamenu apie ką kalbėjomės / pirštais rodėm į debesis / ieškojom kažko lengvesnio / nei mūsų kūnai // tu pasukai galvą / tie žirniukai ant skarelės / jie pradėjo byrėti“ (p. 104). Būtent tokie epizodai, kai, vos vos viršijus „kritinį greitį“, tvarkingai ant skarelės sutūpę žirniukai pažyra, ima judėti turbulentiškai, aiškiai leisdami suprasti, kad nebegrįš į savo ankstesnę vietą, daugiau nebesilaikys tvarkos, „Šunyje vaiduoklyje“ skamba įtaigiausiai.
Ta netikėtai išsilakstančių prisiminimų, žodžių ir minčių magija U. Toleikytės tekstuose kartojasi chaotiškai, bet, regis, būtent ji neleidžia užsnūsti, verčia keliauti per puslapius užtikrintai ir kartu atsargiai, tikintis aptikti vis naujų sūkurių. Byrėjimo į atskiras dalis, nuotrupas, detales jausmas lydi dažną eilėraštį. Kartais jis skausmingai iškyla susidvejinimą ar net savidestrukciją primenančių vaizdinių pavidalu: „atsigulu į lovą / po antklode pilna paukščių / paukščiai padarai šilto kūno / mane kapoja / tik kur dingęs / skausmo pojūtis / esu sustingus / esu lubose / du esu ir nė vienas / palikau savo kūną / atidaviau plačioms ryklėms / kai išsižioja panašėja į ryklio peleką / kol mąstau kokią prasmę / įgyja šis įvykis / ši kasdienybės nuotrupa / kūne manęs nelieka / dabar tik sklendžiu ore“ (p. 94). Kartais apsiribojama užuominomis, konstatuojant kūno, kaip visumos, segmentaciją („manęs niekad nebuvo / tik dalys“, p. 54; „dabar mano ausy tavo lūpos krūtinė koja alveolių plėvelė arterijos“, p. 68) ar minties algoritmo trapumą („sukuosi aplink neužbaigtus sakinius / lėtosios miego bangos užsupa / ieškau kur besti tašką“, p. 93).
Bet kuriuo atveju juntama – noras atskleisti mus supančių dalykų nevientisumą kyla ne šiaip sau: taip tarsi norima pabrėžti vaiduoklišką aplinkos prigimtį (gal tai viena priežasčių, kodėl knygos pavadinime minimas ne šiaip šuo, o būtent šuo vaiduoklis?). Visa ko birumas, laikinumas ypač išryškėja autorei mėginant prakrapštyti pasaulio sąrangos kiautą – kadaise tvirtą karkasą formavę gabaliukai pasirodo besą pavieniai ir lengvai atskiriami: „smėlis tai žuvies kaulų liekanos / pamesti kastuvėliai / plastmasiniai delfinai / ledų rutuliukai ir keksai // mes atkasam tik paviršius / ir to iki kaklo pakanka“ (p. 20). Naivus saugios vaikystės erdvės gaubtas lūžinėja akyse, parodydamas, kad kažkur giliau esama kitokių, nepažintų struktūrų, galbūt lemiančių išorėje matomą vaizdą…
Solidūs kritikai neretai linkę sieti panašius prisipažinimus su praeities traumomis, bet man kažkodėl viskas dėliojasi pagal kur kas paprastesnę schemą: kažkur priėjai, kažką pamatei, kažką pajutai ir panorai pasisakyti. Nežinau, ar (ir jei taip – kiek) esu teisus, šitaip spėdamas, bet jei išties bent dalis „Šuns vaiduoklio“ tekstų radosi dėl panašių paskatų – sakyčiau, kad tai gerai. Nes čia, ko gero, ir slypi tikroji poezijos žaismė. Gal ir ne visi eilėraščiai gilūs, gal refleksijos kartais kiek fragmentiškos, bet daugeliu atvejų tikrai nuoširdžios. Gal kitąsyk tos netvarkos tekste ir per daug, bet priminsiu – debiutas visgi. Ir tikrai vykęs debiutas.
