Kodėl nepasitikiu Antano Miškinio literatūrine premija

 

Literatūrinių premijų analizė gali būti produktyvi tiriant autorių ir knygų įsitvirtinimą literatūros lauke, kanonizavimą, to meto literatūrines normas, literatūrinę bendruomenę, vyraujančių ideologijų įtaką kultūrai ir kitus dalykus. O jos aktualumą sustiprina ir praeitų metų skandalas dėl „Poezijos pavasario“ ir Maironio premijų.

Laukas – viena pagrindinių Pierre’o Bourdieu sąvokų, apibrėžiama kaip objektyvių santykių tarp pozicijų tinklas arba išsidėstymas¹. Lauke veikia agentai, kurie užima tam tikras pozicijas, determinuojančias jų elgesį. Šie sąmoningai arba nesąmoningai siekia išlaikyti arba pertvarkyti jėgų pasiskirstymą². Lauke užimama pozicija „grindžia ir lemia strategijas“³. Vienas naujausių premiją analizuojančių ir Bourdieu modeliu besiremiančių darbų yra Viktorijos Šeinos skyrius „Premija kaip kanonizavimo institucija: Aukštujų Šimonių likimo sėkmės istorija“ kolektyvinėje monografijoje „Lietuvių literatūros kanono dirbtuvės (XIX a. pabaiga–XX a. pirma pusė)“. Anot Šeinos, „[p]remija kaip ekspertinis pripažinimas, įšventinantis konkretaus teksto autorių į „tikrus“, „pripažintus“ menininkus, išlieka kultūrinėje atmintyje kaip konkretaus rašytojo biografijos ir apskritai kultūros faktas [...]. O štai premijos nuostatai, komisijos sudėtis, premijos skyrimo kultūrinis ir socialinis kontekstas nueina į literatūros istorijos užmarštį.“⁴ Pasitaiko atvejų, kai į užmarštį galinti nueiti informacija nėra viešai skelbiama. Vienas iš pavyzdžių – Antano Miškinio literatūrinės premijos komisijos sudėtis.

Iš pirmo žvilgsnio Miškinio literatūrinė premija neišsiskiria iš kitų Lietuvoje įsteigtų literatūrinių premijų. Ji pavadinta klasiku laikomo rašytojo vardu, glaudžiai susijusi su rašytojo gimtine (premiją 2003 m. įsteigė Utenos rajono savivaldybė), laureatą išrenka sudaryta komisija ir jam skiriamas piniginis prizas (šiuo metu 5 000 eurų). Laureatas apdovanojamas per Antanines Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje. Kaip įprasta, spaudoje pasirodo informacija apie laureatą, kadrai iš įteikimo, tačiau apie komisijos sudėtį kalbama mažai (nors ši, žinoma, nėra slapta). Gaila, nes Miškinio premijos laureatų sąrašas pasidaro gerokai įdomesnis, kai atsižvelgiama į komisiją. Todėl pažvelgsiu į premijos laureatų ir komisijos narių ryšius literatūros lauke, aptarsiu daugiausiai įtarimų dėl objektyvumo keliančius atvejus ir apmąstysiu, kaip ši informacija galėtų paveikti premijos prestižą.

 

1. Komisija

 

Pirmosios Miškinio premijos komisija buvo patvirtinta 2003 m. rugpjūčio 28 d. Utenos rajono savivaldybės tarybos. Ją sudarė Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas (komisijos pirmininkas), Utenos literatų klubo „Verdenė“ narės Rūta Jonuškienė ir Regina Stakėnienė, Utenos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė, rašytojai, Lietuvos rašytojų sąjungos nariai (iš dokumento neaišku, tačiau tikriausiai deleguoti Lietuvos rašytojų sąjungos) Regina Katinaitė-Lumpickienė, Vytautas Kaziela ir Petras Panavas. Lietuvos literatūrinė bendruomenė jos dalyvių laikoma maža – visi vieni kitus pažįsta. Tai tuo labiau galioja Utenai – visi paskirti asmenys yra su šiuo miestu susiję, eina vienas ar kitas pareigas, gyvena ar kitaip veikia.

Įdomu tai, kad dažniausiai Miškinio premijos komisijos sudėtis yra neskelbiama. Dokumentų paieškoje svetainėje e-seimas.lrs.lt pateikiami tik 2014 m. dokumentai su komisijos sudėtimi. Nepadeda ir https://www.e-tar.lt, https://teisineinformacija.lt/utena/ bei Utenos rajono savivaldybės oficialus interneto puslapis. 2004 ir 2020 m. komisijos sudėtys minimos keliuose premijas aprašančiuose straipsniuose. Tad diskursas apie šią premiją apsiriboja laureato, piniginio prizo, įteikimo šventės akimirkų paskelbimu. Norint sužinoti visas komisijos sudėtis, reikia kreiptis į Utenos rajono savivaldybę.

Gavus reikalingus dokumentus stebina komisijoje esanti stagnacija: nuo 2003 m. komisijos sudėtis keitėsi 4 kartus (2008 m. pakito 2 nariai, 2014 m. – 1 narys, 2022 m. – 1 narys ir 2024 m. – net 4) – vos kartą vienu metu pakito daugiau nei pusė komisijos narių. Komisijos branduolį nuo jos įkūrimo iki didžiųjų 2024 m. pokyčių sudarė keturi žmonės – laiko praleidimo komisijoje rekordininkai: Kaziela, Katinaitė-Lumpickienė (22 metai, visų komisijų nariai), Katinas, Panavas (21 metai, komisijai priklausę 2003–2023 m.; Katino buvimas komisijoje sutapo su jo eitomis mero pareigomis, o Panavas mirė 2024 m. balandį). Taip pat nemažai laiko komisijoje praleido Regina Stakėnienė ir Vida Garunkštytė (po 11 metų).

Literatūrinės premijos savo ištaigingomis įteikimo ceremonijomis didina premijų geidžiamumą autorių, leidėjų ir skaitytojų akyse⁵. Miškinio premijos įteikimas yra tapęs tradicija, jo metu rengiami ir poezijos skaitymai, dalyvauja Utenos politinis ir literatūrinis elitas. Bourdieu pristatydamas socialinius santykius literatūros lauke aptaria ne tik rašytojų, bet ir kitų dalyvių veiklą. Pasak jo, literatūrinės premijos atlieka panašią funkciją kaip literatūros kritika, tai reiškia, kad komisijos nariai, kaip ir kritikai, „taip pat kovoja dėl galimybės monopoliškai valdyti diskursą, įteisinantį meno kūrinį, taigi gamina ir kūrinio vertę“⁶. Tad ilgą laiką išlikdami Miškinio premijos komisijoje ir dėl to turėdami poveikį literatūros laukui jos nariai dar labiau padidina savo galią Utenoje. Visgi komisijos nariai ne tik darė poveikį literatūriniam diskursui spręsdami apie kitus ir taip stiprindami autorių ir kūrinių prestižą, bet ir patys buvo apdovanoti šia premija, tad pabūdami abiejose Miškinio premijos pusėse išlošė dvigubai – ir kaip galintys įgalinti kitus, ir kaip premijuotų knygų autoriai.

 

2. Laureatai

 

Miškinio premijos laureatais yra tapę 22 rašytojai. Autorių sąrašas gan įvairus, jie skirtingo amžiaus. Nemažai jų kilę iš Aukštaitijos, tačiau tai paaiškinama premijos nuostatais – premija skiriama „už geriausią naują poezijos knygą, išleistą per praėjusius dvejus kalendorinius metus, kurioje atskleidžiama aukštaitiška dvasia, atspindinti Aukštaitijos regiono motyvus, tradicijas ir istorinę atmintį“. Natūralu, kad šie aspektai dažniau atsispindės iš šio krašto kilusių rašytojų kūryboje.

Viena pagrindinių premijų funkcijų – įvertinti ir apdovanoti kokybišką literatūrą⁷, tačiau šis kilnus tikslas gali būti ne vienintelis ir / arba apsunkintas su knygos turiniu nesusijusių aplinkybių. Įdomių atvejų, kai knygos turinys galbūt nebuvo vienintelė priežastis, nulėmusi komisijos sprendimus, įmanoma aptikti ir įdėmiau pažvelgus į Miškinio premiją. Šiuos atvejus galima padalinti į dvi kategorijas: 1. Komisijos narių pergalės, 2. Leidyklos „Kauko laiptai“ sėkmė 2017, 2021–2023 m.

 

2.1. Komisijos narių pergalės

 

Net penki Miškinio premijos komisijoje buvę nariai vėliau tapo ir premijos laureatais: Panavas (2003), Kaziela (2006), Katinaitė-Lumpickienė (2010), Mikulėnaitė-Jonuškienė (2015) ir Katinas (2016) – vos per trylika metų nuo premijos įsteigimo. Laureatu yra tapęs ir Marius Burokas, tačiau, kitaip nei prieš tai minėti asmenys, jis buvo apdovanotas 2012 m., o prie komisijos prisijungė tik 2014 m. Utenos rajono savivaldybės atstovės teigimu, jei komisijos nario knyga yra pateikta premijai, šis nuo komisijos darbo nusišalina. Tačiau ar vieno nario nusišalinimo užtenka, kai tarp komisijos narių galbūt yra glaudus ryšys? Komisijos narius sieja ne tik buvimas komisijoje, gyvenimas ar veikla Utenoje, bet ir leidybiniai, darbiniai santykiai. O tai gali turėti įtakos jų sprendimams. Pirmuoju premijos laureatu tapo komisijos narys Panavas, gyvenęs Utenoje nuo 1972 m., už eilėraščių knygą „Ateini, praeini, nueini“ (2002). Jis, žinoma, nuo komisijos darbo nusišalino, tačiau akivaizdu, kad tarp Utenos literatų Panavas buvo žinomas ir su komisijos nariais galėjo palaikyti gerus santykius. Miškinio premija – pirmasis jam paskirtas apdovanojimas.

Kaziela – vienas iš nuolatinių komisijos narių – apdovanotas už knygą „Kas nebus pralaimėta“ (2005). Nors jis nuo komisijos darbo nusišalino, joje liko Katinaitė-Lumpickienė, kuriai Kaziela padėjo literatūriniame gyvenime ir parašė rekomendaciją stojant į Lietuvos rašytojų sąjungą⁸. Ji taip pat leido knygas leidykloje „Kintava“, kurios redaktoriumi buvo Kaziela, o jam perėjus dirbti į „Kamonadą“ ten pradėjo knygas leisti ir Katinaitė-Lumpickienė. Tad premijos gavimo metu jų draugystė tęsėsi daugiau nei dešimtmetį. Gerai pažįstamas galėjo būti ir su Katinu (Katinaitės-Lumpickienės broliu). Pažįstami jie buvo ne tik per Katinaitę-Lumpickienę ir veiklą komisijoje. Abu buvo Utenos rajono savivaldybės nariai⁹. Taip pat Kaziela buvo komisijoje 2003 m., kai premiją gavo Panavas. Tad bent keturiems komisijos nariams iš šešių galėjo būti sunku objektyviai vertinti Kazielos knygą ir lyginti ją su kitomis pretendentėmis.

Katinaitė-Lumpickienė – taip pat nuolatinė komisijos narė – apdovanota už knygą „Paraič nama“ (2009). Komisijos posėdžio protokolas neišliko, tačiau tikėtina, kad 2010 m. nuo komisijos darbo nusišalino ir jos brolis Katinas. Tai reiškia, kad komisija veikė su 5 nariais vietoj 7. Tačiau komisijoje liko Kaziela ir Panavas. Jų ryšys jau aptartas, tačiau verta pridėti, kad premijuotą Katinaitės-Lumpickienės knygą „Paraič nama“ išleido Kazielos leidykla „Kamonada“. Tad Kaziela galėjo būti suinteresuotas ne tik kaip bičiulis, bet ir kaip leidėjas. Taip pat neaišku, ar nusišalinus Katinui galėjo visiškai išnykti jo įtaka komisijos darbui, turint omenyje jo eitas mero pareigas.

Mikulėnaitė-Jonuškienė premiją pelnė 2015 m. už knygą „Papartynų aitvaras“ (2014), tačiau komisijoje buvo tik iki 2007 m., tad jai nusišalinti nereikėjo. Jai esant komisijoje laureatais tapo Kaziela ir Panavas.

Katinas premiją pelnė 2016 m. už knygą „Vaikšto vienas“ (2015). Balsavimo metu nusišalino jo sesuo Katinaitė-Lumpickienė, tačiau liko Kaziela ir Panavas (pelnę premijas jam esant komisijos pirmininku). Taip pat pasitikėjimo neprideda 2015 m. korupcijos skandalas¹⁰ ir akcijos „Skaidrinam“ atradimai¹¹. Prie ryšių prisidėjo ir jo eitos pareigos, kurios galėjo paveikti komisijos darbą. Nuo 2003 m. ėjęs mero pareigas, jis turėjo ne tik literatūrinį, bet ir politinį kapitalą. Šeina aprašo „Aukštujų Šimonių likimo“ rankraščio rengimo istoriją ir teigia, kad „[...] bandymai artinti Simonaitytės literatūrinę kalbą prie bendrinės normos galėtų būti aiškinami ir redaktorių pastangomis atitikti Valstybinės premijos nuostatuose įvardintą „taisyklingos kalbos“ kriterijų“¹². Premijuoto Katino eilėraščių rinkinio „Vaikšto vienas“ anotacijoje tvirtinama, kad „rinkinyje gimtinės motyvas išlieka, prie jo šliejasi Antano Miškinio kūrybos parafrazės“. Kadangi Katinas yra vienas iš premijos steigėjų ir jos komisijai priklausė nuo pat pradžių, neabejotina, kad premijos nuostatai jam puikiai pažįstami. Tad ir Miškinio kūrybos parafrazės knygoje galėjo atsirasti neatsitiktinai. Premijos subtilybių išmanymas ir santykiai su kitais komisijos nariais galėjo prisidėti prie Katino knygos sėkmės.

 

2.2. Leidyklos „Kauko laiptai“ sėkmė

 

Šis atvejis naujesnis. 2017 m. premijos laureatu tapo „Kauko laiptų“ direktorius ir redaktorius Viktoras Rudžianskas už knygą „Juodoji dėžutė“ (2016), o 2021, 2022 ir 2023 m. trys leidyklos autoriai – Dovilė Zelčiūtė už knygą „Šokiai Vilniaus gatvėje“ (2020), Ieva Rudžianskaitė už „Iš gervių“ (2021) ir Tomas Vyšniauskas už „Vokais išvirkščiais“ (2022). „Kauko laiptai“ išsiskiria iš kitų Lietuvos leidyklų dėl savo sąsajų su komisijos nariais. O Rudžianskaitė ir Vyšniauskas – dėl savo veiklos literatūros kritikos lauke.

Rudžiansko leidykla „Kauko laiptai“ taip pat leido dviejų komisijos narių knygas: Katinaitės-Lumpickienės (nuo 2011 m.) ir Kazielos (nuo 2015 m.). Būdami leidyklos autoriais, jie yra suinteresuoti jos sėkme ir prestižu. Katinaitė-Lumpickienė dar yra ir premijuotos Vyšniausko ir kitų leidyklos knygų korektorė. Tai jos suinteresuotumą padidina dar labiau.

Kaip jau aptarta, viena iš priemonių prestižui pasiekti – literatūrinės premijos. Premija leidyklos vadovui ir net iš eilės trys premijos leidyklos knygoms galėjo sustiprinti „Kauko laiptų“ įvaizdį ne tik Aukštaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. O tai naudinga ten pat knygas besileidžiantiems (Katinaitės-Lumpickienės atveju – ir koreguojantiems) komisijos nariams.

Negana to, tiek Rudžianskaitė, tiek Vyšniauskas iki premijos gavimo yra palankiai recenzavę dviejų komisijos narių (Katinaitės-Lumpickienės ir Kazielos) knygas¹³, tad jų santykis su komisijos nariais gali būti pavadintas abipusiu. Recenzijos prisideda prie teigiamos komisijos narių knygų recepcijos, o premijos – prie recenzentų.

 

Išvados

 

Žvilgsnis į Miškinio literatūrinės premijos laureatus ir komisijos narius atskleidžia daugialypį santykių tinklą tarp rašytojų, leidėjų ir kritikų. Nors šiame straipsnyje pateikti asmenų ryšiai neįrodo, kad komisijos darbas buvo neskaidrus, pažeidžiantis įstatymus ar premijos nuostatus, galima teigti, kad tokie glaudūs ryšiai skiriant literatūrinę premiją (kartu su ja didinant autoriaus simbolinį ir ekonominį kapitalus) yra kiek įtartini ir neturėtų būti praktikuojami. Nes net būdami visiškai objektyvūs komisijos nariai įstumia save į neskaidriai atrodančią situaciją. Pagrindinės problemos, galinčios sumenkinti Miškinio premijos prestižą skaitytojų ir rašytojų akyse, yra šios: 1) menkai besikeitusi komisijos sudėtis ir kai kurių asmenų priklausymas komisijai daugiau nei 20 metų; 2) komisijos narių tapimas laureatais, vienas kito apdovanojimas pakaitomis; 3) komisijos narių ir laureatų leidybiniai santykiai (recenzijos, korektūra, ta pati leidykla) ir su tuo susijęs suinteresuotumas. Iš viso to gali kilti įspūdis, kad Miškinio premija sėkmingai panaudojama įvairiapusiam simboliniam kapitalui kaupti – nuo galios, Bourdieu terminais kalbant, įšventinti kitus kūrinius iki palankesnio savo paties knygų įšventinimo, leidyklos prestižo didinimo.