Kirminai
Kirminai
Šuliny putojo laumės akis.
Nedaryk dangčio, mama man sakė,
ten maumelis tupi,
nedaryk, nes pagriebs tave
ir įtrauks,
ir tiek mes tave bematysim.
Darinėjau jį kasdien, slapta,
paryčiais, kai visi dar miegojo,
eidavau per rasą laumės lankyti,
ir pavasarį, ir vasarą, ir leidžiantis ūkams.
O laumė seno.
Rudenį pražilo ir vanduo pajuodo.
Tada aš jai pageltusių lapų primėčiau –
ėsk, ir tau reikia atgauti jėgas.
Ji nuo silpstančios saulės gūžėsi,
bet skaisti akis putojo lyg jauniklės,
ir ji man priminė prosenelę, močiutę,
mamą,
netgi truputį mane ir mano drauges.
Per žiemą šulinio dangtis prišalo.
Pavasarį tėvas iš ledinio vandens
prisėmė tris kibirus raudonų kirminų,
išpilti jie rangėsi dirvožemy, ir juos mes bijojom
sutrypti.
Tai buvo laumės gyslos.
Nuorūka
Juoda juoda.
Kaip akivarai pelkių, kaip rašalas,
kaip taškas baltame lape.
Tokie prisiminimai.
Mano kaimas, mes su dviračiais,
tolumoj garažai.
Ir juodas močiutės daržas, kurį ką tik
užsėjom.
Sėdim prie elektros stulpo, ilsimės,
aš pinu pienių vainiką, senelis rūko.
Vienas kito bodimės.
Jis priverstas mane saugoti, mums karšta,
mes ką tik užsėjome daržą.
Močiutė pritūpus už krūmo.
Matau prakaituotą kaktą, neišsiduodu,
dedu ant galvos vainiką,
senelis dvokia.
Darže esam trise, neskaitant varnų.
Tai dėl to čia taip juoda, galvoju,
ir man ima perštėti akis, užsimerkiu.
Juoda juoda.
Seneli, sakau, o ką tu galvoji, kai užmerki
akis?
Iš karto užmiegu, gesina jis nuorūką,
užmiegu ir tiek.
Laidotuvės
Veikla teisėta –
sėdėti priešais namą ir laukti.
Ir pradžių dūdos, tada balsai,
galiausiai juodos suknios, kostiumai
ir karstas ant pečių.
O mes sėdim priešais namą ir skaičiuojam –
vyrus ir moteris, mašinas ir gėles,
ir kryžių, ir nuotrauką su juodu kaspinu,
ir dūdas, ir raudas.
Ir kas gi ten mirė, gal žinai,
ką čia tiek žmonių palydi?
Kieno namuose uždengti veidrodžiai,
smilksta žvakės,
kieno tvartuose vieniši
žviegia paršai, mūkia karvės,
kieno kiemas eglišakėm nuklotas?
Kol mes sėdim priešais namą,
kažkieno siela
nuslysta žemyn
trombono vamzdžiu.
