Kasdienybė virtualioje vaizdinijoje, arba Laisvos mintys apie fotonaratyvo nelaisvę

Virtuali vaizdinija šiandien yra žmogaus kasdienybės dalis, o takus santykis tarp dabarties ir virtualumo tampa savotiška tarpine medijuojama realybe, vizualine būtimi (visual presence), kurioje kuriamos asmeninės ir grupinės tapatybės, konstruojamos savotiškos atminties kapsulės. Kalba ir fotografija tampa partnerėmis kuriant naują, save dekonstruojantį pasakojimą, kuris verčia kiekvieną iš jų būti (ne) savimi (Victor Burgin, Thinking Photography, 1982). Paskutinėje postfotografijos fazėje atsiranda subjektyvumas, „negyvenantis individe“. Tai, anot Niklaso Luhmanno (Die Kunst der Gesellschaft, 1995), veda į neontologinį santykį su pasauliu ir pačiu savimi. O masinė visuomenė virsta amorfiška mase (Vilém Flusser, Fotografijos filosofijos link, iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė, Vilnius: Išmintis, 2015).

Knygų kolonoje – vieno fotopasakojimo kartotė. Autorės nuotr.

Socialinių tinklų platformose stebėdama socializuojančią fotografijos funkciją ir jos performatyvų vaidmenį kuriant tapatybę, darau prielaidą, kad paveikslėliai su lydinčiais žodžiais yra vaizdiniai teiginiai, o už tokių „teiginių“ slypi nerašytų taisyklių ir konvencijų sistema, kuri yra savotiška estetinės patirties medija, vizualinės kultūros dalis. Modernios technologijos savo naudotojus „išmokė“ naujo vizualinio raštingumo: greitai siųsti ir gauti vaizdinius pranešimus, kurti vaizdinius „įrašus“. Fotografijos turistas (Clive Scott, Spoken Image: Photography and Language, 1999), spragsėtojas (Flusser, 2015), akimirkų medžiotojas (John Berger, Understanding a Photograph, 2013), nuotraukų entuziastas (Lev Manovich, Instagram and Contemporary Image, 2017) visur linkęs kišti kamerą tarp savęs ir tikrovės ir taip kurti kartais sau pačiam iki galo neįsisąmonintas reikšmes.

Momentinių (snap-shot), atsitiktinių, neįpareigojančių (casual) fotografijų gyvybingumą lemia paprastumas jas naudoti. Jos funkcionuoja kaip „greito vartojimo“ informacinės sistemos vienetas, tiesiogiai socialiniuose tinkluose supakuotos nuorodos, savotiškos „tai atsitiko“ demonstracijos. Johnas Bergeris ir Jeanas Mohras apie tokią fotografiją savo knygoje Another Way of Telling (1982) kalba kaip apie „citatą“ iš regimybės, bet ne regimybės „vertimą“. Tokie vaizdai kyla iš naujo vaizduotės tipo, gebančio perkoduoti koncepcijas iš tekstų į vaizdus.

Fotografuoti nelyg kalbėti, kalbėti nelyg fotografuoti? Kaip tokiame vaizdinijos pertekliuje jaučiasi fotografai ir fotografuojantys menininkai? Kokiomis strategijomis vadovaujasi savo kūrybinėse praktikose? Kur ir kaip naviguoja vaizdais kaip žinutėse be kodo perpildytoje terpėje?

Iš gebėjimo stebėti fotoistorija gimsta savaime. Autorės nuotr.

Kurdama savo fotografijų parodą „Mèno forte (Klausyk pasroviui)“, kuri šiuo metu (iki vasario 22 d.) veikia Prospekto galerijoje, kaip konceptualią gyvenimo rašymo (life-writing) metaforą (o gal alegoriją ar parodiją?) išnaudojau fotografinio pasakojimo galimybes (photomontage, collage etc.), taip pat intertekstualumą, perkėlimą, fikciją, serijiškumą, kai pati fotografija pateikia savo potekstes, savo šifravimo konvencijas. Parodoje man svarbu fotografijų sekos ir eilės, kurios primena srauto vaizdinius ir pačios yra sraute. Tokiose serijose pavienės fotografijos įgyja naujų prasmių, nukrypsta nuo pradinės reikšmės ar net jai prieštarauja. Jos kaip neišsakytos mintys ar ausyse skambančios kažkur nugirstos melodijos primena visumos fragmentus, nepretenduojančius atspindėti visumos.

Parodoje komponuodama tuštumas pasikliaunu spalva bei forma ir ieškau būdo garsui, žodžiui, minčiai fotografiškai suvokti, ieškau būdo kitokiam fotografiniam pasakojimui plėtoti, todėl sąmoningai redukuoju tradicinę fotovaizdo galią, kad fotografija šioje parodoje būtų ne langas į pasakojimą, kaip nufotografuota tableau vivant versija, o pats pasakojimas.

„Kokie fotopasakojimai yra galimi?“ – klausdama savęs atsakymo ieškojau 2023 m. įvykusiose menininkų Martos Vosyliūtės ir Vytauto V. Stanionio parodose. Kaip jie savo fotografines istorijas pasakojo?

M. Vosyliūtės parodoje „Kai brangu tampa pigu, kai pigu tampa brangu“ Vilniaus fotografijos galerijoje skambėjo Mesijaus ir Münpauzn daina „Jie išskrido į kosmosą“. Mačiau fotopasakojimą apie europalečių rinkimą, dažymą, pavėsinės iš jų statybą. Pavėsinė, pagaminta iš pigių medžiagų, tapo brangi autorei, tai įprasmino parodos pavadinimą „Kai brangu tampa pigu, kai pigu tampa brangu“. Nuotraukos išsamios kaip fotodokumentai, beveik niekas iš „statybų proceso“ nepraleista, nuosekliai, kūrybiškai užfiksuota. Autorė pasakojo vaizdais, kuriuos aiškino žodžiais, ir vaizdams nebuvo suteikiama fotografinio vaizdo materijos išskirtinių galių.

Toks fotonaratyvas man priminė įprastą dokumentavimo stilių, kai vaizdo reikia kaip įrodymo, kad tai tikrai buvo, jeigu žodžiais kuris nors iš mūsų nenorėtų tikėti. Menininkė, beje, ir pati kėlė klausimą: „Kada dokumentika tampa menu?“ Sau, o galbūt ir Martai į šį klausimą atsakyčiau taip: dokumentika tampa menu, kai vaizdo logika plėtojama kaip vizualizacijos, o ne imitacijos procesas, kai nuotrauka ne tik nurodo joje atvaizduotą objektą, bet ir pati tampa objektu, kuris įgauna prasmę iš situacijos, kurioje vaizdas suvokiamas; kai būtis, užfiksuota fotografijose ar jų serijose, įgauna procesualų performatyvumą, o žiūrovo suvokimas ir patirtis ima kurti savus (savitus) vaizdinius. Šito M. Vosyliūtės parodoje pasigedau, nes jos fotografijose užfiksuotus vaizdus vertinau kaip fotografuojamo (nufotografuoto) originalo kopiją. Taip, daiktai, kurie matomi fotografiniuose vaizduose, gali būti panašūs į daiktus fizinėje realybėje – ir taip nutinka dažnu atveju, – tačiau tuo vaizdo prasmė nesibaigia. Anot Jeano Baudrillard’o (Simuliakrai ir simuliacija, iš prancūzų kalbos vertė Marius Daškus, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2009), gali būti sukuriamas tam tikras „realybės efektas“, kuris veda į grynojo modeliavimo būseną, kai vaizdo nuoroda panaikinama ir ji tampa savarankiška.

Ar kitos, kitokios realybės efektas buvo sukurtas Vytauto V. Stanionio parodoje „Luko vaikystė“, veikusioje Kauno fotomenininkų sąjungos galerijoje (parodos kuratorius – Donatas Stankevičius)?

V. V. Stanionio estetinė raiška (fotografinė intencija?) priminė devintojo dešimtmečio meninės (humanistinės) fotografijos kūrimo būdą: pastabumas objektui ir formai pasitelkiant juodos ir baltos spalvų kontrastą. Tokia meistriška kasdienio gyvenimo dokumentacija, kurios pagrindinis herojus – berniukas Lukas.

Tik įėjusi į parodą įvertinau, kad fotografijų yra daug, visos nespalvotos, vienodo dydžio, vienodame aukštyje, vienodu ritmu eilutėse lyg traukinukai sukabintos. Ėmiausi atidaus fotografijų „žiūrėjimo ir matymo“, kaip sakydavo fotografas Algirdas Šeškus.

Žiūrėjau kiekvieną atskirai, kol pastebėjau, kad jos kartojasi: nuotraukas iš pirmo „traukinuko“ radau antrame, o ir trečiame „traukinuke“. Pasikartojimas suintrigavo. Grįžau prie pirmo „traukinuko“ įsitikinti, ar tikrai kartojasi. Nuotraukos ėmė vilioti mane į savitą, slėpynes primenantį žaidimą „Atrask mane“. Fotografija buvo gera. Daugelis kadrų prašėsi išdidinami, nes išraiškinga formų kompozicija tarsi netilpo atviruko dydžio atspaude. Ieškojau dėsningumo.

Fotografijos ėmė veikti kaip žodžiai, iš kurių kuriami sakiniai. Ir tuos sakinius galėjau laisvai kaip noriu skaityti. Parašyti jie buvo be didžiųjų raidžių, be kablelių. Pauzės tarp nuotraukų serijų svarbu. Jos kaip taškai po sakinio, „padėti“ ant baltų galerijos sienų ir tarp langų. O gal taškų net nebuvo, galbūt tai tik vienas išplėstinis sakinys su kableliais? Juo labiau kad pavadinimas aiškiai skelbė – „Luko vaikystė“. Tvėrėsi intriga, naratyvas. Nors fotografijų serijos derėjo ritmiškai savo juodų ir baltų formų kontrastais, kuriais galima gėrėtis be žodžių, aš verčiau jas į žodžius ir ėmiausi skaityti kaip kokius sakinius. Viename jų buvo parašyta: berniukas artėja prie medinės tvoros, pralenda pro ją (jau metalinę) (pirma ir antra nuotraukos) ir atsiduria kažkokioj pievoj, kur prie stulpo numesta surūdijusi automobilio kėbulo detalė (trečia nuotrauka); tada perlipa per aukštą šaligatvio bortelį (ketvirta nuotrauka) ir nuvažiuoja su paspirtuku asfaltuota gatve (penkta nuotrauka) link įspūdingo šviesos trikampio, panašaus į seno namo pastogę, kai žiūrima iš vidaus (šešta nuotrauka).

Parodoje kartu su berniuku Luku per tvorą tarsi perlipau ir aš. Perlipau kur? Gal į vaikystės laiko zoną, lankas, laukus, kai stebuklai „atgyja“, kai įsigalioja sinkretinis mąstymas, kai nebelieka skirties tarp „buvo“ ir „yra“, tarp realaus ir įsivaizduojamo.

Abstrakcijos fotopasakojimą dažnai klampina. Autorės nuotr.

Akivaizdu, kad V. V. Stanionio fotografijos turėjo meninį kodą, meistriškai užšifruotą fotografinę realybę, kuri leido man atsidurti savo ir nebūtinai savo, o tiesiog vaikystėje. Luko ir Vytauto kasdieniai to meto asmeniškumai, pavirtę bendruomeniškumu, nukėlė mane į praeitį ir įtraukė į aktualią patirtį.

P. S. Kartoninę dėžutę su pavadinimu „Luko vaikystė 2001 m.“, keista, pamačiau tik išeidama iš parodos. Ji stende po stiklu ir 2023 m. atverta, atidaryta. Iš jos pažirusios dailiai praskleistos fotografijos-atvirukai. Įdomu, kaip būčiau žiūrėjusi parodą, jeigu būčiau ją pirmiausia pamačiusi, nes ši V. V. Stanionio dėžutė, kurioje tilpo visa Luko vaikystė, man pasirodė pats tiksliausias fotonaratyvas, daugiausia vietos žiūrovo fantazijai paliekanti fotografijų tikrovė, kol pasakojimas dar nevirsta atpasakojimu ar perpasakojimu.