Kapitalo erdvių estetika

Nesunku pastebėti, kad meninis laukas atliepia erdvinius procesus pasaulyje. Internete diskutuojama apie „liminalias erdves“ ir „ne-vietas“, galerijose eksponuojamos „heterotopijos“, fotografijoje aptarinėjama „naujoji topografija“ ir „nuobodulio estetika“. Taigi, esama nemažai apibrėžimų, skirtų nusakyti tai, ką nusakyti dažniausiai nelengva. Neretai minėtosios sąvokos nurodo į tam tikras „pereinamąsias“ erdves, kurios patrauklios komerciškai, bet ne estetiškai – neatitinka klasikinės ir tradicinės grožio sampratos. Tokios lokacijos kaip autostrados, sandėliai, degalinės, angarai – „negyvos“, „svetimos“, „nežmogiškos“. Įprastai tai būna urbanistinės ir logistinės infrastruktūros teritorijos, tad dažnu atveju galime kalbėti ir apie ištisus kraštovaizdžius, peizažus, horizontus, panoramas.

Tačiau vyraujančiame kalbėjime apie tokį erdviškumą pasigendu mėginimų ne tik atpažinti ir aprašyti, bet ir paaiškinti. Kitaip tariant, meninę abstrakciją papildyti socialine abstrakcija. Pastaroji gali išreikšti mūsų gyvenimą nulemiančias ekonomines realijas, kuriose dalyvaujame savo kasdienėmis praktikomis. Šis – estetikos ir ekonomikos – santykis byloja, kad estetika niekad nėra neutrali ir „nekalta“: ji ideologiškai reprezentuoja socialinius ir politinius vyksmus. Pavyzdžiui, filosofas Fredricas Jamesonas yra rašęs, kad modernaus meno srovės mezgėsi dėl reprezentacinių keblumų, įsteigtų besivystančio globalaus kapitalo „neaiškumo“ ir „nepermatomumo“. Todėl atitinkamai abstrakčios meno formos, nors ir su savais apribojimais, gali suteikti reikiamus „žemėlapius“, padėsiančius sekti kapitalizmo kontūrais.

Kapitalizmo plėtra neatsiejama nuo miesto plėtros – urbanizacijos. Vienas iškalbingiausių atvejų man yra vis paslankesnė šiaurinė Vilniaus riba. Automobiliu tolstant nuo sostinės iš tos pusės, kurioje nerangiai tebeauga Perkūnkiemis, galima įžvelgti, kaip dauginasi įvairūs logistinės paskirties pastatai, o ruožai su dygstančiais jų karkasais užpildo pievas ir laukus. Šie, asfaltui laidojant žolynus, apstatomi ir gyvenamaisiais „dėžučių“ kvartalais, kurie, kaip jau daug kas pastebėjo, tragikomiškai išsiskiria savo homogeniškumu. Tokie neorganiški priemiesčiai ima vis labiau priminti amerikietiškuosius – identiškų namų gatves dykumos vidury. Pasak J. G. Ballardo, dykumos spinduliuoja savitą magiją, nes yra išeikvojusios savąsias ateitis, todėl tampa laisvos nuo paties laiko: bet kas, kas iškyla dykumoje (miestai, piramidės, moteliai), stovi anapus laiko.

Belaikės būties motyvas parankus nupasakoti šiuos lietuviškus vidurinės klasės aruodus – tai jie, o ne sovietiniai blokai, yra tikroji „nuobodulio estetika“. Prisidengiant šia menotyrininkės Agnės Narušytės išpopuliarinta formuluote, sovietmetį mėgstama apibrėžti kaip kai ką išskirtinai nykaus ir pilko, šitaip implikuojant kontrastą su posovietiniu laikotarpiu. Tačiau šis su tais nuo „miesto purvo“ atsitvėrusiais turtuolių getais, kaip ir apskritai 99 % pastarųjų dešimtmečių architektūros, nebeišgali pasigirti jokiu kryptingu stiliumi, jokia vizija ir vaizduote, jokia modernybei būdinga ambicija – vietoj to šiandien tenkinamės vadinamuoju ikėjos modernizmu. Tokie statiniai negali būti priskirti jokiai estetinei epochai, nes jie nebepasižymi istoriškumu. Šis vizualus belaikiškumas iliustruoja bendrą istorinės sąmonės ir perspektyvos naikinimo – deistorizacijos – tendenciją, lokaliai pasireiškiančią „desovietizacijos“ buldozeriu.

Vienas įsimintiniausių tokios „transistorinės“ architektūros egzempliorių man yra SEB banko centrinė būstinė Vilniuje. Pastatą sunku apibūdinti, nes yra itin efemeriškas, „skystas“ ir be solidesnės substancijos, kaip ir amorfiškas finansinis-skaitmeninis kapitalizmas. Iš vienos pusės, būstinė įrengta kaip banalus panoptikumas: visi vieni kitus mato, nes viskas įstiklinta – triumfuoja skaidrumas. Iš kitos pusės, statinys suprojektuotas taip, kad jaustumeisi lyg lauke: fojė driekiasi „gatvė“, todėl vidus ir išorė susilieja. Kaip įprasta tokiam žanrui, pats suplanavimas yra maksimaliai subalansuotas vertei. Viskas sumodeliuota ir optimizuota produktyvumui: kiekvienas žingsnis lydimas socialinės dresūros, o smulkiausia interjero detalė turi savo funkciją. Pavyzdžiui, dieną apšvietimas yra melsvas, kad „nuteiktų darbui“, o vakarop virsta gelsvu, kad „paruoštų poilsiui“. Būstinėje yra gausybė rekreacinių erdvių darbo jėgos reprodukcijai: šitaip bankas apsimeta viskuo, išskyrus banką. Savo stiklais postmoderniai atspindėdamas viską aplinkui, pastatas pageidauja likti beveik nematomas.

Architektūrinė deistorizacija yra apsivalymo procesas, apibrėžtinas kaip homogenizacija, siekianti kiek įmanoma pašalinti trikdžius, įtampą ir nesklandumus. Šį fenomeną galima kildinti iš kapitalo cirkuliacijos veiksenos, kurią įkūnija minėtoji logistika. Manau, kad jei neįtrauksime kapitalistinio „užnugario“, logistika bus ne kritiškai analizuojama, o fetišizuojama ir mistifikuojama, kuo dažnai užsiima meno sektorius. Taigi, Marxas dar XIX a. numatė, kad kapitalo natūra užprogramuota steigti pasaulinę rinką, nes kapitalizmas suinteresuotas perlaužti bet kokius erdvinius barjerus: tą labiausiai grindžia XX a. antrojoje pusėje siautusi logistikos revoliucija, įgalinusi kapitalą cirkuliuoti beprecedente sparta. Būtent totalizuojanti logistinė infrastruktūra bene taikliausiai leidžia identifikuoti globalų kapitalo charakterį. Kapitalui logistika leido perorganizuoti gamybos geografiją: greitkeliai, geležinkeliai, uostai, kanalai… Transportas ir komunikacija planetą pavertė milžinišku tiekimo grandinių tinklu. Viskas tam, kad cirkuliacijos laikas būtų kuo trumpesnis, nes jis yra nenaudingas – neduodantis pelno.

Žinoma, kapitalo užmojis išvystyti logistiką be jokios trinties ir pasipriešinimo tėra fantazija. Tačiau pastanga, varoma visų mūsų darbu, išlieka: rezultatas tas, kad kapitalizmas pagal savo poreikius rekonfigūruoja kraštovaizdį. Šį resursų paskirstymo sistemos pajungia savo judėjimo geometrijai ir paverčia laboratorija. Kaip apibendrino tokių politinių-ekonominių procesų tyrinėtojas Sørenas Mau, „logistika yra aparatas, skirtas įrėžti vertės logiką į Žemės plutą“. Tad nepakanka teigti, kad kapitalas paprasčiausiai dominuoja gamtos atžvilgiu: logistika šią perskyrą komplikuoja, nes produkuoja materialų kapitalistinį „foną“, diktuojantį mūsų gyvenimo sąlygas. Kitaip tariant, aplinka kuriama taip, kad būtų įmanoma kuo pajėgiau išgauti vertę. Tokiame kontekste man kažkada dingtelėjo mintis, kad Benkunskas mąsto kur kas „kapitalistiškiau“ už Šimašių: taip, šis terorizavo sostinę verslo centrais, tačiau bemaž nesirūpino gatvių mazgų kokybe, kuri yra gyvybiškai svarbi prekių apykaitai. Lankstumas ir dinamika yra kapitalo galios šaltinis.

Miestas yra zona, leidžianti gana aiškiai regėti kapitalizmo prieštaravimus. Tarkime, verslo centrai, kuriuos statant naikinamas paveldas, bjaurojamas reljefas ar kertami medžiai, – tema siaubingai nuvalkiota, tačiau labiausiai todėl, kad nugrimzdusi į paralyžiuojančias gedulo nuotaikas. Taip pat atrodo, kad daugelis piliečių, subruzdančių protestuoti prieš savivaldybės sprendimus, tiki kapitalizmo ir aplinkos harmonija, nes beveik niekad tokiais atvejais neprabylama apie pavienių individų valią peržengiančią kapitalo logiką. Kitaip tariant, naiviai viliamasi kapitalizmo su „moraliniu kompasu“ arba kapitalizmo be jam specifinio vystymosi. Urbanistinės kapitalo prieštaros pasireiškia ir tuo, kad miestas adaptuojamas ne tiesioginiams žmonių poreikiams, o užburtam savitikslio pelno ratui. Kapitalo įtrauka suponuoja, kad pradedamà integruoti išskirtinai kapitalistinė infrastruktūra, pritaikyta tik kapitalo interesams. Todėl prasminga spekuliuoti, kad alternatyvioje – „postkapitalistinėje“ – visuomenėje didelė dalis egzistuojančių architektūrinių darinių nebūtų itin socialiai naudingi kaip viešasis gėris.

Tai, kas racionalu kapitalui, nebūtinai bus racionalu mums. Tad logiška kalbėti apie tai, kad dabartis generuoja perteklių, su kuriuo vienaip ar kitaip teks tvarkytis ateityje. Nemenka porcija kapitalistinio erdviškumo yra sustyguota aplink perviršį, kylantį dėl klasinės visuomenės ypatybių, kaip kad netolygaus populiacijos (darbo jėgos) pasiskirstymo. Sykį teko perskaityti šiuo atžvilgiu įdomią poziciją, kad kapitalizmas pasaulį perkonstruoja dviejų erdvinių modelių pagrindu: oro uosto ir stovyklos. Oro uostai funkcionuoja kaip cirkuliacijos ir vartojimo erdvės, reikalaujančios apsaugos ir dokumentacijos. Stovykla, savo ruožtu, yra tai, kas represuota, prieš ką, esant poreikiui, kariaujama ir kas naudojama kaip išteklius bei sąvartynas. Tiek oro uostas, tiek stovykla yra akylai stebimi ir prižiūrimi, tačiau tik tam, kad būtų išlaikoma ši prievartinė skirtis. Pasaulio oro uostai telkiasi kaip prekybcentrių ir poilsiaviečių archipelagas, o stovykla apleidžiama kaip vis labiau užteršta ir nuskurdinta dykvietė, rezervuota žmonijos pertekliui.

Visa tai demonstruoja, kad dera ne pasitikėti ir apsiriboti erdvine apraiška, o mėginti iškapstyti paties erdviškumo sąlygas. Teksto pradžioje aptartas meninio diskurso žodynas pernelyg dažnai perdozuoja savito didingumo impresijos, brukamos nūdienos globalaus kapitalizmo abstraktumo ir kompleksiškumo. Tai – estetinė kapitalo plotmė, kurią „atrakinti“ gali padėti papildomas abstrakcijos lygmuo, siūlantis kapitalizmą mąstyti kaip santykį. Būtent tokią slinktį filosofas Louis Althusseris įžvelgė Leonardo Cremonini tapyboje: kūrėjas tapė pačius – realius ir būtinus – santykius tarp žmonių, objektų ir erdvių. Toks menas yra ne tiesiog abstrakti tapyba, o abstrakcijos tapyba, indikuojanti, kad ir pats kapitalas yra ne tiesiogiai matomas vaizdinys, o visuomeniniais santykiais struktūruota reali abstrakcija.

Taigi, apsiginkluojant atitinkamai angažuotais teoriniais ir konceptualiais instrumentais, estetika gali padėti perprasti kapitalistinės architektonikos ir logistinės scenografijos apipavidalintą socialinį fabriką. Savaime suprantama, tokios kartografijos anaiptol negana, nes tokių temų prielaidose visad neatlyžtančiai tyko įpareigojantis politinis klausimas: tai ką daryti, jei kapitalizmas yra vienu metu visur ir niekur? Šiame tekste paliestas kapitalistinis erdviškumas ir logistinių tinklų voratinkliuose įsipainiojusi kasdienybė apsunkina potencialią kapitalizmo įveiką, nes gerokai išsiplečia reikiamos sisteminės transformacijos mastas. Šis kapitalo erdvėlaikį privalo pranokti tiek globalumu, tiek greičiu.