Juodas kambarys Madride
Tokioms mažaraštėms ar, veikiau, šykštuolėms raštų kaip aš, būna, nutinka, kad šlifuoji kokią pastraipėlę mėnesį kitą, gludini mintyse į frazę niekaip nesulimpančius žodžius, prisispyrusi vis dėlto šį tą užsirašai, o paskui, žiū, prisireikus niekaip nebeatkasi failo, kraipai galvą it duoneliaujantis paukštelis, ramstai smakrą it grimztančius namus ir staiga susizgrimbi, kad ne veltui net eilėje prie kasos tas eilutes atrajojai, kad failas buvęs nebuvęs – atminties diske viskas įrašyta – iškalta lyg skaitovų konkursui eilėraštukas, it meilės eilėraštis, kurį seniai nebesigėdydama sentimentalumo ruošeisi padeklamuoti jam per Valentynkę.
Kalba tau rūpėjo kaip pokalbis, kaip tiltas, apžergęs vienas į kitą dėbsančius krantus, kaip perėjimo galimybė ir naujos perspektyvos pažadas – ta švelniai gluminanti akimirka, kai, rodos, nebeturi ką pasakyti, bet tyla neslegia, apgaubia it šilkinė skraistė, kurios raštai iškalbingesni už tankiausiai suaustus tekstus, nes ne kiekvienas žodis įžodina ir ne kiekviena šnekta užšnekina, nes tylybė kartais turiningesnė ir už turtingiausią žodyną, bet kad tai patirtum, privalėjai panirti į ežerus kitų akių, susilaukusi kūdikio nustebai, kad giliausieji vandenys tarpsta pažiūrėti mažiausiose iš jų, ir tik šios nuostabos vedama vis dėlto ryžaisi šį tą užsirašinėti.
Tekstus skaptavai pietietiškos saulės nutviekstam kambary, toj minčių skeveldrų dirbtuvėj, kur sapno atplaišos iš tyko įgaudavo kūną, nerimo dulkėms palengva nusėdant ant dar nesubraižytų ir neapipeckeliotų sienų, mat būsimasis grafitininkas dar nusnausdavo pietų, ir vyras tebebuvo tas, pas kurį atvykai, per kurio vardą įsivietinai, – žinojimo riba, namų slenkstis, – dėl kurio kalbos garsyno miklinai liežuvį, tiesa, paaiškėjo, tik tam, kad nebesusišnekėtumėte jau ne viena, o dviem kalbomis: versdavot ir vartydavotės it ant kranto išmestos žuvys – nebyliai žiopčiodami, – bet kartu tylėti taip ir neišmokote.
Bažnyčios virto aidinčiomis klasėmis, kur vėl ėmei zulinti suolą, neišeitus mokslus iš navos į navą eiti, įsmukdavai į jas tarsi į milžiniškas miesto audinio kišenes, genama nykulio ir pasimetimo, blyškiai nujausdama, kad anoks dyvas būtų po marmurinio grindinio pamušalu prasmegti, juk buvai it ta vieno cento moneta, už kurią nieko nenusipirksi, kurios nei kunigui, nei ubagui nepaaukosi.
Terapijon kulniuodavai lyg išpažinties, lyg į pasimatymą – sukrėsta pažeidžiamumo nuojautos, pakerėta palankaus vertinimo vilties, – o po visko smukdavai pro duris it aktorė už kulisų – nusimetusi praeitį it įšutusią kaukę, dar negebanti atskirti kaukės nuo nudirtos odos, nes vaizduotis, kad grįši bisui, lengviau nei priimti, kad vėl vėžlinsi laižytis tebepūliuojančios žaizdos; užsimiršusi vis dar puldavai pasakoti, tačiau sparčiai mokeisi žodžiais tik prakrapštyti, tik dezinfekuoti, tik tvarstyti, mat svarbiausia ir buvo tas tik – gijimui reikalingo laiko tiksėjimas: sekundžių dygsniai, minučių bintai, valandų trauklapiai.
Tavo istorija buvo it pasaka – atsikartojanti schema, nuspėjamas galas: tu pasisukus į šiaurę, jis – į pietus ir taip – nugara nugaron – žaidžiat namus, o tiksliau – slėpynes, kur abudu slepiasi ir nė vienas neieško, vien gaudynėms nusiteikęs vaikas laksto, o gal veikiau blaškos po priešingus magnetinius laukus; kai nesislapstydavot, mindavot vienas kito ribomis it lynu, tik kad santykių akrobatika nebuvo stiprioji jūsų pusė, ir buvo tik laiko klausimas, kada tas ribas peržengsit.
Kol kiti atidarinėjo knygynus, tu besirengdama įkopti į penktąją dešimtį įsigijai pirmąją knygų spintą ir susodinai joje per pastaruosius dešimtmečius jaukiausią priebėgą teikusią lapiją: magiškojo realizmo palmes ir metafikcijų riešutmedžius, dvasinės literatūros alyvmedžius ir klasikos bambukus, literatūros teorijos ąžuolus ir įvairiausios autobiografinės prozos beržus bei drebules; kai neklaidžiodavai tarp knygų tarsi miške, rūpinaisi jomis it sodu – suleisdavai pirštus tarsi ravėdama, gėrėdamasi uosdavai lapus (bibliofilai supras), tręšdavai paraštes pastabomis ir laistydavai siužeto vingius ašaromis, iškasdavai ir dovanodavai; sukaisi lizdus it medžiuose ir rinkai nektarą it iš žiedų – ieškojai kelių prigyti, įsišaknyti, pasistiprinti.
Maldydama pyktį griebdavaisi maldos, kitąkart, jei papoteriavusi tebeošdavai it sukilusi jūra, sužvejodavai sakinį ir imdavais lyg žuvį darinėti: išmėsinėjusi struktūros griaučius skonėdavaisi įspūdžių minkštimu, o šį nurydavai tik iščiulpusi paskutinius syvus, tik perkandusi prasmę; kadangi pykdavai dažnai, o kaip reikiant melstis nebuvai įgudusi, netrukai patapti tikra gurmane ir šiandien jau gali užtikrintai tarti, kad neverta maldyti audros – atsiduok mūšai ir atsidursi krante: eilutė iš eilutės banguojanti Virginios Woolf sintaksė netruks parplukdyti tave į ramybės uostą.
Autorės nuotrauka
Nors vildamasi apsieiti be antidepresantų (neapsiėjai) stengeisi kuo dažniau priimti komuniją, puikiai supratai, kad be kasdienės gerai sukaltos frazės duonos taip pat neišsiversi, nes Lewisas buvo teisus – įpavidalindama iki tol nematytą ir negirdėtą poezija taip pat yra mažytis įsikūnijimas: klioveisi jos išganingu ritmu, kai sukaustydavo nerimas, – griebdavaisi sąskambio, kad ištrauktų iš sąstingio, nes prieš šešetą metų apsisprendusi tapti mama įsipareigojai nepaisydama nieko žaisti – prislėgta šokinėti, užspeista dainuoti; tiesa, klausykloje ir terapijoje išmokusi neapsimetinėti stengeisi ne tiek vaizduoti, kiek įsitraukti: šokinėdama nusikratydavai slogių minčių, dainuodama trupindavai sienas, o jei nepavykdavo, taip ir sakydavai – „mamai liūdna, todėl ji verkia“, „mamai nešalta, jai baisu“; negąsdinai, tik mokei išbūti: taip, branguti, ne tik žaisti – gedėti irgi galime kartu.
Kai kadaise vaikystės namuose, tėvų miegamojo spintos antresolėje, aptikai apsitrynusį laidotuvių nuotraukų albumą, kurio pablukusiuose atvaizduose dešimtmetė tavo mama su sesute žvelgė į atidengtame karste gulinčią savo motiną, tavo močiutę, sumojai, kad sielvartauti tenka ne tik suaugusiesiems, kad kančia – priešingai nei žinojimas, ką su ja daryti, – mus lydi visą gyvenimą; nuotrauka iš nuotraukos jos stovėjo it įkaltos suakmenėjusiomis išraiškomis gedėtojų sudėčiai už kęsmo sulietų petukų keičiantis, – jau tada miglotai nujautei, kad tame suplotame laike buvo įamžinta ne tik netektis, bet ir paskutinis motiniškas palaiminimas – seserystės palaima varge.
Tarsi nujausdami, koks keblus gali būti pasaulis, vos apšilę Žemėje kojas vienturtėliai ima melsti sesutės ar broliuko, ne išimtis buvo ir tavo sūnus: paklaustas tėčio, ko kaulytų iš net patį neįtikimiausią norą išpildyti valiojančio džino, užsiprašė leliuko („Bebé, papá, please“), bet tėtis tik skėstelėjo rankom, nes tėtis – ne džinas, o tu po širdimi nešiojai tik begalinį ilgesį uolėto Maljorkos kranto, ant kurio keteros vieną naktį prieš devynetą metų susisukot su būsimu vyru lizdą, ir tos milžiniškos krentančios žvaigždės it kiklopo akies, akimirkai sujaukusios ne tik jūsų protus, bet, rodėsi, ir patį dangų; jei būtum sutikusi džiną, būtum nė nemirktelėjusi sūnui pavymui išpyškinusi: „Bebé, cariño, please“, – bet tik todėl, kad buvai tikra, jog džinai neegzistuoja, o vien panorėti, kad ir krentant didžiausiai kada nors regėtai žvaigždei, nepakanka.
Nors ir privengdavai rašyti (o gal kaip tik dėl to), žinojai, kad galynėjimasis su fraze gali šio to išmokyti: visuomet ieškoti kompromisų su kitais ir niekuomet neiti į kompromisą su savimi, pasitikėti tyla labiau nei plepėjimu (net ir savo – ypač savo), teikti pirmenybę pauzių kuriamam ritmui ir tik juo įtikėjus balso registrui atnašauti, išraiškos taupumu nenusileisti reikliausiam asketui, net ir to mažo nepasilaikyti sau – mylėti; skaptuodama tekstus saulės užlietam kambary vyleisi nors kiek tos šviesos sugerti, bent vieną tų pamokų vaisių subrandinti.
Besiskirdama iš naujo atradai ne tik bažnyčias, bet ir muziejus bei iš pirmo žvilgsnio į taviškį tokį nepanašų juodąjį kambarį, veikiau primenantį urvą kaprizingo bepročio, kurio geriau už Ortegą y Gassetą neaprašysi: „Goya yra pabaisa, pabaisų pabaisa ir tarp savo pabaisų didžiausia, – visada, kai pabaisa Goya iškiša savo bauginantį ir sunkiai įžiūrimą petį virš banguojančio ir virpančio lyg jūra mano horizonto, mano mintys veržiasi tarsi jauni satyrai ir reikalauja būti išsakytos, nors galbūt jos nėra labai svarbios, bet turiu sugrąžinti jas į tylias jų gūžtas“ (José Ortega y Gasset, „Preliudija Goyai“, in: Mūsų laikų tema ir kitos esė, iš ispanų kalbos vertė Rūta Samuolytė, Vilnius: Vaga, 1999, p. 317); beje, toje pačioje esė Ortega y Gassetas aprašė ne tik pabaisiškąjį tapytoją, bet ir tave – Goyos niūriam patrauklumui neabejingą, iš drobių besiliejančių sugestijų potvynio įtrauktą eseistę, – naujiems santykiams dar nebuvai pasiruošusi, bet tokį meilužį kaip Goya pakęsti galėjai, tad verždavaisi pas jį, kad jis įsiveržtų į tave, kad naktingų jo vaizdinių lavai užliejus nors akimirksniui perprastum pelenais virtusį savo gyvenimą.
Yrusis pro nežinomus vandenis ir išsilaipinusi dar mažiau pažįstamam krante naiviai tebetroškai viską pagrįsti, it būtum atkeliavusi tvarkingai išgrįsta gatve, – taip knietėjo rasti paaiškinimą, dar labiau – pasiaiškinti, pateikti tą vienintelę teisingą įvykių versiją, bet jei klaidžiodama ko ir išmokai, tai to, kad santykis – ne matematinė lygtis ir vienintelis teisingas atsakymas čia klaidingas pagal apibrėžimą; susisupusi į juodas meilužio guolio drobes vietoj loginio aiškinimo atradai aistros padiktuotą aiškumą: šuva negali nemataruoti kojytėm, nors ir nebesitiki išplaukti, kur du daužosi lazdomis, trečias irgi aptykšta krauju, kantrybė ne visuomet dorybė, jei delsdama užkuri tikrą velniavą – baimės nasrais čiaumoji savo vaiką, sugundai vyrą tam, kad iškastruotum; kaip meilužei ir pridera, ištikimybės neprisiekinėjai: pritaikytų tavo vidiniam interjerui Goyos tapinių galbūt nebūtų atpažinęs nė akyliausias meno istorikas, bet toks ir buvo nuotykio tikslas – išgyventi košmarą anksčiau, nei jis virs atpažįstama realybe, ar, Ortegos y Gasseto žodžiais tariant, sugrąžinti mintis į tylias jų gūžtas.
Išsiskyrusi pirmą kartą gyvenime turi savo kambarį: rašomąjį stalą ir kėdę, ir knygų spintą, iš lengvo besismelkianti tyka – dar ne ramybė, bet skaitydama jau įstengi iš paskos Noridžo Julijonai šnibždėti, kad viskas bus gerai, bus gerai ir visui viskas bus gerai.
