Gražuolė Anelė
Susirgau džiova
Buvo šaltas vasario vakaras. Grįžau iš mielų namų, visą dieną praleidau pas savo bičiules Darutę ir Marijolę. Jų mama vis mane guodė ir sakė esanti tikra, kad mamytė greitai grįš. Tų žodžių man labai reikėjo, tuo šventai tikėjau. Ėjau Panevėžio centrine Respublikos gatve, ji pasirodė kaip niekada tokia ilga ilga. Kuo toliau, tuo eiti darėsi sunkiau, buvo labai silpna. Šiaip taip nuslinkau iki banko pastato ir pajutau, kad toliau eiti nebeturiu jėgų. Atsisėdau ant banko laiptų ir apsiverkiau – aišku, kad man tuberkuliozė. Prisiminiau visas skaitytas knygas, kur išblyškusi šios ligos kamuojama herojė atsisveikina su artimaisiais ir miršta. Tačiau nusprendžiau taip lengvai nepasiduoti. Lyg ir buvau girdėjusi, kad nuo tuberkuliozės jau yra vaistų, todėl nusprendžiau pirmiausia nueiti pas gydytoją.
Prisiminiau, kad mamytė turėjo pažįstamą daktarą rentgenologą. Laukti nebuvo galima (taip atrodė mano mažai galvelei) – kitą rytą stovėjau ligoninėje prie rentgeno kabineto durų. Išėjęs daktaras pažino mane ir nustebęs pakvietė į kabinetą. Paaiškinau, kad sergu baisia liga – džiova ir atėjau pas jį patarimo: „Ką man daryti, kaip gydytis, ar dar yra vilties pasveikti?“ Iš tikrųjų buvau itin liesa, ištįsusi paauglė, be to, visuomet labai išblyškusi. Supratau, kad daktaras tuoj mane peršvies, ir viskas paaiškės. Taip ir buvo. Paaiškėjo, kad mano bronchuose daug sukalkėjusių židinukų, bet plaučiai švarut švarutėliai. Daktaras praskleidė kabineto užuolaidą ir liepė man prieiti prie lango, tada įdėmiai mane apžiūrėjo. „Jūrate, juk tu visa pageltusi, aišku, kad sergi Botkino liga (taip tuomet buvo vadinama geltligė). Todėl tau taip silpna.“ Gavau receptą vaistams ir nurodymą laikytis griežtos dietos. Vieną dieną tą ir dariau, juo labiau kad pas tetą Stasę ir taip beveik nebuvo ko valgyti.
Paskui vėl nukeliavau pas savo bičiules Darutę ir Marijolę. Jų mama virė nuostabiausius cepelinus su šviežiais spirgučiais, o sužinojusi apie mano ligą man specialiai išvirė manų košės. O aš taip norėjau tų cepelinų. Pavalgiusios išėjom pažaisti į kiemą. Aš galvojau tik apie cepelinus. Pagaliau neištvėrusi paprašiau Darutės, kad ji nueitų į virtuvę ir kai mama nematys, paimtų porą cepelinų ir atneštų man už sandėliuko. Niekada daugiau gyvenime nesu valgiusi tokio skanumyno, kokie buvo už sandėliuko sušlamšti riebučiai cepelinai. Taip ir pasveikau…
Gražuolė Anelė
Kai į Lietuvą atžygiavo vokiečiai, 1942 metų pradžioje dėdė Pranas (mamytės sesers Stasės vyras) gavo pienininko vietą Naujamiestyje (12 kilometrų nuo Panevėžio). Mudvi su mamyte gyvenom Kėdainiuose (jie palyginti netoli nuo Paliepių, apie 30 kilometrų). Mamytė mokytojavo, aš laukdavau jos namuose, o kartais ji mane nusivesdavo į savo klasę. Kai mokykloje baigėsi mokslo metai, mudvi nuvykom vasarai pas tetą Stasę į Naujamiestį. Pieninė buvo didžiulis, erdvus raudonų plytų pastatas, jame buvo gražus pieninės vedėjui skirtas butas. Man, tuo metu septynmetei mergaitei, labiausiai patiko pieninės ledainė. Tai buvo rūsys (jame laikydavo pieninės sviestą ir grietinę), apdengtas storais ledo gabalais, apklotais storu spalių sluoksniu. Buvo labai keista, kad ledas neištirpdavo net vasarą. Mudvi su pussesere Danute stengdavomės tuos spalius nužerti ir prasikrapštyti nors truputį ledo. Už tai esame gavusios į kailį. Vieną dieną mamytė specialiu aparatu pagamino skanių ledų, popiet sulaukėme ir svečių. Iš Vilniaus atvyko dėdės Prano sesuo Anelė. Ji man buvo labai graži, tik keistai liūdna ir apsivilkusi juodais drabužiais. Namiškiams susėdus pietauti, klausiausi net ausis ištempusi, ką kalbėjo suaugusieji. Anelė vis verkė, o mamytė ir teta Stasė ją ramino ir guodė. Pasirodo, kad ji ką tik palaidojo savo mažiuką sūnelį. Čia aš neišlaikiau, pradėjau prie stalo kūkčioti ir sparčiai buvau iškraustyta į kitą kambarį pas vaikus.
Apie gražuolę Anelę vėl išgirdau tuoj po karo – aišku, vėl paslapčia pasiklausiusi suaugusiųjų. Pasirodo, vokiečių metais jos vyras buvo aukštas gestapo karininkas, o ji tuo metu dirbo prižiūrėtoja Lukiškių kalėjime. Tuomet to niekaip negalėjau suvokti: tokia graži, tokia miela – ir kalėjimo prižiūrėtoja. Sužinojau, kad jos vyrą vokietį gestapininką Vilniuje 1943 metais nušovė. Kai baigėsi karas, Anelė ištekėjo už senyvo našlio, kuris turėjo namelį Kauno priemiestyje Vilijampolėje. Nugirdau, kaip teta Stasė mamytei pasakojo, kad Anelė bijo net išeiti į gatvę, nes gali kas nors iš buvusių kalinių ją pažinti. Ji tik kartą per vasarą keliaudavo į Vilnių, į Rasas prie savo sūnelio kapo. Tuomet užsidėdavo juodus akinius ir apsivyniodavo skara. Visa ši istorija man buvo lyg iš romano, kuriuos aš pasislėpusi skaitydavau. Dabar, aišku, ji jau seniai iškeliavusi Anapilin. Amžiną jai atilsį.
Baisusis slibinas
Buvo 1944 metų vasara. Ką tik praėjo frontas, ir Lietuvą vėl užėmė rusai. Mudvi su mamyte vis keliavom iš vienų giminaičių pas kitus – tuomet aš nesupratau, kad mamytė slapstėsi. Gyvenom pas tetutę Jadzę (tėvelio seserį, Vitalės mamą) jos sodyboje Noreikiuose, netoli Vilkijos, pas dėdę Leoną Antanavoje, Suvalkijoje, kur jis dirbo spirito varyklos direktoriumi. Dėdė Leonas ir teta Stefa turėjo du berniukus: mano vienmetį Algį (jis šiuo metu gyvena Vilniuje) ir mažylį Vytuką (jis jau miręs). Šalia dėdės namų buvo didžiuliai apleisti dvaro rūmai, kur mes su kaimo vaikais smagiai žaisdavom.
O ir dėdės butas buvo šauniai įrengtas – iš vaikų kambario į dvaro parką išbėgdavom pro langą, nes specialiai buvo padaryti laipteliai. Antanavoje man labai patiko, tik kažkodėl tetulė Stefa dažnai verkdavo, o mamytė ją ramindavo ir guosdavo. Kartais mamytė piktai pasikviesdavo į atskirą kambarį dėdę Leoną ir girdėdavau, kaip pakėlusi balsą jį bardavo. Aš, aišku, tuoj nusiklausiau, kodėl teta Stefa verkia, o mamytė bara dėdę. Pasirodo, spirito varykloje buhaltere dirbo jauna ir graži Lietuvos kariuomenės kapitono našlė. Dėdė Leonas ją įsimylėjo, vis lankydavo. Stefa pakėlė didžiulį triukšmą, ir dėdė prižadėjo surimtėti. Romanas lyg ir baigėsi, bet dėdės mylimąją vieną rytą rado negyvą – ji išgėrė nuodų. Dėdė Leonas labai išgyveno, dažnai eidavo į kapines prie jos kapo, nešdavo gėlių, o tetulė Stefa, kiek aš prisimenu, vis verkdavo ir skųsdavosi mamytei.
Vieną rudenėjantį rytą mamytė šiltai mane apmuturiavo, ir mudvi vėl, mano liūdesiui, iškeliavom. Šį kartą į Kauną. Pasirodo, pas dėdę Leoną (juk tai buvo spirito varykla) dažnai lankydavosi rusų karininkai – jie pradėjo domėtis, kas ta jauna graži blondinė, kodėl ji čia svečiuojasi, kodėl nenori su jais bičiuliautis.
Kaune apsistojom pas mano pusseserę Aldoną (tetos Jadzės dukterį), kuri su vyru Viktoru ir trimis mažais sūneliais gyveno pačiame centre, Mickevičiaus gatvėje. Butas buvo labai erdvus, apstatytas gražiais senoviniais baldais. Pasirodo, butas priklausė Vytautui Račkauskui, Steigiamojo Seimo nariui, kuris Smetonos vyriausybėje kurį laiką buvo Žemės banko valdytoju. 1941 metais jį su visa šeima ištrėmė į Sibirą, o kai į Lietuvą atėjo vokiečiai, tame bute apsigyveno Aldona su Viktoru (šis buvo artimas Račkausko giminaitis). Be Aldonos šeimos, čia dar gyveno Aldonos sesuo, mano pusseserė Vitalė, Kauno universiteto Medicinos fakulteto pirmo kurso studentė. Vitalę (ją visada vadinau Vitaliuku) nepaprastai mylėjau ir buvau įsitikinusi, kad ji – mano geriausia bičiulė. Labai laukdavau jos grįžtančios iš paskaitų, visą laiką sekiodavau iš paskos, stengdavausi patekti į jos kambariuką. O koks jis buvo jaukus… Tik viską dažnai gadindavo jos bičiulis Mečys – toks lieknas, net plonas studentas, nes atėjęs vis sėdėdavo šalia mano Vitalės ir net išdrįsdavo laikyti ją už rankos.
Vakarais mamytė man paklodavo patalėlį ant sofos didžiajame buto salone. Kambarys buvo didžiulis, jo sienos išklijuotos senoviniais tamsiai žaliais įmantrių raštų tapetais, visi baldai tamsūs. O svarbiausia, ant sienos kabojo didžiulis nuo grindų iki pat lubų paveikslas – šv. Jurgis ietimi persmeigia septyngalvį slibiną. Slibino visos galvos – išsišiepusios, kai kurios jų iškišusios didžiulius smailus dantis. Dieną man tas kambarys visai patikdavo, bet naktį apimdavo didžiausias siaubas. Atrodydavo, kad slibinas iš paveikslo iššliaužia ir vis artėja. Aš, nusisukusi į sieną, ilgai kentėdavau, bijodavau atsimerkti, pagaliau lyg ir išgirsdavau prie manęs besiartinančio slibino alsavimą. Tada šokdavau iš lovos. Įsitikindavau, kad slibinas tebėra paveiksle, bet būdavau taip įsibaiminusi, kambarys toks tamsus, kad vėl gultis į lovą nebegalėdavau. Būdavo apėmęs kažkoks siaubas… Tada nueidavau prie Vitalės kambarėlio durų. Mano prašymu jos būdavo paliktos praviros, kad aš nebijočiau, bet nakties tamsoje tai jau negelbėdavo. Stovėdavau tarpduryje, kol visiškai sušaldavau. Vitalė kietai miegodavo, dažniausiai tekdavo ją pajudinti. Iš pradžių pro miegus ji man liepdavo grįžti į lovą, nes bijoti nėra ko, bet aš vis tiek stovėdavau. Neapsikentusi pakeldavo antklodę ir leisdavo gultis šalia jos. Aš to ir telaukdavau. Vitaliuko lovoje būdavo taip gera, šilta ir saugu, dingdavo bet kokia baimė, ir aš saldžiai užmigdavau.
