fude mirksta baltyje
savikyla
mažas vienišas japonas –
kaip gerai kad jį pagyrei –
pasidaro charakiri
j. k.
bandai japoniškam tualete
atsidėt savo moralinius svarstymus
atskirt betarpiškai susiglaudusias žarnas
kurios lyg identitetas prie ego
prigludę ir neatšlies tų
prarastų tūrių
susikūrę paviršiai
su trupiniuota pasigėrėjimo tekstūra
velka deformuotą kūną dvasios ekspresu
atsiduriu mixed internal skyriuj
iriuosi pro burę turistų
klausiančių neturistinių apimčių
kartais neliestas ir tik kloste nutiestas
stebiu tokią pat šūsnį budų
įkeltų į nešiojamas bambuko būdas
gyvenimo būdo fotografas
žengia pogrindžio pakampe
pyškina kabukio merginas
atkraustytas į čia iš čiaten
kur lyg spalvota tapusi pilka
tuščios palėpės ritinėlių
taškais prisirpusių vėlių
nemokamai nematomos akiyos
apsikeiskim dekadai
galėsiu lindėti popieriniam name
tai tau teks išstumt šią
susistovėjusią buities kompresiją
kurios nenutrinsi
tuo plonu japonišku popierium
susuktu į baigtinę spiralę
berankystė griebiasi
niekas nenufotografavo portretų
jis pats parsiranda
pro tuštumos seklius nežinomuosius
iliustratyvioji transporto priemonė kulka
su nelyginiu kiekiu lagaminų
vežančių reikalus
stiklinis filmo kadras
iš įvykių šablono
rytojuje turėtis sapną
ir nieko be kita ko
2024 spalio 22, jidai matsuri festivalio eisena kiote. „mano mintis yra paprasta – išeiti iš proto, kad ateitum į mintį“. autoriaus nuotrauka
akordais fiksuojamas laikas
akordas 1
instrumento gyvastis
laikrodyje paslėptas stabdas
ritmo išvestis taria pauzę – – –
akordas 2
taškantis tuštėjančiai verda
teleškuojančios gervės
apkeistyje telepatiškų kūnų
akordas 3
tetraška baltas triukšmas
lietaus užgarsy
krentančio lapo tylėsiai –
akordas 4
galiniai dviračio ratai
nėra priekinių vėlavimas
jie gyvybingi savo giminiškumu
akordas 5
jeigu rugys mėnulio šešėly
kristų kursyvu į vienišą sielą
susirasčiau namus
///
vieniša taip
naktimis flirtuojant
su ponu mėnuliu
tuoj pasimiršta jo klaikios pilnatys
atsišlieja metasistemos
ir miestas nuklaidžiotas
klaidų gatvėmis
ne toks ir tikras
išsiriša rutinos srutose
bruzdesys toks
vaikščiot pilkoj šviesoj
žvilgsniuos įrėžt
pralytus pasisveikinimus
žiūrėt atbulomis kaktomušon
čia viskas vietoje
tik tas filosofinis dvelksmas
kiek pastovėjęs…
1/2
vienoj vienok saulė
vienoka tamsa
užmerktoj aky
grįžimas į spalvą
žodžio tyrumu nuskinsiu veikumą
žemės drebėjimų
įvaldyta susistovėjimo nejautra
virsta savivaikštų bliuzu
palei akmenų grįstą gatvę
užklampy šviesą vartoja diena
lyg ir nieko nekeisto
nuskilusias dulkes apstoja lipnumas
trupiniai pradeda kaisti
sambrūzdis vainikuojamas varnų
su geltonais rudens šalikais
susiglamžiusių marškinių reljefas
galimų aplinkybių apvalumas
išskabtuoto suvokimo tuštybės
apipavidalina esančias linktis
sukampuoja minties formiškumą
kuris tiesąsak formalus
aplinkybių sulankstymas į origamį
rytojaus pradėjimas dabar
anaiptol be iškeliaujančiojo
įvietintas dabartybės šnekėjimuose
vaizduojantis turi sparnus
ištraukiau savistabos šiaudą
palikus kaštonus. aštuonių
kalnų viršenystėse
rudenio moters karoliai
likusius tris laukimus
perridena ant kapo –
užtėkšta epitafija:
„sijos pinasi į pinavijas,
upėj sustojo vanduo,
ant nugaros užaugo akmens orientyrai
vietoj išmainytų kaštonų,
tolumos susijungė skilusia keramika,
pernykščių tuštumų užpildymu.“
kitoje antkapio pusėje kaskart nuvalomi,
atsirandantys vos nutrinami:
čia aš Tave pradėjau
(ir praėjau)
