„Šiaurės Atėnams“ – 35

Jubiliejiniai „Šiaurės Atėnų“ numeriai

Dvisavaitiniam kultūros laikraščiui „Šiaurės Atėnai“, gimusiam kartu su Nepriklausoma Lietuva, šiemet sukanka 35 metai.

„Šiaurės Atėnai“, 1990 m. vasario 7 d. įkurti trijų steigėjų – Sauliaus Šaltenio, Arvydo Juozaičio ir Sauliaus Stomos – ir iki šiol išlaikę savo klasikinę išvaizdą ir logotipą (autorius Agnius Tarabilda), šią dieną skaičiuoja 1 450 išėjusių numerių. Gintaras Beresnevičius, Alfonsas Andriuškevičius, Sigitas Geda, Sigitas Parulskis, Laimantas Jonušys, Julius Sasnauskas, Jūratė Visockaitė, Gintarė Adomaitytė, Giedra Radvilavičiūtė, Danutė Kalinauskaitė, Giedrė Kazlauskaitė – tik dalis garsių kūrėjų, skelbusių ir tebeskelbiančių savo tekstus „Šiaurės Atėnuose“.

„Šiaurės Atėnų“ steigėjams perleidus laikraščio vadovavimą, vyr. redaktoriais po keletą ar net keliolika metų yra buvę Linas Paulauskis, Jūratė Visockaitė, Sigitas Parulskis, Žydrūnas Drungilas, Giedrė Kazlauskaitė.

Kas penkeri metai minimi leidinio gimtadieniai simboliškai žymi ir jo pokyčius. Pastarasis penkmetis, atnešęs pasauliui COVID-19 pandemiją ir Rusijos karą su Ukraina, turėjo įtakos leidinio temoms, bet ne gyvavimui. „Šiaurės Atėnai“, išeidami kas antrą penktadienį, ir toliau buria ištikimą skaitytojų – dar vadinamų šatėniečiais – ratą ir išlaiko aukštus literatūrinių ir akademinių tekstų kokybės standartus.

„Šiaurės Atėnai“ tebėra skaitomi inteligentų, menininkų ir ne tik, taip pat nuolat augina tiek savo skaitytojų auditoriją, tiek būsimus autorius; leidinyje savo mintis reiškia akademinis jaunimas, o publikacija „Šiaurės Atėnuose“ pradedantiesiems kūrėjams dažnai reiškia sėkmingą startą. „Šiaurės Atėnai“ ne vienam rašytojui buvo ir yra pirmasis kūrybos raiškos laukas, subrandinęs jo knygas.

„[„Šiaurės Atėnų“ laikraštis] Buvo ir išlieka atviras gerai artikuliuotai intelektualinei minčiai, dialogui ar polilogui; tebetrokštame, kad būtų naudingas inteligentijai ir menininkams, bet ne tik. Kartais ironiško, net įžūliai sarkastiško tono. Miela, kad po daugelio metų vis dar aktuali Prano Morkaus sugalvota „niekų“ rubrika „Šiaurės katinai“. Tenenuskamba sukakties proga per skambiai, bet to, ko nepadarė švietimo ir kultūros funkcionieriai, atliko mažas, pilkas laikraštis. Saviesiems, ne masėms. Jame mes visi susitikome“, – lygiai prieš dešimt metų, „Šiaurės Atėnų“ 25 metų sukakties proga, rašė Giedrė Kazlauskaitė.

2024 m. rugsėjį keitėsi leidinio redaktorės – poetę Giedrę Kazlauskaitę pakeitė rašytoja Eglė Frank.

„Šiaurės Atėnai“ tebeburia bendruomenę, kadais Gintaro Beresnevičiaus skambiai įvardintą kaip masonų draugija, – šatėniečius. Šatėniečiams priklauso visi, prisidedantys prie „Šiaurės Atėnų“ kūrimo – tiek generuojantys idėjas, jas įkvepiantys ir rašantys, tiek kalbą taisantys ir laikraščio apipavidalinimą kuriantys. Ir, žinoma, skaitantys – ir tie, augę kartu su laikraščiu nuo pat jo įsteigimo, karpę puslapius ir tekstus klijavę į specialius sąsiuvinius, ir visai nauji skaitytojai. Ir ištikimai prenumeruojantys laikraštį ir čežinantys jį namuose, darbe, kelionėse. Ir skaitantys internetines rubrikas, komentuojantys, giriantys ir peikiantys. Tie, kuriems „Šiaurės Atėnų“ tekstai yra akstinas kelti klausimus ir įkvėpimas rašyti savo tekstus.

Kažkurį sekmadienio vakarą, prireikus keleto archyvinių numerių, užsukau į redakciją tiesiai iš sodybos, kaip galvojau, keliolikai minučių. Traukiau dulkinas bananų dėžes – jose sudėtas „Šiaurės Atėnų“ archyvas nuo 1990 m. Pradėjusi vartyti aplankus, prašapau juose, prisėdusi ant grindų, verčiau pageltusius lapus. Tekstų akivarai įtraukė, radusi pažįstamų pavardžių mintyse skaičiuodavau, kiek jiems buvo metų, kai rašė 1995 ar 2000 m. Patyriau skaitymo palaimą, laikas tarsi sustojo. Taip, dėžes būtų galima pakeisti, nupirkti ką nors naujo, švankaus, pilko ar žalsvo – plastikinio. Bet kol kas lai pabūna ten – tvirto kartono, deficitu ir Vakarais kadais kvepėjusio vaisiaus pakuotėse. Tenenuskamba šventvagiškai ši sąsaja. Juk tada, atsidarius sienoms, laikraščio puslapiuose atsiradę kiti, šviežiu oru kvėpuojantys tekstai ir vertimai skleidė laisvą mintį, priešingą prieš tai vyravusiam dusinančiam ir varžančiam oficioziniam tonui.

Kiek tuose pirmuose „Šiaurės Atėnuose“ tikėjimo ir beveik sakralaus pakylėjimo. Kaip įdomu skaityti besikeičiančių redaktorių vedamuosius, jų mintys žymi leidinio pokyčius ir dažnai – nusivylimą. Tą prustiškąjį prarasto laiko godojimą, vienokio ar kitokio neišsipildymo apmąstymą. Ir dabar, kalbant apie „Šatėnus“, dažnai vartojama būtojo laiko sąvoka, minimas auksinis amžius, kuris, kaip ir visi auksiniai amžiai, žinia, visada praeina. Vis dėlto manyčiau, kad bet kurio leidinio laikas yra čia ir dabar, ne be vilties, kad bus geriau. Būtent viltį laikyčiau svarbiausiu dėmeniu, kurio negali prarasti joks kultūrinis leidinys, šiuo atveju ir „Šiaurės Atėnai“.

Tąkart vietoj planuotų keliolikos minučių skaičiau „Šiaurės Atėnus“ keletą valandų.

Manęs dažnai klausia, kokia mano „Šiaurės Atėnų“ vizija, ką norėčiau griauti, keisti ar pastatyti iš naujo (išmesti bananų dėžes – tiesiogine, o ir perkeltine prasme – būtų lengviausia). Norėčiau iš tiesų labai didelio dalyko, kuris netgi nepriklauso nuo manęs vienos, o nuo didžiulio susitelkimo visų jau paminėtų šatėniečių, to po visą pasaulį išsibarsčiusio mėlynojo ordino. Labai norėčiau, kad kažkas, po daug metų vartydamas dabartinių „Šatėnų“ archyvus, lygiai taip pat prašaptų tekstuose, tiesiog negalėdamas atsitraukti. Ir kad jau pageltusiuose jų puslapiuose rastų svarbiausią visa ko gyvavimo sąlygą – viltį.

„Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktorė Eglė Frank