Su „Šatėnais“
Su „Š. A.“ esu susijęs nuo pat jų gimimo: jau antrajame numeryje buvo išspausdinta mano recenzija apie Ksenijos Jaroševaitės parodą. Paskui tų recenzijų buvo daugiau, dar paskui – ėmiau rengti dailės puslapį, o dar dar paskui – spausdinti ir eilėraščius bei esė. Paskutinis mano tekstas laikraštyje paskelbtas praeitų metų sausio gale. Redakcijoje per tuos bendradarbiavimo dešimtmečius niekuomet nebuvau spaudžiamas, kritikuojamas, baramas, cenzūruojamas, represuojamas, ignoruojamas… Tarp laikraščio puslapių mano tekstai irgi jautėsi gerai. Tad ketinu išsigabenti į anapusybę labai simpatišką nusiteikimą „Šiaurės Atėnų“ atžvilgiu. Ir todėl čia pateikiu keletą visai linksmų nutikimų.
Kažkelintais iš pirmųjų laikraščio gyvavimo metų buvo paskelbtas rašinio apie Užupį konkursas. Gavome keletą tekstų. Vienas jų buvo nuostabus. Visi nusprendėme, kad taip parašyti tegalėjo Jurgis Kunčinas, kuris tuo metu su mumis bendradarbiavo. Bet, atėjus iškilmingai valandai ir atplėšus vokus su autorių pavardėmis, visi žioptelėjome. Pasirodo, tai buvo tuometinio mano studento VDA, dabar žymaus tarptautinio kuratoriaus, Raimundo Malašausko kūrinys. Džiūgavome, atsiradus tokiam autoriui.
Anuomet laikraštyje spausdindavome ir lietuvių išeivių rašinius. Labai garbinome Joną Meką: plakatas su levituojančio Meko atvaizdu keletą metų kabėjo redakcijoje ant sienos. Taip pat žavėjomės Jurgio Janavičiaus „Laiškais iš Australijos“. Bet aš kurį laiką į tuos laiškus žiūrėjau įtariai: man dingojosi, kad juos rašo Pranas Morkus, kuris, mulkindamas visus, pasirašinėja kaip J. J. O apie patį Janavičių, deja, aš tuomet nieko nežinojau. Visas reikalas išaiškėjo, Jurgiui atvykus į Lietuvą ir apsilankius redakcijoje. Tuomet aš jam viską ir išpažinau. Smagiai pasijuokėme. Ir ta proga, drauge su jo žmona Jolanta, užsukome į kavinę. Aišku, ne tam, kad pakvėpuotume tyru oru…
Lyg 1995-ųjų gale (tuomet man buvo penkiasdešimt penkeri) redakcijoje kažką šventėme. Aš, kaip šioks toks šios srities ekspertas, buvau pasiųstas krautuvėn nupirkti gėrimų. Grįždamas su buteliais ir jau lipdamas laiptais, išgirdau, kaip tuometinis mūsų redaktorius, kompozitorius ir muzikologas Linas Paulauskis, ėmė deklamuoti neseniai laikraštyje išspausdinto mano eilėraščio eilutes: „Matai, ten žiema ataslenka su balto atlaso astmom“… Žinoma, kopti aukštyn nesustojau…
O iš visos virtinės redaktorių geriausia laikau Giedrę Kazlauskaitę: ji vienintelė iš tos govėdos (dar nė nebūdama redaktore) parašė ir išspausdino pačiuose „Šiaurės Atėnuose“ puikią recenziją apie mano knygą – apie „Pro A. A. prizmę“…
