Senienos ir naujienos (10)
Jaroslavas Melnikas. Užgesusi saulė. Apsakymai, apysakos.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 216 p.
Lietuvių Ray’us Bradbury – trumpoji proza daug smagesnė už ankstesnįjį romaną. Gal ir nevalingai, nes distopinės temos visada buvo artimos autoriui, šioje knygoje aktuali DI recepcija. Ir, žinoma, filosofiniai klausimai – vaikai kaip nuosavybė, vienišumas ir neištikimybė, fantastinės laiko ir erdvės keitimo galimybės. Fantazija apie diktorių, regintį žiūrovą iš televizoriaus ekrano, yra universali. Vaikystėje irgi tikėjau, kad mane mato iš televizoriaus; viena pranešėja prieš „Labanakt, vaikučiai“ net sakydavo: „Nekrapštykite nosies, viską matau.“ Pasakojimo stiliumi Jaroslavas Melnikas kartais primena ankstyvąjį Saulių Tomą Kondrotą – taupus, lakoniškas sakinys. Ir jo taip paprastai neapeisi – itin produktyvus, savitas, temomis nepanašus į kitus lietuvių literatus.
Alba de Céspedes. Uždraustasis sąsiuvinis. Romanas. Iš italų k. vertė Audrius Musteikis.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 256 p.
1950-ųjų Italija, papročiai kaip Ferrantės knygose – merginas visur privalo lydėti broliai. Pasakotojos šeima išgyvena nepriteklius, todėl pasakotoja jaučia kaltę dėl dienoraščio rašymo. Jai vis atrodo, kad vyras arba vaikai surado dienoraštį ir už tai ją pasmerks, nubaus ir pan. Vyras vakarais klausosi klasikinės muzikos per radiją, malšindamas pokarinį nerimą, – tai vienintelis poetiškas laikmečio bruožas. Pasakotoja – mano bendraamžė, bet laiko save jau pagyvenusia moterimi. Buitis nėra visai nepanaši į dabartinę – galima atpažinti panašias nerimavimo formas. Konservatyvioje italų šeimoje sūnus išauga trampistu, o duktė – emancipuota feministe.
Dieviškojo Sokrato mirtis. Papasakojo Jean Paul Mongin, iliustravo Yann Le Bras.
Iš prancūzų k. vertė Daina Habdankaitė. V.: Jonas ir Jokūbas, 2017. 64 p.
„Mažųjų Platonų“ seriją buvau mačiusi Prancūzijos knygynuose, pirkau dukrai prancūzišką variantą. Poetiškos iliustracijos, gebančios pavaizduoti pomirtinį gyvenimą – kai siela atsiskiria nuo kūno ir ją sugriebia mažasis demonas. Neprotingo žmogaus siela jam priešinasi, o išmintingo keliauja ten, kur kitų išminčių sielos. Sakyčiau, gan krikščioniška metafizika, link Thomo Mertono teologijos (mirtis – tai ne darbo užbaigimas, ne atodūsis po kančių, o nauja pradžia). Šiaip jau visa ta Sokrato istorija su nuodų taure labai jau primena Paskutinę vakarienę – aliuziją sukelia ir pasakojimas, ir piešiniai. Paklaustas, kaip jį palaidoti, Sokratas atsako: „Kaip tik norit.“ O, kad žmonės šiandien laikytųsi tokio principo!
Įsimylėjęs Sokratas. Papasakojo Salimas Mokaddemas, iliustravo Yannas Le Bras.
Iš prancūzų k. vertė Daina Habdankaitė. V.: Phi knygos, 2021. 64 p.
Knyga apie meilę: veikėja iš „Puotos“, Diotima, galėjo būti Sokrato mylimoji, nors labiau už žmones genijus mylėjo filosofiją. Nelabai aiškiai apie LGBT meilę, kurios toje aplinkoje buvo apstu. Sužinome tik tiek, kad Sokratas atsispyrė politiko Alkibijado gundymams. Puikiai nupiešti androginai, paauglystėje taip juos ir įsivaizdavau – panašius į Viduramžių trikvetrus, turinčius vieną kūną su dviejų žmonių galūnėmis, apie juos meno istorijoje rašė jaunesnysis Jurgis Baltrušaitis. Bet jeigu iš vaikų pozicijos – ar tik ne per sudėtinga jiems, mažai skaitantiems?
Sokratas – prezidentas! Papasakojo Yan Marchand, iliustravo Yann Le Bras.
Iš prancūzų k. vertė Daina Habdankaitė. V.: Jonas ir Jokūbas, 2019. 64 p.
Donaldas Trumpas nėra minimas, bet iš iliustracijų atpažįstamas – neva tai apgavikas ir manipuliatorius Gorgijas. Patekęs į šiuolaikinį prekybos centrą, Sokratas pasirodo tarsi smuikininkas Gariūnų turguje: lipa ant statinės ir bando įtikinti vartotojus filosofijos ir politikos poreikiu. Vartotojai, deja, pasirodo kaip populistinių lietuviškų partijų rinkėjai – piktinasi ir murma dėl sutrikdyto vartojimo malonumo. Tarsi skaityčiau apie Žemaitaitį – rinkėjai tampa nesuvaldomi, nes nori tapti tokie kaip jiems pataikaujantis politikas Gorgijas. Sokrato principas – verčiau patirti neteisybę, negu elgtis neteisingai. Malonumai, jeigu valgai, nors nesi alkanas, sukelia dar didesnę kančią. Beje, atvarte citata iš 1684 m. kardinolo Jules’io Mazarino „Politikų maldaknygės“: „Senieji filosofai sakydavo: kentėk ir susilaikyk. O mes sakome: apsimesk ir slapstykis. Arba: pažink save ir kitus. Tai, jei neklystu, reiškia tą patį.“ Vadinasi, toji frazė priklauso ne Tiutčevui.
Austėja Jakas. Mėlynieji malonumai. Eilėraščiai. V.: Baziliskas, 2024. 79 p.
Knyga su nemažu ego krūviu; nemažas reiškia ambiciją, talentą ir galimybes. Naratyvioji poezija, bet kitokia negu Mindaugo Nastaravičiaus. Sunkiai įsivaizduoju, kad kas nors prieš 30 metų būtų sugalvojęs įsidėti į poezijos knygą vaikystės nuotrauką. Galinga autorės vaizduotė, gal ir netyčia įpinti „Šuns širdies“ ar žmogiško „Meistro ir Margaritos“ katino intertekstai (p. 61). Labai patiko eilėraštis, esantis p. 38, – jame nuo savęs ir savo šeimos einama link kitų, į atskirtį. Šiek tiek kelionių, egzotiškos kulinarijos, smulkių detalių. Prisistatyme išbraukčiau kulinariją, baimes, pomėgius – tai blizgiųjų žurnalų temos, poezijoje jos nesvarbios.
Marjane Satrapi. Chicken with Plums. New York: Pantheon Books, 2006. 90 p.
Autore susidomėjau perskaičiusi „Persepolį“. Ši knyga kiek kitokia – apie meilę, meną, depresiją, savižudybę Irane. Bibliotekos knygoje buvo pieštuku prirašinėta angliškų komentarų – naivių, tvarkingu, mergaitišku raštu. Skaitytojai paauglei (komentaras skelbia, jog ji tikėjosi „teen book“) buvo sunku susikoncentruoti į bet kokį ilgesnį tekstą. Bet Satrapi tokių nedaug palieka – iškalbingas jos piešinys, juodas ir baltas komikso kontūras.
Donaldas Kajokas. Leistinas privatumas. Dienoraščiai: 1979–1999.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 728 p.
Knygos pristatyme (nedalyvavau, tad remiuosi nuogirdomis) Donaldas Kajokas prisipažino nebijąs savo jaunystės dienoraščių naivumo. Bet įdomu ne vien dėl rašytojo asmenybės augimo, apmąstymų, kasdieninės meditacijos poveikio. Dvidešimtmečio dienoraščiuose, apimančiuose ir sovietmetį, ir Nepriklausomybę, itin daug medžiagos apie to laikotarpio kultūrinius, politinius, socioekonominius kontekstus. Su meile ir įsižiūrėjimu škicuojami aplinkos žmonės – žinomesni atpažįstami, kiti periferiniai, bet stebėtojas puikiai stilizuoja jų charakterius.
Mindaugas Nastaravičius. Antra dalis: eilėraštis. V.: Tyto alba, 2024. 72 p.
Taip ištobulinta, kad net šiek tiek hermetiška. Vienas eilėraštis – ar ne Aido Marčėno mitas? Eilėraščiu pavadinta visa naujoji Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knyga; užpakaliniame viršelyje motyvuojama tuo, kad visą gyvenimą rašome tik tą vienintelį eilėraštį. Knyga netipinės struktūros, tarsi būtų tarp poezijos ir dramaturgijos, ribinėje žanro zonoje. Karo įspaudai ir grėsmė, įsivietinimo trapumas, vaikų auginimo nerimas. Marijampolis netikėtai įgauna akustinę paralelę su Mariupoliu.
Mykolas Sauka. Kambarys. Romanas. V.: Odilė, 2024. 267 p.
Pasakotojas toks simpatiškas, senoviškai ironiškas – jeigu galėčiau, draugaučiau. Ir, man pasirodė, feministas (nors neabejoju, kad bus manančių kitaip). Puiki tiesioginė kalba, natūrali ir netuščia, net jei ramstomasi filosofų citatomis: dialogai neretai juokingi. Žmonių santykiai konstruojami iš nerimo ir baimės – daugelis nemokame bendrauti, todėl eksperimentuojame, o poruotis kuo toliau, tuo sudėtingiau, mat dera laikytis vis daugiau (virtualių) etiketų. Pasakotojas sprendžia ir tapatybės / reprezentacijos klausimą – dauguma merginų skeptiškai vertina skulptoriaus profesiją. Tariamai ieško „gilių pokalbių“, bet po bet kokio sudėtingesnio pasažo ištrina flirtuotoją. Tiksliai taip ir būna, irgi esu atlikusi meninį tyrimą – programėlėse svarbi pretenzija į intelektualumą, net kai tuo nė nekvepia. Smagi knyga.
Tony Parson. Vyras ir vaikas. Romanas. Iš anglų k. vertė Dalia Zaikauskienė.
V.: Alma littera, 2004. 368 p.
Po Saukos skaityti buvo nelengva, nes jo „Kambarys“ – apie dabartybę, o „Vyras ir vaikas“ originalo kalba išleistas 1999 m. Vertimą atsimenu iš laikų, kai dirbau pardavėja „Pegase“. Tuo metu viršelis signalizavo, kad gal ir neverta prasidėti. Dabar perskaičiau visai smagiai, nors iš pradžių erzino žurnalistinės klišės – autorius dirbęs bulvarinio britų dienraščio „The Mirror“ redaktoriumi; romane laikraštis subtiliai pareklamuojamas, laiškanešys įdeda jį į pašto dėžutę. Siužetas sergėja nuo „gyvenimiškų“ apibendrinimų – visi vyrai tokie ir pan. Vyrų būna poligamiškų, monogamiškų ir net aseksualių.
Han Kang. Vegetarė. Romanas. Iš korėjiečių k. vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas.
V.: Vaga, 2017. 206 p.
Nobelio premijos laureatė rašo kiek kitaip, negu tikėjausi, – šeimos smurtas prieš vegetarizmą, gan kičinė tapyba ant kūnų ir santykiavimas, romantizuojama beprotybė. Naivoka, kone mėgėjiška. Bet taip iš pradžių atrodė ir Alice Munro proza – apgaulinga paprastumu. Vegetarizmo ir virtimo medžiu idėja ištirpsta bendresnėse šių dienų tendencijose – paauglės dabar garbina Aziją ir net nori pasikeisti rasę – tapti korėjietėmis. Korėjiečių kinas ir literatūra – Korean Wave.
Han Kang. Ateina berniukas. Romanas. Iš korėjiečių k. vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas.
V.: Sofoklis, 2023. 192 p.
Visai kitos stilistikos knyga, arčiau realizmo. Apie 1980-ųjų įvykius Pietų Korėjoje nieko nežinojau, tad skaičiau ir edukaciniais tikslais. Protestai prasidėjo studentų demonstracijomis, bet valstybė žudė savo piliečius. Lavonų bokštai – Larso von Triero stilistika, bet nesiekiama tik šokiruoti, pasitelkiant antiestetines priemones.
