Rašymas apie karą: geriausi pavyzdžiai

 

Literatūrai skirtoje svetainėje „Five Books“ iškilūs intelektualai, rašytojai, mokslininkai pateikia penkių aktualių knygų skaitymo rekomendacijas. Žurnalistė Beatrice Wilford su Oksfordo universiteto anglų literatūros profesore KATE McLOUGHLIN (g. 1944), veikalų „Karo vaizdavimas literatūroje: nuo „Iliados“ iki Irako“ (Authoring War: The Literary Representation of War from the Iliad to Iraq, 2011), „Karo veteranų poetika: britų literatūra visuotinio karo amžiuje“ (Veteran Poetics: British Literature in the Age of Mass Warfare, 1790–2015, 2018) autore, literatūrologinių straipsnių apie karo raštiją rinkinio The Cambridge Companion to War Writing (2009) redaktore, kalbėjosi 2016 m. vasarį.

 

– Pasirinkote tris romanus, memuarus ir poemą. Kokius dar žanrus galima priskirti raštijai apie karą?

– Dabar rašymas apie karą aprėpia tiek, kiek tik akys užmato. Tai – ir proza, ir poezija, ir drama, ir negrožinė literatūra su visa savo žanrine įvairove: memuarais, dienoraščiais, biografija ir autobiografija. Šiuo metu rašymas apie karą net plinta į tokias medijas kaip tviteris ir tinklaraščiai. Yra gana žymių karo tinklaraščių.

– Ar rašydami apie karą, pavyzdžiui, Hemingway’aus stiliumi, jo neišaukštinam? Ir gal esama priešingos krypties?

– Taip. Raštiją apie karą galima skirti į pritariančią karui ir smerkiančią karą; tai priklauso nuo to laiko kultūros arba nuo paskiro asmens požiūrio.

Hemingway’us karą akivaizdžiai laikė iškiliu dalyku. Ir be karo jis mėgo medžioti, žvejoti ir šaudyti. Žudyti gyvūnus buvo jo pomėgis, o karas jam – natūrali aplinka. Tai nereiškia, jog karą Hemingway’us laikė absoliučiu gėriu. Romanuose „Kam skambina varpai“ ir „Atsisveikinimas su ginklais“ parodyta tiek žmogiškoji, tiek politinė karo kaina, karo beprasmybė.

Sakyčiau, retai aptiksi tekstą, kuriame karas būtų nekvestionuojamai laikomas gėriu. Tačiau kai kuriuose ankstyvuosiuose tekstuose didvyriškumas mūšyje neabejotinai šlovinamas.

– Kaip rašytojai perteikia karo baisumus?

– Esama neįtikėtinai ryškaus karo vyksmo vaizdavimo, ir iš vaizdžiausių pavyzdžių pasirinkau Homero „Iliadą“, kurioje aprašomi siaubingi sužalojimai. Kitas būdas perteikti mūšio baisumus – netiesiogiai. Pavyzdžiui, aprašant visus tuos žmones, kurie Pirmajame pasauliniame kare nebuvo palaidoti, – kaip tai daro [kare žuvęs anglų poetas] Wilfredas Owenas „Himne pasmerktiems jaunuoliams“ (Anthem for Doomed Youth, 1917), – galima išryškinti milžinišką mirčių, netekčių ir praradimų mastą.

– Ar karo raštijoje esama aiškios skirties lyčių atžvilgiu?

– Taip, esama. Tarp mokslininkų, rašančių apie karą, žinoma sąvoka „kovos gnosticizmas“ (combat gnosticism), kur gnosticizmas reiškia pažinimą per patyrimą. Tai idėja, jog tik dalyvavusieji mūšyje įgyja teisę apie jį rašyti. Regis, tai taikoma išskirtinai tik karui. Gimdymas, atrodytų, būtų kažkas panašaus, bet, regis, ne. Tai karas: kai kurių žmonių nuomone, kad galėtum rašyti apie karą, turi būti jame dalyvavęs. Dėl to susiformavo kariavusiųjų raštijos kanonas. Pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo apkasų poetų. Žinoma, šitai turi įtakos tai žmonijos daliai, kuriai neteko dalyvauti ginkluotoje kovoje: moterims.

Man atrodo, yra tik dvi kariuomenės – Izraelio ir Rusijos, kuriose moterys, net ir šiais laikais, gali kovoti sausumos pajėgose*. Tai reiškia, kad moterys yra išstumtos ir kalbama apie kitus dalykus: likusiuosius namuose, ligonines, našlaičius, našles, sentimentalesnius karo aspektus. Vis dėlto atsiranda neįtikėtinai narsių moterų, kurios vis tiek prasibrauna į frontą, nesitaiksto su atsakymu „ne“, prasmunka slapta ir rašo nuostabius reportažus, – žinoma, nepraleiskime pro akis vaizduotės vaidmens šiame procese. Kariaudamas, dalyvaudamas kariniuose veiksmuose gali pernelyg susitapatinti su karu, o tau reikia labiau atsieto žvilgsnio.

Manau, kad lyčių aspektu rašymas apie karą susijęs su skirtingomis patirtimis, o ne su tų patirčių svarumo skirtumais.

– Šiuo metu rašote apie šiuolaikinį karą. Kaip raštija apie karą per laiką pasikeitė?

– Knyga, prie kurios šiuo metu dirbu, vadinasi „Veteranų poetika“. Tai tam tikrų filosofinių idėjų – savęs, patirties ir pasakojimo – tyrimas šiuolaikinio visuotinio karo amžiuje, kurio pradžia laikau 1793 metus, nes būtent tada prancūzai paskelbė levée en masse – visuotinį šaukimą į kariuomenę. Manau, kad Prancūzijos revoliucija ir Napoleono karai buvo tie laikai, kai karas tapo šiuolaikinis, globalizuotas, industrializuotas ir masinis.

Taip pat manau, kad jis skyrėsi nuo visa ko, kas buvo iki tol. Kaip žinome, Walteris Benjaminas savo esė „Pasakotojas“ teigė, kad vyrai iš Pirmojo pasaulinio karo grįžo nutilę, ne turtingesni, bet skurdesni žodinės patirties atžvilgiu. Sakyčiau, jis nurodė ne tą datą, nes, mano manymu, šitaip yra nuo Napoleono ir Prancūzijos revoliucijos karų. Benjaminas kalba apie tą jausmą, kai nepajėgi apibūdinti to, ką patyrei, nes tiesiog nėra su kuo palyginti, ir man atrodo, kad tai labai šiuolaikiškas jausmas. Sakyčiau, kad tai beveik unikalus modernybės jausmas.

Knygos, kurias nagrinėju rašydama savo studiją, nebūtinai priskiriamos rašymui apie karą siaurąja prasme. Tarp naujausių – J. K. Rowling [pasirašančios Roberto Galbraitho pseudonimu] romanų serija apie Kormoraną Straiką – detektyvą, kuris yra karo veteranas. Šią literatūrinę figūrą atseku iki lordo Piterio Vimsio [Dorothy L. Sayers detektyvinių romanų herojaus] ir daktaro Votsono. Įsižiūriu, kaip veteraniškumas pasitelkiamas kaip priemonė tam tikroms problemoms spręsti – ne šerlokiškam kriminalistiniam narpliojimui, o reikalaujančioms labiau votsoniškos „gyvenimo universitetų“ nuovokos.

Jei kalbėsim apie tai, kaip pasikeitė literatūra apie karą, tai manau, jog kiekvienas karas ir kiekviena karta jį interpretuoja vis kitaip. Dabar pastebiu, jog apie karą rašoma labai išskirtinė poezija. Tarkim, Brianas Turneris ar Kevinas Powersas: amerikiečių rašytojai, kariavę Irake. Verčiama arabų, persų ir puštūnų poezijos, kuri taip pat žavi. Tada – naujos skaitmeninės medijos. Apie karą rašantys tinklaraštyje, rodos, perėmė epikos žanrus. Taigi tai naũja, bet ryškus senesnių žanrų provaizdis.

– Pirmoji knyga – Penelopės Farmer „Šarlotė kartais“.

– Tai pirmoji mano perskaityta knyga apie karą, ji paliko neišdildomą įspūdį. Šią 1969 metais išleistą vaikams skirtą knygą perskaičiau devynerių ar dešimties. Pavadinime minima Šarlotė yra dvylikametė mergaitė, kuri atvykusi į internatinę mokyklą užmiega bendrabučio lovoje su keistais ratukais ir pabunda prieš penkiasdešimt metų, 1918-aisiais. Ji susikeitusi vietomis su mergaite vardu Klerė, kuri toje pačioje lovoje miegojo 1918 metais. Ką apie 1968 ar 1969-uosius mano Klerė, knygoje negarsinama, bet tikrai „girdime“ Šarlotę, atsidūrusią paskutinių Pirmojo pasaulinio karo metų laike.

Jiedvi kas naktį šokinėja laike pirmyn atgal, bet paskui Šarlotė įstringa 1918 metuose: su jaunesniąja seserimi ji evakuojama į namus, kuriuose sūnus išėjo į karą, manydamas, jog tai būsiąs nuostabus herojiškas karo nuotykis, o iš tikrųjų nutinka priešingai – jis žūva. Seserys žaidžia su žaisliniais jo kareivėliais, o šeima surengia spiritizmo seansą. Man tai padarė didžiulį įspūdį, nes rašytoja geba neįtikėtinai meistriškai perteikti ir leisti pajusti [sūnaus] Artūro šoką, patyrus, kad karas – tai anaiptol ne žaidimas žaisliniais kareivėliais ir kad karas neturi nieko bendro su jo įsivaizdavimu apie drąsą.

Dar vienas jaudinantis momentas susijęs su mokytoja panele Vilkins, itin ryškia figūra, kuri Šarlotei labai patinka. Pagaliau sugrįžusi į savo laikus, Šarlotė atranda, kad Vilkins jau žilaplaukė ir visai kitas žmogus – jos sužadėtinis žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Šitaip, tiesiogiai nevaizduojant, parodomos to milžiniško pasaulinio konflikto pasekmės asmeniniam gyvenimui. Manau, kad „Šarlotė kartais“ – nepaprastas, vaikus giliau apmąstyti karą skatinantis romanas.

– Ką vaikams turėtume pasakoti apie karą?

– Vaikų nesinori priblokšti karo rimtumu ir mastu; kita vertus, yra vaikų, kurie neturi kito pasirinkimo, kaip tik išgyventi karą. Pasisekė tiems, kuriems apie karą tik pasakojama. O pasakojant šitaip, – apie kare tiesiogiai nedalyvaujančiuosius, – sukuriamas paveikus karo vaizdas.

– Šiame romane, kaip teigiate, labai sudėtinga laiko struktūra. Kaip karas keičia mūsų laiko patyrimą ir kaip rašymas siekia tai atspindėti?

– Vienas iš keistų su karu susijusių dalykų yra tas, kad dalyvaudami kare mes nežinome, kada jis baigsis ir ar apskritai baigsis. Tai buvo itin akivaizdu per Pirmąjį pasaulinį karą, todėl tokie žmonės kaip Vera Brittain [Anglijos savanorių pagalbos būrio slaugytoja], parašiusi „Jaunystės testamentą“ (Testament of Youth, 1933), dar vieną nuostabią knygą apie karą, sakė: man atrodo, kad karas gali niekada ir nesibaigti, aš tiesiog nematau jokios išeities. Tai gana sunku perteikti pasakojime. Daugelyje romanų apie karą bandoma pasakojimą sukeistinti, laikytis ne vienos laiko perspektyvos. Taip yra Iano McEwano „Atpirkime“, Kurto Vonneguto „Skerdykloje Nr. 5“, „Šarlotėje kartais“ irgi. Leidžiama pajusti, kad pabaigų gali būti ne viena, ir mes nežinome, kuri iš jų bus tikroji. Tai atspindi tą siaubingą patirtį žmonių, kurie gaudavo telegramas su pranešimu apie kare „dingusį be žinios“ artimąjį ir, nežinodami, ar jis gyvas, ar miręs, turėdavo baisioje nežinioje gyventi kartais net daugybę metų.

– Pereikime prie antrosios knygos – Homero „Iliados“.

– „Iliada“ yra absoliučiai išskirtinė. Ją skaitau kas kiek laiko, ir nuo pat pradžių ji neįtikėtinai prikelia tą vaizdą – pajūrį su stovyklavietės laužais ir Achilu, niūrojančiu savo palapinėje. Tarp tų karių toks bičiulystės jausmas. Tai senovės kultūra, dabar mums visiškai svetima, bet ji vis tiek kažkaip atgaivina jų kasdienybės jauseną. Ne tik graikų, bet ir trojėnų. Yra širdį spaudžiančių momentų, tarkim, kai Hektoras eina į kovą, o žmona Andromachė nenori jo išleisti. Tai nepaprastai gyvas ir labai vaizdingas pasakojimas apie karą.

„Iliados“ leidimas, kurį perskaičiau pirmą ir tebeskaitau iki šiol, yra „Penguin“ klasikos serijos E. V. Rieu vertimas. Kai dirbu mokslinį darbą, lyginu jį su „Loeb Classic“ leidimu, kur vertimas labai pažodinis. E. V. Rieu kariavo Pirmajame pasauliniame kare, tarnavo marathų lengvųjų pėstininkų pulke Indijoje, o per nacių antskrydžius būdamas Londone nusprendė pradėti versti „Odisėją“. Pirmiausia išvertė „Odisėją“, o paskui „Iliadą“. E. V. Rieu – karo veteranas, verčiantis didžiąją karo knygą.

– Kaip „Iliada“ veikė ir formavo rašymą apie karą?

– Ji ir toliau įkvepia. Padarė įtaką daugybei rašytojų. Kaip epas, „Iliada“ pasižymi abiem dalykais: be galo daug aprėpia, bet ir susitelkia į konkretybę. Norint gyvai pavaizduoti mūšį, reikia ir žmogiško jausmingumo. Monomachija, arba dvikova, iškyla kituose daug vėlesniuose karo literatūros kūriniuose, kuriuose dėmesys sutelkiamas į paskirą asmenį ir jo likimą kare.

Prisiminiau C. S. Lewiso [autobiografinę] knygą „Apstulbintas džiaugsmo“. C. S. Lewisas dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir, patekęs į Vakarų frontą, pasakė: „Tai yra karas, tokį jį matė Homeras.“ Esu tikra, kad nieko panašaus nebuvo, abejotina, ar Homeras buvo vienas asmuo, ir neaišku, ar jisai matė. Bet šimtmečių kultūrinis bagažas vis dar turi svorio.

– Padariusi įtaką rašymui apie karą, ar „Iliada“, jūsų manymu, paveikė ir kariavimo būdus?

– Manau, galėjo. Nesu karo strategė, bet, kiek suprantu, mes visada rengiamės kariauti ankstesnįjį karą. Iš pastarojo karo išmokome technologijų, todėl esame pasirengę kariauti, nors naujas karas visada ištinka kaip netikėtumas. Daug žmonių, gavusių valstybinį klasikinį išsilavinimą, į Pirmąjį pasaulinį karą galėjo eiti manydami, jog kariaus kaip Homero laikais. Akivaizdžiausias į galvą ateinantis pavyzdys – Julianas Grenfellis, Oksfordo Balliolio koledžo absolventas. Jis parašė eilėraštį „Į mūšį“ (Into Battle, 1915). Grenfellis buvo įgijęs minėtą valstybinį išsilavinimą ir tikėjo, jog tai – herojiškas karas. Tą rytą, kai mirė, – ligoninėje, – pro langus pamatęs kylančią saulę jis tarė: „O, Febas Apolonas.“ Kai pagalvoji apie Vakarų fronto baisybes, sunku patikėti, kad buvo galima laikytis tokių kultūrinių stereotipų.

– Trečioji knyga – Levo Tolstojaus „Karas ir taika“. Negi ji skaitoma ne dėl taikos epizodų? Karo dalys, sako, gali prailgti.

– Paskutiniai šimtas puslapių nuobodūs, bet jei ištvėrei pirmuosius 1 200 puslapių, gal ištversi ir paskutiniuosius. Tuose 1 200 puslapių karo ir taikos epizodai keičia vienas kitą, ir man atrodo, kad tiek vieni, tiek kiti vienodai įtraukia. Dalyse apie karą Tolstojus veikėjus visąlaik verčia galvoti, kaip kalbėti apie karą. Nikolajus Rostovas dalyvavimą mūšyje įsivaizduoja labai herojiškai, bet paskui įsitikina, kad taip nėra, kad mūšyje nesiseka taip gerai, kaip tikėjosi, bet, paprašytas apie tai papasakoti, mato, jog klausytojas atrodo nusivylęs, todėl labai greitai pereina prie standartinio herojinio pasakojimo apie karą. Tolstojus nedalyvavo Napoleono karuose, bet kariavo Krymo kare, todėl rašydamas „Karą ir taiką“ rėmėsi savo patirtimi.

– Taip, jis rašo ne apie savo laikus. Kaip dažnai rašoma jau po karinio konflikto? Kokie skirtumai tarp rašymo per karą ir po karo?

– Tai pasakytina apie daugumą mano pasirinktų knygų. Tolstojus XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje rašo apie XIX amžiaus pradžią, Homeras – apie įsivaizduojamą karą, Josepho Hellerio romanas „22-oji išlyga“ apie Antrąjį pasaulinį karą išleistas 1961 metais. Farmer rašė praėjus pusei amžiaus po Pirmojo pasaulinio karo. Apie ankstesnius karus, manau, rašoma ir dėl to, kad vengiama dabartybės skaudulių.

Didelis skirtumas, kai rašai retrospektyviai. Lengviau jungti epizodus ir moralizuoti, jei manai, kad literatūra apie karą gali turėti moralą. Yra toks puikus rašytojas Timas O’Brienas, – jo knygą [apie Vietnamo karą] „Ką jie išgyveno“ (The Things They Carried, 1990) irgi magėjo įtraukti į savąjį penketuką, – kuris sakė: jei pasakojimas apie karą tau, regis, pakelia dvasią, vadinasi, tapai labai seno melo auka.

– Pereikime prie „22-osios išlygos“, papasakokite apie šią knygą.

– Tai iškili XX amžiaus knyga apie karą. Juokinga iki ašarų. Helleris pasakoja apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris laikomas geruoju karu. Jis užsikabina už karui dar nuo Homero laikų būdingo aspekto. Tu turi bendrą karo strategiją, kuri galbūt ir prasminga, bet paskiram žmogui tai, ko iš jo reikalaujama, gali atrodyti visiškai absurdiška, šiuo atveju – skristi į mirtinas, iš esmės savižudiškas misijas. Karo zonoje tai visiškai nelogiška. Helleris visa tai puikiai perteikia: kartote, kiaurai farsiškomis situacijomis, taip pat ir šiurpinančiais epizodais.

– Ar komedija yra karo priešybė? O gal naudingas objektyvas, pro kurį žvelgiama į karo patirtį?

– Juokas ir karas yra kone natūralūs palydovai. Tik nesakyčiau, kad juokas reiškia paikiojimą ar rimtumo stoką, kaip ir komedija. „22-ojoje išlygoje“ pasiekiamas toks taškas, kai protas tampa bejėgis ir juokas paima viršų. Tai absurdo juokas, kuris gal ir nelinksmas, bet išreiškia nonsensą, sumaištį ar netikėjimą. Mano galva, Helleris neįtikėtinai meistriškai moka sukelti tą ničnieko „nebeparišančiojo“ juoką.

Panašiai rašo ir Spike’as Milliganas. Man labai patinka jo karo memuarai. Pirmoji jų dalis – „Mano vaidmuo Hitlerio žlugime“ (Hitler: My Part in His Downfall, 1971). Jau vien pavadinimas absurdiškas. Pasakotojas yra tarp tų, kurie didžiumą Antrojo pasaulinio karo praleidžia treniruodamiesi kovinėse pratybose Bekshilyje prie jūros.

– „22-ojoje išlygoje“ karo baisumai aprašyti ir labai fiziologiškai. Kokia jų paskirtis šioje knygoje, kiek sėkmingai tai perteikta?

– Perteikta itin vaizdžiai. Helleris labai aiškiai parodo, kad žmogus yra mirtingas. Vienas veikėjas perplėšiamas pusiau, kitas per aviakatastrofą taip siaubingai sužalojamas, kad matyti jo skrandžio turinys. Tiesiog fiziologinis vaizdas: inkstai su pomidorais, kuriuos valgė pusryčiams. Rašytojas puikiai perteikia neatšaukiamo žmogaus mirtingumo ir kūniškumo jauseną.

Romane yra toks nuolatinis personažas, vadinamas baltai aptaisytu kareiviu, – ligoninėje gulintis karys, sugipsuotas nuo galvos iki kojų. Kitoje scenoje sužinome, kad baltai aptaisyto kareivio nebėra, o jo vietoje – lygiai toks pat. Nors šio rankos ir kūnas kitokio dydžio, bet jis visas baltai sugipsuotas, taigi baltai aptaisytas kareivis bus visada. Žmonės darosi absoliučiai nebeatskiriami nuo kits kito, jie tiesiog kaip viena organinė materija. Niekas akivaizdžiau už karą neparodo žmogaus kūno trapumo, jo sunaikinamumo.

[...]

– Paskutinė jūsų knyga – Primo Levi „Jei tai žmogus“.

– Pirmąkart ją perskaičiau dvidešimt kelerių. Tai buvo mano pažintis su Holokaustu. Štai tada pradėjau suvokti, kas buvo Holokaustas. Primo Levi – Italijos žydas, chemijos pramonės specialistas, išsiųstas į Aušvicą. Autobiografinis romanas „Jei tai žmogus“ – tai pasakojimas apie jo išgyvenimą Aušvice. Skaitant vienas po kito veriasi siaubo pavidalai. Sunku patikėti, kad tokiomis aplinkybėmis žmogus gali išgyventi kaip fizinė būtybė, ką jau kalbėti apie išgyvenimą ir viso šito aprašymą.

Knygoje mane ypač sukrėtė du momentai. Aušvicas, Lenkija, žiema. Sunkieji darbai alinantys, lauke nežmoniškai šalta. Fabrike netoli Aušvico kaliniai turės sintetinti kaučiuką, todėl vyksta chemijos egzaminas. Šėtoniškiausias egzaminas pasaulyje. Ir štai žmogus, jau beveik paverstas ne žmogumi, dabar turi prisiminti studijuotąją chemiją. Jei pavyks prisiminti, galės dirbti viduje, šilumoje, todėl nemirs. Būti mokslininku, atgaminti žinias tokiomis aplinkybėmis – tai yra labai stipru.

Jis gauna darbą fabrike, ir tai veikiausiai jam išgelbsti gyvybę. Vienoje scenoje jis eina su tokiu jaunučiu kaliniu atsiimti sriubos davinio, ir staiga jam šmėsteli galvoj eilutės iš Dantės „Pragaro“. Levi stengiasi prisiminti Uliso žodžius iš XXVI giesmės: „[...] ne gyvulio gyvenimas jums skirtas, – / dorybę, išmintį kabinkit sauja!“ [S. Gedos vertimas]. Ši pastanga prisiminti – tai akimirka, kai jis patvirtina, kad vis dar yra žmogus. Jaunuolis prancūzas nesupranta, apie ką čia kalbama, bet nujaučia, jog tai be galo svarbu. Levi neatgamina visos giesmės, bet prisimena pakankamai nuotrupų, kad jaunuolis beveik viską suprastų. Norėčiau tarti, jog tai įrodo išliekamąją, žmoginančią literatūros galią, bet nesu dėl to tikra. George’as Steineris savo puikiojoje knygoje „Kalba ir tyla“ (Language and Silence) nurodė, kad žmonės, kurie rytais skaitė Goethę ir klausėsi Schuberto, paskui eidavo į Aušvicą ir dirbo sargybiniais. Taigi nemanau, kad literatūra žmogų gerina. Bet šią akimirką verta užfiksuoti, nes troškimas prisiminti tas eilutes Levi tiek daug reiškia, kad už jas pasiryžęs atiduoti savo sriubą. Reikia perskaityti tą knygą, kad sužinotum, kiek daug reiškė dienos sriubos davinys.

[...]

– Kaip Levi sekasi aprašyti tai, kas žodžiais nenusakoma?

– Jis rašo itin atvirai ir be stebėtinos savigailos. Holokausto vaizdavimo teorijose, manau, esama suvokimo, kad jei bent šiek tiek nukrypsi nuo tiesos, rizikuoji sulaukti neigėjų. Taigi literatūros vieta Holokausto atžvilgiu yra labai subtili tema. Kaip skaitytojai, turime labai aiškiai suvokti pavojus nuslysti į sentimentalumą arba mėginti įžvelgti gera ten, kur to paprasčiausiai nėra.

– Ar žinojimas apie rašytojo savižudybę kaip nors keičia jo kūrybos skaitymą?

– Iš dalies tai tik dar labiau išryškina rašymo drąsą – ne tik knygos „Jei tai žmogus“, bet ir visų kitų jo kūrinių, kurie niekada nepalieka šios temos. Išgyventi, kad liudytum, – tai kažkas tokio, tai neįtikėtinai drąsu. Man Primo Levi – pats tikriausias herojus.

– Šiuo metu rašote apie literatūrą ir tylą. Kaip tyla įsigauna į literatūrą? Ar tyla gali būti gryniausia siaubingo įvykio išraiška?

– Kitas mano projektas bus apie literatūrą ir tylą. Jis išaugo iš paskutinio dabar rašomos knygos apie veteranus skyriaus, kuris vadinasi „Istorijos pabaiga“. Priešpaskutinis skyrius bus apie veteranus, nepaliaujančius kalbėti apie karą, kaip apie literatūrinės kūrybos pavyzdį. O paskutinis skyrius skirtas karo dalyviams, kurie nieko nepasakoja, neįstengia papasakoti arba nieko nepasakos.

Mes praleidžiame pro ausis tylą literatūroje. Mane domina akustinis tylos dėmuo poezijoje ar dramoje, taip pat ir tai, kas nepasakoma, ir tai, iš kur mes žinome, kad nepasakoma. Baisiai sunku, jei protestuodamas nieko nesakai arba nerašai, – kaip tai fiksuoti? Turi, sakytum, atsitverti žodžiais. Bet man atrodo, kad galime pamėginti įsiklausyti į tą tylėjimą.

O tyla, kaip žinome iš tylos minutės, yra neįtikėtinai galinga. Noriu pamėginti geriau tai suprasti ir suprasti, kaip pajėgiame išgirsti tylą esamuose ir galbūt nesamuose tekstuose arba tekstuose, kurie nėra tokie, kokie jie būtų buvę. Tai žvilgsnis į tariamosios nuosakos, hipotetikos, to, kas nepasakyta, valdas.

 

Fivebooks.com

Vertė A. P.