Randas

Stoviu prie „Maximos“ su neatkeliamais maišais ir ką tik nusibaigusiu telefonu ant šaligatvio krašto ir kaip filmuose gaudau taksi. Po kelių minučių jau leidžiasi kažkokios žebros audinės lango stiklas. Per jį alkūnę išmeta vietinis ruonis. Kairiu jo skruostu banguoja vagą giliai išrėžęs senas randas. Peiliu, įvertinu. Na ir sekasi man.

– Tau kur? – nužvelgia nuo susitaršiusių plaukų iki raudonų batukų.

– Prie Bernardinų.

– Šiaip tai aš dirbu tik stoties rajone.

– Aaa… – nutęsiu jau su šiokiu tokiu siaubu.

– Nu galiu nuvežt už dešimt eurų.

Tai beprotybė, bet aš ir taip beviltiškai vėluoju, žmonės turbūt jau renkasi.

– Gerai. Tik man dar reikia užvažiuoti į Totorių gatvę kai ką paimti, aš greitai.

– Ką paimti? – surūstėja ruonis.

– Eee… pyragą, – tyrinėju nusibumbulavusį gariūninį jo megztinį. Trūks plyš turiu gauti to skaniojo veganiško, su džiovintomis slyvomis. Gimtadieniai būna keistos dienos.

Plieninės akys plėsteli iš nuostabos, pasidaro kone žydros, lyg vyrukas iš stuomens ir iš liemens negalėtų patikėti tuo, ką išgirdo. Matyt, stoties rajone populiarūs kiti pasirinkimai. Netikėtai randą iškreipia šypsena.

– Sėskis, – mosteli smakru.

Dusulingo automobilio sėdynės apvilktos pliušiniu kažkokio nebenusakomo žvėries kailiu. Kala bumčikas su ašaras spaudžiančiais tekstais, o kaipgi kitaip. Sankryžoje prie Neries krantinės dega raudona. Greta mūsų žvygteli prabangios padangos. Pro prasivėrusį niauktą langą viepiasi pora, rodos, ne visai eilinių zekų snukių.

– Šlovė herojams! – sveikinasi su maniškiu vairuotoju, tas lyg niekur nieko sukioja vairą, persimeta su jais keletu žodžių.

Gangsteriams nurūkus, pradeda porinti kažkokią auksinę jų istoriją, kuri manęs nei sužavi, nei sudomina. Dabar jau nužvelgiu jį atidžiau. Negi taksi vairuotų pats Krikštatėvis? Bet keista, tų bachūrų veiduose nebuvo nė lašo pašaipos, baimės ar pataikavimo. O ir jo povyzoj, balse yra kažkokio nepaaiškinamo, neužmušamo padorumo. Besvarstant atplūsta frazės iš kito pasakojimo. Dar prieš Sausio 13-ąją. Sausio 11 dieną. Šūvis į veidą, kontūzija, pirmas sužeistasis. Motina išgirdusi nualpo. Tituluotas graikų imtynininkas. Ate, čempionate ir apskritai sportine karjera. Gerai dar, kad išvis likau gyvas. Maža pensija. Va, kai ką parodysiu, pamatysi, kad nemeluoju, sukteli į stovėjimo aikštelę prie Šv. Mykolo. Žinokit, man jau labai labai reikia lipti, suskumbu rankiotis išslydusias savo venzlų ir venzliukų rankenas. Pirštai juodomis panagėmis taršo planšetę. Lieku sėdėti, nes filmuotoje archyvinėje medžiagoje pro sovietines uniformas iš Spaudos rūmų į mane atsvirduliuoja Trakų gatvės atlantus primenanti keliskart jaunesnė mano taksisto kopija, susiėmusi už kruvino žando.