Kaip emocijos atgaivino Paryžiaus katedrą

Turime sustabdyti plaktuką, kuris žaloja šalies veidą.

[...] istorinio ir paminklinio pastato naikinimas neturi būti leidžiamas šiems niekingiems spekuliantams.

Victor Hugo, „Karas su griovėjais“, 1832

Pernai gruodžio 7 d. pasaulio galingieji susirinko į Paryžiaus katedros atidarymą po penkerius metus trukusių atstatymo darbų – Donaldas Trumpas, Volodymyras Zelenskis, Elonas Muskas bei daug kitų politiniame ir kultūriniame pasaulio gyvenime svarbių žmonių, tarp jų ir Lietuvos prezidentas. Kodėl gotikinės katedros (XII a. pab.) atidarymas sutraukė svarbiausius tarptautinės arenos atstovus?

2019 m. balandį Paryžiaus katedros gaisras sukrėtė ne tik prancūzus, teigusius, kad „dega Prancūzijos istorija“, bet ir visą pasaulį. Kreipdamasis į tautą, Emmanuelis Macronas tvirtino, kad katedros atstatymas taps projektu, vienijančiu visą šalį. Tuo metu, kai kiekvieną savaitę į gatves išeidavo „geltonųjų liemenių“ protestuotojai, blokuodami kelius ir sankryžas, – šaliai trūko vienybės, o katedros atstatymas turėjo tapti susivienijimo simboliu. Kviesdamas aukoti katedros atstatymo darbams, prezidentas davė pažadą, kad ji bus atstatyta per penkerius metus. Protestų banga nuslūgo kilus COVID-19 epidemijai, o katedra suvienijo viso pasaulio paveldo mylėtojus ir verslininkus, norinčius išsisukti nuo mokesčių mokėjimo atstatymo darbams paaukojus įspūdingas sumas. Paaukota 846 milijonai eurų iš 150 šalių, todėl Prancūzijos prezidentui neprireikė praverti šalies iždo – visa suma buvo surinkta iš aukų.

E. Macronas įgyvendino savo pažadą – katedra buvo atstatyta rekordiškai greitai. Tačiau ši prezidento sėkmė buvo užtemdyta šalies vidinės krizės: likus vos kelioms dienoms iki atidarymo ceremonijos, parlamentas pareiškė nepasitikėjimą ministru pirmininku, todėl prezidento vyriausybė žlugo. Nepaisant šių iššūkių, tarptautinėje arenoje E. Macronas demonstravo lyderystę, suburdamas pasaulio galinguosius į katedros atidarymo ceremoniją, simbolizuojančią viso pasaulio vienybę. Kalbėdamas apie pastato istorinę svarbą, prezidentas atskleidė šiuolaikinį požiūrį į Paryžiaus simboliu tapusią katedrą, tačiau toks požiūris gerokai skiriasi nuo ankstesnių laikotarpių vertinimo.

Iš parapinės bažnyčios į nacionalinį vienybės simbolį

Prancūzijoje apstu gotikinių bažnyčių, kurios pranoksta Dievo Motinos katedros architektūrą: užtenka vos toliau pavažiuoti už Paryžiaus, kad įsitikintum šios katedros architektūros banalumu. Paryžiaus Sen Deni priemiestyje esanti bazilika – vienas pirmųjų gotikinės architektūros statinių – tapo pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu Dievo Motinos katedros statytojams. Sen Deni bazilika užima ypatingą vietą prancūzų istorinėje atmintyje, nes būtent šioje vietoje nuo romėnų imperijos laikų buvo laidojami galų genčių kilmingieji, o ankstyvaisiais viduramžiais – pirmieji Merovingų dinastijos karaliai. Kartu su Kapetingų dinastija ši vieta įgijo Prancūzijos karalių laidojimo vietos statusą, joje palaidota virš 60 karalių ir karalienių, neskaičiuojant princų ir kitų Prancūzijos monarchijai svarbių asmenų. O kalbant apie šių dienų žvaigždę Dievo Motinos katedrą – vėlyvaisiais viduramžiais ji turėjo paprasčiausios parapinės bažnyčios funkcijas. Visi svarbūs su monarchija susiję įvykiai vykdavo kitur, pavyzdžiui, karūnavimo ceremonijos buvo atliekamos įspūdingoje gotikinėje Reimso katedroje, esančioje į šiaurės rytus nuo Paryžiaus.

Vėlesniais laikotarpiais Dievo Motinos katedroje vyko įvairios ceremonijos – krikštynos, laidotuvės, bet net ir absoliutizmo laikotarpiu katedra nepasirodė tinkama svarbiems Prancūzijos monarchų gyvenimo įvykiams. Praūžus XVIII a. pab. revoliucijai, katedra patyrė nemažai nuostolių – šventųjų skulptūros buvo nuverstos manant, kad jos vaizduoja Prancūzijos karalius. Napoleonui Bonapartui atėjus į valdžią, katedra buvo prastos būklės, tačiau nepaisydamas to jis pasirinko būtent ją savo karūnavimo ceremonijai, norėdamas sulaužyti iki tol buvusią monarchų tradiciją karūnuotis Reimso katedroje už Paryžiaus ribų. Tai vienas svarbiausių įvykių katedros istorijoje, jį pavaizdavo prancūzų dailininkas Jacques’as Louis Davidas: paveiksle „Napoleono karūnavimas“ (1805–1808) Napoleonas pats karūnuoja karalienę Joséphine, o katedros sienos apdangstytos gobelenais, kuriais bandoma paslėpti prastą jos būklę.

Paveldosauginės emocijos

Įsibėgėjus XIX a. ne tik nepagerėjo katedros būklė, bet ir buvo siūloma ją nugriauti. Situacijos nepagerino ir 1831 m. kilęs vyskupų rūmų gaisras, kurio metu buvo apiplėšta ir katedros zakristija, esanti šalia rūmų. Gotikinei architektūrai neabejingas rašytojas Victoras Hugo (1802–1885) tais pačiais metais išleido šiandien gerai žinomą romaną „Paryžiaus katedra“. Romanas sulaukė didelio susidomėjimo, o spaudoje buvo rašoma, kad pagrindine V. Hugo kūrinio heroje tapo pati katedra. Vis dėlto buvo kritikų, teigusių, kad romane pritrūko svarbaus elemento – dvasingumo. Katalikų Bažnyčiai taip pat neįtiko silpnai išreikšta religinė plotmė, todėl romanas buvo įtrauktas į uždraustų knygų sąrašą.

V. Hugo išreiškė savo poziciją dėl istorinių pastatų priežiūros straipsnyje „Karas su griovėjais“: „Pastatas turi du dalykus: paskirtį ir grožį. Jo paskirtis priklauso savininkui, o grožis – mums visiems. Taigi, sunaikinti jį – tai peržengti savininko teisės ribas.“ Rašytojas piktinosi, kad šalyje neprižiūrimi praeitį menantys pastatai, tokie kaip pilys ir bažnyčios, nes šie pastatai turėjo neigiamų sąsajų su feodalizmu bei fanatizmu to meto politiniame ir socialiniame kontekste. Todėl V. Hugo siekė didinti visuomenės informuotumą apie katedros ir kitų istorinių pastatų vertę priešindamasis tiems, kurie norėjo juos nugriauti.

Analizuodamas visuomenės santykį su paveldu, prancūzų antropologas Danielis Fabre’as knygoje „Paveldosauginės emocijos“ (Émotions patrimoniales, 2015) kalba apie skausmą, juntamą prarandant paveldo objektą iki tol nesupratus, koks jis buvo brangus. Tokį skausmą antropologas vadina paveldosauginėmis emocijomis, kurios Paryžiaus katedros istorijoje atsirado kartu su diskusijomis dėl jos nugriovimo ir kurias perteikė V. Hugo kūrinys. Panašias emocijas išgyvenome ir 2019 m., kai stebėjome liepsnose paskendusią katedrą. Šių išgyvenimų vedami, žmonės iš 135 pasaulio šalių paaukojo milžinišką sumą katedros atstatymui. Paveldosauginėmis emocijomis 1845 m. vadovavosi ir architektas Eugène’as Emmanuelis Viollet-le-Ducas (1814–1879), vienas iš moksliniais tyrimais grįsto restauravimo pradininkų, imdamasis katedros atstatymo darbų.

Paryžiaus katedra tapo žvaigžde dar prieš užbaigiant atstatymo darbus 1864 m. Architektai iš viso pasaulio troško susitikti su E. E. Viollet-le-Ducu, o poetai, dailininkai ir kiti menininkai katedrą aprašė, tapė, fotografavo. Katedra, daugelį šimtmečių tyliai stovėjusi Paryžiaus širdyje, XIX a. antroje pusėje tapo miesto traukos centru, išsigandus, kad jos gali nebelikti, o tai tik patvirtina emocijų jėgą paveldo srityje.

Vis dėlto mažai tikėtina, kad D. Trumpas, V. Zelenskis ir kiti pasaulio galingieji, susirinkę Paryžiaus katedroje, buvo vedami paveldosauginių emocijų. Už šią tarptautinę sėkmę, kuri buvo prilyginama olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijai, reikėtų padėkoti ne tik Prancūzijos prezidento komunikacijos skyriaus darbuotojams, bet ir V. Hugo – jo XIX a. pradėta paveldo komunikacija tęsiasi jau beveik du šimtmečius.