Iš anų laikų atėniečio jaunų dienų atsiminimų
„Bliss it was in that dawn to be alive / But to be young was very heaven“ („Palaima buvo toj aušroj gyventi, / O būt jaunam – tai pats dangus“), – taip apie Prancūzijos revoliuciją rašė Williamas Wordsworthas savo žymiausiame kūrinyje, poemoje „The Prelude“ („Preliudija“). Vėliau poetas nusivylė ta revoliucija, ir tai suprantama, nes nugalėtojai griebėsi teroro ir masinių žudynių. Apie palaimą (ypač jaunam, nors jau ne pirmos jaunystės) gyventi Lietuvos Atgimimo laikotarpiu (1988–1991) tą patį galiu pasakyti ir aš, o nusivilti, akivaizdu, nebuvo jokio pagrindo (nors kai kas tada nusivylė dėl ekonominių priežasčių, todėl 1992 m. Sąjūdis pralaimėjo rinkimus), priešingai – tuo galima džiaugtis iki šiol. Nes ir pati „revoliucija“ (nenorime mes to reiškinio šiuo žodžiu vadinti, todėl kabutėse), ir jos laimėjimų įtvirtinimas buvo taikūs reiškiniai, o juos lydėjo ir lietuvių kultūros atgimimas bei suklestėjimas, tebesitęsiantis iki šiol. Viena iš to kultūrinio pakilimo apraiškų buvo „Šiaurės Atėnų“ gimimas ir gražus gyvavimas.
1990 m. sausį (datos neprisimenu, bet dar mėnesio pirmoje pusėje) mūsų gimstančios redakcijos branduolys susirinko Sauliaus Šaltenio bute Antakalnyje aptarti kontūrų – ten buvo Saulius Stoma ir Arvydas Juozaitis, dar keletas, o pirmo numerio metrikoje paminėti ir šie redakcijos nariai: Gintarė Adomaitytė, Lolita Tirvaitė, dailininkas Agnius Tarabilda, fotografas Raimondas Urbakavičius, ūkio reikalų tvarkytoja Alė Zakarauskienė. Iš įrašytų bendradarbių vėliau ilgamečiu indėliu prisidėjo Alfonsas Andriuškevičius. Metų pabaigoje Stomos, Juozaičio ir dar kai kurių redakcijoje nebebuvo, bet prisidėjo Paulius Tolvaiša (tikr. Virginijus Gasiliūnas), Vilija Aleknaitė, Daina Parulskienė, dailininkė Aida Čeponytė, Raimonda Karnackaitė.
Bet daugelį „Šiaurės Atėnų“ gimimo džiaugsmų jau aprašiau prieš penkerius metus, trisdešimties metų jubiliejaus straipsnyje „Šiaurės Atėnų“ gimimas iš Atgimimo dvasios“ („Š. A.“, 2020.II.7), todėl dabar pakalbėsiu apie pačią terpę, kurioje gimė šis laikraštis, – Atgimimo dvasią ir kūną, kaip aš tai asmeniškai patyriau. Tebus man atleista už asmeniškumus, mat jau toks dabar mano gyvenimo metas. Kada prasideda senatvė? Tada, kai žmogus daugiau galvoja apie praeitį negu apie ateitį.
1988 m. Vasario 16-ąją viešai minėti išdrįso tik nedidelis būrelis patriotų. Žavėjausi jų drąsa, bet pats tokios neturėjau, nors po įvykio vienam draugui pasakiau: „Kitais metais ir aš eisiu į mitingą – kas bus, tas bus.“ Nežinau, ar tai buvo bailio bravūra – po metų man nieko įrodinėti nebereikėjo, jau šventė visa Lietuva. O tų pačių 1988-ųjų gegužę (kai buvo likę pora savaičių iki Sąjūdžio steigties, bet tada mes to dar nenumanėme) vienoje kompanijoje tariau: „Po kokių dešimties metų Lietuva bus laisva.“ „Kas gi ją išlaisvins?“ – skeptiškai tarė kažkas. „Pati Rusija“, – atsakiau. Dabar toks teiginys gali atrodyti negarbingas – žinoma, mes juk patys išsilaisvinome, o Rusijos valdžia (ir pats Gorbačiovas) paleisti Lietuvos nenorėjo. Tai tiesa, bet reikia savęs paklausti: o kodėl ne kokiu dešimtmečiu anksčiau?
Nuo tada skeptiškai žiūriu į visas pranašystes, vadinamas prognozėmis, nes ateities mums nelemta žinoti.
Iki „Š. A.“ gimimo dar puse etato dirbau išskirtiniame Užsienio literatūros knygyne, prekiaujančiame politiškai nekaltomis (bent toks buvo Maskvos sumanymas) Vakarų šalių knygomis. Sovietijoje prasidėjus neregėtai liberalizacijai, 1989 m. pradžioje Maskvos sprendimu visoje imperijoje tokie knygynai (jų buvo 17) tapo didžiųjų Vakarų laikraščių platintojais: „Times“, „Guardian“, „Süddeutsche Zeitung“, „Frankfurter Allgemeine“, „Le Monde“ ir t. t. Dabar neįsivaizduojama, kokia tai buvo įdomybė (nesant ne tik interneto, bet pas mus ir Vakarų televizijos) – pakėlus žvilgsnį nuo dešimtmečius įprastos sovietinės spaudos, tie laikraščiai buvo stebuklas, nes pradžioje juose atrodė viskas įdomu – galėtum sėdėti fotelyje ir skaityti beveik viską iš eilės.
Bet tam nebuvo laiko – reikėjo atrinkti tai, ko reikia mūsų Atgimimui, o konkrečiau – naujam savaitraščiui „Atgimimas“. Nuo to prasidėjo mano nuolatinės publikacijos – užsienio spaudos apžvalgos „Atgimimo“ savaitraštyje (iš angliškos ir vokiškos spaudos) – daugiausia iš straipsnių apie sovietinės imperijos aižėjimą, kartais šis tas ir apie Lietuvą žvilgsniu iš Vakarų. Tuos straipsnius į „Atgimimo“ redakciją nešdavau šią sritį kuruojančiai Astai Skaisgirytei – gabiai jaunai žurnalistei ir spindinčiai gražuolei. Vėliau dar kurį laiką kai ką panaudodavau „Šiaurės Atėnams“ (nors tada knygyne nebedirbau, bet prie šių turėjau pirmumo teisę).
„Š. A.“ mano darbo sritis buvo užsienio kultūra. Tai buvo svajonių darbas, mat sovietmečiu buvau iš tų „nesusipratusių elementų“, kuriuos režimo propaganda apibendrintai kaltindavo „rabolepstvijem pered Zapadom“ – keliaklupsčiavimu Vakarams: visais būdais gaudydavau viską, kas pasiekiama, iš Vakarų politikos, kultūros, visa ko. Po penkiasdešimties metų gyvenimo už geležinės uždangos buvo daugybė medžiagos, kurią vertėjo atverti „Š. A.“ skaitytojams, tad buvo įdomu, nors ne visada paprasta, nes, uždangai griuvus, dar ne viskas buvo fiziškai lengvai prieinama.
Turėjau ir talkininkų, pvz., Egidijų Meilūną (iš pradžių tik jauną entuziastą, vėliau jau Vyriausybės spaudos biuro atstovą), kuris per ryšius su antikomunistais lenkais man parūpindavo Paryžiuje leidžiamo lenkų išeivių žurnalo „Kultura“ numerių, regis, iš jo gaudavau ir intelektualųjį anglišką žurnalą „Encounter“ (kai ką iš jų išversdavau „Šiaurės Atėnams“). Per Egidijų pavyko užmegzti ir tiesioginius ryšius su lenkais, tad 1991 m. gegužės pradžioje nemaža Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų grupė nuriedėjo į Varšuvą. Čia jau buvo Sauliaus Šaltenio, dar „Š. A.“ vyr. redaktoriaus, bet jau ir Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputato, indėlis – jis parūpino didelį autobusą mūsų delegacijai, o greičiau įveikti valstybinę sieną padėjo kartu vykęs AT deputatas Vytautas Paliūnas, taip pat važiavo Antanas Gailius, Kornelijus Platelis, muzikologas Edmundas Gedgaudas ir kiti. Aš, kaip formalus grupės vadovas (nors iš tikrųjų žalias mulkis, neturintis jokios delegacijų bendravimo patirties), pasirašiau lenkiškai susitikimo su lenkų intelektualais įžanginę kalbelę (ją man gramatiškai patobulino Algis Kalėda).
Kokių dvidešimties ar daugiau žmonių grupėje visi šiaip ar taip mokėjo lenkų kalbą – sovietmečiu tai buvo naudinga, nes Lenkija buvo kultūrinis langas į Vakarus (Rolando Rastausko pranešimas tame renginyje taip ir vadinosi – „Lenkija kaip langas į Vakarus“). Aš pats (turbūt kaip ir daugelis) kalbos specialiai nesimokiau – klausydavau radijo, vėliau gavau šiek tiek televizijos (Druskininkuose), skaičiau spaudą, o paskui ir knygas. Tad Varšuvoje visas renginys (diskusijos, pranešimai) vyko lenkiškai, nors mūsų jauniems istorikams liežuvis kliūdavo tariant klastingai šnypščiančius metų skaitvardžius (w roku tysiąc dziewięćset sześćdziesiątym trzecim).
Tai buvo spontaniškas naujų laikų užmojis – organizuotas mėgėjiškai, neįprastai nevaldiškai, bet pritraukęs Lenkijos žiniasklaidos dėmesio. Varšuvoje buvome sutikti itin svetingai – keturias dienas nemokamai apgyvendinti, maitinti, aprūpinti dienpinigiais, o viešose ir neformaliose kalbose Lietuvai išsakyta itin daug palankumo. Kaip nereta, įsimena ir kokios nors neesminės detalės: po naktinės kelionės šviesų laisvadienio rytą pravažiavęs žydinčiomis obelimis pasipuošusius Varšuvos priemiesčius, autobusas sunkiai slenka gatvele tarp pristatytų mažų automobilių (daugiausia „Polski Fiat“).
Pirmus porą metų „Š. A.“ tiražas buvo skaičiuojamas keliomis dešimtimis tūkstančių, todėl ir alga buvo nebloga. Vėliau ėmiau versti knygas (kai kurias su Atviros Lietuvos fondo parama) ir bendradarbiauti Laisvosios Europos radijuje, tad tų „laukinių“ devyniasdešimtinių suirutės savo kailiu nepatyriau – gariūnmetis man reiškė tik tai, kad retkarčiais apsilankydavau Gariūnų turguje ir spaudoje paskaitydavau apie gaujų siautėjimą bei reketą, bet man svarbesnis buvo Beckettas. Šitaip atitrūkau nuo „paprasto žmogaus“ rūpesčių ir toliau mėgavausi (dar sovietmečiu manyje neteisėtai užgimusia) nuostata „menas menui“.
„Š. A.“ pirmas numeris pasirodė 1990 m. vasario 7 d., o kiek daugiau nei po mėnesio paskelbta Nepriklausomybė – būdinga sąsaja. Tomis kovo dienomis, kaip tyčia, buvau pasiėmęs savaitę atostogų iš „Š. A.“, nes leidyklai turėjau uoliu netrikdomu darbu baigti versti J. D. Salingerio apysaką „Seymour: An Introduction“ („Susipažinkite: Simoras“). Metas buvo bohemiškas, pašlijusios darbo etikos ir drausmės, tad siekdamas išvengti nesupratingų draugų telefono skambučių nusprendžiau niekada neatsiliepti (neturėjau ne tik galimybės išjungti telefoną, bet ir jo garsą). Kaip tyčia, tuo metu (vienintelį kartą) porai nakvynių pas mane ketino apsistoti palangiškis Rolandas Rastauskas. Susitarėme, kad jis man skambins taip, kaip buvo sutarta ir su šeima (prisiglaudusia pas žmonos tėvus): po pirmų dviejų pyptelėjimų jis padeda ragelį ir paskui iškart skambina antrą kartą – tada aš atsiliepiu, taip ir įvyko. O tą Didįjį Įvykį stebėjau tik per televiziją.
Londone leidžiamas savaitinis laikraštis „Europos lietuvis“ 1991 m. pradžioje pusiau persikėlė į Vilnių, t. y. liko redakcija Londone, bet atsirado ir Vilniuje. Sauliaus Šaltenio įkalbėtas tapau to Vilniaus skyriaus redaktoriumi. Netrukus paaiškėjo, kad su šia mano misija išėjo tik vienintelis numeris, nes po Sausio 13-osios dėl logistinių keblumų ši veikla nutrūko, o „Europos lietuvio“ vyr. redaktorius Vladas Dargis išskubėjo atgal į Londoną. Dėl to nesikrimtau, vėl pasinėriau į „Š. A.“ reikalus. 1992 m. „Europos lietuvis“ dar sugrįžo į Vilnių, viešėjo čia kokius trejus metus, bet jau be manęs.
Kažkurį sausio vakarą po darbo ruošiant spaudai „Europos lietuvio“ numerį namo grįžau apie devintą vakaro ir su dukterimi Ada (trejų su puse metų) troleibusu nuvažiavau porą stotelių iki Televizijos bokšto gynėjų minios. Nuotaika ten buvo pakili, žmonės dainavo, duktė sakė: čia šventė.
Naktį iš sausio 12 į 13 d. mane pažadino telefono skambutis. Išgirdęs draugo balsą iš pradžių suirzau (pakartosiu: metas buvo bohemiškas ir t. t., pamaniau, kad kur nors smaginasi), bet jis tarė: „Atrodo, šturmuoja parlamentą.“ Ir tada iš tolumos išgirdau šūvius (nuo namų iki TV bokšto tiesiu taikymu buvo gal kiek virš kilometro). Paskui įsijungiau televiziją (nebeveikė), radiją, užsienio radiją, ir šis tas po truputį paaiškėjo.
1991 m. sausio 16 d. išleidome suplonėjusį, bet kovingą „Š. A.“ numerį, kurio pirmame puslapyje buvo trumpas viltingas kreipimasis į „brolius ir seseris“: „prisiekiam: MES BŪSIME LAISVI.“ Ten pat Vytauto Kubiliaus straipsnis „Kur yra fašizmo citadelė?“.
Nuo tada ir „Šiaurės Atėnai“, ir Lietuva gyveno savo susikurtoje laisvėje. Tai buvo savotiška skaistykla: okupantams užgrobus svarbius pastatus, valstybė visapusiško suverenumo dar neturėjo iki Rugpjūčio pučo žlugimo… O tada prasidėjo tikroji laisvė, kuria „Šiaurės Atėnai“ ir mes visi džiaugiamės iki šiol.
