Geras redaktorius – diktatorius?

 

Murkšliną sausio dieną, po Trijų Karalių pailgėjusią per du gaidžio žingsnius, susirinkome „Šiaurės Atėnų“ redakcijoje, Bernardinų vienuolyne. Trys redaktorės: dešimtmetį redaktoriavusi JŪRATĖ VISOCKAITĖ, ilgiausiai prie „Šiaurės Atėnų“ vairo stovėjusi GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ ir aš, EGLĖ FRANK, pusę metų dar tik mėginanti suprasti, kaip, pasak Giedrės, išvirti sriubą iš kirvio. Todėl šįkart buvau klausinėtoja ir kišau nosį visur, žinodama, kad per ją negausiu – Jūratė su Giedre apdovanotos ne tik talentu, bet ir puikiu humoro jausmu. Dalį pokalbio cenzūros sumetimais teko iškirpti, bet jis buvo tikrai smagus – daug kvatojome ir traukėme viena kitą per dantį. „Šiaurės Atėnams“ skaičiuojant paskutinę savaitę iki 35-osios sukakties, galima tik spėlioti, koks laikraštis būtų, jei dirbtumėme visos trys, bet kad drąsus ir su krislu beprotybės – neabejoju.

 

Eglė Frank: Jūrate, dirbai „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktore dešimt metų, Giedrė – dvylika. Skaičiai iškalbingi, tad jau galiu judviejų klausti: kas, jūsų manymu, yra geras redaktorius?

Jūratė Visockaitė: Geras redaktorius yra griežtas diktatorius, bet iki šios tiesos priropoji po kelerių lygybės ir brolybės metų. Po to, kai tau nuvažiuoja stogas, trenki durimis ir išeini – iš tikrųjų išeini. Bet atvėsęs vėl sugrįžti. Mano laikais redakcijoje buvo daug skilčių redaktorių, ir vyr. redaktorius nuolat gaudavo nuo visų į galvą. Turėjai taip dirbti, kad priverstum tave gerbti. Aš neįsivaizduoju demokratijos redakcijoje. Giedre, turbūt kitaip manai?

Giedrė Kazlauskaitė: Redaktoriauti atėjau žalia, net išvis nelabai įsivaizduodama, kaip bus. Jokio karštumo nerodžiau, norėjau dirbti diplomatiškai. Balso stengiausi nekelti, nebent ant perėjūnų, kurie eidavo vienas po kito, kai redakcija dar buvo Mėsinių gatvėje. Ateidavo ir laikraščio pasiimti, ir pinigų prašinėti. Būdavo, kažką ir pavogdavo. O su autoriais stengiausi būti taktiška.

E. F.: Tavo manymu, geras redaktorius – taktiškas redaktorius? Ar esi ką publikavusi, vien nenorėdama atstumti, tausodama?

G. K.: Gal net iš Jūratės perėmiau pagarbą autoriams iš regiono.

J. V.: Taip, provincialams, vadinamiesiems mažesniems žmonėms, keistuoliams darydavau didelę nuolaidą.

G. K.: Šiuo metu magistrantams VU dėstau kultūros tekstų redagavimą, tad šiek tiek domiuosi, kaip kas ir kitur pasaulyje veikia. Sakyčiau, šiais laikais geras redaktorius tas, kuris geba susitarti – net ir su labai narciziškais, egocentriškais autoriais. Manyčiau, šio darbo negali dirbti bet kas, net ir turintis išsilavinimą. Turi suvokti, kas leidinyje vyksta, koks jo stilius, kokia specifika, prieš tai būti jo skaitytojas ne vienus metus. Turi pažinoti autorius, suvokti, koks jų tekstų tikslas.

J. V.: Geras redaktorius yra režisierius. Aš, kaip atėjusi iš kino specialybės, perėmiau jo darbo metodą. Redaktorius turi sumontuoti numerį ir būtinai pridėti savo kietesnę ranką, kad išeitų numerio stuburas. Turi formuoti ne tik teminį naratyvą, bet ir erdvę, kvėpavimą.

E. F.: O man kartais susidaro įspūdis, kad žmonės ne visada teisingai įsivaizduoja redaktoriaus darbą. Gal per daug jį romantizuoja, mano, kad redaktorius tik renkasi tekstus, strateguoja numerius ir mintija apie aukštas materijas. Bent jau aš darau dar ir daugybę smulkių, administracinių ir ūkiškų darbų. Triūsiu.

G. K.: Taip, redaktorius turi užtikrinti ir pinigus.

J. V.: „Šiaurės Atėnų“ redaktorius dabar yra vienas. Sakyčiau, reikėtų sugrįžti prie redkolegijos kūrimo. Galbūt iš jos įsižiebtų dar kokia papildoma švieselė.

G. K.: Man atvirkščiai – kai dirbau, nebuvo laiko nei susirinkimams, nei socializacijai, ir aš jaučiausi visai gerai.

J. V.: Taip, tu, Giedre, – individualistė.

G. K.: Net iš vakarėlių, kai ateidavo daug žmonių, nepasakyčiau, kad vykdavo kokia nors idėjų apykaita ar minčių lietus.

J. V.: Kad pas jus ir vakarėlių nebūdavo!

G. K.: Nesu bendruomenės žmogus, o prasidėjus karantinui išvis viską suderindavom telefonu. Bet stengdavausi rūpintis autoriais – teikdavau jų kandidatūras premijoms: Vaižganto, Nacionalinei, Vyriausybės, publicistikos, meno kritikos ir kitoms. Autoriai man visada buvo labai svarbūs.

E. F.: Grįžtant prie redkolegijų, man, galima sakyti, labai pasisekė; mano redkolegijoj kol kas – vienas žmogus, bet labai vertingas: tai Giedrė su visa savo dvylikos metų patirtimi!

J. V.: Taip, šiuo atveju duetas – labai daug, jei tu, Giedre, nenušoksi dar kur nors.

G. K.: Nuo tilto! (Juokiasi)

E. F.: Jūrate, dirbai tuo metu, kai absoliučiai visi darbiniai santykiai buvo gyvi, matydavai net autorius, kurie atnešdavo rankraščius. Tu, Giedre, jei ir nebesutikdavai autorių, bet patyrei darbą redakcijoje, kur sėdėdavote kartu ir Mėsinių gatvėje, ir čia, Bernardinuose. Aš jau dirbu visiškai virtualiai ir nematau nei autorių, nei kitų redakcijos darbuotojų, kurių dauguma yra ne Vilniuje. Mus jungianti grandis yra internetas ir taip, jį pasitelkus įmanoma susitvarkyti viską. Tai patogu, nes ir pats gali dirbti iš bet kur, bet ne visada lengva, nes prarandi žmogaus šalia pojūtį. Sausio pradžioje dirbau su bandomąja DI balso sintezės programa, pritaikyta neįgaliesiems, – anksčiau ar vėliau turės būti įgarsinti visi leidinio tekstai. Projektą, kurį šiemet rašėme Medijų rėmimo fondui, pavadinome „Žmogaus intelektas dirbtinio intelekto pasaulyje“. Į mūsų darbą spėriai žengia DI, įtakosiantis būsimą žiniasklaidą – kultūrinę taip pat. Ir nebūtinai tik gerąja prasme.

G. K.: Kažkiek domėjausi, kaip dirbama svetur – esama įvairiausių modelių, ir gyvai, ir virtualiai, tad vienos tendencijos nėra. O su DI kol kas man nėra įdomu. Manau, netolimoje ateityje jis darbe daug ką palengvins, bet kaip veiks humanitarikoje, kol kas dar sunku nuspėti. Nors jau ir dabar kildavo įtarimų dėl vieno ar kito redakcijai atsiųsto teksto – ar jis nėra sugeneruotas DI.

E. F.: Koks tuomet yra tas vadinamasis šatėniškas tekstas? Ar įmanoma jį apibrėžti?

G. K.: Šatėniškas tekstas yra tas, kuris atspindi bendrą laikraščio stilistiką. Tai atskalūniškas tekstas, netinkamas oficioziniams leidiniams, pernelyg asmeniškas kitiems kultūros leidiniams ir žiniasklaidai.

J. V.: Taip, tai yra stilius ir kalbos lygmuo.

E. F.: Kai prisimenami vadinamieji auksiniai „Šatėnų“ laikai, jie siejami su esė ir jos suklestėjimu. Tu, Jūrate, kaip tik ir pradėjai esė pirmame „Šatėnų“ puslapyje tradiciją. O dabartinė esė, mano manymu, yra praradusi savo struktūrą, tarsi išsigimusi, išskydusi.

J. V.: Tada tiesiog susitapatinome su laiku, visi 2000-aisiais troško kažką išimti iš savęs, rašyti atviraširdiškai. Galiausiai išėjau į „Litmenį“, nes aiškiai jaučiau jau porą metų, kad esė išsisėmė ir šita forma nebegalima – bus jau tik drungnas vanduo. Supratau, kad nieko negaliu duoti laikraščiui, o jis nieko negali duoti man. Ir kad reikia kitos formos. Gal Giedrė pamatys tą formą.

G. K.: Manau, vyko didesni procesai ir ne vien laikraštyje. Nepriklausomybė, staigiai atsivėrė sienos, viskas išlaisvėjo ir esė suklestėjo. Rolandas Rastauskas ir Vaidotas Daunys – „Lietrytyje“, Alfonsas Andriuškevičius, Sigitas Parulskis, Gintaras Beresnevičius, Kęstutis Navakas, Gintarė Adomaitytė, Sigitas Geda, Giedra Radvilavičiūtė, Danutė Kalinauskaitė – „Šatėnuose“. Po to atsirado epigonų, kurie mėgino mėgdžioti, imituoti. Prigrafomanino.

J. V.: Ir atskiedė, sulimonadino. Pasidarė neįdomu.

G. K.: Kiekvienas žanras turi patirti pakilimą, nuosmukį, persiformuoti. Grafomanija irgi yra tos raidos dalis. Žmogus iš gatvės turi pajausti, kad jis sugeba parašyti bent jau esė, visuomenę tai konsoliduoja. Kai atėjau dirbti, auksinė eseistika jau buvo išsivadėjusi, bet atėjo geresni laikai publicistikai, ypač politinei.

E. F.: Ne vienas kultūrinis leidinys dabar, beje, mėgina atgaivinti esė žanrą.

G. K.: Netikiu žanro gaivinimu. Žanras sustiprėja natūraliai, kai randasi panašaus kalibro jį rašančių autorių.

E. F.: Įdomu, kad, kaip ir visais laikais, „Šatėnai“ šiuo metu gauna daugiausiai poezijos rankraščių – ši tendencija nekinta.

J. V.: Gal „Šatėnams“ tuomet į pirmą puslapį verta dėti poeziją? Padaryk, Egle, tokį netaktą.

E. F.: Suvaryčiau durklą Giedrei į paširdžius – ji juk kaip įmanydama kratėsi laikraštyje poezijos.

G. K.: Vienu metu net nemokėdavau už poeziją honorarų, bet jos vis vien atsiųsdavo labai daug. Eglė gali dėti, ką tik nori, – manau, kad pirmas puslapis šiandien jau nėra toks svarbus.

E. F.: Todėl ir manau, jog redaktoriui labai svarbu ryšys su bendruomene, kad pirmam puslapiui, o ir ne pirmam, galėtų išmušti tekstą iš pačių geriausių!

G. K.: Aš tą suvokiu kaip smurtą!

E. F.: Taip, esu išsireketavusi tekstų. Būna komiškų situacijų kad ir kultūros renginiuose – vienu pasieniu slankioja vieno leidinio redaktorius, kitu – tu, ir abu išmušinėjate tekstus. Dar komiškiau, kad abu susitikę išmušate tekstus vienas iš kito. Todėl tam tikru aspektu pritarčiau Jūratei, kad redaktorius turi turėti despotiškumo.

G. K.: Manau, tas teksto išmušimas – abejotinas dalykas. Autorius yra įkalbamas ir rizikuoja parašyti labai surogatinį tekstą.

J. V.: Bet gali ir gerą! Išmušdavau gerus tekstus iš Beresnevičiaus, Parulskio, Navako, kurie tingėdavo rašyti. Aš jais, na, baisiai tikėjau ir jie tam kartui patikėdavo savimi.

G. K.: Aš būčiau už tai – kada autorius pats jaučia, kad gali ir nori, susikaupia ir parašo.

E. F.: Jūrate, esi minėjusi, kad redaktorius savo kuriamame leidinyje turi susikoncentruoti į kitų kūrybą ir liautis rašęs pats. Iki šiol taip manai?

J. V.: Nors tai yra labai individualu, bet man taip atrodė, pagal save sprendžiau; buvau atsakinga už visą statinį ir supratau, kad turiu mylėti ne save, o savo autorius genijus. Kai visą save sudėsi į laikraščio kūrimą, tik tada ateis apdovanojimas. Laikraščio kūryba man atrodė kur kas svarbesnė už tavo paties tekstą pirmame puslapyje. Ir dėl to net savo įpėdinei Giedrei sakiau: nustok rašyti, nes čia kaip kunigystė. Giedrė, žinia, nesilaikė celibato.

G. K.: Galvoju, pats redaktorius ir nusprendžia – rašyti jam ar ne. Daugelis praktikuoja vedamuosius. Aš nedėdavau savo kūrybos. Ši riba gali būti, bet ji irgi neprivaloma.

E. F.: Giedre, o kaip šis darbas paveikė tave kaip kūrėją ir ar paveikė?

G. K.: Manau, redaktoriaus darbas yra kūrybiškai stimuliuojantis. Žinau redaktorių, kurie redaktoriavimo metais parašė geriausias savo knygas.

E. F.: Tuomet kada ateina tas momentas, kad užtrenki duris?

G. K.: Kai susergi.

J. V.: Giedrei prieš porą metų pasakiau: ilgai dirbi, gal tau jau laikas išeiti? Giedrė užpyko.

G. K.: Manyje tai visai gerai susigulėjo. Ir net atsirado, kur eiti.

E. F.: O tau, Jūrate?

J. V.: Tiesiog jutau, kad „Šatėnuose“ nebežinau, ką veikti, nebegeneruoju idėjų. Pašonėje buvo „Litmenis“ ir tuo metu redaktoriavęs Kornelijus Platelis pasakė man: mums reikia žurnalą daryti. Pagalvojau, kad čia bus kažkas toookio. Man patinka rizika, todėl pas juos ir nuėjau. Prieš tai suradusi įpėdinę – Giedrę. Ji buvo mano vienintelė kandidatė ir iškart sutiko.

G. K.: Tuo metu kaip tik buvo ekonominė krizė, LRT atleido trisdešimt procentų darbuotojų; tarp jų ir mane, todėl praradau dalį pajamų.

J. V.: Buvai televizijos mergaitė!

G. K.: Nors tuo metu studijavau doktorantūroje, disertacijos rašymo vengiau. Ir kaip tik tuo metu Jūratė man pasiūlė „Šiaurės Atėnus“.

E. F.: Ar prisimeni, kokie buvo tavo pirmi metai „Šatėnuose“?

G. K.: Po darbo televizijoje buvo, sakyčiau, kaip kirvis, iš kurio reikėjo išvirti sriubą. Bet kitaip nepradėsi.

J. V.: Frank, o kokia tavo „Šiaurės Atėnų“ vizija?

E. F.: Pirmiausia, nesugadinti to, ką paveldėjau iš jūsų abiejų. Dar stengiuosi suprasti, ką reikia daryti naujai ar kitaip, nors laikmetis toks, kad novacijos pačios eina ir keičia darbo pobūdį, – nori to ar ne. Norisi kiek įmanoma daugiau dokumentuoti kūlversčiais besikeičiantį laikmetį, nes man tai atrodo prasminga. Ir šiame numeryje – net keli tekstai tebevykstančio karo tematika. Nebijau daryti klaidų ir nors po to kremtuosi, žinau, kad kitaip neatrasiu savo braižo. Kai Giedrė šią vasarą paskambino ir net ne paklausė, o pasakė, kad stočiau prie „Šiaurės Atėnų“ vairo, sutikau ilgai nesvarsčiusi, – panašiai kaip prieš keturiolika metų Giedrė sutiko su Jūratės pasiūlymu. „Šatėnai“ jau seniai buvo mano gyvenime, o dabar tapo labai didele jo dalimi. Dirbu su meile, nes kitaip čia ir neįmanoma – visi redakcijos darbuotojai myli savo darbą, nes finansinis atlygis nėra tas, kuris motyvuotų, jei nejaustum didžiulės šio darbo prasmės.