Bevardis
Čia skelbiami eilėraščiai paimti iš rinkinių „Gyvūnai toje šalyje“ (The Animals In That Country, 1968), „Suzanos Mūdi dienoraščiai“ (The Journals of Susanna Moodie, 1970), „Dvigalviai eilėraščiai“ (Two-Headed Poems, 1978) ir „Neregima jaunatis“ (Interlunar, 1984).
Daivos Kairevičiūtės nuotrauka
Turizmo centre Bostone
Po stiklu štai mano šalis,
baltas reljefinis
žemėlapis su raudonais taškais – miestais,
sutraukta iki sienos dydžio,
o šalia – dešimt išdidintų nuotraukų,
po vieną kiekvienai provincijai,
purpurinės rudõs ir neįprasto raudonio,
medžių žaluma prislopinta,
užtat visi mėlynumai
besąlygiško grynumo.
Kalnai, ežerai ir vėl ežerai
(nors Kvebekas aure restoranas, o Ontarijas –
tuštutėliai parlamento rūmai),
kur niekas nekopia kalnų takais ir netraukia
žuvies, ir vandeny nesipliuškena,
vien tik išsišiepę turistai –
štai žvelk, Saskačevanas –
lygus ežeras, patogios uolos,
kur du vaikučiai pozuoja su tėvu,
o motina švarutėlėmis kelnėmis
verda kažką prie bedūmio laužo,
dantys lyg balikliu nubalinti.
Kieno tai sapnas, norėčiau paklausti:
ar tai – suklastota
haliucinacija, ciniška fikcija, masalas
vien tik eksportui?
Aš, rodos, pamenu žmones,
bent miestuose, kaip ir purvynę,
mašinas ir įvairiarūšes šiukšles. Gal
tai būta mano asmeninio miražo,
kuris paprasčiausiai išsisklaidys,
man pargrįžus? Arba bendrapiliečiai bus dingę,
pabėgę į ypatingo
žalumo girias
rusvuose kalnuose tykoti
turistų būrių
ir regzti keisto raudonio žudynių?
Nieko neįtarianti
langelio ponia, klausiu tamstos:
Negi nieko nematai,
stebima iš po vandens?
Ar būna tokio mėlynumo dangaus?
Kas iš tikrųjų ten gyvena?
[1968]
Skaityti laikraščius pavojinga
Kol smėlio dėžėje
stačiau šaunias pilis,
į prakapstytas duobes
buldozeriai vertė lavonus,
ir kai išprausta sušukuota tipenau
į mokyklą, mano pėdos,
mindamos cemento įtrūkius,
detonavo raudonas bombas.
Dabar, jau suaugusi
ir išsilavinus, gūžiuosi kėdėj
lyg uždelstinis sprogdiklis,
o džiunglės liepsnoja, po-
miškiuose spirga kareiviai,
vardai painiuos žemėlapiuos
sklaidos kaip dūmai.
Aš – toji priežastis, aš – cheminių žaislų
sankaupa, mano kūnas –
mirtinas prietaisas,
siekiu glėbti iš meilės – mano rankos – ginklai,
geriausi mano ketinimai sėja mirtį.
Net vangios
akys, į ką bepažvelgčiau,
perkeičia viską suvarpyta
baltjuode karo nuotrauka,
kaip
man save sustabdyti
Pavojinga skaityti laikraščius.
Kaskart, kai taukšteliu
rašomosios mašinėlės klavišą,
bylodama apie taikingus medžius,
sprogsta eilinė gyvenvietė.
[1968]
Iš ciklo „Dienoraščiai, III (1871–1969)“
Pogrindinės mintys
Kai pirmąkart pasiekiau šią šalį,
jos nekenčiau,
ir kasmet nekenčiau vis labiau:
vasarą šviesa
siutinga išskydus dėmė, kaitra
klampi kaip liūnas,
žalumynai, narčiai
besiveržią į viršų,
vabzdžių sugeltos akys
Žiemą dantys trupo
nuo šalčio. Mitome voverėm.
Naktimis namas poškėjo.
Rytais ant viryklės
tirpindavom sužiedėjusią duoną.
Paskui prakusta,
ir man atrodė, kad turiu mylėti
šią šalį.
Sakiau, myliu ją,
o sąmonėj dvejinos.
Ėmiau užsimiršti
vidury
sakinio. Įvykiai
eižėjo
Aš kovojau. Kurpiau
žūtbūtines panegirikas, kaip visi iki vieno
turį ją mylėti, kadangi
ir prikaišydavau jų šen bei ten
dėl gamtinių išteklių, vietinės pramonės, geresnių kalėjimų
visi mes būsim turtingi beigi galingi
plokšti kaip reklaminiai greitkelių stendai
kas gi tuo abejotų, pažvelkit, kaip
sparčiai auga Belvilio miestas
(nors anglų džentelmenui čia vis dar ne vieta)
[1970]
Popierinis krepšelis
Kaip ne sykį, iš popierinio krepšelio
pasidarau galvą,
užsimaukšlinu ligi raktikaulių,
aplink akis apsipiešiu akis
su violetiniais ir žaliais
spygliais, bylojančiais nuostabą,
tada – nykštiška nosis,
burna aplink burną, nuraudoninta
ryškiai.
Su šia naująja galva kūnas,
ištampytas kaip kojinė ir nugaluotas, galėtų
vėl šokti; pasidariusi
liežuvį, galėčiau dainuoti.
Sena drobulė – ir štai Helovynas;
bet kodėl jis – šitas besmakris
kampuotagalvis – blogiau
ir labiau gąsdina?
Lyg silpnaprotis, jis be praeities
ir pro akių plyšius visad žengia į ateitį,
žabaliodamas, su storlūpe šypsena,
amžinojo džiaugsmo čiuopiklis.
Popiergalvi, tave renkuosi
dėl tuštumos tavosios;
iš tavęs visa koks žodis
dar gali ištrūkti.
Su tavimi galėčiau turėti
ne vieną odą,
tuščią vidų, neišpasakotų
istorijų repertuarą,
naujutėlaitę pradžią.
[1978]
Bevardis
Dabar dažnai sapnuoji tokį košmarą:
kad vakare prie tavo namų prisiartina vyras
su skyle kūne – įžiūri ją
krūtinėje, kairėje pusėje, – ir kraujas srūva iš jos
medinėmis durimis, kai prie jų prisišlieja.
Tai žmogus, apimtas nyksmo,
vienokio ar kitokio.
Jis nori, kad įleistum vidun.
Jis tarsi dvasia mirusio
mylimojo, pargrįžusio iš po velėnos,
nes dar nepasisotino ir tebetrokšta,
tik šisai toli gražu nėra miręs. Nors šiaušiasi
rankų plaukai ir plūsta
žvarba pro durų
apačią, niekada
nepatyrei už jį nieko gyvesnio,
kai tave lyti, tiesiog liečia tavo ranką
savo kairiąja, švariąja,
ir šnabžda „prašau“
kuria nori kalba.
Nesi gydytoja ar kas panašaus.
Gyveni eilinį gyvenimą,
kurį bet kas, metęs žvilgsnį, pavadintų nepriekaištingu.
Ant stalo už nugaros
lėkštėje padėta duona, dubenyje – vaisiai.
Aure vienas peilis. Kėdė.
Pavasaris, ir vėjas nakties
prisigėręs išvarpyto dirvožemio kvapo
ir ankstyvųjų gėlių;
mėnuo lieja savo grožį,
kurį pagaliau išvysti kaip grožį,
šiltą ir visa siūlantį.
Tau belieka tik imti.
Tolumoje girdì šunų lojimą.
Tavo durys arba pravertos,
arba privertos.
Tokios ir lieka, o pabusti tu negali.
[1984]
Vertė Andrius Patiomkinas
