Asmeninis impresionizmas geografiškai
Seniai seniai, pačioje nepriklausomybės laikotarpio pradžioje, studentiškai kvailiodami sutarėme, kad, prabėgus tiek ir tiek metų (regis, dvidešimčiai), susitiksime visi Paryžiuje po Eifelio bokštu. Ir data buvo užrašyta, vėliau ją kažkas surado, priminė, išsiuntinėjo elektroniniais adresais. Bet susitikimas neįvyko. Tiesiog praėjo per daug laiko, studentai suaugo ir surimtėjo, tapo žmonėmis, šeimos, rūpesčiai, o ir kas tas Paryžius, kas tas Eifelio bokštas? Pamanyk, ne tokių dalykų matėme! Daug kas iš tiesų Paryžiuje pabuvojo, ir ne po kartą, kai kam apskritai jis tapo darbo vieta. Aš pats mačiau Eifelio bokštą, pro lėktuvo langą – toks mažytis atrodė, lyg raktų pakabutis. Trumpai tariant, laikai pasikeitė, ir dabar Paryžiumi nieko nebenustebinsi. O anuomet, kai rašėme studentišką pasižadėjimą, buvo smagu įsivaizduoti ir tiek, štai – tik atkurta nepriklausomybė, mes laisvi ir tikrai galėsime nuvykti į Paryžių! Iš tiesų nieko nenutuokėme nei apie dvidešimties metų laikotarpį, nei apie laisvę, nei apie Paryžių. Kodėl šis miestas sovietmečiu buvo taip mistifikuotas (pamatyti ir numirti!), sunku suprasti ne man vienam.
Bet anuomet net pagalvoti nedrįsome, kad po dvidešimties ar trisdešimties metų beveik neįmanomu iššūkiu taps kelionė į Maskvą ar į čia pat esantį Minską. Tikrai niekam nešovė į galvą mintis užrašyti: „Susitinkame Maskvoje.“ Jei kas būtų pasiūlęs, toks neskoningas „juokelis“ būtų buvęs visuotinai pasmerktas.
Pirmąkart nustebinusį skirtumą tarp buvusios sovietinės erdvės ir europinės, į kurią Lietuva, turgeliuose prisipirkusi žygio batų, sparčiai keliavo, asmeniškai pajutau, regis, 2004 metais. Pačiame Ukrainoje vykusios rinkimų kovos įkarštyje, Oranžinės revoliucijos išvakarėse, po keletą dienų trukusio linksmo pasivažinėjimo ir palaipiojimo Karpatuose, po ilgų, atskiro aprašymo vertų, smagių, bet išvarginusių korupcinių nuotykių Ukrainos ir Slovakijos pasienyje, po greitos, porą valandų trukusios kelionės Slovakijos Beskidų priekalnėmis, įvažiavome į Lenkiją. Dienos įtampa bei nuovargis atlėgo ir pagaliau atsipūtėme, įspūdis – esame beveik namuose, viskas suprantama ir aišku. Regis, dar taip neseniai viskas buvo kitaip: Lenkija – užsienis, kad ir pasišaipant, bet užsienis, Ukraina – gražus, įdomus kraštas, sumanęs, sėdai į traukinį ir jau Karpatuose ar Kryme. Ir vėliau keliaujant ten viskas buvo atpažįstama, ypač buvusioji ir mūsų kiek primiršta sovietinė tvarka (keistai sumiksuota su kapitalizmo bruožais, bet ir tai mes pažinom). Tikrovė tokia: tvarka atpažįstama, ji sukelia net tam tikrą nostalgiją, ji savitai miela – per kelią krypuojančios žąsys ir dvikinkių vežimų arklių karčiai, lyg užuomina į pirminę laisvę, bet tos tikrovės, lyg kokios pamirštos meilės, nebesinori.
Kai tokias savo impresijas papasakojau vienam lenkų profesoriui, jis mane nužvelgė nepatikliai. Gali būti, kad mes daugumai lenkų tebebuvome sovietinė respublika (Litwo! Ojczyzno moja! be abejo, visai kas kita), tebūnie, šis straipsnelis ne apie tai.
Ukrainoje teko pabuvoti ir vėliau, Kyjivo Андріївський узвіз gatvė kiek panaši į Jono Basanavičiaus gatvę Vilniuje ir visiškai sutampa su Michailo Bulgakovo aprašytąja („Baltojoje gvardijoje“). Žinau: Bulgakovo ukrainiečiai dabar nemyli – naują, jau ukrainietišką atminimo lentelę ant namo-muziejaus apliejo raudonais dažais. (Dėl tos pačios „Baltosios gvardijos“. Įprastas reikalas. Rašytojų aprašyta ir kurta tikrovė vėliau gyvenantiems žmonėms dažnai nebeįtinka.) Įdomu buvo stebėti keistą miesto vertikalų pasidalijimą – į paviršinį, apstatytą prabangiais visureigiais, ir požeminį, pigų metro miestą, kuris jau kitoks, tikresnis, paprastas, gal artimesnis. Bet Ukraina – nepaisant visų jos problemų, jau tada matėsi – itin gyvybingas kraštas, kur politinės santvarkos ypatybės neužgožė gyvenimo grožio, atvirkščiai – jį paryškino.
Mūsų artimiausioji kaimynė Baltarusija gi… hm, žinoma, taip pat įdomi, bet kitaip – kaip laiptinės kaimynas, kuris, žinai, yra ir tiek – kitoks, nebendraujantis, uždaras. Nepaisant dar visai neseniai tai šen, tai ten pasigirsdavusių kalbų apie bendrą istorinę praeitį ir kultūrines sietis, akivaizdu, kad to bendrumo reikės ilgai ir sunkiai ieškoti, net nekalbant apie šiandienos situaciją. Nebent degtinės butelis mus dar kurį laiką jungė, nebent, bet ir jo sukuriama bendrystės iliuzija prablaivėjus greitai dingo. Pionieriškos priesaikos, skanduotės ir komjaunuoliškos eitynės Bresto tvirtovės memoriale sovietmečio jau nebepriminė (man – sovietmečio vaikui!). Tai kažkas kita – ne mūsų pasaulio, kitos galaktikos, lyg žiūrėtum filmą apie kažkur esančią planetą, bet patikėti jos egzistavimu negali. Negalėjau atsikratyti jausmo, kad tos fantasmagorijos buvo tikros, stiprios, vidinės ir jos greitai neišnyks nei pasibaigus karui, nei nusigalavus paskutiniam (?) diktatoriui. Kai viename Baltarusijos provincijos miestelyje sumaniau užsukti į univermagą, turėdamas slaptą ir neišsipildžiusią viltį nusipirkti sovietinio tipo sandalus, pasijutau lyg Rietavo universalinėje parduotuvėje devintajame dešimtmetyje – viskas beveik identiška, tik nebuvo nei pirkėjų, nei sandalų. Tuščios erdvės, nuobodžiaujančios pardavėjos ir nuotaika – ne ir dar kartą ne, nenoriu grįžti į praeitį, nenoriu jos net sapnuoti, tai slogus sapnas.
Į Maskvą per tuos trisdešimt penkerius metus taip ir nenuvykau – tik kažkada, grįždamas iš sovietų armijos, slampinėjau aplink GUM’ą ar CUM’ą ir stebėjausi, kodėl šalia esanti aikštė vadinama Raudonąja, kai iš tiesų yra ruda. Šiandien aišku – spalvų nesupainiojau. Bet pabuvojau Sankt Peterburge linksmajame dešimtajame dešimtmetyje ir prieš gerus dešimt metų, jau po Euromaidano, kai Rusijos piliečiai į kaimyninių šalių gyventojus ėmė žvelgti įtariai. Miestas, be abejo, įspūdingas, bet prieš trisdešimt metų jis buvo laukinis, verdantis, gąsdinantis ir viliojantis tūlą imperijos provincialą, su elgetų, valkatų, girtuoklių knibždėlynu, o vėliau kažkokia tvarkdario ranka miesto centrą išvalė ir niekaip negalėjai suprasti – negi megapolis gali būti toks sterilus? Kažko čia trūksta (laisvės gi). Bet mirusių rašytojų knygos knygynuose buvo kone perpus pigesnės už gyvųjų ir tai džiugino klasikos mėgėjus. Lietuvoje tokio skirtumo nepastebėjau. Be abejo, Ermitažas su nekintančiomis vertybėmis, tarp kurių ir muziejaus salių prižiūrėtojos, jų kostiumėliai bei unikalus žemėlapis: „Pereisite Egiptą, po to eikite per Graikiją, pakilkite į Olandiją, pereikite Italiją ir rasite Prancūziją.“ Nepaisant įspūdžių, nedermės jausmas vis išlįsdavo tai ten, tai šen. Caro rūmų dvariškių rūbų parodoje, be Petro Pirmojo kostiumų ir Jekaterinos suknelių, eksponuoti paskutinio imperatoriaus šeimos apdarai. Tarp jų – caraičio Aleksejaus mėlynas aksominis kostiumėlis su padėtais po juo auksu siuvinėtais bateliais. Lyg koncentracijos stovyklos muziejuje žiūrėtum į nužudytųjų kalinių batų krūvą – tik įspūdis kraupesnis, nes vaizdas paryškintas ir paauksuotas tiesiogine šio žodžio prasme. Nenutrūkstamu srautu ėjo mokinių ekskursijos, jiems gidai kažką pasakojo. Bet juk šito revoliucijos vado, kuris ir įsakė nužudyti caraitį, paminklai stovi visoje Rusijoje. Ką apie jį pasakojo mokiniams? O dar tas pamirštas, kitados Vilniuje 5-ojo maršruto troleibuse dažnai skambėdavęs „molodoj čelovek“. Čaižus ir užmušantis, lyg žaibu per kūną, atgaivinantis tuos prisiminimus, kurių prikelti nebesinori. Vėlgi – tai ne mūsų pasaulis, tai praeities baubai, šešėliai, kapinių šmėklos. Psichologinės traumos ar jau tuomet ore tvyrojusi neapykanta, galop išvirtusi į karą? Ne ne ne, nebenoriu į 5-ojo maršruto troleibusą (tegul jis kabo MO muziejuje).
Sunku pačiam patikėti, bet keliaudamas po esmingai svetimus Siciliją, Provansą ar kokį nors Portugalijos užkampį jaučiausi jaukiau. Juk visos šios erdvės buvo naujos, niekada nepažintos. Negaliu pasakyti, kad jaučiausi kaip namuose (Sicilijoje – kaip rojuje), gal kiek plačiau – Europos namuose, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.
Vaikystėje skaitydamas vietovių aprašymus Henri Perruchot knygose nei svajojau, nei galvojau, kad kada nors tuose kraštuose pabuvosiu. Biografinių knygų herojai seniausiai buvo mirę, o Provanso Eksas, Arlis, Sen Remi nedaug kuo skyrėsi nuo knygose apie indėnus aprašytų Uolinių kalnų ar įsivaizduojamos Robinzono Kruzo salos. Nepamenu, kaip tos vietovės atsispindėjo paaugliškoje sąmonėje, bet tai, ką radau tikrovėje, atitiko įsivaizduotą turinį be jokios prieštaros. Kai vaikštai Sen Remi gatvelėmis, sunku atsikratyti įspūdžio, kad vaikštai savo svajonėje, paslaptingai susipynusioje su vaikystės miesteliu, negalėdamas tuo patikėti ir norėdamas išsigelbėti pro pravirą langą nusiperki butelį vyno, bet tai nepadeda, atvirkščiai – tik sustiprina sapno, bet ne slogaus, o saldaus, įspūdį.
Žinoma – tai labai asmeniški įspūdžiai, šiame nuolat keliaujančių žmonių pasaulyje mažai ko verti. Iš asmeniškumo išsivaduoti taip ir nepavyko, bet juk visi esame impresionistai – įspūdžių, tam tikros rūšies negalios, įkaitai. Kitados skaityti ar matyti kūriniai, formavę pasaulėjautą, kad ir apribotą (pamatyti ir numirti!), tos vaikiškos berniukiškos svajonės dabar vartosi pražilusiame pakaušyje lyg karste, susiplaka velniai žino į ką, o surambėjęs asmeninis senis kaskart dekonstruojasi ir dėliojasi iš naujo ne tik sapnuose, pasąmonėje, bet ir tikrovėje.
