Smagioji netvarka

 

Arnoldas Auzinis (g. 1931) – latvių poetas, rašytojas, publicistas, žurnalistas. Parašė 19 poezijos rinkinių, 25 romanus, 23 trumposios ir autobiografinės prozos knygas, 13 dokumentinių apybraižų, 10 pjesių, 11 knygų vaikams… – daugiau nei šimtą knygų! Knygos „Ir rašytojas yra žmogus“ (Arī rakstnieks ir cilvēks, 2015) bei „Smagioji netvarka“ (2024) – savita linksmoji latvių literatūros istorija. Rašytojas tvirtina: „Rašančiam žmogui niekada nebūna nuobodu.“

 

 

Gyventi ilgai, bet nepasenti

 

Nė vienas nesame angelas, kiekvienas su savo silpnybėmis ir trūkumais, bet kai gali pasijuokti iš savęs, tada pasijauti stiprus. Juokas šiek tiek prašviesina pasaulį. Humoras – nuostabioji Dievo dovana. Man gaila tų žmonių, kurie nesupranta juoko ir įsižeidžia.

Visi viliamės gyventi ilgai ir nenorime pasenti. Gyvenimą prailgina reguliarus seksas ir juokas. Net rimti medikai tvirtina, kad optimistai serga rečiau, o jeigu ligoninėje budi linksmos medicinos seserys, tada ir beviltiški pacientai nenori palikti šio nuodėmingo pasaulio. Vaikų ligoninėse puikiai darbuojasi gydytojai klounai.

Senovėje karaliai laikė juokdarius, kurie valdovams padėjo daugiau nei patarėjų būrys, nes juokaujant gimdavo tiesa. Gal toks etatas praverstų ir mūsų laikų prezidentams? Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga paatviravo: „Kartą sumaniau pajuokauti, bet tai buvo priimta labai rimtai.“

Visą gyvenimą žvelgiu į įvykius ir reiškinius iš komiškosios pusės, tad daugelis mane vadina lengvabūdžiu. Senolių išmintis moko: žvelgiant atgalios sunku eiti pirmyn. Jau didžiulė metų našta slegia mano pečius, tad tik prisiminimuose galiu sutikti draugus, kurie jau aname pasaulyje. Mano atmintis ryškiausiai išsaugojo tuos nuotaikingus nutikimus. Gal jie ir skaitytojams pagerins nuotaiką.

 

Balzamas su kefyru

 

Honorarų mokėjimo dieną užsukdavome į artimiausią kavinukę „Bāka“. Kartą nutiko taip, kad balzamas buvo vienintelis gėrimas. Ir kavos aparatas buvo sugedęs. Paprašėme užsigerti bent mineraliniu vandeniu arba limonadu.

– Yra tik kefyro, – keistai šypsodamasi tarė barmenė.

Nusprendėme rizikuoti, nes grynas balzamas degina vidurius.

Įėjo dar du vyrai. Pamatę, kad juodąjį Rygos balzamą mes užsigeriame kefyru, jie akimirką pamurksoję paprašė:

– Mums irgi to paties.

Po dviejų savaičių vėl užėjome į „Bāką“. Kavinė buvo pilna lankytojų, visi gėrė balzamą su kefyru, nors lentynose puikavosi degtinės ir konjako buteliai, veikė kavos aparatas.

 

Du su arkliška pavarde

 

1957-aisiais dalyvavau jaunųjų autorių seminare Rašytojų sąjungos namuose Krišjanio Barono gatvės dvyliktajame name. Susipažinau su pradedančiaisiais poetais, kurie vėliau išgarsėjo: su Arija Elksne ir dviem Imantais – Zieduoniu ir savo pavardės broliu iš Sėlijos. Imantas Auzinis tuomet studijavo filologiją. Sprendėme, kuriam iš mudviejų pasirinkti slapyvardį, kad nepainiotų.

– Aš jau turėjau, – prisipažino Imantas.

– Kodėl neišlaikei?

– Ką tik sužinojau, kad toks poetas jau yra.

Pasirodo, Imantas Auzinis norėjo būti Zieduoniu. Gerai, kad dar nepaskelbė nė vieno eilėraščio tokiu slapyvardžiu.

Kartą žurnalo „Vaikystė“ redaktorius Vladislavas Kaupužas man siūlė pasivadinti Žirgeliu, nes yra toks Čechovo apsakymas „Arkliška pavardė“. Toks slapyvardis man nepatiko, kur kas geriau būti Kumeliuku*.

Daugelis literatūros gerbėjų manė, kad mes esame broliai. Piešėme šeimos medį, bet nesuradome nė vienos bendros šakos. Rašytojų aplinkoje Imantą vadino rimtu poetu, mane – nerimtu, nes kūrybos pradžioje rašiau humoristinius eilėraštukus. Kartais Imanto eilėraščius priskirdavo man, o mano „Suomišką pirtį“ viena žurnalistė priskyrė jam.

Patį smagiausią nuotykį patyriau, kai vietoj Imanto nuvažiavau į vieną Uogrės rajono mokyklą.

Paskambino latvių literatūros mokytoja, ji nesikreipė vardu, bet garbingai vadino poetu. Mat jos auklėtiniai pamilo mano eilėraščius, juos išmoko atmintinai, parengė pastatymą ir norintys susitikti su autoriumi. Atvažiuosiantys automobiliu į Rygą, atsivešiantys ir parvešiantys kaip poną.

Pasijutau pagerbtas ir sutikau. Sutartą valandą prie mano namo Kūdros gatvėje sustojo volga. Į mokyklą atvykau pirma laiko ir mane vaišino skanėstais.

Salė buvo pilna moksleivių – nuo pirmos iki aštuntos klasės. Mane pasodino priešaky prie stalo, ant jo deganti žvakė kūrė iškilmingą atmosferą. Pirmiausia išklausiau auklėtinių pasirodymą. Įdomūs eilėraščiai, tiktai niekaip neprisiminiau, kada juos būčiau parašęs. Literatūros mokytoja pranešė:

– Šiandien pas mus mielas svečias – poetas Imantas Auzinis.

– Aš esu Arnoldas, – sušnabždėjau.

Mokytoja nesutriko ir greitai susigaudė.

– Gaila, Imantas dėl sveikatos negalėjo atvykti, brolis Arnoldas papasakos apie jo gyvenimą ir kūrybą.

Nebeturėjau išeities. Papasakojau tai, ką žinojau, ir tai, ką iškart sugalvojau. Nuoširdūs plojimai patvirtino, kad margajai publikai patikau.

Sugrįžęs į Rygą, paskambinau Imantui ir atsiprašiau, kad sukūriau jam naują biografiją.

 

Raštelis iš salės

 

Mūsų laikraštėlis pasirodydavo kas savaitę. Kai redakcijoje neturėdavau ką veikti, lankydavau įvairius renginius.

Išėjus romanui „Jaunuolio memuarai“, Filologijos fakultete į susitikimą su skaitytojais buvo pakviestas Zigmundas Skujinis. Ką tik buvau perskaitęs romaną, todėl pamaniau, kad turiu teisę dalyvauti aptarime. Būsimieji mokytojai, literatūros mokslininkai ir kritikai naiviai klausinėjo rašytoją.

– Kokia „Jaunuolio memuarų“ idėja?

– Koks jūsų kūrybinis statusas?

Autorius atsakė į visus raštelius, išskyrus vieną:

– Jis parašytas labai smulkiomis raidėmis. Gaila, nepasiėmiau akinių.

Skujinis kreipiasi į lektorę Skaidrytę Bikovą:

– Prašau, perskaitykite jūs!

Ji žvilgtelėjo į popierėlį ir sumikčiojo:

– Oi, tenai nieko neparašyta!

Rašytojas šyptelėjo ir tarė:

– Aš jums vis dėlto atskleisiu, kas čia parašyta: „Skujinis yra kvailys.“

Auditorija nuščiuvo. Prozininkas pažvelgė į šalia esančius ir tarė:

– Ką aš galiu pasakyti? Tik tai, kad rašytojai būna labai gudrūs.

 

Kaip iškėlė į direktorius

 

Literatūros ir meno darbuotojus pakvietė į susitikimą su aukštais kompartijos vyrais. Baltijos karinės apygardos vadas maršalas Ivanas Bagramianas, išvydęs Valdį Rūją, puolė prie jo, apkabino ir rusiškai sušuko:

– Volodia, tu išgelbėjai man gyvybę!

Matyt, senoliui sušlubavo atmintis ir Valdį supainiojo su kitu asmeniu, nes poetas karo metais buvo paauglys ir ginklo nelaikė rankose.

Tostas po tosto, visi taureles lenkė iki dugno: „Už partijos ir tautos vienybę!“, „Už tautų draugystę!“, „Už sielos inžinierius!“

Kitą rytą poetą pažadino skambutis iš partijos Centro komiteto Kultūros skyriaus. Valdis išsigando – vakar pagėrė konjako ir, matyt, prisikalbėjo, dabar gresia bausmė.

– Kodėl jūs, draugas Rūja, slepiate, kad turite tokių įtakingų draugų? – tarė pareigūnas. – Mes norime jus paskirti Dramos teatro direktoriumi.

Valdis nuo tokio netikėto pasiūlymo neteko amo. Direktorius! Teatro, kuriame 1918 m. lapkričio 18 d. buvo paskelbta nepriklausoma Latvijos valstybė. Teatro, kurio direktoriumi buvo pats Rainis. Dar galėjo atsisakyti, dar nevėlu, bet pasiūlymas viliojo. Tokia proga pasitaiko tik kartą per gyvenimą. Jis nusprendė rizikuoti. Teatro dulkių Valdis jau buvo prisiuostęs Dailės teatre, kur vadovaujamas didžiojo meistro Eduardo Smilgio baigė teatro studiją kartu su Vija Artmane, Eduardu Pavulu, Hariju Liepiniu ir kitomis garsenybėmis.

Po kelių savaičių Dramos teatre kilo gaisras. Naująjį direktorių iškvietė į Kultūros ministeriją pasiaiškinti. Ministras Vladimiras Kapužas kaltino:

– Ką jūs darote? Mes jums patikėjome teatrą, o jūs deginate jį.

Dar viena nauja profesija – padegėjas.

Gaisrą užgesino, bet nesuvaldė triukšmo, kurį sukėlė Maskvos korespondento rašinys. Juodu ant balto sąjunginėje spaudoje pasirodė publikacija, kad Dramos teatras atsisakąs dotacijų ir kviečiąs kitus pasekti šiuo teigiamu pavyzdžiu.

Na, įrodyk, kad nesi kupranugaris!

Po vadovavimo Dramos teatrui Valdį paaukštino – paskyrė Operos ir baleto teatro direktoriumi. Tada jis pastebėjo pirmus žilus plaukus.

 

Autorių pažįsta iš kvapo

 

Dažnai dalyvaudavau įvairiuose konkursuose ir pelnydavau apdovanojimus už savo eilėraščius, romanus ir apybraižas. Ne kartą pačiam teko būti vertinimo komisijos nariu ir vertinti kolegų darbus.

Leidyklos „Liesma“ Jaunimo literatūros redakcijos vedėjas Artūras Lielajis sakė, kad jis pažįstąs autorius ne tik iš stiliaus, bet ir iš rankraščių kvapo. Anatolio Imermanio siuntiniai kvepėdavo cigarais, o Arvydo Grigulio – konjaku. Sunkiau buvę su dailiąja lytimi, bet tas damas, kurios sukiojosi literatų bendrijoje, jis apuostydavęs ir galėjęs pasakyti, kokiais kvepalais jos kvėpinasi.

Diletantų rašinius atskirti lengva. Jie nebijo sunkių temų, mielai dalyvauja patriotinės poezijos konkursuose. Užtat dėl jų kūrinių meninio lygio kildavo aštrių ginčų, nes tiek autoriai, tiek vertintojai turėjo skirtingas gyvenimo ir literatūrines patirtis. Todėl rašytojai pasidomėdavo, kas yra vertinimo komisijoje, – ne todėl, kad užtartų ar papirktų, bet kad suvoktų, ko galima tikėtis. Mat tradiciškai rašančių nesupras modernistai ir priešingai.

Nutikdavo ir netikėtumų. Apsakymų konkurso komisija nepalankiai įvertino Reginos Ezeros apsakymą. Negalėjo būti, kad iškili prozininkė būtų parašiusi prasčiau už pradedančiuosius. Ko gero, kai kurių vertintojų mintys plaukiojo padebesiais.

Aš dažniausiai bendradarbiavau su žurnalu „Dadzis“, kuris reguliariai rengė konkursus. Vertinimo komisijos pirmininkas redaktorius Igoris Palkovas rašė mažai, bet puikiai pažino medžiagą. Perskaitęs eilinį rašinį, jis iškart nedvejodamas pareikšdavo:

– Tai Andris Kolbergas. Šimtas procentų!

Paskyrėme premiją. Atplėšėme voką ir paaiškėjo autorius – žurnalistas Juris Ruobežniekas.

Protingiau ne spėlioti apie autorių, bet objektyviai įvertinti rašinį, nors visad būna subjektyvių momentų. Grafomanų rašiniai dažniau nei profesionalių rašytojų pakeldavo nuotaiką. Vertinimo komisijos nariai kvatojosi skaitydami pjesę, kurioje veikė tik žmogaus vidaus organai.

– Tai įžymios visuomenės asmenybės, – pasipiktino Skribentas, nes jo drama nepelnė apdovanojimo. – Ar tiesiosios žarnos jūs neatpažįstate kaip Arvydo Pelšės?

 

Pilvo filosofija

 

Mano draugas Janis vedė iš meilės. Gita buvo jauna ir graži, bet jai stigo gyvenimiškos patirties ir šeimininkavimo įgūdžių.

Medaus mėnesį, kol jauno vyro ausyse skambėjo vestuvininkų šauktas „Kartu!“, jam bet kuris valgis atrodė saldus ir gardus. Bet medaus mėnuo yra pats trumpiausias metų mėnuo – net vasaris būna ilgesnis. Janio veidas paniuro, pilvas gurksėjo kas kartą ant stalo išvydus tik duoną, sviestą, sūrį ir žuvų konservus.

– Ar tu nori, kad aš susirgčiau gastritu? – jis priekaištavo žmonai. – Ar nieko šilto niekada nebus ant mūsų stalo?

Gita padėjo į šalį Garcíos Márquezo romaną „Šimtas metų vienatvės“ ir prisiglaudė prie brangaus žmogaus, kuriam neseniai prisiekė amžiną meilę.

– Aš pati esu šilta. Ar tu nejauti, pupuliuk?

Lova yra lova, stalas yra stalas. Priekabių daugėjo ir vieną dieną Janis priėmė skubų sprendimą – paliko Gitą, tikėdamasis surasti švelnią būtybę, kuri domėtųsi virimu ir kepimu.

Gyvenime pagrindinį vaidmenį dažnai vaidina netikėtumai. Darbo draugė Sandra pastebėjo liūdnas išsiskyrėlio akis.

– Kas nutiko? Ar kokia nelaimė? – ji kreipėsi nuoširdžiai. Pastebėjusi, kad Janio piršto nebepuošia auksinis žiedas, Sandra suprato ir bandė paguosti. – Tai ne tragedija. Pasaulis pilnas vienišų moterų.

– Tau lengva kalbėti, kai namuose laukia mylintis vyras.

– Esu laisva kaip žuvis vandeny, kaip paukštė padangėj.

Po darbo Janis palydėjo Sandrą, ir ji pakvietė palydovą į svečius.

– Pasėdėk, paskaitinėk kokią knygą, aš tuojau ką nors valgomo pagaminsiu, – tarė namų šeimininkė ir užsirišo gėlėtą prijuostę.

Jis priėjo prie knygų lentynos. García Márquezas. „Šimtas metų vienatvės“. Janį nukrėtė šaltis. Tik ne šitą! Ši knyga pernelyg raiškiai priminė sudžiūvusį sūrį ir pigius konservus. O iš virtuvės sklido ritmiškas beldimas. Ruošiamas kepti karbonadas…

Ką tik išsiskyręs su Gita, Janis vedė Sandrą. Dabar namuose visada būdavo šilto valgio. Per medaus mėnesį Janis priaugo penkis kilogramus. Nė vienų kelnių nebegalėjo užsisegti. Rytais baimingai pažvelgdavo į veidrodį. Kaip aš atrodau! Veidas kaip mopso. Dvidešimt treji metai, nukaręs pagurklis…

Beveik visus pinigus jis išleisdavo maistui. Kiek ilgai galėjo tęstis toks išlaidavimas ir išgertuvės? Prikimštas pilvas spaudė širdį, ir jis paliko naująją žmonelę. Oficialiai neišsiskyrė, tik pradėjo valgyti restorane. Tenai jis susipažino su kita švelnia būtybe, kuri reguliariai lankė restoraną. Kai susidraugavo, Janis kategoriškai pareiškė:

– Dabar mes pietausime namuose. Bus pigiau, galėsime pasigaminti tai, ką patys labiausiai mėgstame.

– Aš bijau, kad nesugebėsiu tau įtikti, – droviai užsiminė naujoji draugė.

– Žinoma, nesugebėsi, – Janis buvo atviras, prisiminęs patirtį su dviem buvusiom žmonom. – Valgį ruošiu aš. Būk rami, kas nors bent kartą pasiseks.

– Taip, mylimasis, ne valgis svarbiausia.

– Taip nesakyk! Joks dampis nekulia be kuro.

 

Baltoji ragana

 

Poetai geba numatyti ateitį. Būtent tą dieną, kai Italijoje nuskendo Ita Kozakeviča, Dagnija Dreika tarsi nujausdama sukūrė liūdną eilėraštį, prasidedantį eilute „Po kapų, po meilės kvepia kalijos“.

Po draugės Itos mirties poetė ilgai negalėjo ramiai miegoti – tarsi kažkas vaikšto po kambarį, girgžda grindys, šiugžda knygos lapai. Sulūžo kėdė, jos nebebuvo galima pataisyti. Savaime sulūžo pieštukų drožtukas, kuris labai patiko Itai. Jau buvo praėję daugiau nei mėnuo nuo jos laidotuvių, ir pas Dagniją atvažiavo pažįstama iš Archangelsko. Naktį abi išgirdo triukšmą ir nuskubėjo į virtuvę, pamanė, kad šaldytuve iššovė šampano butelis. Viešnia suraukė kaktą ir ištarė:

– Smirda dujomis…

Neužsuktas dujų degiklis. Poetė puikiai prisiminė, kad vakare užsuko degiklį.

Ji nuėjo pas senąjį kunigą, kuris kalbėjo per Itos laidotuves. Kunigas nuramino Dagniją ir pasakė, kad bus dar vienos pamaldos.

Ir anksčiau Nuometnių gatvės 45-ajame name veikė poltergeistas, daiktai patys persikeldavo iš vienos vietos į kitą. Dažniausiai skeldėjo stiklai, tai visad būdavo nelaimės pranašas. Vieną dieną nuo sienos nukrito gyvenimo draugo režisieriaus Janio Cekulo mamos jaunystės dienų portretas ir sudužo stiklas. Gavo žinią: mirė jo teta. Prieš Dagnijos tėvo mirtį suskilo stiklas šaldytuve. Apie senelės išėjimą amžinybėn pranešė iš bufeto iškritusios taurės, paskutinėmis mamos valandomis nuo lentynos nukrito knygos.

Dagnijai Dreikai drauge su poetu Leonu Briedžiu reikėjo skristi į Švediją. Skrydžio išvakarėse suskilo storo stiklo indas. Poetė baiminosi, kad vėl kažkas bloga nutiks. Susijaudinusi paskambino Janiui į Stokholmą. Amerikoje mirė jo tėvo sesuo. Posakis, kad stiklai neša laimę, yra tiesiog klaidingas.

Dagnijai apie artėjančią nelaimę primindavo ir kiti ženklai. Ji buvo išvykusi į Armėniją ir jai baisiai skaudėjo galvą. Parskridus į Rygą, skausmas akimirksniu atlėgo, o Armėniją nusiaubė žemės drebėjimas.

– Dagnija yra ragana. Ji moka burti. Senovėje tokias degindavo ant laužo, – sakė Janis.

– Ką ji tau išbūrė?

– Kartą keikiausi. Dagnija pasakė: „Kad tau liežuvis ištintų!“ Taip ir nutiko.

 

Iš: Arnolds Auziņš. Jautras nebūšanas. Rīga: Dienas Grāmata, 2024

Vertė Arvydas Valionis