Senienos ir naujienos (9)
Jean-Baptiste Cabaud, Fred Bernard. Mažylis su kamuoliu. Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas.
V.: Slinktys, 2024. 26 p.
Nors rašoma apie Pirmąjį pasaulinį karą, skaitinys netikėtai aktualus dėl šiandien vykstančių karų. Piešiniai iš tų, kurie ne mažiau svarbūs už knygos tekstą, – visa sukurta tik iš juodos, baltos ir raudonos. Vaškinės kreidelės faktūra ir grafitas čia labai tinka. Grėsli situacija – į dviejų kariuomenių susirėmimo lauką nuo kalvos atrieda raudonas vaiko kamuolys. Visos raidės o – raudonos.
Kęstutis Kėvalas, Vytautas Raškauskas. Žmogaus širdis sutverta dangui: pokalbiai apie laiką ir viltį.
V.: Tyto alba, 2024. 279 p.
Nebuvo lengva imti į rankas knygą žmogaus, kuris viešai skelbia, kad LGBT yra grėsmė nacionaliniam saugumui, o LGBT šeimoms turėtų būti brėžiama raudona linija. Kas besislėptų po fraze „gender ideologija“, trampistinė ideologija bent jau kol kas daug galingesnė. Meldžiausi, kad atbaidyčiau išankstines nuostatas, – skaityti stengiausi geranoriškai. Visai jautriai papasakota apie dvasios tėvo mirties patirtį, mokymąsi groti akordeonu, nors ir susidaro įspūdis, kad talentas pasakotojui atrodo vertingas tik pragmatiškai jį išnaudojant. Kunigo-verslininko tipas gali egzistuoti, tik bėda, jeigu jis aklas Visvaldo Matijošaičio verslininkavimo stiliui. Juokinga, kai dvasininkai dėsto, kaip reikėtų gyventi šeimoje, būti atviriems gyvybei, ir net nebando suvokti, kad moterys nėra gimdymo mašinos, – tai atrodo kaip neempatija. Pabėgėliai paminėti probėgšmiais, nutylint, kaip valstybės politiką derinti su popiežiaus enciklikomis. Vokietijoje hierarchai (pvz., kardinolai Reinhardas Marxas ar Gerhardas Mülleris) bent jau diskutuoja su popiežiaus mokymu ar vyriausybės nutarimais.
Net jei nesišaipysime iš laisvosios rinkos fakto, kad tai knyga-prekė, ji nevengia „prekiškumo“ statuso – pasakoja normaliems žmonėms (statistiniams, tvarkingiems Bažnyčios nariams) gerai žinomas banalybes apie normalų žmogų. Bet kokiems kitiems pasakojimams – apie pažeidžiamą, susvetimėjusį, už pasakotoją mažumėlę kitokesnį tipą – tokia knyga neįgali. Inertiškai paburbėta ant „dabartinių Vakarų visuomenių“, bet (turbūt nuovokiai) patylėta apie dabartines Rytų visuomenes. Skaitant susidaro ne visai malonus įspūdis, kad pasauliečiai dievoieškoje laikomi kvailesniais, jiems negudriai cituojant gerai žinomas Šv. Rašto vietas ir pasiramstant tautologijomis: pasakotojui jie svarbūs, bet turbūt tik kaip techninis, aptarnaujantis personalas. Visgi liko viena mintis – jeigu autorius (nesvarbu, vyskupas ar nuomonės formuotojas) negeba pats parašyti knygos, nėra jokios prasmės ją rašyti su kieno nors kito pagalba. Anksčiau pakakdavo vizitinės kortelės ar tinklaraščio, dabar, deja, neekologiška mada turėti knygą. Kapitalo ji laikinai gal ir duos, bet po kelių dešimtmečių gali smogti atgaline jėga. Ne autoriui, Bažnyčiai.
Ingrida Gudauskienė. Galia ir teisingumas: Biblijos pranašai šiandienai. V.: Tyto alba, 2024. 374 p.
Politiškai aktuali tema – ir Donaldas Trumpas, ir Petras Gražulis veikiausiai yra nesąmoningai įsijautę į pranašų vaidmenis. Profetizmas praktikoje reiškiasi, deja, per pačius pavojingiausius politikus, mėgstančius kalbėti Dievo vardu. Tik ar jie nėra netikri pranašai? Įdomiausias knygoje buvo skyrius apie Michėją: jaudino taikos pažadas, nes jis aktualus ir šiandien. „Jis išspręs ginčus tarp daugelio tautų, / išspręs bylas galingų, nors ir tolimų, tautų. / Jos perkels savo kalavijus į arklus, / o ietis – į geneklius medžiams genėti. / Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, / nebebus mokomasi kariauti. / Tuomet visi sėdės / po savo vynmedžiais, / po savo figmedžiais, / ir nebus kam jų gąsdinti“ (Mch 4, 3–4, p. 74). Lentelėje autorė paaiškina Michėjo skirtumus nuo netikrų pranašų. Jo balse – atvirumas kitoms tautoms, o netikrieji jų neprisileidžia (tinka ir kai kurių partijų programoms): „Nors visos tautos ir žengia, / kiekviena žengia dėl savo dievų, / o mes žengiame dėl Viešpaties, mūsų Dievo, / per amžių amžius“ (Mch 4, 5, p. 75). Savanaudiškumas nėra dievop vedanti būklė; išsigelbėjimą garantuos ne elitas, o likutis, kuriam svarbi galia dėl kito. Ir, žinoma, jaudina nazyrų paaukojimas: tėvai tą nuspręsdavo už vaiką (p. 40).
Agnė Žagrakalytė. Liekamieji reiškiniai. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 88 p.
Agnės Žagrakalytės kalba gan tysliaviška – kartais ji pati kuria arba iš archyvų ištraukia nebevartojamus žodžius: klyksninis, piktikokas, inpiso ir pan. Knygoje išmoningai fechtuojamasi su tikrais ir išgalvotais literatūros burbulo personažais. Daug gamtos – augalų, paukščių: taikymasis su amžėjimu, gyvenimo kaip šventės manifestas. Dantinga ironija, meilės ir neapykantos kontaminacija: „jai kirtį staigų kakton segu nelyg bučinį“ (p. 12).
Tomas Petrulis. Daikto kūnas. Poetinė proza. V.: Baziliskas, 2024. 79 p.
Geras rašytojas – tik su pakankamai dideliu ego ir pakankamai neempatiškas; antraip nieko nebus. Jam tas pats, kaip dėl jo raštų jaučiasi kiti. Konceptualu nuo pat viršelio ir dedikacijų (ne žmogui – p. 5, ne žmonėms – p. 49). Daug religinių aliuzijų, frazių imitacijų: „Ir taip juos sugundė paragauti kažin kokių vaisių, kurių buvo atsivežęs“ (p. 35). Šv. Rašto intonacijų imitavimas, parodant, kad ir trivialus turinys gali būti ištariamas iškilmingai, turi savo specifinį poveikį.
