Rutinos dievas

 

Apsakymo ištrauka

Everything in its right place.

 „Radiohead“

 

Ada labiau negu vyro laukė įsūnio. Reguliariai susirašinėjo laiškais, kuriuos jis siųsdavo su dalimi savo uždarbio. Nuo pat pradžių jis pasirašinėdavo Rutinos dievu. Pasakodavo, už ką yra atsakingas „Akropolyje“ – nuo milžiniškoje prekybos salėje keičiamų elektros lempučių iki darbuotojų grafikų sudarinėjimo. Vėliau jo laiškai įgijo keisto detalumo. Rojus iki smulkmenų aprašinėdavo savo darbą, tarsi nuo jo priklausytų pasaulio tvarka. Užtektų atsikelti vos minute vėliau, ir visa sugriūtų. „Akropolis“ laiku neatvertų daugybės savo automatiškai slankiojančių, nuo judesio atsiveriančių durų, todėl žmonės liktų be gyvybiškai svarbių prekių. Jei Rojus per vėlai įjungtų vėdinimo aparatus arba leistų jų angoms užsikimšti, oras patalpose ilgainiui pasidarytų pavojingas – tarsi „Akropolis“ išties būtų anaiptol ne didžiausia visoje šalyje parduotuvė, bet ant aukštos kalvos iškilusi gynybinė miesto dalis.

Laikui bėgant jo laiškai darėsi nepakeliamai ilgi net Adai, kurios sveikata kasdien silpo. Štai Rojus ir vėl rašo, kaip išgelbėjo žmoniją. Pasakoja, kad laiku neatkeliavo stogui tvirtinti reikalingos medžiagos, todėl jis pats važiavo jų paimti. Jei iki vakaro nebūtų grįžęs, nežinia, ar būtų pavykę išvengti nelaimės, – anot jo, stogas bet kada galėjo įgriūti ir žūti tūkstančiai „Akropolyje“ besilankančių žmonių. Kitame laiške Rojus pasakoja, kaip per vaizdo kameras stebi nusikaltėlius. Kai kurie moka taip užsimaskuoti, kad lengvai išeitų nesučiupti net pavogę stambiagabaričių prekių – šildytuvų, muzikinių centrų, net skalbimo mašinų. Tai jis, Rutinos dievas, akylai visus stebi ir mato, kad vagys ne šiaip sukiojasi vienoje iš elektronikos parduotuvių, bet rezga suktą planą. Kol vienas apsimeta besidomintis naujausiais technikos įrenginiais ir ko nors klausinėja pardavėjo, kitas bando prasmukti su vogtų prekių pilnu krovininiu vežimėliu. Rojus iškviečia apsauginius, kuriuos vadina savo apaštalais, o tada smulkiai aprašo kelione į nuovadą pasibaigusią sceną.

Pamažu Ada nustojo stebėtis savo berniuku – laiškuose niekada nesidominčiu, kaip gyvena ji, – ir pati apie save nedaugžodžiavo. Taip ir neišdrįso parašyti, kad viską sutvarkė: pasirūpino, kad po jos mirties Elžbietai būtų saugoma vieta internate šalia mokyklos, o namas su vešliu obelų sodu atitektų jam. Nutylėjo ir apie tai, kad Benediktas jas paliko, nors likę daiktai nuolat apie jį primena. Ada Rojui neužsiminė, kaip kiekvieną vakarą žiūri žinias, tikėdamasi bent kartą išvysti reportažą apie „Akropolį“ – įstabų miestą mieste, apie kurį jis prirašė tiek, kad viską sudėjus krūvon būtų galima knygą išleisti, ir nutylėjo, kad ilgainiui jo nupirktas televizorius ėmė ir sugedo. Mirgėdamas tiesiog išsijungė ir daugiau niekada nebeįsijungė. Laiškuose ji klausinėdavo mamoms įprastų dalykų: kada Rojus keliasi, o kada eina miegoti, ką valgo, ką sapnuoja ir ar turi laiko savo pomėgiams – raidėms, skaičiams, iš jų susidedančioms istorijoms. Tačiau Rojui dabar svarbiausia buvo jo paties istorija, kurią kantriai kūrė kasdien aprašinėdamas.

Jis liovėsi skaityti knygas. Dabar nebent perversdavo kas savaitę atnaujinamus prekių katalogus, iš kurių į jį žvelgdavo įvairias akcijas ir nuolaidas pristatinėjantys žmonės. Spalvoti katalogų lapai Rojui kvepėdavo anaiptol ne rašalu, bet švara, o šaldytą vištieną, konservuotus agurkus, skalbinių minkštiklius ir kuprines artėjantiems mokslo metams reklamuojantys fotomodeliai atrodė kaip tikros, darna spindinčios šeimos. Rojus ne kartą girdėjo, kad nėra namų be dūmų, ir šiam posakiui mintyse tyliai pritarė – iki šiol gerai prisiminė dūminės krosnies kvapą, kai pravėręs jos dureles vidun įmesdavo malkų. Tačiau dažnai pagalvodavo, kad pats nei tokių namų, nei akcines prekes per išpardavimus šluojančios šeimos nesukurs. Tikėjo, kad pagaliau suvokė savo tikrąją misiją ir rado vietą pasaulyje. Jo pomėgiai vienu metu ir susitraukė, ir išsiplėtė, nes įgijo prasmės. Po sunkiausių pamainų, laisvadieniais, Rojus įprato save apdovanoti pirkiniais. Dažniausiai sukdavo į plūduriuojančių brangakmenių salas primenančius juvelyrikos dirbinių salonus, kurių „Akropolyje“ buvo bent keletas. Ryškioje prekystalių šviesoje žaižaruodavo nušlifuoti ir į sidabro apkaustus įsodinti brangieji ir pusbrangiai akmenys. Žiedai, apyrankės ir pakabučiai dar iš tolo pasitikdavo lyg pelnyti pasaulio krašto trofėjai, ir Rojus pasijusdavo tarsi trečiąją dieną iš numirusiųjų prisikėlęs Kristus. Išsirinkęs žiedą, jis traukdavo į milžinišką „Akropolio“ aikštelę, kur visada toje pačioje vietoje stovėjo jo automobilis, ir įsitaisydavo ant galinės sėdynės. Tokiomis akimirkomis Rojus pasijusdavo šuniškai nuvargęs ir vienišas, bet laimingas. Pagaliau galėdavo ramiai prisidegti cigaretę ir lėtai išpakuoti dar vieną sunkiai įgytą žiedą ir užsimauti ant piršto šalia kitų. Kelias akimirkas tiesiog sėdėdavo ir rūkydavo, žvelgdamas tai į savo žieduotus pirštus, tai į plastikiniais pirkinių krepšeliais ir kartono dėžėmis apsikrovusius praeivius. Kaskart tardavosi, kad tai didinga diena, kai jį pasveikino Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Jie Rojui dovanojo aukso – kaip užgimusiam karaliui, smilkalų – kaip Dievui ir miros – kaip paprastam mirtingajam. Ant užpakalinio vaizdo veidrodėlio besiblaškantis sintetinių tropikų aromato kvėpiklis ventiliatoriaus vėjyje virsdavo dieviškais smilkalais, pusbrangiai žiedai tapdavo karališko aukso atmaina, o jo traukiama cigaretė – mirtingųjų mira. Rojus nužiūrinėdavo žmones manydamas, kad jie nė neįtaria: niekuo neišsiskiriančiame automobilyje sėdi už didžiąją rutinos tvarką atsakingas Dievas. Tai jam visi turėtų būti dėkingi, tai jam turėtų melstis. Jei ne Rojus, nė vienas iš jų neturėtų to, kas svarbiausia: nei maisto produktų prikimšto šaldytuvo, nei elektros lempučių. Net higienos priemonių, gyvybiškai svarbių vaistų ir įvairių jų preparatų. Galų gale, žmonės apskritai turbūt pradėtų vaikščioti nuogi, o civilizacija ilgainiui jei ir nežlugtų, tai grįžtų į tamsius laikus be elektros, reklamų, pramogų visai šeimai ar greitojo maisto restoranų. Ir visai nesvarbu, kad „Akropolis“ tebuvo didelis prekybos centras, o jis – tebūnie ir gerai apmokamas, ir vertinamas, bet vis tiek eilinis darbų vadovas.

Laikui bėgant Rojus nustojo nešiotis sunkią kaip prekybos centro konstrukcijos kaltę. Pamiršo, kaip pavydėdavo iš čiaupo plona srovele ant Elžbietos rankų tekančiam vandeniui ir muilui, su kuriuo mielai būtų apsikeitęs vietomis: žinojo, kad net išnykęs iš tiesų niekur nedingtų, o susigertų į jos plaštakų minkštumą. Rojus pamiršo, kaip kartu su Ada rinkdavo obuolius ir kraudavo juos į dėžes, o tada veždavo į turgų, bet visam laikui įsiminė savo mėgstamiausių – alyvinių skonį. Tokių parduotuvėje ieškodavo vidurvasarį, kai vaisių ir daržovių skyrius pakvipdavo kažkuo tokiu artimu, brangiu, savu. Tačiau nė vienos veislės obuoliai neprilygdavo vaikystėje jo ragautiems, liepos saulėkaitoje apžiūrinėtiems, kone perregimiems alyviniams, kurių susisluoksniavęs cukrus šviesdavo net per blyškią odą. Nepaisant visko, Rojus mintimis iki šiol grįždavo į tėvo laidotuves. Prisiminė dar šiltą, geležinį ką tik papjautos kiaulės kraujo skonį ir kartų, regis, tamsiai žalią džiovintų rūtų ant vežimo su karstu kvapą. Tačiau ryškiau už visa blyksteldavo batsiuvio tauškalų nuotrupos – jos atskriedavo iš atminties lyg aštrios skeveldros. 44 dydžio tėvo nuotakos pėda niekaip neatitiko iškleiptų Ados sodo šlepečių, ant kurių padų buvo įspausti nusitrynę skaičiai 38. Rojus prisiminė, kaip negrabiai paskubomis pirmąkart prisikimšo pypkę ir tamsoje prie namų patraukė tėvo tabako. Mama tąkart išbėgo paskui jį, o Rojus apsimetė, kad jos nemato. Taip, jis prisiminė ir tą žodį. Naš-lai-tis barškėdavo kaip paskutinis degtukas dėžutėje, tačiau netrukus pridegdavo cigaretę ir šnypštelėjęs užgesdavo.

Vis labiau sirgdama ir nepajėgdama pasirūpinti nei namais, nei dukra, Ada nusprendė ją pirma laiko apgyvendinti internate. Gavo pažymą su nurodyta diagnoze ir ligos eiga, gydymo rekomendacijomis, bet jų nusprendė nesilaikyti. Dukrai nieko nepasakojo, nors ji ir taip viską žinojo. Elžbieta mamos sprendimui iškart pritarė – negalėdama jai niekaip padėti, stengėsi vis kur nors ištrūkti. Įgimtas Elžbietos polinkis į tylą kėtojosi tarsi bendrabučio sienomis lipantys vijokliai, o mintis apie vienvietį kambarį vasaromis ištuštėjančiame pastate ramino. Taip, ji čia galės vieną po kitos skaityti knygas iš mokyklos bibliotekos. Ruoštis egzaminams, išlaikyti juos aukščiausiais balais, o tada išvažiuoti studijuoti kur nors toli toli. Tačiau kurdama vien baltus tarsi porcelianiniai puodeliai planus Elžbieta pamiršo, kad jie dažniausiai užpildomi juoda kava.

Tamsa ją pasiglemžė ne iškart. Iš pradžių ji buvo įsitikinusi, kad yra pernelyg drovi, nors vaikinus būtent tuo ir traukė, įskaitant dailųjį apgamą. Vėliau patikėjo, kad tikrasis jos talentas nesusijęs nei su studijomis, nei su miesto keitimu. Elžbieta vieną po kito įsimylėdavo vaikinus iš prastų šeimų. Tokius, kurie paskutinių klasių nė nesulaukdavo, o jei ir sulaukdavo, pamokas iškeisdavo į dar priešpiet prasidedantį lėbavimą už Dramblinės – taip jie praminė didįjį vasaros teatrą, kurio dalis buvo uždaryta rekonstruoti. Vaikigaliai pastatą taip vadino dėl gremėzdiško jo kūno, nors pirmieji teatro statybininkai tikino, kad Dramblinė savo vardą įgijo dar prieš pienburniams pradedant ją niokoti, kai liejant pamatus buvo aptikta žemėn įspausta kaulinė dramblio statulėlė. Elžbieta po pamokų įprato čia lankytis. Tiems pienburniams ji nešdavo savo pietus, bendrabutyje gyvenantiems mokiniams skirtus pusryčius arba vakarykštę vakarienę. Turbūt ji, kaip ir Ada, manė, kad meilė kvepia ne gėlėmis, bet dešrelėmis ir keptomis bulvėmis. Kai jos atnešto maisto gabalai virškindavosi amžinai peralkusių bernų skrandžiuose, Elžbieta nesusimąstydavo, kad ir jos serganti mama čia pasirodydavo su pietumis indeliuose, tik ne jiems, o Rojui. Niekaip nebūtų nutuokusi, nei kad yra tokia į mamą panaši, nei kad istorija gali šitaip kraupiai kartotis, tarsi visa būtų tas pats, tik skirtingų žmonių nuolat renčiamas siužetas arba bejėgiškas mosavimas pirštu prieš likimą, įsivaizduojant, kad smilius yra burtų lazdelė.

Elžbieta namuose iš pradžių pasirodydavo tris kartus, paskui – kartą per savaitę, o galiausiai užsukdavo tik savaitgaliais. Tačiau net per tuos trumpus susitikimus sunkiai pakentė nesiliaujantį Ados kosulį. Sausas, užstringantis lyg milžiniškas kąsnis kažkur gerklėje, o tada vėl atryjamas kartu su krenkštimu ir nosinėn išspjaunamais kraujo gumulais: kosulys, kaip ir visa aplink, Elžbietai čia regėjosi išblukusios raudonos spalvos. Nuo nežinia kada skalbtų naktinių užuolaidų, sugėrusių nesibaigiančius saulėtekius ir saulėlydžius, iki išgulėtos sofos gobeleno svetainėje ir už lango pūvančių obuolių. Šimtų, tūkstančių apskritų jų kūnų, besimėtančių ant perdžiūvusių lapų sluoksniu padengtos sodo žemės. Ada nustojo kalbėti. Brūkšteldavo kelis žodžius: sugedo televizorius, baigėsi bulvės, reikia degtukų, ar turi pinigų. Dėkingumą, kad dukra aplankė, ji dar sugebėdavo išreikšti galvos linktelėjimu, žvilgsniu, vangiu šyptelėjimu. Elžbieta žinojo: bet kada gali rasti mamą negyvą, todėl pradėjo vengti pas ją rodytis. Kažkodėl ji tikėjo, kad lengviau išgydyti jaunus vyrus – kol šie dar nebuvo pradėję akivaizdžiai sirgti, kol juos pakakdavo aprūpinti maistu ir savo kūnu. Pinigų visada trūko, todėl Elžbieta įsidarbino neseniai atidarytoje kavinėje. Telefonas mamos namuose jau kurį laiką buvo atjungtas, todėl ji galėjo būti rami – Ada niekada nepaskambins iš paskutinių likusių jėgų bandydama suregzti pagalbos prašymą, o Elžbieta neturės teisintis, kodėl nepaskambina.

Pirmasis skambučio „Akropolyje“ sulaukė Rojus. Jo ieškojo ne mama ir ne Elžbieta, o naujas teatro valdytojas. Tai jis, kaip netrukus paaiškėjo, nusprendė susirasti Rojų kaip vieną geriausių projektuotojų ir susigrąžinti jį pastato atnaujinimo problemoms spręsti. Gauti jo numerį nebuvo lengva – lygiai taip nebus lengva gauti leidimą įgyvendinti visus sumanymus, vebleno senis telefonu, bet jei Rojui bent kiek rūpi gimtojo miesto istorija ir ateitis, įtikinėjo valdytojas, jis privaląs kuo greičiau grįžti ir padėti. Jūs nepakeičiamas, be jūsų niekaip, suokė senis, kol Rojus dar bandė priešintis, teisintis, kad dabar jo, Rutinos dievo, pareigos yra kur kas svarbesnės, susijusios ne tik su gimtojo miesto, bet ir su visos šalies istorijos kūrimu, bet valdytojas neatlyžo. Jie sutarė, kad Rojus parvažiuos trumpam – tik tiek, kiek pavyks gauti atostogų. Dar tą patį vakarą jis pasibeldė į administratoriaus duris ir paprašė pakviesti direktorių, o tada išdėstė situaciją. Rojų atsakymas labiau sukrėtė, nei pradžiugino. Rutinos dievas buvo šventai įsitikinęs, kad nepakeičiamas pirmiausia yra savo didingame „Akropolyje“ – kad jo taip lengvai neišleis, nes be ištikimo darbuotojo tvarka čia paprasčiausiai subyrėtų, sudegtų kaip trapi plonytė japoniškų smilkalų lazdelė. Tereikėjo iš anksto paruoštame lape įrašyti atostogų datą ir suraityti parašą. Tik dabar Rojus sužinojo, kad yra sukaupęs kelis mėnesius atostogų, tačiau toks laiko tarpas jam atrodė bauginančiai ilgas, net pragaištingas. Rojus nežinojo, bet šią akimirką buvo kaip niekada panašus į tėvą, Laukio bažnyčioje atlošusį galvą į paveikslą su Simonu Kirėniečiu ir visada geidusį paprasto paplekšnojimo per petį ar bent jau poros kuklių patvirtinimo žodžių, kad yra kuo nors ypatingas, o jo pastangos – pastebimos. Nieko panašaus nesulaukęs, Rojus direktoriaus perklausė, ar tikrai be jo išsivers savaitę, tačiau išgirdo tai, kas ne tik nenuramino, bet dar labiau sukrėtė: nepakeičiamų nėra, tad jis gali atostogauti tiek, kiek užsimanęs.

Tiesa, kaip ir puodelis juodos kavos iš degalinės, Rojui buvo šleikšti ir degino gomurį. Su kiekvienu įveiktu kilometru į jį vis labiau skverbėsi apgailėtina banalybė: nepakeičiamas jis buvo tik tėvui ir motinai. Rojus pamiršo, kada paskutinį kartą gavo jos laišką. Prieš metus? Dvejus? O gal jis pats nustojo mamai rašyti? Ne, netiesa. Rojus jai rašė, klijavo pašto ženklus ir liežuvio galu laižė vokų kampučius, o po to klausydavosi, kaip laiškas atsitrenkia į kitus vokus geltonoje dėžutėje. Net pasitikrindavo, kuriomis valandomis laiškai išimami. Rojus prisiminė, kad paskutinį kartą mama rašė apie sugedusį televizorių. Grįžęs būtinai jį patikrins ir sutaisys, o jei ne – nupirks naują, dar didesnį, nors ir per visą sieną. Tokį, kuriame net senos, nespalvotoje juostoje filmuotos melodramos prisigers dažų iš ryškios didmiesčio paletės. Mama nusispirs savo nutrintas 38 dydžio šlepetes, susikels pavargusias kojas ant sofos ir abu panirs į raminantį televizoriaus mirgėjimą, o iš tiesų aptarinės viską, kas buvo, kas jau įvyko arba tik galėjo įvykti ir dar būtinai įvyks. Jis papasakos, ką veikė ir kur gyveno, ką matė ir už ką buvo atsakingas. Rojus būtinai pasakys, kad mama buvo vienintelė, nuo pat vaikystės tikėjusi jo ypatingomis savybėmis. Jis gyveno taip, kaip buvo rašoma pasakose, ir tik dabar suprato: slibinai nebūtinai turi devynias galvas – kai kurie atrodo visai kaip žmonės. Rojus mamai prisipažins, kad pagaliau suvokė, ką reiškia žodžiai „didelis kaip pasaulis“, nes būtent toks pasaulis iš tiesų ir yra; begalinis, didingas ir visu svoriu užgriūvantis tada, kai mažiausiai tikiesi.

Televizorių reikėjo nupirkti dabar pat, „Akropolyje“, galvojo Rojus, net ketino apsisukti ir grįžti, tačiau prieš jo akis viena po kitos jau vėrėsi visam laikui atmintin įsirėžusios gatvės, tie gerai pažįstami posūkiai ir kelio ženklai. Blanki šviesa sklido tiek iš senųjų, dabar jau beveik sukiužusių, į žemę kone įaugusių trobų, tiek iš naujų devynaukščių. Rojui atrodė, kad jam išvykus miestas apsitraukė ledu, o dabar pamažu atitirpsta – visas toks, koks buvo. Parduotuvių vitrinos ir kioskai, lietaus nuskalbtos reklaminės iškabos ir siauras, tamsoje vos įžiūrimas kelias namo.

Viskas, net raktas, paslėptas prie durų po vienu iš akmenų, tebebuvo nepajudinamose savo vietose, tarsi tvarką čia būtų prižiūrėjęs atskiras Rutinos dievas. Spyna spragtelėjo ir Rojus pateko vidun. Priemenėje jį pasitiko tie patys gerai pažįstami, į sienas tiesiog įsigėrę tabako ir ant krosnies virusių bulvių kvapai. Rojus delsė lyg žinodamas: namuose neras tos, kuri jam taip pat atrodė nepajudinama, kuri visada buvo tiek prisvilusių bulvių kvapas, tiek to kvapo prisigėrusios sienos – užtektų nugriauti bent vieną, ir priemenė subyrėtų. Iš džeržgiančios indaujos jis išsitraukė stiklinę, prisipylė vandens ir ją ištuštinęs užsirūkė. Tada pasuko į miegamąjį. Mamos šlepetės prie lovos buvo sudėtos pernelyg tvarkingai – kaip du automobiliai, nepriekaištingai pastatyti aikštelėje. Net ir labai norėdamas, tokios tvarkos nebūtų galėjęs supainioti su niekuo kitu. Rojus pasuko į svetainę. Televizorius buvo uždengtas mamos nerta staltiese. Nutraukė ją žemyn ir pultelį nukreipė į ekraną. Neveikė. Tačiau gedimas pasirodė kur kas paprastesnis, nei Ada būtų galėjusi pagalvoti: tereikėjo pakeisti baterijas, štai ir viskas.

Motinos mirtį Rojus suvokė kaip erdvią lentyną su besibaigiančio galiojimo prekėmis – nors žinai, kad pabaiga arti, bet tiki, kad dar spėsi pasimėgauti. Tokiose lentynose atsidurdavo vis dar minkšti, bet pelėsio pūkais viduje jau apsitraukę batonai, sukietėję meduoliai ir sausainiai, indeliai su salotomis ir majonezu gausiai pagardintomis mišrainėmis. Plastikinius nupigintų padažų ir aliejų butelius, šokoladinių saldainių dėžutes pirkėjai išgraibstydavo greičiausiai. Po Ados laidotuvių jis apsigyveno tėvų namuose. Surūšiavo knygas, suklijavo nudriskusias pasakų rinkinių nugarėles. Iššveitė langus, perdažė molines sienas, išplovė grindis, išpurtė kilimus, senas užuolaidas pakeitė naujomis. Nuo kosmetinio stalo su skirtingos optikos veidrodžiais nuvalė dulkes. Savo atvaizdo pasistengė išvengti – nenorėjo su savimi susidurti, o gal bijojo pamatyti kažką, kas priklausytų ne šiam pasauliui. Medinės komodos stalčiai buvo neužrakinti, ir Rojus juose aptiko dėžutes su brangakmeniais. Žiedų, auskarų ir vėrinių akutės jo delnuose mirksėjo tarsi staiga atgijusios. Tada nusimovė savo žiedus – vienintelį įrodymą, kad dar visai neseniai buvo dievas, – ir padėjo į dėžutę šalia kitų papuošalų. Dabar jis ir vėl buvo tiesiog Rojus, už nieką neatsakingas ir niekam nieko neskolingas Rojus, kurio visas gyvenimas tilpo į motinos jam paliktą dėžę su pageltusiais vasario 29-osios lapeliais, pirmuoju šaukštu, išblukusiais piešiniais, susiliejusiu laiškų rašalu ir krikštynų bateliais. Kambariai ilgainiui įgijo kartono, šveitimo miltelių ir šalčio kvapo, tačiau priemenė tebedvelkė tuo pačiu bulvių ir tabako mišiniu. Rojus čia švintant prisidegdavo, o temstant užgesindavo savo cigaretes, kurių vienintelių galiojimo laikas buvo amžinas.

Darbai vasaros teatre visomis prasmėmis pasidengė įšalu. Į vadovo skambučius Rojus neatsiliepė, į durų beldimą nereagavo. Negrįžo ir į „Akropolį“. Įsidarbino apsauginiu prekybos centre, kurio erdvioje aikštelėje stovėjo ne tik automobiliai, bet ir Eifelio bokšto kopija. Rojus ir vėl nustojo kirpti plaukus. Žilstelėjusios sruogos dabar jau siekė žemiau pečių. Vienoje iš prekybos centro parduotuvių įsigijo odinę baikerio striukę, o laikraštyje peržvelgęs skelbimus nusprendė nusipirkti motociklą, tačiau vis tiek važinėjo tuo pačiu automobiliu. Praėjus kuriam laikui, penktadienio proga sumanė išgerti ir atrado „Lokio“ smuklę, o paskui sužinojo ir apie „Elenos“ kavinę. Čia dirbančią Elžbietą atpažino tik iš apgamo. Atrodė sulysusi, kur kas aukštesnė, nei galėjo įsivaizduoti. Jos veidas buvo sunkiai nusakomos spalvos ir priminė odą žmonių, žvelgiančių iš senų, kava aplietų ir riebaluotais pirštais nučiupinėtų fotografijų, siunčiamų iš rankų į rankas per retus giminės suvažiavimus. Rojus nedrįso jos užkalbinti, todėl pakviesdavo šokti.

Šokti, galvodavo jis, penktadieniais uosdamas plonus Elžbietos plaukus, kuriuos kažkada taip geidė paliesti, šokti ir viską prisiminti, šokti ir viską pamiršti, sakydavo sau, kaskart ją paleisdamas. O kartą Elžbieta leido ją pabučiuoti. Buvo tamsu, bet vėsus oras vis dar blausiai mirgėjo nuo švytinčios kavinės iškabos. Rojus rūkydamas laukė, kol jo mažoji sesuo suplaus paskutinius indus, nusiriš prijuostę ir dar kartą patikrinusi, ar užgesino visas šviesas, užrakins duris. Jei nori, pabučiuok mane, – Elžbieta pakartojo ir palietė Rojaus delną. Taip leidžia dūmas įtraukti jo ir susiliet su juo, apsvaigt ir kilt kartu virš miesto ir virš visko, bet vis tiek nevirsti dūmu. Rojus bučiuotis nenorėjo. Nenorėjo nieko, ką tiek kartų įsivaizdavo kaip vienintelę išeitį. Tada Elžbieta jam viską papasakojo. Išklojo tiek, kiek žinojo, o iš Ados per tiek laiko spėjo sužinoti daug. Dabar jie – jau galutinai nebe brolis ir sesuo – sėdėjo Rojaus automobilyje, tarsi peilis storas venas pjaustančiame nudrengtas gatves, kertančiame pėsčiųjų perėjas ir neapšviestus gyvenamuosius rajonus. Juodas nakties kraujas pildė jų kūnus, ir Rojus pagaliau suprato, ką visada reiškė tas nepaliaujamai mintyse tvinksėjęs ir visose degtukų dėžutėse barškėjęs žodis. Naš-lai-tis dabar šmėsčiojo šoniniuose veidrodėliuose, naš-lai-tis įsižiebė rūko žibintuose. Naš-lai-tis veikė kaip anyžių skonio raminamosios karamelės, kurių popierėlių spalvos atkartojo ryškias vaikystės knygų iliustracijas.

Rojus sustojo prie Elžbietos bendrabučio ir ją paleido. Tada prisidegė nežinia kelintą cigaretę ir laukė, kol sukramtytos gumos spalvą primenančiame pastate įsižiebs dar vieno kambario šviesa. Rojaus pasaulyje Elžbieta tebebuvo jaunėlė sesuo, kaip Ada vis dar buvo neseniai mirusi jųdviejų motina. Ir vis tiek jis negalėjo suprasti, kodėl net tokiomis aplinkybėmis galvoja ne apie tiesą, išnirusią gatvėje kaip senas pažįstamas, kurio vengi, bet apie tai, kad nekantrauja sulaukti pirmadienio, kai ryte nuskambėjus žadintuvui viskas stos į savo vietas.

Nors Rojaus žadintuvas kasryt, ne tik jo pamainų dienomis, nuskambėdavo tuo pačiu metu, laisvadienius ištverti jam būdavo sunkiau nei ilgas valandas „Eifelyje“. Tačiau darbo dienomis Rojus jausdavo nors ir duslų, bet šiokį tokį rutinos tuksėjimą. Jei jo laisva diena pasislinkdavo į pirmadienį, antradienį ar trečiadienį, mieste dar tvyrodavo savotiškos tvarkos ir nuspėjamumo įspūdis. Laisvu nuo darbo metu užsimojęs atgaivinti sodą, sukasti ir paruošti žemę naujiems augalams, iškirsti mirusias obelis ar išrauti sulaukėjusius krūmus, galėdavo gauti darbams skirtų įrankių, reikalingų trąšų ir sėklų. Tačiau vos stojus ketvirtadienio popietei mieste įsivyraudavo keista atmosfera, tarsi žmones būtų apėmusi nevaldoma atsipalaidavimo, lėbavimo, nežinia ko šventimo nuotaika. Pardavėjai specializuotose statybinių ir buities prekių parduotuvėse painiodavo užsakymus, supakuodavo ne to ilgio kopėčias, į maišus priberdavo bet kokių trąšų. Todėl penktadieniais su reikalais Rojus mieste beveik nesirodydavo – žinojo, kad nuo pat ryto visi tik ir laukia vakaro, kai pagaliau galės dar darbe atsikimšti alaus, išmaukti vieną kitą užpiltinės taurę ir keliauti ilsėtis, o iš tiesų švęsti prasidėjusio savaitgalio.

Pirmadieniai Rojui buvo užvis mėgstamiausi. Po išsivadėjusio savaitgalio šalikelėse patruliuodavo ir įtarimą keliančius automobilių vairuotojus stabdydavo pareigūnai. Prašydavo pūsti į alkotesterį. Balti policijos automobiliai, ženklinti žaliomis linijomis šonuose ir mėlynais bei raudonais švyturėliais viršuje, Rojų nuteikdavo raminančiai – tarsi šių keturių spalvų derinys jį būtų veikęs kaip vaistai. Balta tabletė – protui, žalia – kūnui, mėlyna – sielai, ir piliulių poveikį suaktyvinanti, už visa ko dermę atsakinga raudona.

Kurį laiką Rojus paguodos ieškojo ne tik savotiškoje rutinos mechanikoje, bet ir daiktų tvarkoje, nors dažniausia tai buvo vientisas stabilumo troškimas, kurį tėvas jam įskiepijo dar vaikystėje. Jo darbinė uniforma ilgainiui nusidėvėjo: užtrauktukai pradėjo strigti, kišenės prairo, o fluorescencinės juostelės ant švarko rankovių sutrūkinėjo. Tačiau uniformą pakeisti nauja Rojus nė nemanė. Dauguma naujovių jam kėlė nerimą, dirginančią laikinumo ir pabaigos nuojautą. Dienomis, kai budėdavo ne savo poste su parduotuvės vaizdą fiksuojančiomis kameromis, bet prie įėjimo, stebėdavo žmones. Pirkėjai įeidavo tuščiomis, o išeidavo apsikrovę pirkinių krepšiais. Rojus, matydamas, kaip tie patys žmonės čia ir vėl sugrįžta dėvėdami naujus, vienoje iš prekybos centro parduotuvių įsigytus drabužius, kurie per laiką išblunka, pradėjo juos atpažinti. Rojus žinojo, į kurią pusę suks moteris ilgu sijonu ir garbanotais plaukais, kurioje pastato dalyje sutiks vyrą žvejo batais ir kada pasirodys paauglys, vilkintis džemperį su dėmių valiklio išėstomis raidėmis. Ilgainiui išmoko kasos darbuotojų pamainų grafikus, atpažindavo jas ne tik iš artėjančių arba tolstančių žingsnių, bet ir ore pakimbančio pigių kvepalų aromato. Rutina pasidarė nuspėjamesnė už save pačią, bet Rojus vis dažniau prisimindavo „Akropolį“, nepalyginamai didingesnį už „Eifelį“, kurio bokšto kopija apsitraukė rūdimis ir balsvomis paukščių išmatomis. Iš tiesų jis labiausiai ilgėjosi savo paties ten susikurtos didybės – laiko, kai motinai siuntinėdavo ilgus laiškus, kuriuose surašytos informacijos ji negalėjo patikrinti. Rojus ir vėl užsimovė visus „Akropolio“ juvelyrikos parduotuvėse pirktus žiedus, pasitrumpino plaukus.

Dabar, žinodamas, kur palaidota ne tik Ada, bet ir tikroji mama, lankė abiejų kapus. Adą palaidojo šalia jo tėvo, prie pat kapinių tvoros ir aukštos pušies. Jį gimdydama mirusi tikroji motina gulėjo kažkur prie Dramblinės. Rojus dažnai ten nuvažiuodavo, vaikštinėdavo aplink rūkydamas ir regzdamas planus, kaip galėtų ją iškasti ir perkelti kitur – beveik neabejojo, kad tai padaręs pagaliau pajustų dar nepatirtą ramybę. Vienu metu ir aukštino, ir niekino tiesą slėpusį tėvą, privertusį Rojų statyti visai ne teatrą, o milžinišką antkapį, kurio paskirtis buvo nuolat keičiama kaip kokio sumauto sezoninių prekių stendo turinys. Riba, skirianti šokoladinius Kalėdų Senius, konvulsiškai mirksinčias girliandas, mandarinus, žaislinius Velykų triušius, kiaušinių dažus, o paskui Vėlinių žvakes ir chrizantemas, buvo nematoma, kaip Rojaus viduje besiplečiantis visa triuškinančio chaoso pojūtis. Negalėdamas atsikratyti negailestingai sujauktos pasaulio tvarkos įspūdžio, Rojus dabar kūrė jos atkūrimo planus, o naujas mintis krovė ant senųjų minčių. Viskas skydo, tižo, byrėjo ir niekaip nesilipdė. Vienodą laiką skirtingose „Eifelio“ parduotuvėse rodantys laikrodžiai ir nederamoje vietoje palaidota tikroji jo motina. Tačiau viena mintis nesitraukė, buvo tarsi magnetas, kaip nekintantis ir nelūžtantis daiktas, kurio galiojimo trukmė begalinė: kas ketverius metus pasitaikanti jo gimimo diena yra ir mamos mirties diena, todėl deramai palaidoti yra mažiausia, ką Rojus gali padaryti.

Per laiką miestas išaugo ir Rojaus namai buvo išstumti užmiestin. Sode dabar driekėsi ištisa obelų plantacija, ant kurios žemės krintantys vaisiai kaitrią vasarą kiužo ir puvo. Rugpjūčio pabaigoje rinkdamas krituolius jis pajuto aštrų kvapą, tarsi dirva būtų prisigėrusi stipraus alkoholio. Žemė buvo minkšta, riebi, sultinga ir priminė obuolių prikimštą keptą kiaulę. Rojus, prisimindamas tėvo laidotuves, nežinojo, kad, kaip ir jis, motinos perlaidojimui pasirinko tinkamiausią – vasaros – laiką, kai ore putoja anaiptol ne išsivadėjusios mirties, bet gazuotos gyvybės kokteilis, kaip reikiant trenkiantis į galvą.

Rojus viskam buvo kruopščiai pasiruošęs. Iš jį grįžti kvietusio teatro valdytojo gavo leidimą kasinėjimams, išsinuomojo galingą ekskavatorių. Laukio bažnyčioje delikačiai išsiaiškino, kokia auka būtų tinkama, norint į namus išsikviesti kunigą. Net apsilankė pas vos krutantį, bet dar gyvą ir viską nepriekaištingai prisimenantį batsiuvį, kuris pasiūdino dvi poras batų – vieną jam, o kitą – motinai. Rojus nusprendė, kad ją palaidos ne kapinėse šalia Ados ir tėvo, bet jos pačios užveistame sode. Tai mama čia žemėn suleido jazminų ir hortenzijų krūmus, suplanavo, kokia tvarka sodinti skirtingų veislių obelis, ir parinko darniausiai derančius gėlių atspalvius. Rūpinosi, kad kiekvienas augalas gautų pakankamai šviesos, vandens ir trąšų, turbūt net glostė jų lapus, stiebus ir žiedus prieš saulę, kuždėdama ką nors saldaus, paprasto, bet auginančio. Kažką, ką įprastai mamos sako ir savo vaikams: užaugsi didelis, stiprus, sveikas. Todėl, dabar mamai kasdamas duobę tinkamiausioje vietoje, jis pagaliau suprato: mama sukūrė rojų sode, kad paskui sukurtų jį – Rojų pasaulyje. Didelį, stiprų, sveiką. Netrukus grįšiantį namo su iškastu motinos kūnu, kuris vasaros karštyje jam pasirodys netikėtai šiltas, pulsuojantis, sklidinai pripildytas sode putojančio gyvybės kokteilio. Vasaros gyslomis tekės svaigi gėlių degtinė, ir Rojui akimirką, bet tik akimirką pasirodys, kad mama tebėra gyva: jos dantys švytės kaip nauji, o kryželis ant krūtinės kilnosis. Akimirka bus trumpa, tačiau tiek pakaks, kad iškastą duobę jis užverstų žeme, o motiną perrengtų, apautų naujais batais ir pasodintų priešais įjungtą televizorių svetainėje. Mama susikels pavargusias kojas ant sofos ir abu panirs į raminantį ekrano mirgėjimą, o iš tiesų aptarinės viską, kas buvo, kas jau įvyko arba tik galėjo įvykti ir dar būtinai įvyks. Jis papasakos, ką veikė ir kur gyveno, ką matė ir už ką buvo atsakingas. Rojus gyveno taip, kaip buvo rašoma pasakose, nors jau žinojo: slibinai nebūtinai turi devynias galvas – kai kurie atrodo visai kaip žmonės.

 

●

 

Laikas bėgo, „Eifelio“ prekybos centre ir visame mieste užsiverdavo senos ir atsiverdavo naujos parduotuvės. Prekės su brūkšniniais kodais ramiai sau slinkdavo ant tų pačių juodų takelių, pypsėdavo skenuojamos įgudusių pardavėjų rankų. Nepertraukiama pirkimo rutina ir toliau kūrė darnaus ritmo ir atsinaujinimo iliuzijos pažadus, kuriais žmonės uoliai tikėjo net tiek kartų nusivylę. Specialūs pasiūlymai, išpardavimai, akcijos, reklaminiai šūkiai „Meilė nuo pirmo šaukšto“, „Nes tu to verta“, „Katės tikrai pirktų Whiskas“ vienu metu tiek įpareigojo, tiek išlaisvino.

Kavinė, kur Rojus susitiko su Elžbieta, bankrutavo, o vietoj jos jau kurį laiką veikė naudotų baldų parduotuvė. Didysis vasaros teatras, kurio jau seniai niekas teatru nevadino, sudegė. Dramblinė į orą išlėkė naktį, bet jos karkasas liepsnojo ir kitą dieną. Ugniagesiai darbą baigė tik po pietų. Vietiniuose laikraščiuose buvo rašoma, kad gaisro priežastis nežinoma. Vieni tikėjo, kad tai įvyko dėl elektros instaliacijos gedimo. Kiti tvirtino, kad pastatą sunaikino turtingas verslininkas, kai Dramblinėje darytos pornografinės jo nepilnametės dukters nuotraukos apskriejo miestą ir pasklido internete.

Tačiau mes žinome: lemtingąją naktį Rojus namuose nenakvojo. Žinome, kad namus jis apskritai paliko tą dieną, kai čia apgyvendino savo tikrąją motiną. Galime tik spėlioti, kodėl jis ir vėl grįžo ir už ką šįkart jautėsi atsakingas. Galime numanyti, kiek cigarečių jis surūkė prieš supleškindamas savo paties projektuotą pastatą, ir lažintis, kad cigaretėms pridegti naudojo ne žiebtuvėlį, o degtukus. Tačiau dėl vieno galime būti tikri – kai stovėjo priešais Dramblinę, Rojui atrodė, kad tą akimirką dar labiau išaugo ne tik masyvus jo kūnas, bet ir smilkstanti nuorūka. Toks Rojus visada ir buvo: milžinas su cigarete tarp ilgų žieduotų pirštų, kuriuos lemiamą sekundę, išsigandęs savęs paties, jis skėstelėjo į šalis ir nubėgo, nors veikiau tiesiog sėdo atgal į savo tiek mačiusį nudrengtą automobilį ir nuvažiavo. Neatsargiai užgesinta, o gal kaip tik vienu užtikrintu judesiu į pastato stogą sutraiškyta nuorūka buvo dar viena iš galimų priežasčių gaisro, supleškinusio kelias kartas užauginusį vasaros teatrą. Tačiau taip turbūt ir turėjo nutikti. Dabar viskas, galbūt visut viskas pagaliau buvo savo vietose.