Pareiti namo

Esame pripratę prie veržlaus gyvenimo tempo – atrodo, kad kuo daugiau bėgi, tuo labiau gyveni, esi gyvenimo centre, neapkerpėji ir neapsamanoji. Ir knygas taip skaitome – bėgdami per puslapius, neatsigręždami, nes visą laiką trokštame kažko naujo, netikėto, šviežio. Ir paskui daugelio jų neatsimename. Ne perskaitome, o pralekiame paviršiumi. Mūsų atmintis jų neišsaugo – kaip nereikalingos perteklinės informacijos.

Viktorijos Daujotytės autobiografinių tekstų knyga „Kai rašai, nebijai“ – lėtojo skaitymo tekstai. Primenantys Fernando Pessoa „Nerimo knygą“ – perskaitęs ne kartą turi grįžti atgal, kad įsisąmonintum teksto prasmę ir jo grožį. Kad ne tik suvoktum, bet ir pajustum būties gylį, keistumą ir šiurpą.

Kodėl tokį keistą ilgesį pažadina žalsvai auksinė klevų šviesa, lietinga vakaro prietema ir medžio šešėlis, atspindintis jau ne medį, o kažką daugiau?.. (Viename Romualdo Granausko apsakyme takas, einantis per kiemą, prietemoj primena gulintį žmogų, ištiesusį į šonus rankas.) Medžiai, kurių nebėra?.. Akmenys, nusėdę į požeminį gruntą?.. Kodėl neįmanoma pamiršti tos vietos, vadinamos namais?

Nes jinai – iš gelmės. Iš archajinio sluoksnio, kuriame materija grumiasi su dvasia. Iš kalbos gimimo, iš būties įžodinimo. Iš autochtono sąmonės, kurioje Rojaus sodo ilgesys dar tebėra stipresnis už pažinimo geismą.

Todėl išeiti iš namų reiškia ne tik palikti vietą, bet ir bandyti ją pamiršti, nes sugrįžimas neįmanomas. Todėl išėjimas yra ne šiaip paprastas fizinis veiksmas, o egzistencinis pasirinkimas. Iškilti iš gelmės, pasirodyti paviršiuje.

„Vaikai iš gilių užkampių sunkiai išeina į žmones.“

Į tokius, kurie puikuojasi žurnalų viršeliuose. Atpažįstami gatvėje ir prie parduotuvės kasos. Klausinėjami, ką jie mano apie tokį ar anokį rezonansą sukėlusį įvykį. Kitaip tariant, į veržlius ir entuziazmo – kartais ir perteklinio – kupinus žmones, kurie mėgsta kartoti, kad tai, kas buvo, pražuvo, kad neverta gilintis į praeitį, kad reikia tikėti tuo, kas laukia ateityje, o laukia, be abejo, tik pažanga ir progresas. Ir galbūt net atmintį galima modernizuoti. Palengvinti. Išlaisvinti iš traumų. Pritaikyti prie laikmečio. Politinės ir kultūrinės konjunktūros.

Bet skaitai šiuos tekstus ir matai, kokia paradoksali toji atgyjanti atmintis. Visa tai, kas buvo, nutiko, ištiko. Būties detalės, aprėpiančios ne tik tavo, bet ir kitų gyvenimą: pačios menkiausios iš jų sukuria plačiausią prasmių lauką. Savo tarsi nereikšmingumu liudijančios laiko paslaptį.

Ir junti, kaip gyvybiškai svarbu stabtelti ir atsisukti. Pažvelgti atgal. Į tai, kas jau įvykę ir niekados nepasikartos fiziniame laike, bet visados bus, atgis ir transformuosis atminty. Vaidensis gimtųjų vietų takeliai, pievos, akmenys, laukai, skambės mirusių artimųjų tarmiška šnekta, kasdienių darbų, primenančių apeigas, garsai. Sapne ir realybėje.

Skausmingai suvoki, kad niekados nuo šito nebūsi atskirtas – kad visados čia pareisi. Negali būti, kad taip ištuštėtų atmintis, kad nebeliktų jokio, net menkiausio takelio pareiti. To takelio žvirgždą tebejaučia pėdos. Tuos kilometrus, kuriuos, išlipus iš autobuso, tenka pareiti iki namų – dažnai vėlai vakare, tamsoje, per lietų, dar ir nešantis nelengvą krepšį. (Toks ir mano blokados metų patyrimas – tris valandas stovėjus sausakimšame autobuse, dar tekdavo tris kilometrus kulniuoti į miestelį.)

Kodėl atmintis taip tvirtai išlaiko tuos prisiminimus? Ėjimą tamsoj, į miestelio žiburius, ant blakstienų kybo lietaus lašai, rankoj – juodas polietileno maišelis su lauktuvėmis iš Vilniaus, o širdy – džiaugsmingas susitikimo ilgesys, pamiršus ir nuovargį, ir dyzelio tvaiką, ir tai, kad per didžiausią vargą įsigrūdai į tą perpildytą autobusą.

Gal todėl, kad viskas telpa į ratą. Į ciklą, į chtonišką apskritimą. Žmogus išeina, pareina, kartojasi. Galbūt ir mūsų atmintis panaši į sklindančius ratilus, apimančius ne tik mūsų, bet ir kitų gyvenimų ciklą. Mes pareiname, atpažįstame, susitapatiname. Užjaučiame ir ilgimės. Atraibuliuojame kaip ratilai. Visi panašūs ir visi skirtingi.

Kas gi yra žmogus, koks jis būtų, jeigu jo su kitais buvusiais, kitais gyvenusiais prieš jį nejungtų kad ir plonytis siūlelis? Kas mes būtume, jeigu neatsimintume? Jeigu būtume tik čia ir dabar arba – dar blogiau – tik lauktume ateities? Atmintis yra singuliarumo taškas, iš kurio prasidėjo ir išsiplėtė mūsų būtis ir žmogiškumas. Ir tebesiplečia.

Turbūt nieko asmeniškesnio ir nieko universalesnio už mūsų žmogiškumą nėra ir negali būti. Tai paliudija ir knyga „Kai rašai, nebijai“. Pasakyti tai, ką tik tu ir tik taip gali pasakyti.

Sveikiname Viktoriją Daujotytę, už autobiografinių tekstų knygą „Kai rašai, nebijai“ apdovanotą Lietuvos rašytojų sąjungos premija