Nebūti turistu: Niujorkas

 

Niujorką geriausiai pažįstame iš filmų, dainų, garso takelių, net nuotraukų reprodukcijų ant greitosios mados marškinėlių. Tačiau turistinis Niujorkas visai kitoks nei ten įsigyvenus keletą mėnesių: pradedi pagauti miesto kvėpavimo greitį, alsuoti jo ritmu, suprasti veikimo mechanizmą.

Niujorke gyvenau pusę metų. Per tą laiką, amerikiečių rašytojo Elwyno Brookso White’o žodžiais, jaučiausi, kad esu jo dalis, kad jam priklausau. O tai pajutau nuėjusi į turistines vietas ir išmokusi ten nebūti turiste. Nesaldžios patirtys išmokė nusiimti rožinius akinius, bet uždėjo kitus – kad gražiausias pasaulis yra tikromis spalvomis.

 

Miestas be pabaigos

 

Trukteli traukinys. Aš susijaudinusi, lyg vėl būčiau mažas vaikas, pro langą stebiu pirmuosius dangoraižius. Griebiu telefoną, bandau įamžinti akimirkas. „Dar bus geresnių vaizdų, palauk“, – sako mane atlydėjusi amerikiečių pora. O man pirmasis įspūdis yra neišsemiamai galingas, kaip ir visi pirmi kartai.

Tempiu savo dvidešimties kilogramų lagaminus. Išeinu į gatvę. Lūpos nejučia prasiveria, lūpų kampučiai pakyla. Rugpjūčio pabaiga, baisiai karšta, danguje nė debesėlio. Noris žiūrėti aukštyn, virš pastatų, tačiau suprantu, kad mano žvilgsnis ten nepasieks. Bandau žvelgti į šonus, matyti išėjimą – irgi ne mano jėgoms. Pirmasis Niujorko įspūdis – miestas be pabaigos. Sėdu į geltoną miesto taksi. Kiekvieną žingsnį: durelių atidarymą, diržo užsisegimą, stengiuos išgyventi kaip įmanoma labiau. Sėdžiu tiesiai, lyg mane kas filmuotų, žiūriu pro langus. Man iš gatvių kalba Jonas Mekas, kalba Audrey Hepburn, Billy Joelis, Bobas Dylanas… „Mes jau čia“, – sako mano taksi vairuotojas su indišku akcentu. Sumoku kortele per didelę savo kišenei sumą. Žiūriu į laiptinę. Praveriu laikino gyvenimo tarpsnio viename žymiausių metropolių duris.

 

Vengti Taimso aikštės

 

Rytas. 7:30 išeinu iš namų. Gyvenu Pragaro virtuvės rajone, tad per pusvalandį žingsniuodama galiu atsidurti savo darbovietėje. Tačiau ją pasiekti tiesiausias kelias yra per baisiausią vietą ne turistams: taip, Taimso aikštę. Per laiką atradau kitus kelius, vedančius į kasdienę duoną ir gyvenimą čia dovanojančią įsipareigojimo lokaciją, tačiau pirmais rytais didžiuodavausi gyvendama dešimties minučių atstumu nuo reklamomis nusėtos ir amerikonišką komerciją įkūnijančios aikštės.

Kažkada ši teritorija buvo vadinama Longakro aikšte dėl vežimų pramonės. Įdomu matyti, kaip ta pati vieta per ne visą šimtmetį gali visiškai pakeisti savo pavidalą, ne tik pavadinimą. Dabartinis pavadinimas nelabai turi ką bendro su jos įvaizdžiu. Šis vardas atsirado laikraščio „The New York Times“ garbei, kai 1904 metais leidėjai atsikėlė į naują būstinę 42-ojoje gatvėje. Nė dešimt metų čia ta būstinė neišbuvo, tačiau pavadinimas prigijo. Kaži ar pati Amerikos žurnalistikos legenda didžiuojasi siejama su šiuo vardu, nes, kaip man pasirodė, Taimso aikštė neįkūnija aukšto lygio spaudos. Tačiau galiu ir klysti, ir čia pat noriu sau prieštarauti. Užsidėjus istorinius akinius, skaičiuojant, kiek ir kokių žmonių čia vaikščiojo, matant Brodvėjaus teatro unikalumą – Taimso aikštė tikrai verta turistinės nuotraukos.

Vaikštau po Manhatano centrą vos girdėdama, ką sako gidė iš „Free Tour Guide“. Čia galima pasinaudoti tokia iniciatyva, kai gali nemokamai užsirašyti į turą po Niujorką, o po ekskursijos savanoriškai pasirinkti, ar nori sumokėti. Sustojame prie Taimso aikštės ir ji pradeda pasakoti apie kultinę tradiciją nuleisti krištolinį kamuolį Naujųjų metų naktį ir įspėja visais įmanomais būdais tą naktį vengti šios vietos. Pasirodo, čia žmonių koncentracija būna tokia didelė, kad jie rikiuojasi eilėje nuo ryto ir… mūvi sauskelnes. Ir visa tai tam, kad naktį pamatytų, kaip nukrenta kamuolys.

 

Bryanto parkas

 

Kylanti saulė apšviečia bundantį miestą, kuris galbūt niekada ir nemiegojo. Prieinu prie vieno iš tūkstančių staliukų, kur visuomet būna vietos. Nežinau, kiek užpakalių čia ilsėjosi, bet man nebesvarbu. Atsisėdu, nuplėšiu savo jogurto dangtelį, kandu bananą. Pasiimu eilėraščių knygą.

Wisława Szymborska: „Veidai. Milijardai veidų ant žemės paviršiaus.“

Žiūriu į praeinančiųjų veidus. Neįžūliai, tyliai. Man reikia viską įtraukti giliai į save. Potyriai laikini, todėl noriu juos branginti. Šiame parke dar gruodžiui neprasidėjus bus įrengta čiuožykla. Ten spausis grupės turistų iš įvairių Amerikos ir pasaulio kampelių, o aplinkui bus pardavinėjamos čiuros, takai ir karštas šokoladas. Eisiu per šį parką kiekvieną mielą dieną pusę metų. Vis stabtelsiu. Kartą einu, žvelgiu į žmonių, sėdinčių ant vieno suolelio, veidus. Kažkuo man jie… savi. Žiūriu ir girdžiu – prie stalelio kalba lietuviškai.

 

Beigeliai

 

Laisvas šeštadienis. Lyja. Nenoriu įprastų darbo dienos pusryčių. Pasiimu skėtį, kaukšiu kulniukais, vanduo tyška į šalis. Tuoj vidudienis, reikėjo išsimiegoti. Žinau, kad yra keletas kultinių maisto kultūros patiekalų, kuriuos būtina paragauti Niujorke. Kandu beigelį, perteptą tokio pat storio kreminio sūrio sluoksniu, prikimštą lašišos, pomidorų. Pergrūsta patalpa, susimaišę žuvies, prakaito ir miesto purvo kvapai, pardavėjai rėkia skirtingų užsakymų pavadinimus. Aš, mėgstanti ilgai rinktis, esu priversta šiame konvejeryje iščirškinti pirmą pasitaikiusį pavadinimą, kartu su minia einu kasos link, nenoriai glaudžiu kortelę prie aparato ir atiduodu už bandelę (beigelį!) šešiolika dolerių.

Svarstau, ar tie žydai, praeito šimtmečio pradžioj atsikėlę iš Rytų Europos ir pietrytinėje Manhatano dalyje kūrę kepyklas, pagalvojo, kad per laiką beigeliai peržengs žydų kultūros ribas. O taip įvyko. Itin populiarūs tarp niujorkiečių jie pasidarė turbūt todėl, kad puikiai atitiko jų gyvenimo ritmą: sotūs, greitai pagaminami, juos galima užsisakyti išsinešti ir einant valgyti. Esu išalkusi, baisiai skanu. Tačiau mano kąsnis per mažas visa apimti – pomidoro giežinėlis nukrenta ant žemės. Suvalgau pusę, kitą pasilieku vėliau.

 

Metropolitano meno muziejus

 

Vis dar mokausi pažinti gatves. Žinau, kad esu Aukštutiniame Istsaide tarp prabangių parduotuvių, turtingų žmonių namų, senos aristokratijos dvelksmo. Stebėtinai tuščia. Ar žmonės bijo lietaus? Pasuku į kairę, parko link. Metropolitano meno muziejus. Esu gyvenusi Vienoje, mėgstu meno muziejus, todėl prieš atsikraustydama svajojau, kaip laisvu laiku lankysiu čia stovinčias legendas. Bet ant laiptų matau besidriekiančią bent šimto žmonių eilę. Nusvyra rankos. Kartais neužtenka būti pasiruošus sumokėti tam tikrą sumą, turėti laiko. Esi priklausomas nuo miesto ritmo, turi žaisti pagal jo taisykles.

Į Metropolitano meno muziejų sugrįžau po kelių savaičių lydima meno istorijos gido. Odė tautiečiams, kurie su čia atvykusiais, kad ir nepažįstamais, lietuviais elgiasi kaip su šeimos nariais. Tam tikra prasme juk ir esame šeima. Eilė ir šį kartą, tačiau mane įsiveda pro šoninį įėjimą, rodo kelią labirinte į išskirtinę prancūzų impresionistų kolekciją. Eidama suprantu, kodėl šis muziejus toks didelis. Jis įkūnija niujorkietišką amplitudę: žmonių, požiūrių, stilių, kultūrų. Reikia vietos tam sutalpinti.

Sugrįžtu čia ir paskutinę savaitę prieš išvykdama, lyg norėdama prisiskanauti vaisių, iki kol būsiu ištremta iš rojaus sodo. Persisvėrusi per balkono turėklus žiūriu į žmonių meno kūrinius ir Dievo meno kūrinius – žmones. Šalia fontanėlio burkuoja porelė. Šoka vaikai. Tyliai sėdi senyvas vyras. Jie visi gyvena savo gyvenimus, kurių tikriausiai niekada nepažinsiu, bet mano vaizduotė piešia tuos jų gyvenimo scenarijus. Žiūriu į milžiniškus muziejaus skliautus ir galvoju, kas buvo tas darbininkas, kuriam reikėjo aukštai užsiropšti, kad po kelių šimtų metų čia galėtų bučiuotis porelės, šokti vaikai, rymoti senelis ir pasaulio dinamiką stebėtų lietuvaitė.

 

Centrinis parkas

 

Rugsėjo pradžioje labai karšta, iki parko einu pėsčiomis. Kol pasiekiu parką, esu suprakaitavusi ir pavargusi. Užėjusi į kelias parduotuves ir dar nepratusi prie niujorkietiškų kainų, pagailiu mokėti devynis dolerius už sumuštinį. Bet pilvas gurgia. Pastarosiomis dienomis labai daug vaikštau, o valgau nepakankamai dėl jaudulio ir aukštų kainų. Galiausiai nusiperku nelemtą suktinuką, kad numalšintų gurgimą.

Priešais įėjimą rėkauja turistus gaudantys gidai, kavą ir beigelius siūlantys pardavėjai. Žmonių čia smarkiai per daug, vargšai arkliai traukia karietas, imituodami The Gilded Age, šimtai entuziastų bėga krosą. Bandau atrasti laisvą suolelį. Atsisėdu, išsitraukiu knygą. Girdžiu, kažkas krebžda. Atsisuku – prie suoliuko didelė, riebi žiurkė. Strykteliu, mano ėjimo greitis supanašėja su krosą bėgančių amerikiečių.

Po to karto norėjosi kaltinti visą kino industriją. Maniškis ankstyvas ruduo parke smarkiai prasilenkė su matytu ekrane. Prireikė laiko, kol ten sugrįžau. Bet ši patirtis išmokė, kad ne viską pamilsti iš karto. Po truputį vėstant orams čia grįžau ir lankydavausi dažnai, pradėjau nebijoti eiti gilyn, kur mažiau žmonių. Šitaip atradau vietas, kuriose dvelkė ramybe, pajutau parką savitai, kitaip, nei vaizduojama filmuose. Ir iš tiesų tai buvo žymiai geresnis parko pažinimas. Nes nors nebuvo tobulas, jis buvo tikras, maniškis.

Frederickas Law Olmstedas, parko architektas, kurdamas parko projektą sakė, kad žmonės tikrąjį parko vaizdą pamatys tik po keturiasdešimties metų. Jis matė spalvas joms dar ten nesant. Parkas dar yra ir įrodymas, kad žmonės negali be gamtos. Miestas taip smarkiai plėtėsi, buvo tiek dulkių, kad žmonėms pasidarė nesveika gyventi. Buvo manoma, kad miesto vidury įkurtas parkas gali patirti fiasko, tačiau įvyko atvirkščiai. Kelių užkietėjusių niujorkiečių paklausiau, kokia jų mėgstamiausia vieta mieste. Ir ne vienas man atsakė: „Žinai, man rodos, mano mėgstamiausia vieta šiame mieste turbūt yra Centrinis parkas.“

 

Gal kavos?

 

Yra dalykų, dėl kurių labai didžiuojiesi būdamas europietis, bet pajunti tai tik tuomet, kai atvažiuoji į Ameriką. Pavyzdžiui, kava. Šis gėrimas taip persismelkė į mūsų gyvenimą, kad daugelis žmonių neįsivaizduoja be jo savo dienos. Ne vienam tai ryto ritualas, sustojimo akimirka, vaišingumo simbolis, būdas užkalbinti.

Amerikietiškoji kavos „kultūra“ yra to priešingybė. Ji yra skubanti, lekianti, ji tyška plastikiniuose puodeliuose, o vietoj kavos pardavinėjamos macchiato ir frappe, kur viename puodelyje telpa savaitės cukraus norma. Atėjusi į kavinę turiu išsireikalauti, kad duotų man tikrą puodelį.

„Mes tokių neturim“, – jie aiškina, kad indų plauti neverta. Vienkartiniai indai esą taupo laiką ir energiją. Galbūt taip jie „sutaupo“ ir keletą metų mūsų planetai. Tuo tarpu šiukšlių kalnai už Niujorko ribų nebetelpa, o Jungtinėse Tautose vyksta nesibaigiančios diskusijos dėl anglies dvideginio mažinimo.

Esu išlepinta Vilniaus kavinių, jau imu jų ilgėtis. Ten visuomet būna vietos, ten galima ateiti dirbti, mokytis, tyliai skaityti, susitikti kavos ir neskaičiuojant laiko šnekėtis, megzti pažintis ir gerti lungo iš molinių rankų darbo puodelių. Namų ieškome iš jų išvažiavę.

Vis dėlto per laiką man pradeda patikti amerikietiška kava, kurią sudaro tiesiog karštas vanduo ir espresas. Ypač ji patinka, kai apsilankau pas ką nors svečiuose. Tada rytinė kava, dalinantis kultūrų skirtumais ir panašumais, tampa gyvenimo tarpsnio, kurį ragauju, skoniu.

Bet nedažnai palieku miestą ir svečiuojuos ramiose užmiesčio svetainėse. O mano dienoms reikia bent kruopelės sustojimo. Pasirodo, ši misija ne tokia lengva, ypač kai gyveni Manhatano centre. Galiausiai atrandu labiausiai europietiškai atrodančią kavinę – „Maman“. Man jau nesvarbu, kiek ta kava kainuos, – tai mano sekmadienio ritualas.

„Atsiprašau, panele, ar turite vietą? Galiu duoti tik išsinešti, jei nėra laisvų vietų atsisėsti.“ Apsižvalgau. Visi staliukai užimti. Kavinėje toks didelis šurmulys, kad net sunku girdėti, ką man sako baristas. Galiausiai kavinės gale pamatau mamą su dviem mažais vaikais, šalia viena kėdė laisva. Prieinu prie jos, paklausiu, gal galėčiau prisėsti šalia.

Nusišypsau šalia sėdinčiam vaikui, baigiančiam valgyti savo pusryčius. Vaidinu, kad negirdžiu pašalinių garsų, nes jei bandyčiau atkurti namų tylą, neišgyvenčiau. Šitaip pratinu save prie supančio pasaulio, kuris mane moko būti visai neišlepusią, ir išsitraukusi užrašų knygutę reflektuoju: „Čia nėra tylos, nes visi garsai sudaro Niujorko tylą.“

 

Benai, plaukiam į Naująjį Džersį

 

Manhatanas yra sala, iš visų pusių ji apsupta vandens. Vakarinėje dalyje teka Hadsono upė, pavadinta šią vietą atradusio anglų ir olandų jūrininko Henry Hudsono garbei. Persikėlęs per šią upę, atsiduri kitoje valstijoje – Naujajame Džersyje. Čia įsikūrę nemažai niujorkiečių, kasdien keliaujančių į darbą Manhatane. Naujasis Džersis vilioja didesne erdve ir mažesnėmis kainomis, ten gali turėti net nedidelį kiemelį, švęsti vaikų gimtadienius. Taip sakant, vieta labiau pritaikyta gyventi.

Pirmąją savaitę mane pakviečia į čia gyvenančios nepažįstamos lietuvės gimtadienį. Kaip visiška naujokė, kurios pažinčių ratas labai ribotas, labai džiaugiuos kvietimu. Nuperku gėlių, o „Google Maps“, be kurio sunkiai įsivaizduočiau gyvenimą nepažįstamame mieste, siūlo, jog greičiausiai šis rajonas pasiekiamas keltu.

Keistas jausmas, kaip per dešimt minučių gali pasikeisti minčių kompasas: „Benai, plaukiam į Naująjį Džersį.“

Akimirką prisimenu, kaip su šeima keliaujame į Juodkrantę. Man gal dešimt. Turėjau plaukus žemiau užpakalio, jie beveik visą laiką būdavo supinti, o šįkart mama leido juos paleisti. Jaučiu, kaip vėjas plaiksto mano ilgus plaukus, o tėtis prilaiko mane, įsikibusią į turėklus. Dar kartą pūsteli vėjas – man dvidešimt treji, esu kitame pasaulio gale, visiškai viena. Keltui švartuojantis matau visu gražumu pasirodančius metropolio dangoraižius.

Grįžtant atgal jau tamsu. Parplaukiu su kitomis rytų europietėmis, kurios per vakarą tapo mano draugėmis, nes panašaus amžiaus ir kultūrinio kapitalo atsidūrėme tokioje pačioje nepažįstamoje situacijoje. Pradeda žaibuoti, kyla vėjas, o mes keliam rankas aukštyn, šūkaujam ir švenčiam jaunystę. Vėl keičiasi minčių kompasas. Galvoju, gal visi imigrantai taip pat jautėsi įplaukdami į Manhataną. Tik mes plaukiame dešimt minučių. Jie – dvi savaites. Matosi krantas.

 

Nevieniša

 

Kai kurie teigia, kad Niujorkas yra vienišių miestas. Milijoniniame mieste lengva būti anonimu – gali nuolat būti minioje ir joje nepažinoti nė vieno žmogaus. Turbūt dėl to žmonės ir leidžia sau būti tokiems, kokie tik nori, čia jų nevaržo dėdžių komentarai, viską žinančios kaimynės ar buvusių bendraklasių žvilgsniai. Čia gali susikurti savo tapatybę nuo nulio.

Žmonių gyvenimo ritmas reikalauja visiško atsidavimo: darbui, susitikimams, veiklai. Nebent gimei labai turtingas, bet net ir tai atima laiko. Dažnai niujorkietiška kasdienos rutina – nuolatinis veikimas. Taip yra todėl, kad čia ne taip lengva prasimušti. Atrodo, kad pats miestas nuo pat pradžių buvo šitaip sudėliotas: naujoji žemė, skirta geresniam gyvenimui, bet už jį mokama kapitalizmo kaina. Ir tai neišnyko iki šiol. Į Niujorką ne laimės važiuoji ieškoti. Čia daugiau ieškai sėkmės, o tai reiškia, kad miestas gali žmogui padėti arba išpildyti svajones, arba sužlugdyti viltis. Tačiau nenuginčijamai Niujorkas turi savų legendų, kurios, nors ir nelengvu keliu, paliko pėdsaką įžengusios į šį miestą.

Whitney muziejuje gaunu studento bilietą, nors nesu studentė. Atsiveria plačios lifto durys. Edwardas Hopperis. Jo darbuose Niujorkas, kuriame vaikšto, sėdi, geria žmonės, persmelkti vienišumo. Bent jau taip skelbia ne vienas straipsnis, ne vienas paveikslo aprašymas. Žiūriu į jo darbus. Ar įžvelgiu vienišumą? Galbūt. Bet per visą tą laiką įsitikinau, kad nenoriu išankstinių nuostatų, koks yra miestas, iš to, ką vaizdavo menininkai. Iš kur mes iš tiesų galime žinoti? Gal Hopperis tiesiog tapė, kaip jautė. Gal jam patiko rimti veidai, nes juose daugiau tikrumo. Gal jis vaizdavo, ką matė: niujorkiečius, „milijardus veidų ant žemės paviršiaus“, dalykus, kurie yra bendražmogiški, kuriuos reikia įgarsinti. Jis tai galėjo padaryti teptuku.

Šeštame aukšte galima užlipti į terasą. Nežinau, kokiame tiksliai aukštyje esame. Bet pakankamai aukštai, kad atsivertų Niujorko panorama, kad matyčiau didžiąją dalį Niujorko rajonų, urbanistinį tankumą. Žiūriu ir visai nesijaučiu vieniša. Gal, jei šitose sūpynėse užsisupčiau ilgiau, mane pagautų ilgesys? Bet aš nuolat sutinku veidų. Štai, keisdama metro traukinius atsitrenkiu į savo dvimetrinį kolegą. Mane atpažįsta ir šypsosi darbovietės, kurioje dirbu, apsauginiai, o savo kalendoriuje bandau sutalpinti sąrašą dalykų, kuriuos noriu suspėti nuveikti. Užmezgiau nuoširdžias draugystes su žmonėmis, atvykusiais iš tokių pasaulio kampelių, apie kuriuos esu tik skaičiusi knygose. Taigi man šis miestas nebuvo vienišas, nesijaučiau izoliuota. Atvirkščiai. Tai buvo lyg atvėrimas durų, kurių rakto, maniau, niekada negausiu.

 

Vaikščioti

 

Mane perspėjo, kad Niujorke reikia turėti gerus batus. Suprantu, kodėl. Pirma diena dar neįpusėjusi, o jau nuėjau per trisdešimt tūkstančių žingsnių. Dar nenoriu mokėti už metro, viskas juk pasiekiama kojomis. Amerikiečių rašytojas Georgeʼas Steineris esė „Europos idėja“ išskyrė pagrindinius europietiškus bruožus. Vienas jų, kad Europa yra apeinama. Šiuo atžvilgiu Niujorkas yra europietiškas miestas. Manhatano saloje viską gali apeiti. Ir einu. Kiekvieną rytą einu į savo biurą, iš ten – į susitikimus į dar didesnį biurą, tuomet į renginius, atgal – namo. Pirmą vakarą turiu pareiti namo po pirmo susitikimo su kolegomis. Jau tamsu.

Ar saugu? – klausiu niujorkiečio.

Taip, bet turi pagauti specifinį niujorkietišką vaikščiojimo tempą.

Oi, su tuo problemų neturiu – juokiuos. Lietuvoj visi mane stabdo: „Kur tu taip leki?“ O mano normalus vaikščiojimo greitis puikiausiai atitinka niujorkiečių ritmą.

Jau įsibėgėjus gyvenimui čia, lekiu per Bryanto parko kalėdinę mugę, kur turistų tikrai netrūksta, sunku praeiti, visi braunas. Aš skubu, nepamenu, kodėl, bet tik visų atsiprašinėju ir lekiu. Vienas vyras, man taip braunantis, atsisuka, pasitraukia: „Gerai gerai, aš atostogauju.“

Nusijuokiu, palinkiu linksmų švenčių, viduje suprasdama, kad šįkart niujorkietė labiau aš nei jisai.