Ne antrinė šviesa
Suomių prozininkas Mikko Granrothas (g. 1982) iš Tamperės studijavo filosofiją ir literatūrą.
Ekodistopija „Ne antrinė šviesa“ (Ei mikään sekundäärinen valo) – iš makabriškų novelių rinkinio „Juodos šaknys“, ryškiausio 2022 m. literatūrinio debiuto Suomijoje. Pernai rudenį Granrothas išleido antrą knygą – maskulinistinį romaną „Kobalto princai“ (Kobolttiprinssit), kuriame skaudžiai nagrinėja vyrų pasaulio problemas ir žmogaus santykį su gamtos turtais.
Rašytojas save laiko klausytoju, ne kalbėtoju, tikrovė geriausiai jam skleidžiasi juodojo humoro, ironijos ir šiurpo atmosferoje. Anapus tekstų – kaip šaknis, tarpstanti po žeme, – slypi nejauki nuojauta dėl nesuvaldomų ir pamišėliškų žmonijos užmojų.
Vertėja
Vienas spustelėjimas ir šast – prieš jus iškyla ateities vaizdas. Nepamirškite: paveikiausia yra ne ta šviesa, kuri ryškiausiai šviečia. Ne visada. Šioje požemio saugykloje šviesa įgyja visai kitą prasmę. Atskridote į šią ledinę salą susipažinti su mūsų veikla. Sveikinu jus atvykusius ir dėkoju už susidomėjimą. Matau, kad nesat jokie sukriošę satyrininkai, kuriuos čionai siunčia ieškoti paskutiniųjų mūsų planetos gyvybės apraiškų.
Šviesa gali pasirodyti išties kukli, tačiau pas mus veiksminga būtent ši sistema. Apšvietimas subalansuotas taip, kad jį galima nukreipti iš viršaus vienintelio mygtuko spustelėjimu smulkiausiu ir tingiausiu piršteliu. Galite pasižymėti užrašuose, kad pagal augimo poreikius šviesą galima įjungti ir išjungti net tuomet, kai čia nieks nesidarbuoja. Darbo detalių atžvilgiu viskas, žinoma, tėra hipotetiška, nes esame šimtas dvidešimt metrų po smiltainiu. Dėl strateginių saugumo sumetimų visko, suprantama, atskleisti negaliu.
O dabar pereikime per betoninį koridorių į toliau esančią salę, pirmyn pirmyn, prašom pirmyn. Ar visi spėjat? Pademonstruosiu jums kai kuriuos principus. Kai pirštas paliečia ilgą glotnų mygtuką, kaip ką tik tariau, štai kaip viskas atrodo: įsižiebia violetinė šviesa, iš tamsos iškyla lentynos ir narvai, laidininkai merkia mums akį. Kitur šie spinduliai atlieka visai kitą funkciją – iškelia gėlės pumpurą kaip galingas valdovas saulę. Galite įsivaizduoti, kaip valgykloj dirbtinei šviesai krentant ant užtepėlių ir kepinių senis mesteli merginai: „Pavasaris širdy – raukšlės užanty.“ Šiose uolienose, šešiasdešimt penkių metrų storio amžinajame įšale, spinduliai reiškia visai ką kita. Mūsų saugomos sėklos yra kaip ta mergina, o šviesa – kaip išlikimo būdas, priklausantis nuo šios salos išskirtinės kokybės anglių. Senis – tai bet kuris iš mūsų, siekiantis išgauti asmeninės naudos iš šių augalėlių. Na, šito galit ir nesižymėti, bet būtent taip šviesa skinasi kelią link sėklų ir šaknų. Tam tikra prasme ši šviesa pluša nepailsdama, nors anksčiau ar vėliau neišvengiamai užges ir ji, kaip užgęsta vilties šviesa, tikėjimo šviesa, elektros šviesa, proto šviesa, kokia tik norit šviesa… Bet būtent dėl jos mes šiandien čia ir susirinkom. Puikiai suprantate, kad mūsų šviesa – ne antrinė šviesa. Ir ne iš amžių pradžios ugnies sukurpta. Po žeme dievų nėra.
Saugykla suprojektuota taip, kad atlaikytų visas stichijas, bet pradžioje mus vis tiek persekiojo įvairios baimės. Pavyzdžiui, nerimavome dėl lempų veikimo optimaliomis sąlygomis? Dar pirminiame projekte energijos rijikės – senos vamzdinės lempos – pakeistos modeliu T8, bet ir šio novatoriškai tvaraus industrinio apšvietimo laikai baigėsi, kai prieš keletą metų pastebėjome iš sėklų dėžių kylančius daigus. Kas būtų patikėjęs?! Nusprendėme pakeisti metų metus tarnavusius šviestuvus, tad į saugyklos salę sugužėjo dar daugiau darbuotojų, nei kada čia regėta. STATSBYGG kombinezonus išstūmė oranžiniai konstravimo paslaugų įmonės antpečiai – nepaisydami mūsų saugos nuorodų be šalmų plušantys veikėjai, kurie žiopsojo į lubose kyšančius lempų laikiklius, bet nė nežvilgterėjo į dėžėse besistiepiančius daigus.
Šie konstruotojai atvėrė šešerias didžiąsias mūsų duris, nusileido dešimtis metrų tais pačiais nuožulniais betoniniais tuneliais tam, kad pasiektų mūsų šviesos šaltinį. Šie elektros ir jutiminės technikos specialistai tampė kabelius, natrį, sierą, argoną, grafeną, galio nitridą… naujai pritaikytų lempučių prototipus. Šie profesionalai žinojo viską apie elektros laidumą ir tvarų energijos naudojimą, bet – tik pamanykit! – jų nė iš tolo nedomino nei šimtai tūkstančių mūsų sėklų rūšių, nei iš dėžių prasikalę daigeliai. Jiems rūpėjo darbo rezultatai, kurių rimtumo tokiems mėgėjams kaip aš nesuprast. Jie tyrinėjo šviesą per savo skaitmenines kameras, išsukinėjo lemputes, nagrinėjo elektros lizdus ir jungiklius, bendravo tarpusavyje slopiais balsais, tapšnojo per želiančias barzdas, kvatojo nuo sprando braukdami lygius plaukus ir nepaliaujamai susmeigę žvilgsnius į viršų. Kartais jie atrodydavo sumišę, kraipydavo riebias lūpas, bet mums nepratardavo nė žodžio. Jie judėjo lyg šokio žingsneliu pirmyn atgal neužmesdami nė menkiausio žvilgsnio į čia pat esančius metalinius narvus, lentynas, dėžes, prie lentynų priklijuotus rėksmingai geltonus lapelius nei ant jų surašytas žodžių bei numerių kombinacijas.
Kai šviestuvai pagaliau buvo pakeisti, mums buvo pranešta: jokių rūpesčių, šviesa bus valdoma nuotoline sistema, kurios laideliai nutiesti per tas pačias skylutes su šilumos jutikliais. Jie pareiškė, kad skirtingas šviesos spektro fazes atspindinčio apšvietimo paskirtis – saugoti daigus, kurie stypo mūsų saugomose dėžėse. Tiksliai taip ir nesupratom, kas lėmė jų dygimą. Gal sutriko temperatūros palaikymo sistema, gal sėklos buvo nederamai supakuotos, o gal iš kaži kur pateko drėgmės ar maistingų medžiagų tais ilgais laikotarpiais, kai mūsų čia nebuvo? Kai nusileidome į saugyklą su naujomis sėklų siuntomis, sąlygos atrodė tokios, kokios ir turi būt, tačiau iš kai kurių dėžių virto šie daigai. Pagalvojom, kad gal taip ir turėjo nutikti, gal pavojaus nekelia. Nusprendėme įšaknyti veisles, kurios klestėjo mūsų atšiauriomis ir izoliuotomis sąlygomis. Atgabenome į salę trąšų, pakoregavome oro ventiliaciją, įdiegėme drėkinimo sistemą ir atsargiai kilstelėjom temperatūros lygį. Rezultatu likom patenkinti. Leidome ūgliams, daigams ir stiebams plėstis puriuose loveliuose, kilti ir prisiliesti prie žvilgančių aliumininių sienelių, lentynų ir sėklų dėžių, skleisti savo galūnes dirvoje.
Kaip žinote, saugykla oficialiai atidaroma tik keletą sykių per metus – kai papildomos sėklų atsargos. Nors čia lankomasi retai, darbas yra ilgalaikis ir įtemptas. Ambicingas konstruotojų sumanymas buvo tas, kad šviestuvų niekada nebereikėtų keisti – kad jie šviestų iki amžių pabaigos. Čia, šimtas dvidešimt metrų po smiltainiu, tokia vizija, be abejo, sukėlė atitinkamus atgarsius. Nors tai nebuvo pasitikėjimo verta pranašystė, visus vis tiek apėmė niūri nuojauta, jog šviesa įdiegta čia dėl to, kad pasaulis viršuje garantuotai ir neišvengiamai pasibaigs. Pasibaigs maistas, pasibaigs šiluma, pasibaigs Norvegija. Tą supratęs su šeima išskridau pas savo tėvus į Trumsę. Bėgau nuo šios minties kuo toliau.
Apšvietimo specialistams išvykus, saugyklą ėmėme lankyti dažniau. Pastebėjome, kad požemis apsigaubė nauja atmosfera. Sakau „apsigaubė“, nes pastebėjau, kad jūs šiltai apsirengę, che che! Plastikinių dėžių blizgesys prislopo, kartono įplyšimai dar labiau išryškėjo, šen bei ten matėsi kylantys daigai. Lempų iš viso buvo du šimtai trisdešimt penkios. Jos atrodė stebuklingai lengvos, nors kryžmi laikikliai, į kuriuos buvo įsuktos, atrodė tokie pat gremėzdiški kaip ir ankstesnieji. Šviesa sklido tolygiai, lempos nesproginėjo kaip anksčiau, žemos temperatūros poveikis sustiprėjo. Šviesa buvo mėlyna ar veikiau violetinė. Šaknys ir stiebai joje tarpo kuo puikiausiai. Pajutau skirtumą: ši šviesa visai kitaip nudažė geltonus vežimėlius, storas odines pirštines ir blizgų betoninių sienų paviršių. Visai kitaip šviesa apšvietė Karterio ir Klintono atstovus, kai šie teiravosi, kaip mes pusiau išsprendėme vieną iš tuomečių pasaulio megaproblemų. Dar tais laikais, kai mūsų augalijos archyvavimo metodas buvo pakankamai neįvertintas, ši šviesa kitaip atsispindėjo veide amerikiečių žurnalisto, teigusio, kad mūsų saugykla yra šeštas geriausias pasaulio išradimas. Šviesa kitaip apšvietė apšarmojusius temperatūros reguliavimo sistemos kanalus lubose ir smailėjančius senamadiškus gyvsidabrio termometrus, sienų nišose matuojančius amžinojo įšalo konstantą. Šviesa kitaip apšvietė standartines pilkas plastikines dėžes, kurias tiekėjai pristato sėklų kolekcijų sudarytojams. Ji kitaip apšvietė net ir iš Šiaurės Korėjos atgabentas raudonas medines dėžes, pažymėtas vėliavomis amerikietišku stiliumi ir ardžiusias standartinių dėžių eilės darną. Šią beveik vienspalvę darną prisiminiau visai neseniai, kai grupė tautiniais drabužiais apsitaisiusių muzikantų griežė viename mūsų botanikos sodo vakarėlyje.
Pastebėjau, kad atvertėte naują užrašų puslapį.
Ta proga siūlau pridurti dar vieną antraštę: „Antimaterija“.
Išties, retam nusišypso laimė pamatyti šiuos sudėtingus procesus, paliudyti juos čia pat vietoje, mat daugelis gyvena uoliai saugomame vakuume. Privalau pridurti: užtenka to, kad perduosite žinią. Juk čia nesaugoma niekas vien dėl to, kad to žūtbūt reikėtų. Kartkartėmis patręšiame, patvarkome, bet šiaip leidžiame sėkloms ir šaknims gyventi savo gyvenimą. Ir nors esate pakviesti čia, kokios gi viešųjų ryšių naudos augalijos archyvas turėtų iš mokslo žurnalistų, kurie elegantiškai atmeta savo plaukus, kad galėtų patyrinėti mūsų sėklas jų savininkų nurodytais tikslais? Mums tikrai nereikalingi plokščių blizgintojai, kurie pasakoja apie mūsų veiklą savo ar savo atstovaujamos įmonės konkurencingumui pagerinti. Tai tėra sudėtingos aplinkosaugos situacijos eskalavimas! Šį archyvą finansuoja valstybė ir didieji fondai, jis yra vien tik pagrindiniams ekologijos subjektams, visus galus matuojantiems specialistams ir gyvsidabriu apnuodytiems tarnautojams skirta vieta, kuria siekiame sukurti ateities augalininkystės tūkstantmetę imperiją. Tyla tokiame projekte yra didi vertybė, nors tam tikrais jo etapais padidėjęs anglies dioksido kiekis galbūt ir padėtų jam vystytis toliau.
Jūsų gretose gali atsirasti manančių, kad bendros ateities užtikrinimas tokiu eksperimentinėmis sąlygomis paremtu projektu tėra pretenzingas ir pavojingas užmojis. Tačiau, kaip jau minėjau prieš įžengiant į požemį, mūsų įnašas iš tikrųjų visiškai menkas. Saugyklos durys oficialiai atveriamos retai, o mes neturime teisės paveikti medžiagos, kurią rūšiuojame. Išimtį sudaro tik rūšys, kurios pasirodė esančios daigios itin atšiauriomis sąlygomis, – dėl jų mums pavyko pasiekti atskirą susitarimą. Likusi medžiaga išlieka sėklų kolekcininkų nuosavybe.
Leisiu jums ramiai apžiūrėti dirvą. Kaip pastebite, kai kurios rūšys čia keroja neįtikėtinai sėkmingai. Kai prieš keletą metų išrovėme pirmąsias šaknis, priėjome išvadą, kad švelnus šalnos įkandimas jas tik dar labiau užgrūdino ir suteikė jų skoniui karstelėjusio saldumo. Sieksime dar ilgai saugoti šaknis šioje atkampioje dirvoje, nors ir pastebėjome, kad auginimas, paremtas mūsų kukliomis žiniomis, yra neužtikrintas ir trapus procesas. Lygiavertė tarnystė ir sėkloms, ir iš jų prasikalusiems daigams reikalauja didelių pastangų. Leiskite paaiškinti plačiau. Įprastomis sąlygomis šaknys perduoda augalui žinią apie jo augimo vietą. Jos susipina su kitomis augalijos rūšimis, netgi gali užvaldyti itin stambius žemės plotus. Jos parodo augalui kelią, leidžia jam prasiskverbti pro dirvą, jos sukuria požeminius anglies dioksido šaltinius, tačiau čia teturime šiuos lovelius. Pažvelkite į šį daigą, besistiepiantį prieš mane. Šis grublėtas ir nesimetriškas padarėlis užgimė iš sėklos, saugomos nuo mūsų veiklos pradžios. Jis tarpsta čia jau daug metų. Atkreipkite dėmesį, kad pritraukus jį arčiau šviesos matyti, jog šaknis – visiškai juoda. Ne dėmėta, ne spalvota, o juodut juodutėlė. Kuo ilgiau šaknys tarpsta mūsų eksperimentinėje dirvoje, tuo tamsiau nusidažo jų šerdis. Kuo šiltesnėmis sąlygomis sėklos laikomos, tuo prasčiau jos dygsta. Mums dar teks atsakyti į daugybę klausimų. Labiausiai išstypusius stiebelius, žinoma, patrumpinam, bet šie ir vėl nevaldomai iškeroja, prašom atleisti.
Kadangi požemio energijos sąnaudos yra milžiniškos, o pagrindinis jo gyventojas yra ši į uolienas perkelta šviesa, esama įvairiausių dalykų, kuriems šviesos pagailime. Pavyzdžiui, tamsoje skendi atokiausių koridorių banguota skarda apkaustyti tuneliai, išjungti ir pačių tunelių sieniniai šviestuvai bei lempos rūbinėje, kur kabo beveik nenaudojami šalmai ir goretex kombinezonai. Neapšviečiame ir plombuotose standartinėse dėžėse suslėptų aliumininių maišelių ir mėgintuvėlių, mat juose – pažeidžiant sutarties sąlygas – slepiamos kanapių ir kokainmedžių atmainų sėklos. Tamsoje laikoma ir žmogaus sėkla bei organai su žmogaus sėkla. Jų sunaikinti nė neketiname. Nuo šviesos saugomos ir iš genetiškai modifikuotų rūšių išvestos sėklos. Taupome apšvietimą ir valstybės finansuotam meno kūriniui, bet nenusiminkite, dar turėsite progą šalia kampuoto saugyklos įėjimo pasigrožėti ta instaliacija, sudurta iš nerūdijančio plieno atplaišų, prizmių, veidrodžių ir optinių kabelių su traseriais. Neiliuminuojame nei didžiųjų pakrantės elektrinių, nei kelio ženklų, išduodančių saugyklos vietą tiems, kuriems neteko apie ją girdėti per vakaro žinias. Išjungėm apšvietimą ir prie didingųjų plieninių įėjimo durų, kurios – pripažinkite – mažai kuo skiriasi nuo tos beskonės chromo pilkumos, tūkstantmečio pradžioje padengusios jūsų šaldytuvus. Kelią kruopščiai prižiūrime ir žiemą, tačiau jis apšviečiamas tik dalį paros. Beje, kelio tamsoje galite išvysti kurią nors iš mūsų salos poliarinių lapių. Šios žvitruolės kartais prisėlina prie pat įėjimo.
Maloniai prašau nežymėti to savo užrašuose. Už saugyklos išlaikymą atsakingas genetinių išteklių centras neseniai turėjo nuosavą smulkųjį grobuonį. Pas mus darbavosi toks neblėstančio smalsumo botanikas ir energetikos savamokslis Jensas J., kuriam, kaip paaiškėjo, daigų ir sėklų identifikavimo bei inventorizavimo buvo negana. Mūsų liūdesiui, nutiko nesmagus dalykas: Jensas įtikėjo, kad jo darbo vieta yra Rokfelerių, NATO ir amerikiečių žemės ūkio gigantų biologinio karo ir rasės gryninimo bandomoji laboratorija. Ta mintis visiškai aptemdė Jensui protą. Jis ėmėsi keistokų kurmio darbelių – iš mūsų resursų ėmė grobti medžiagą ir tempti ją į išorinį pasaulį. Mūsų aptiktas asmeninis raštelis su skambučių išklotinėmis liepos 22 dieną atvedė mus į kitą salą, bet mūsų šviesa Jenso nebeišgelbėjo. Šviesa Jenso galvoje užgeso visiems laikams. Mūsų nusivylimui, nebepavyko išsaugoti tų šimtų mėginių ir rūšių, kuriuos jis sugebėjo nugvelbti iš saugyklos ir perduoti nenustatytoms trečiosioms šalims, kaip įtariama, iš Rytų.
Šis incidentas nubloškė mūsų projektą daugybę metų atgalios, tačiau fondų lėšomis ir nuosavu finansavimu pavyko nuostolius kompensuoti tol, kol vieno iš mūsų OPEC partnerių konfliktas G77 teritorijoje ir vėl smarkiai sulėtino kolekcionavimo darbus. Po šių įvykių įdarbinimo reikalavimai buvo iš esmės atnaujinti ir šiuo metu padėtis valdoma: tik profesionaliausiam ir patikimiausiam specialistui suteikiama teisė tvarkytis šiame požemyje, tyrinėti mūsų augintinių skleidimąsi, tik išrinktieji turi teisę įžengti į kiek komišką įėjimo pastatą. Beje, ar jums jis neprimena į pusnį įsmigusio žaibolaidžio? Žaibas, tiesa, retokai nutvieskia šią užsispyrusią pilkumą, kuri viršuje karaliauja devynias dienas iš dešimties, tačiau kai kuriems dalykams lemta skendėti tamsoje.
Tik nemanykite, kad vos kilus energetiniam karui bus galima užsukti čionai kaip į kokį šaldytuvą, apie kurį per skubėjimą jau spėjot pamiršti.
Tai daug didesnių gėrybių sodas.
Tai bankų bankas.
Siūlau šiek tiek nukrypti nuo programos ir pereiti į tolimiausią tunelį. Visai netrukus vėl galėsite mėgautis iš šalčio išsivadavusiais vandenimis ir įprastu šiaurės dangumi. Tamsos ir šviesos žaidimas jūroje visada baigiasi lygiosiomis, nieko nepadarysi. Esame pripratę, kad saulė slepiasi už horizonto nuo lapkričio iki kovo, nors šviesa nepailstamai darbuojasi mūsų požemyje. Nagi prieikite. Jūs ir Jūs, ir Jūs, ir Jūs ir, ak, koks žavingas šalikas, aiškiai sirgote už Bazelį praėjusį sezoną! Ir Jūs taip pat, ačiū, ir Jūs, ačiū. Pirmyn, pirmyn, ačiū, ačiū. Prašom pro šias duris, čionai.
Ak, ši tuštuma kaskart apstulbina. Ar girdite mane paskutinėj eilėj?
Taigi, priėjome paskutinę salę. Joje dar neleidžiame šaknims kerotis. Tačiau labiau nei apie tai norėčiau papasakoti apie virš mūsų esantį kaimą. Kaip galbūt jau žinote, šioje saloje žmonės užsiima tradiciniais amatais: kas žvejoja, kas renka šiukšles pakrantėje, kas burzgaudamas vežioja turistus stepėmis. Spaudos pranešime minėjau, kad virš mūsų esančios salos gyventojams egzistuoja tik du kraštutinumai – balta ir juoda. Jos laukia viena kitos, žino apie viena kitos atėjimą, visai kaip ir aš buvau informuotas apie jūsų vizitą, nors jūsų net nepažįstu.
Buvau pasiruošęs. Pasiruošti – labai svarbu.
Kaip matote, ši salė – visiškai tuščia, ir puikiai numanote, kas joje bus. Atkreipkite dėmesį, kad be metalinių tinklų, lentynų ir lovelių violetinė šviesa atrodo dar sodresnė. Ar žinote, ką tai reiškia?
Gal kas nori spėti?
Na, pasakysiu tik tiek: nemanykite, kad žmoneliams viršuje nors kiek rūpi ši šviesa.
Nesupraskite klaidingai.
Aš ir jūs, be abejo, puikiai žinome, kad tai tobula vieta. Jokio žemės plokščių aktyvumo, amžinasis įšalas, toliausiai nuo civilizacijos. Amžinybė laiko inventorizuoti ir rūšiuoti. Bet ar jūs manote, kad jiems nors kiek rūpi ši šviesa?
Na, galbūt kiekvienas iš mūsų teisėtai turi savo nuomonę. Tačiau šios kolekcijos privalo išlikti nepriklausomai nuo žmonių veiklos.
Pamatėte, kokį milžinišką darbą mes nuveikėm. Kokias mintis jums sukėlė ši vieta? Viliuosi, papasakosite apie ją savo straipsniuose. Ir apie šviesą. Apie tai, kaip leidome jums čia apsilankyti ir kaip turite leisti mums tęsti savo veiklą.
Vieną dieną iš šių dėžių išdygs kažkas, ko mes neauginom. Niekas iš mūsų jo nepamatys, bet tai vis tiek nutiks. Seniausios pasaulio daigiosios rūšys užgimė žmonijos priešaušryje. Joms tūkstančiai metų.
Dabar duosiu jums laiko apmąstymams. O kai būsite pasirengę, prašom sekti paskui mane. Parodysiu, kur palikti šalmus ir kombinezonus. Manau, vairuotojas jūsų jau pasigedo.
Ramiai pakontempliuokite. Susitiksime vakare viešbutyje, kur galėsime daugiau padiskutuoti ragaudami gardžią juodųjų šaknų sriubą.
Jums labai pasisekė, kad galite visa tai paliudyti, nors ir pagreitintu tempu.
Gal net galėčiau tarti: esat nušvitę!
Paskleisite žinią visiems žinių ištroškusiems, ar ne taip?
Iš: Mikko Granroth. Mustat juuret. Helsinki: Siltala, 2022
Vertė Rūta Marija Viljamaa
