Memai, memetika ir okultizmas
Sukarikatūrintas memas
Dabartinių Lietuvos politinių įvykių virdulyje radau antraštę: „Nebelieka nieko kito, tik juoktis: internetas ūžia nuo Blinkevičiūtės memų“ („Delfi“). Deja, vietoj straipsnio radau tik kelias jo pavadinimą pakartojančias frazes ir kelis vadinamuosius memus – paveikslėlius, kurie anksčiau būdavo vadinami karikatūromis. Tą pačią dieną ir televizoriaus ekrane išvydau kelis memus, teisingiau sakant, politikus pajuokiančius videomontažus. Tai ir paskatino rašyti šį straipsnį, nes tokie memai su memetika susiję menkai.
Memo sąvokos autorius – britų evoliucinis biologas, Oksfordo universiteto profesorius Richardas Dawkinsas (g. 1941). 1976 m. išleistoje knygoje „Savanaudis genas“ (iš anglų kalbos vertė Elena Belskytė, Vilnius: Kitos knygos, 2021) jis pareiškė, kad egzistuoja ne tik biologinės informacijos vienetai genai, bet ir kultūrinės informacijos vienetai memai. Matyt, šis žodis yra angliško žodžio memento, reiškiančio „atminimas, priminimas“, santrumpa. Nes memas (angl. meme), būdamas kultūrinio paveldo mažiausias elementas, yra glaudžiai susijęs su atmintimi – ši informacija ne tik užfiksuojama ir saugoma, bet ir prisimenama.
R. Dawkinso memų idėja palaipsniui virto memetika – memų mokslinių tyrimų sritimi, arba memų teorija, kuri grindžiama analogija su genetika ir Charleso Darwino evoliucijos teorija. Kurį laiką (1997–2005) net buvo leidžiamas memetikos žurnalas („Journal of Memetics“, http://cfpm.org/jom-emit/issues.html, žiūrėta 2019-02-03). Memų idėją R. Dawkinsas plėtojo ir 2006 m. išleistoje knygoje „Dievo iliuzija“ (iš anglų kalbos vertė E. Belskytė, Vilnius: Vega line, 2010). Šios knygos skyrių „Atsargiai, nesumindyk mano memų“ jis rašė tik tam, kad pasitelkdamas memetikos teiginius įtvirtintų jo vis kartojamą mintį, jog Dievo nėra, o religinis tikėjimas yra proto liga. Pasak jo, religiniai memai yra panašūs ne tik į genus, bet ir į slogos ar kompiuterio virusus. Kadangi virusus siejame su liga ar bent negalavimu, reikia suprasti, kad pati Dievo idėja esanti užkrečiama proto liga. O štai Yuvalas Noah Harari, sekdamas R. Dawkinsu, knygoje „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ (iš anglų kalbos vertė Tadas Juras, Vilnius: Kitos knygos, 2018, p. 227–228) Dievo idėją pavadino ne tik proto liga, bet ir žmonių protuose gyvenančiu mentaliniu parazitu.
Paminėtose knygose memai apibūdinami tik kaip kultūrinės informacijos vienetai, analogiški biologinės informacijos vienetams genams, ir nė žodžiu neužsimenama, kad memus reikia suprasti tik kaip satyrinį, komišką informacijos vienetą. Deja, dabar memas suprantamas būtent taip: pamėgdžiojimas, karikatūra, iškreipti žodžiai arba melodija, pašiepiantis kompiuterinis montažas, pajuokianti frazė ir panašiai. Tad memo sąvoka tapo iškreipta, suvulgarinta. Man, šiek tiek susipažinusiam su memetika, šis išgirstas žodis net ausį rėžia.
Memetika, mokslas ir ateizmas
Bet svarbiau yra kas kita. Stebėtis tuo, kad R. Dawkinsas yra aršus ateistas, neverta – kiekvienas žmogus turi savąją tikrovės sampratą ir ją vienaip ar kitaip skleidžia bei gina. Stebėtis reikia tik tuo, kad savus įsitikinimus šis ateistas bando grįsti mokslo pasiekimais ir tą darydamas daro daugybę klaidų. Į tai atkreipė dėmesį nemažai žinomų mokslo žmonių, taip pat ir teologai, filosofai (https://lt.wikipedia.org/wiki/Richard_Dawkins). Netgi manoma, kad pretenduojanti į mokslinį statusą memetika yra išvis nežinia kas (https://lt.wikipedia.org/wiki/Memetika).
Tokie vertinimai ne iš piršto laužti. Bet liko nepastebėtas dar vienas itin keistas memetikos bruožas: mokslu (genetika ir evoliucijos teorija) grindžiama memetika greičiau panaši ne į mokslą, o į… okultizmą.
Memetikos autorius aukština mokslą ir tvirtina, kad religinis tikėjimas ardo mokslo pagrindus, kad Dievas esąs infantilių (t. y. neatsikračiusių nebrandaus suvokimo ir vaikiškų fantazijų) žmonių, taip pat ir kai kurių mokslininkų, iliuzija. Pasak R. Dawkinso, Romos katalikų intelektas esąs mažesnis nei normalus („Dievo iliuzija“, p. 187), o religinės ir mistinės patirtys, kaip ir magija, mantika, astrologija, parapsichologija, burtai ir t. t., – tik sutrikusios psichikos ir infantilios fantazijos padariniai (ten pat, p. 15, 26, 36–37, 108, 111, 118–151, 156–173, 206).
Mokslo ir religijos, o ypač mokslo ir mistikos supriešinimas – ne R. Dawkinso „išradimas“. Jis tik savaip pakartoja pozityvistinės filosofijos pradininko Auguste’o Comte’o (1798–1857) teiginius: mokslas tiria tik realius objektus ir reiškinius, tik protui prieinamus, o ne paslaptingus dalykus ir atsiriboja nuo miglotų; mokslas privalo tirti tik grynus empirinius faktus ir orientuotis į naudingus dalykus, kurie pagerintų žmonių gyvenimą. A. Comte’o mintis išplėtojo britų matematikas, antropologas, sociologas, eugenikos pradininkas Karlas Pearsonas (1857–1936). Pasak šio scientizmo pradininko, tikrąjį žinojimą teikia tik mokslas, o tikrasis mokslas – gamtotyra; mokslas nesuderinamas ne tik su religija, mistika, bet ir su metafizika (filosofija); tikroji religija yra mokslas, tikrieji dvasininkai – mokslininkai.
Nors pradedant XX a. viduriu dalis mokslininkų ir teologų ėmė siekti dialogo, o kai kurie net bando mokslo žinias integruoti į religinį tikėjimą, R. Dawkinsas tvirtai laikosi A. Comte’o bei K. Pearsono išsakytų pažiūrų ir visomis išgalėmis garbina mokslą, smerkia „miglotus ir paslaptingus dalykus“. Bet memetikoje, nors vargu ar jis pats tai įtaria, atsiriboti nuo miglotų ir paslaptingų dalykų jam nepavyksta. R. Dawkinso memetika yra bene migločiausios ir paslaptingiausios mistikos atmainos okultizmo bent jau pamėgdžiojimas, savotiškas okultizmo memas. Tą nesunku pastebėti lyginant svarbiausius memetikos ir okultizmo teiginius.
Kas ji, toji memetika?
Kaip minėta, R. Dawkinsas memus apibūdina kaip analogiškus genams kultūrinės informacijos vienetus, kuriuos vienas protas perduoda kitam arba kuriais (kaip ir virusais) užsikrečiama. Memai dauginasi replikacijos būdu, panašiai kaip replikacijos (ląstelių sintezės prieš jų dalijimąsi) būdu dauginasi DNR (deoksiribonukleorūgštis), kurioje yra užkoduota genetinė informacija.
Memai, pasak R. Dawkinso, yra ne tik kultūrinės informacijos, bet ir kultūrinio paveldo elementai. Jų esama įvairių: socialiniai (pavyzdžiui, liberalizmo ar komunizmo, konservatizmo ar egalitarizmo idėjos), religiniai (pavyzdžiui, krikščioniška ar islamo religija), moksliniai (pavyzdžiui, mechaninis ar kvantmechaninis pasaulėvaizdžiai), tautiniai (pavyzdžiui, lietuviškas, rusiškas, vokiškas, ispaniškas naratyvai apie savus tautą gelbėjusius didvyrius) ir t. t. Kai kurie iš tų memų yra „sveiki“, konkrečiu istoriniu laikotarpiu padedantys individams ir / ar visuomenės grupėms (šeimoms, tautoms, politinėms partijoms ir pan.) išgyventi, kai kurie – „patologiniai“, griaunantys, ardantys ne tik žmogaus asmenybę, bet ir esamas socialines struktūras. Be abejo, apie memų „sveikumą“ ar „patologiją“ sprendžia tik tais memais (vienokiomis ar kitokiomis idėjomis) užsikrėtę žmogiški protai.
Sociologijoje ir filosofijoje savotiškas memo analogas yra gan neseniai pradėtas vartoti socialinio kodo terminas. Bet jis niekaip nesiejamas su replikacija bei darvinistine evoliucija ir yra suprantamas kaip žmogaus mentalinėse struktūrose giliai užsifiksavusi socialinė informacija, kuri turi įtakos žmogaus psichinėms savybėms, gyvenamojo pasaulio suvokimui, veikia jo elgesio šablonus (modelius). Tai, kas pavadinta socialiniu kodu, pasak vieno iš analitinės lingvistikos pradininkų Noamo Chomsky (g. 1928), kyla iš nesąmoningo, spontaniško kalbinės aplinkos įsisavinimo pačioje ankstyviausioje vaikystės stadijoje. Šiame žmogaus amžiaus tarpsnyje ne mažesnę įtaką turi ir nesąmoningai įsisavinta daiktiška kultūrinė aplinka, taip pat ir valingais ar nevalingais judesiais pasireiškiantis motinos ir tėvo elgesys. Bet tuo socialinio kodo bei memo panašumas ir baigiasi.
Memetika tvirtina, kad tarp skirtingoms ir net panašioms idėjoms atstovaujančių memų vyksta nuolatinė kova. Susiklosčius tinkamoms aplinkybėms stipresni memai išnaikina arba labai susilpnina silpnesnius, bent jau stabdo jų dauginimąsi, plėtrą. Memai kooperuojasi, buriasi į memosporomis (analogiškomis augalų sėkloms ar organizmų sporoms) vadinamas sistemas, kurių paskirtis – pasėti, paskleisti ir plėtoti memų turinį, o paprasčiau sakant, perteikti savąsias idėjas, išmokyti, išugdyti. Vaikystėje tai vyksta namų aplinkoje, vaikų darželiuose, mokyklose ir t. t.
Kur kas svarbesnis memų kooperacijos tikslas – pagal panašumą sukurti memų kompleksus, kurie leistų kolektyviai ginti savo interesus, plėtotis, kovoti su kitais memų kompleksais. Ši kova analogiška Charleso Darwino teiktai biologinei evoliucijai – natūralioms individų ir jų rūšių atsitiktinėms mutacijoms, replikacijoms, atrankai ir adaptacijai, t. y. gebėjimui prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Išlieka tik tie memai, kurie sugeba daugintis geriausiai, bet nebūtinai yra naudingiausi žmonėms. O kiti arba visiškai išnyksta, arba toje kovoje reikšmingai pakinta, arba laimėjusių memų yra absorbuojami (tampa jų dalimi). Vienintelis skirtumas tarp genų ir memų regimas tas, kad šioje evoliucinėje kovoje genai sąveikauja medžiagiškai, o memai – mentališkai, pasinaudojant tiek prigimtinėmis informacijos priėmimo ir perdavimo priemonėmis (kūno ir verbaline kalba), tiek technologijomis (laužų liepsnomis ar būgnų bildesiu, piešiniais, raštu, telefonais, kompiuterine technika ir pan.).
Visi šie teiginiai gal ir nestebintų, nes prie evoliucijos teorijos jau esame pripratę. Bet stebina tai, kad memus, memosporas ir memų kompleksus R. Dawkinsas bei jo sekėjai traktuoja kaip savarankiškas idealias esybes. Ir būtent tai memetiką daro itin panašią į okultizmą, su kurio įvairiomis apraiškomis R. Dawkinsas aršiai kovoja.
Okultizmo esmė
Okultizmą (lot. occultus – slaptas, paslėptas) ir tokias mistikos atmainas kaip ezoterika ir hermetizmas sieja jau jų pavadinimuose užkoduotas slaptumas, sandarumas, uždarumas, prieinamumas tik siauram pašvęstųjų ratui arba specialiai apmokytiems asmenims, bet kiekvienas iš tų mokymų turi savo specifinius bruožus, savo istoriją, todėl juos tapatinti nedera. Juo labiau okultizmo nedera tapatinti (kaip, deja, yra daroma) su teosofija, antroposofija, hermeneutika. Pastaroji, pavyzdžiui, yra tik viena iš filosofijos krypčių, o Rytų misticizmo idėjomis persunkti teosofiniai ir antroposofiniai mokymai bent savo ištakose nuo daugelio okultizmo praktikų atsiribojo. Ne ką geriau, kai okultizmas tapatinamas su magija, demonologija, satanizmu, šamanizmu, spiritizmu, kaip ir su astrologija, chiromantija, numerologija, ekstrasensorika, net su parapsichologija, kuri yra ne kas kita, kaip (tegul ir pseudomokslu vadinama) su magija ir mantika siejamų paranormalių reiškinių tyrimų sritis. Kita vertus, visi šie mokymai bei jų praktikos yra glaudžiai susiję, tad stebėtis jų painiojimu gal ir neverta. Okultizmą geriausiai būtų apibrėžti kaip ganėtinai naują magijos ir mantikos teoriją bei jos taikymą praktikoje. Be abejo, toks apibrėžimas turi prasmę tik žinant, kas yra ta magija ir mantika.
Magija – tai pažeidžiantis žinomus gamtos dėsnius betarpiškas (be fizinės jėgos ir techninių priemonių) mintinis, jausminis ar specialiais simboliniais veiksmais atliekamas poveikis aplinkai ir / ar žmonėms. Pagal poveikio paskirtį (siekiamus tikslus) ji skirstoma į juodąją (kenkiančią žmogui), baltąją (padedančią žmogui) ir pilkąją (neutralią). Mantika – tai būrimas iš įvairių ženklų siekiant sužinoti praeities (retrokognicija) ar ateities (prekognicija) įvykius. Jos rūšių labai daug, jai priklauso ir paminėtos astrologija, chiromantija, numerologija.
Magijos ir mantikos ištakos siekia neatmenamus laikus. O okultizmas kaip savotiška magijos ir mantikos teorija ėmė formuotis tik XIX a., nors patys okultistai savo mokymo ištakas regi su senovės Egiptu siejamo mitinio Hermio Trismegisto mokyme, gal net Mozės laikais pradėjusioje formuotis kabalistikoje, Pitagoro filosofijoje ir t. t. Šiuolaikinio okultizmo pradininku yra laikomas prancūzų rašytojas Eliphas Lévi Zahedas (tikr. Alphonse-Louis Constant, 1810–1875), garsiausiu „juoduoju magu“ ir okultistu – britas Alisteris Crowley (1875–1947). Būtent jam turime būti „dėkingi“ už tai, kad į okultizmą pradėta žvelgti itin nepalankiai, jis imtas tapatinti su pačiomis bjauriausiomis juodosios magijos atmainomis, satanizmu. Bene išsamiausiai okultizmo idėjų ištakas ir raidą enciklopedinio pobūdžio knygoje „Visų laikų mistiniai mokymai“ aprašė JAV mistikas Manly Palmeris Hallas (1901–1990). Toliau pasiremsiu ir juo, bet glausčiausiai ir aiškiausiai okultizmo idėjas 1907 ir 1911 m. Sankt Peterburge išleistose knygose „Okultizmas ir magija“ bei „Okultizmas“ perteikė S. Tucholka ir slapyvardžiu Barle pasivadinęs XIX a. pabaigos okultistas. Dabar jie jau pamiršti, „visažinėje“ Vikipedijoje jų pavardžių neradau. Pamatinė okultizmo sąvoka yra astralinis pasaulis arba astralinis planas, dažnai vadinamas tiesiog astralu. Tai – tarpinė sritis, esanti tarp idealaus dvasinio ir materialaus kūniško pasaulių. Platono filosofijoje ši tarpinė sritis vadinama Demiurgu, gnostikų filosofijoje – eonais ir jų pilnatve pleroma, neoplatonikų filosofijoje – Vienio hipostazių sklaida.
Pasak Barle, pozityvūs mokslai tiria gamtą ir visuomenę, metafizika ir teologija gilinasi į pirmines priežastis ir ieško pirminės nematerialiosios priežasties Dievo, o okultistai užsiima astralinio pasaulio tyrimais, ir šiuo požiūriu okultizmas yra ne mažiau griežtas mokslas nei fizika ar kiti gamtos mokslai. Okultistai pripažįsta, kad egzistuoja antgamtė, bet pati savaime ji jiems nerūpi. Jų tikslas – ištirti tarpinę sritį, sujungti fiziką su metafizika ir taip valdyti materiją bei joje veikiančias jėgas žmogaus ir žmonijos labui.
Astralinio pasaulio, arba astralo, sąvoka kildinama iš Pitagoro filosofijos, reikšmingai veikusios ne tik Platoną, bet ir gnosticizmą, neoplatonizmą, hermetizmą, įvairias krikščioniškos mistikos atmainas. Pasak Pitagoro, egzistuoja trys pasauliai – aukščiausiasis, aukštasis (arba vidurinis, tarpinis) ir žemasis (arba materialusis), kuriame gyvename ir mes, žmonės. Aukščiausiasis pasaulis esąs grynai dvasinis, savo dvasia persmelkiantis ir valdantis vidurinį ir žemąjį pasaulius. Dabar sakytume, kad tai – dieviškasis, Dievo pasaulis. Vidurinis tarpinis pasaulis esąs nemarių idealių esybių, kurios dabar vadinamos daiktų ir reiškinių esmėmis arba archetipais, pasaulis. Jį Pitagoras pavadino astraliniu, t. y. žvaigždiniu (gr. astron – žvaigždė). Neretai jį vadina ir eteriniu. Pasak graikų mitologijos, eteris esąs skaidriausias viršutinis oro sluoksnis, kuriame gyvena dievai. Viduramžių alchemikai manė, kad eteris yra visą gamtinio pasaulio erdvę užpildanti ir viską persmelkianti absoliučiai elastinga terpė. Šis terminas įsiskverbė ir į fiziką, gan ilgai buvo manyta, kad radijo bangos sklinda būtent eteryje. Tai, ką Pitagoras pavadino astraliniu pasauliu, o alchemikai eteriu, dabar dažniau vadinama subtiliąja materija ir siejama su vadinamaisiais biolaukais, energoinformaciniais laukais ir pan.
Okultistai Pitagoro teikto aukščiausiojo pasaulio atsisakė, jį sutapatindami su astralinio pasaulio aukštesniuoju planu (dvasia). Astralinis pasaulis, pasak jų, yra sudarytas iš subtiliosios materijos ir ją valdančios dvasios („aukščiausių grynų idėjų“). Subtilioji materija yra viską persmelkianti terpė, kuri suvienija materialius procesus su idealiais (dabar neretai sakoma: suvienija fizinius laukus su juose simbolių, kodų pavidalu esančios informacijos turiniu). Astralinio pasaulio subtilioji materija valdo „grubiojoje materijoje“ vykstančius procesus. Astralinis pasaulis ganėtinai sudėtingas. Jame egzistuoja elementaliai (gamtos ir stichijų dvasios), astroidėjos (žmonių mintys, vaizdinai, emocijos, troškimai ir pan.) ir agregorai (kolektyvios žmonių bendruomenių dvasios, arba kolektyvios idėjos).
Kiekviename iš jų, pasak okultistų, egzistuoja ganėtinai daug specifinių astralinių esybių, turinčių savus pavadinimus. Pavyzdžiui, vieni gamtos ir stichijų elementaliai pavadinti elfais, kiti – undinėmis, dar kiti – gnomais, salamandromis ir t. t. Astroidėjų, kurios dauginasi dėl astralinių matricų, pasaulyje egzistuoja be galo daug skirtingų minčių, vaizdinių, emocijų ir t. t., tarp jų ir itin blogos, kenksmingos astroidėjos – lervos, kurias gimdo žmogiškos aistros ir negatyvūs jausmai (neapykanta, keršto troškimas ir pan.). Krikščionybėje, pasak okultistų, lervos dažnai buvo siejamos su „velnio apsėdimu“, „vampyrizmu“ ir pan.
Pagal panašumą astroidėjos buriasi ir jungiasi į agregorus. Manoma, kad ši sąvoka kilusi iš agregato kaip mechaninio dalių ir detalių, net kelių mašinų ar prietaisų sudėtingo junginio (komplekso) sampratos – technikos pažanga paveikė net okultistus. Beje, ta įtaka regima ir astralinės matricos sąvokoje – matrica suprantama kaip technikoje vartojamas štampas, kurio forma atitinka dauginamą detalę. Agregorų irgi esama pačių įvairiausių – tautiniai, religiniai, etiniai, estetiniai, socialiniai, politiniai ir t. t. Astroidėjų jungimosi į agregorus tikslas – pagal panašumą sukurti tokius astroidėjų kompleksus, kurie būtų pajėgūs kolektyviai ginti savo interesus, didinti savo galią ir plėsti įtaką aplinkai. Tarp panašių agregorų (pavyzdžiui, tarp tautinių, religinių, politinių ir t. t.) nuolat vyksta kova. Laimi stipresni, o silpnesni arba visiškai išnaikinami, arba iš dalies įtraukiami į laimėjusį. Dažniausiai taip vyksta karų metu, bet ne vien jų. Pavyzdžiui, bent jau Europoje krikščioniškas agregoras išstūmė, išnaikino daugumą politeistinių agregorų, tačiau kai kurie jų elementai išliko ir krikščionybėje.
Memetika: iš tiesų mokslas ar okultizmo atmaina?
Dabar jau galima memetikos terminus ir pagrindines idėjas palyginti su okultizmu. Tai, kas memetikoje vadinama religiniais ar tautiniais memais, okultizme vadinama religinėmis ar tautinėmis astroidėjomis. Tai, kas memetikoje vadinama patologiniais memais ar net mentaliniais parazitais, okultizme vadinama lervomis. Tai, kas memetikoje vadinama memosporomis, okultizme vadinama astralinėmis matricomis. Tai, kas memetikoje vadinama memų kompleksais, okultizme vadinama astroidėjų kompleksais, arba agregorais. Memetika tvirtina, kad tarp memų ir jų kompleksų nuolat vyksta kova, bet tą patį, kalbėdami apie astroidėjas ir agregorus, teigia ir okultistai. Ne tik memais, bet ir astroidėjomis užsikrečiama, ne tik memai, bet ir astroidėjos dauginasi, plinta, o ir žūsta. Esant tam tikroms sąlygoms ne tik memai, bet ir astralinės esybės dėl to, kad žmogaus protas turi galimybę valdyti kūną ir veikti fiziškai, materializuojasi. Memai, memosporos ir memų kompleksai memetikoje traktuojami kaip nepriklausančios nuo žmogaus kūno savarankiškos idealios esybės. Lygiai tą patį teigia okultistai kalbėdami apie astroidėjas, astralines matricas ir agregorus.
Tad kuo memetika skiriasi nuo okultizmo? Peršasi atsakymas, kad niekuo, nebent tik terminais. Tą išgirdęs R. Dawkinsas tikriausiai ne tik nustebtų, bet ir didžiai įsižeistų – okultizmas (kaip ir visi ezoteriniai, mistiniai mokymai) jam yra atgrasus. Nors „Dievo iliuzijoje“ jis išvardino daugybę, jo manymu, absurdiškų misticizmo atmainų, okultizmo net nepaminėjo.
O be reikalo. Jeigu R. Dawkinsas būtų okultizmu bent šiek tiek pasidomėjęs, jis sužinotų, kad lygiai kaip jis bei kiti ateistai, taip ir okultistai visiškai netiki stebuklais, o į antgamtę žvelgia gana atsainiai, bent jau nemano, kad to, kas vadinama stebuklais, šaltinis yra antgamtėje. Jie įsitikinę, kad dauguma reiškinių, kuriuos žmonės sieja su antgamte, priklauso materialiai gamtinei sričiai ir tam, ką jie vadina astralu arba subtiliąja materija. Tie reiškiniai, pasak okultistų, kol kas yra labai menkai ištirti arba išvis neištirti, ir tik todėl jie vadinami stebuklais. Tą patį, tik neminėdamas astralo bei subtiliosios materijos, teigia ir R. Dawkinsas.
R. Dawkinsas įsitikinęs, kad memetika yra toks pat rimtas mokslas, kaip bet kuris gamtinis ar socialinis mokslas. Okultizmo teoretikas Barle tą patį sako apie okultizmą – jis esąs toks pat griežtas mokslas, kaip ir kiti. R. Dawkinsas įsitikinęs, kad mokslo paskirtis – ne tik pažinti gamtą, žmogų ir visuomenę, bet ir pritaikyti ar net pertvarkyti gamtą žmogaus ir žmonijos reikmėms, pagerinti žmonių gyvenimą. Bet ir okultistai siekia to paties – valdyti gamtą bei joje veikiančias jėgas tik žmogaus ir žmonijos labui. Tad kas ta memetika – mokslas ar okultizmo atmaina?
Memetika ir archetipinis mąstymas
Šis klausimas verčia susimąstyti. Galima net įtarti, kad R. Dawkinsas okultizmo teiginius nuplagijavo, tik pavartojo savus terminus. Arba tarti, kad memetika yra okultizmo memas, t. y. pamėgdžiojimas. Bet manau, kad taip nėra. Vargu ar R. Dawkinsas okultizmu domėjosi. Kita vertus, jau seniai žinoma, kad tos pačios idėjos, tik išsakomos skirtingais simboliais arba kalba, bemaž vienu metu gali kilti vienas kito nepažįstančių asmenų protuose. Ryškiausias to pavyzdys – integralinio ir diferencialinio skaičiavimo sukūrimas. Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas šį skaičiavimą paskelbė 1675 m., o Isaacas Newtonas – tik 1704 m. Bet I. Newtonas jį sukūrė kur kas anksčiau, nei paskelbė, ir britų bei vokiečių mokslo istorikai ilgai ginčijosi, kuris iš jų yra tikrasis integralinio ir diferencialinio skaičiavimo pradininkas. G. W. Leibnizas netgi buvo apkaltintas plagijavimu, ir tik po daugelio metų paaiškėjo, kad šie abu iškilūs mokslininkai skaičiavimą sukūrė visiškai nepriklausomai vienas nuo kito ir beveik vienu metu. Skyrėsi tik jų pavartoti matematiniai simboliai ir pavadinimas – I. Newtonas jį vadino ne integraliniu ir diferencialiniu skaičiavimu, o fliuksijų ir fliuentų metodu. Tad, vaizdžiai sakant, diferencialinio ir integralinio skaičiavimo idėja jau „tvyrojo ore“, ir liko tik ją pasiimti. Būtent tą ir padarė tam pasiruošę du žmonės.
Tai gal R. Dawkinsas ir okultistai irgi nepriklausomai vieni nuo kitų pasisėmė žinių iš to paties, tik skirtingai pavadinto šaltinio – savarankiškų tapusių idealių esybių, kurias R. Dawkinsas pavadino memais, o okultistai – astroidėjomis, komplekso? Gal memetika ir okultizmas panašūs tiktai todėl, kad abu šie mokymai grindžiami tais pačiais kolektyvinėje žmonijos pasąmonėje egzistuojančiais archetipiniais principais?
Atsakymo aš neturiu, bet pamąstyti verta. Bent jau todėl, kad Carlo Gustavo Jungo teikta kolektyvinė pasąmonė, su kurios buvimu lyg jau ir susitaikėme, kažkuo primena agregorus ar memų kompleksus…
