Iš bloknoto (52)
Vilniaus literatų namai Šv. Jono gatvėj, palyginti neseniai ten, pačioje Vilniaus širdyje, įsikūrę, kartkartėmis rengia įdomius susitikimus: literatūros skaitymus, knygų pristatymus, susitikimus su jų autoriais ir visokią edukacinę veiklą. Net ekskursijas po Vilnių bei džiazo muzikos klausymus. O va gruodį, dar prieš šv. Kalėdas, įvyko Aleksandros Jacovskytės antrosios „Vilniaus veidų“ fotografijų knygos pristatymas, jį moderavo ką tik paskelbta Nacionalinės premijos laureatė menotyrininkė Laima Kreivytė. Susirinko daugybė žmonių: Aleksandros draugai – visokių sričių menininkai ir menotyrininkai, gan plati giminė, kolegos. Su knygos autore kalbėjosi Kreivytė, savo nuomonę apie Aleksandros fotografijas išsakė Giedrė Jankevičiūtė, abiejų knygų įžanginių tekstų autorė, kažkokiais nesuprantamais ironiškais pasažais pasišvaistė knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis, panūdau žodį tarti ir aš.
Iš abiejų knygų viršelių į mus žvelgia jaunos moters švelnus, žingeidus žvilgsnis, jos pusė veido, lyg iš už durų staktos. Įdomu, kad tai skirtingų, bet labai panašių moterų veidai, panašios ir jų nuotaikos. Gal panašiai – įdėmiai, ramiai ir su liūdesiu – žiūri į pasaulį ir fotografė? Aleksandra Jacovskytė tikrai nepriklauso tai giminei pareigingų, pasišventusių fotografų, kurie gali keltis anksti rytą fotografuoti saulėtekio, gaudyti gamtos stebuklus, kantriai laukti, kol į medį sutūps paukščiai, fiksuoti pasaulinio garso asmenybes, architektūros ar paminklų gyvenimą mieste. Jos fotoalbumuose daugiausia matome jai pažįstamus žmones ir jų aplinką, susitinkam su daug menininkų, pradedant jos pačios gimine ir baigiant kolegomis bei įvairių sričių vyresnės kartos įžymybėmis. Ankstesnėse jos fotografijose dažnai matei kadrus, užfiksuotus tarsi pro šalį einant (kai, pavyzdžiui, svarbiausias asmuo stovi į tave šonu arba nugara), o vėlesnėse autorės žvilgsnis į portretuojamąjį lėtas ir įdėmus. Gera vėl susitikti su jau išėjusiais – Augustinu Savicku, Mečislovu Bulaka, Rimčiu Gibavičiumi, Žibuntu Mikšiu, Antanu Mončiu, Kazimieru Teodoru Valaičiu, Vytautu Šeriu, Juzefa Čeičyte, Aldona Dvarionaite ir daugeliu kitų tavo ir vyresnės kartos žmonių.
Aleksandros portretuose žmonės, ar būtų savo namuose, ar dirbtuvėse, ar tarp draugų viešumoj, autorės pasirinktoje aplinkoje jaučiasi patogiai, atrodo natūralūs, beveik niekada nepozuoja, todėl nesunkiai atpažįsti jų charakterį, nujauti gyvenimo būdą, namų ar dirbtuvės aplinką. Vienas skyrius Aleksandros pavadintas „Fotografuoju tik tuos, kurie man patinka“. Sakyčiau, tik tuos ir tik tai, kas patinka. Abiejose knygose, natūralu, daug išraiškingų semitiškų veidų – vilniečių ir svečių, litvakų, kaip antai Ada Skliutauskaitė, Lietuvos „Makabi“ klubo prezidentas Semionas Finkelšteinas, kolekcininkas Shmuelis Tatzas, Arkadijus Gotesmanas, Irena Veisaitė, Danielis Libeskindas, Dalia Gordon ir daug kitų menininkų ir mokslininkų. Jacovskytės fotografijose drauge su žmonėmis gyvena ir miestas – skurdus ir jau sutvarkytas, natūralus, su dar nerenovuotais pereinamaisiais kiemais, tarsi nematytais geto užkampiais, su karą menančiom sušaudytom sienom, daugiausia Vilnius, kurį visi mylime. Manau, kad „Vilniaus veiduose“ Aleksandros pateiktas kasdienis gyvenimas, jo akimirkos ir žmonės dar ilgai vėlesnėms kartoms liudys mūsų laikus.
Vienas didžiausių šio rudens įspūdžių buvo dalyvavimas režisieriaus Manto Jančiausko performatyviame susitikime „Vedami“, kuris vyko Vilniaus kalėjime. Režisierius Mantas Jančiauskas ir tekstų autorius Rimantas Ribačiauskas panašų dalyką jau yra darę Pravieniškių pataisos namuose (už tą darbą buvo apdovanoti „Boriso Dauguviečio auskaru“) ir žada daryti Panevėžio moterų kalėjime. Eidama į tą susitikimą, natūralu, jaudinausi, juk nieko nežinojau – kur, kaip, kas, su kuo? Kai einant iš vieno kalėjimo korpuso į kitą patikrinami dokumentai ir atimami visi tavo, regis, svarbūs gyvenime daiktai, pasijunti nuogas ir per nugarą pereina baugi nelaisvės pojūčio bangelė.
Lipam į penktą aukštą, laiptų turėklai tarpais išlaužyti, nors šiaip visur švaru. Tai korpusas, kuriame kaliniai gyvena. O pačiame viršuje – nemaža salė su dideliais langais. (Čia kartais vyksta kažkokie renginiai.) Salėje nieko nėra, išskyrus aštuonis nedidukus stalelius, sustatytus dideliu ratu. Prie jų išorinėj pusėj susodinami mes, svečiai, o netrukus ateina aštuoni kaliniai ir atsisėda priešais. Šypsenos, pasisveikinimai. Jaudinasi sėdintieji abiejose pusėse. (Rodos, Pravieniškėse yra buvę atvejų, kai penkiolika metų kalėjęs pirmą kartą pamato ir susitinka laisvą žmogų! Ką jaučia?) Ant stalelio stovi dvi planšetės, jose rašomos šiek tiek skirtingos „komandos“ jam ir tau – visas veiksmų scenarijus su klausimais, patarimais ir prašymas atsakant į klausimus kalbėti arba tik linkčioti galvą. Klausimai paprasti ir kartais netikėti: ar rūkote? Kada paskutinį kartą buvote supykęs? Ar mėgstate greitį (atsakiusi „taip“, savo partnerį prajuokinau)? Ką dabar labiausiai norėtumėt pamatyti (abu atsakėm, kad mamą) ir ko norėtum atsiprašyti (vėl abu atsakėm taip pat), ar esate laisvas žmogus? Ar esate kankinęs gyvūną? Ar bijote vorų? Laikas, į kurį norėtumėte grįžti, ir t. t., ir t. t.
Kartais nejauku, pavyzdžiui, kai prašoma gerai įsižiūrėti į žmogaus veidą, o vėliau – atsakyti į klausimą, ar matai jame kokių nors ženklų ar žymių, liudijančių nusikalstamą gyvenimą. Beje, tų ženklų nepastebėjau nė viename iš kalinių. Jie visi buvo gan jauni, neperžengę pusamžio, laikėsi normaliai, apsirengę savais drabužiais. Buvo gan atviri – bent jau taip atrodė, nors laiko laisvam pokalbiui teko labai mažai: tik pradedi šnekėtis – ateina kitas. Sužinojau, kad kokių nors ypatingų kančių nepatiria, kitas patenkintas, nes dirba virtuvėje, ruošia ir dalina pusryčius, ir maistas neblogas. Visi kalbėjo apie laisvę, kaip laukia tos dienos, bet paklausti, kada išeis, – nė vienas neatsakė. Į klausimą, kaip čia pateko, atsakė, regis, atvirai ir paprastai: narkotikai nuo keturiolikos, kalėjimas Norvegijoje, o paskui čia, kitas su tokia gaižia ironija pasako „reketas“… Pasakoja, kad daug ką lemia tai, kokiai priklausai „kastai“, visas išvardija ir šypteli pakartodamas, kad blogiausia esą „gaidžiams“. Kartais ausinėse skambėjo pakeistas prižiūrėtojo balsas, štai maža jo teksto ištraukėlė: „Dabar, kai čia ta Europa, tai, pavyzdžiui, tu nelabai, jei jau autoriteto neturi tarp nuteistųjų, tai, nu, vis tiek mato, ar tu senas darbuotojas, ar naujai atėjęs…“ Va kaip. O paskui – antras susitikimų ratas ir atsisveikinimai. Kai kurie padavė ranką. Viena buvo labai šalta ir drėgna.
Išėjusi iš kalėjimo buvau pavargusi ir sutrikusi, juo labiau kad ir ta Vilniaus vieta, Rasų ir Drujos (upelės pavadinimas) gatvių kampas ir apylinkės, nebuvo mano išvaikščiota. Bet tikroji reakcija įvyko kitą dieną. Ir fiziškai, ir dvasiškai jaučiausi sunkiai, lyg pervažiuota. Galvojau, kodėl vieni aukoja gyvybes kovodami už laisvę, o kiti nesijaučia net už savąją atsakingi, nesaugo jos ir nevertina. Svečių buvo paklausta, kodėl mes čia, kalėjime, dabar esame. O apie tai irgi verta pagalvoti. Aš manau, kad buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas (tik dvejoju, ar tai dera vadinti teatru), ir dėl to, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas. Neatsižadėk lazdos… Galvojau ir apie tai, ar pasiteisina humaniška režisieriaus Manto Jančiausko ir jo bendraminčių misija. Greičiausiai – taip, nes jau dabar yra susidariusi kalinių, norinčių dalyvauti tokiuose susitikimuose, eilutė.
Senajame teatre dar prieš šventes su malonumu pasižiūrėjau niekuo neįpareigojantį, linksmą ir žaismingą valandos trukmės spektakliuką „Lindyhopera“, kuriame užimta beveik visa teatro trupė. Jį sukūrė džiazo šokėja ir choreografė Elzė Višnevskytė, muziką kūrė ir tvarkė Remis Rančys, džiazo ansamblio „The Schwings Band“ vadovas, scenografė Paulina Turauskaitė ir daug kitų padėjėjų. Su nuostaba žiūrėjau, kaip dramos aktoriai gali viską: puikiai šoko ir dainavo keliom kalbom, ir dar žaismingai vaidino. Pratęsti malonumo – šokti grojant gyvai muzikai scenoje finale buvo pakviesti ir žiūrovai, ir daug jų susiviliojo!
Algimanto Kunčiaus fotografijų paroda „Įsiklausymai“ nedidukėje Prospekto galerijoje sukėlė daugybę jausmų ir norų. Žiūrėdama į tuos nespalvotus profesionaliai ir jautriai niuansuotus darbus, stebiesi, grožiesi ir užsisvajoji, prisimindama kažką panašaus gyvenime jau ne kartą patyrusi – juk visi vaikystėje esam gulėję pievoje, ant pavasariško žemės pakloto, po debesimis, snūduriuodami žiūrėjom į permainingą dangų, esam stebėję prie visų metų laikų prisitaikančius medžius ir žydinčius krūmynus Žvėryne, Markučiuose, Pavilny ir dar bala žino kur. Stebina Algimanto gebėjimas taip natūraliai žmogiškai matyti realybę, kuri mus supa ir, beje, apie mus pačius, ją stebinčius, pasakoja. Stebina ir fotografo prisirišimas prie tų pačių temų per kelis dešimtmečius. Tai medžiai, pievos, debesys, langai. Tai medžiai ir jų pasaulis, ir vienas kupinas gyvybės medis kaip pasaulis. Tai tikra debesų knyga virš mūsų galvų, gyvenanti nepriklausomą, atskirą gyvenimą. Pirmą kartą, nustebusi, apie didingą debesų gyvenimą pagalvojau vaikystėje vartydama dar prieškary išleistą M. K. Čiurlionio reprodukcijų aplanką.
Subtilumu stebina ir vėl į vaikystę grąžina ir Algimanto Kunčiaus ciklas „Žiūrėjimas į langus“. Miesto pakraščių medinių namų pirmo aukšto langai, jau patrūnijusiais rėmais, bet vis perdažomi, žmonių paprastai kruopščiai dangstomi vazoninėmis gėlėmis arba įvairiomis užuolaidėlėmis, o žiemą, kaip buvo priimta, tarpulangiai išklojami balta vata ir papuošiami džiovintom gėlytėm arba kalėdiniais žaisliukais. O kas už jų? – visuomet kyla mintis. Tikras socializmo epochos liudijimas, novelė su laiminga pabaiga – keletas nuotraukų apie mažutytę, gal sprindžio dydžio kukliai papuoštą kalėdinę eglutę sovietinės įstaigos lange; fotografuota iš pastato vidaus ne tiek pati eglutė, o žmonės, kurie nustebę, sustoję ar praeidami į ją žiūri lyg netikėdami savo akimis. Neatsistebiu ir aš Algimanto Kunčiaus, mano bendraamžio, neišsenkama energija ir kerinčiu talentu.
