Ir antra dalis gali būti pirma; ar net pirmoji

Mindaugas Nastaravičius. Antra dalis: eilėraštis. V.: Tyto alba, 2024. 72 p.

„Antra dalis“ – toks naujosios Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knygos vardas. Dalykiškas ir neaiškus, su intriga. Kieno ta antra dalis? Ir kur – pirma? Atsakymas į pavadinimo klausimą turėtų rastis ne už knygos, o pačioje knygoje. Užuominų yra: pirmas skyrius, liekantys sėdėti po pirmo veiksmo. Ir frazė: „Kūnas tėra pirma dalis, – pamenu tavo ištarą mums susipažinus“ („Kada nors jie visgi supras…“). Ir tokia eilėraščio pradžia: „Antrame veiksme nieko reikšmingo neįvyko.“ Kaita, keitimasis vietomis. Arba nieko reikšmingo perėjimas į meninių reikšmių kategoriją. Maždaug tuo keliu (ar tarpkeliu; lyg kokiu tarpupiu) ir suka Mindaugo Nastaravičiaus „Antra dalis“, žingsnis į lyriką, kaip vis prasidedančią – ir prasidedančią net dabar meno žanruose – filmuose ir dramose, kartais ir iš antrų rankų; nėra kaip vartoti padėvėtų, mąstant apie klasikos perrašymus (perpasakojimus, pervertimus) scenai.

Pirmosios knygos frazės: „Bandau prisiminti siužetą: smilkstanti pieva, kurią padegėme, nes filmui reikėjo paslapties, rusenančios viksvos, šunažolės, aprūkę voragyviai, – ir žvelgiant iš tolo peizažas atrodė pavykęs. Nebus čia jokių veikėjų ir santykių, dekoracijų – juoda ir balta spalva pro skilusią tikrovės kamerą.“ Filmavimo įspūdis – iš tolo pavykęs peizažas – gal ir todėl, kad persmelktas lyrinio įsigyvenimo, veikiančio ir skilusia tikrovės kamera, įspūdžiu. Tad eilėraštis, knyga kaip eilėraštis, veikiamas medžio simbolinio provaizdžio: šakos, išsišakojimai ir atsišakojimai, bet iš tų pačių šaknų, iš tos pačios kūrėjo sielos (jei apie šaknų gylį), iš jo biografijos (jei apie paviršių).

Rašymo instinktas – lyg kažkas kalbintų, pasakotų, tad ir skatintų pasakotis. Savo ir kitų balsais, dialogais, scenovaizdžiais, kurių reikia daugiaveidei ir daugiagalei dramai. Eilėraščiu, kuris, kad ir kaip keisdamasis, lieka monologinis, lyrika vienbalsė ir kalbant kitiems, su kitais. Lyginant su scenos ar ekrano veikėjais, – eilėraštis ir mažajėgis, labiau ir stringantis, ir strigdantis. Ir dėl to, kad pagrindinis eilėraščio vyksmas – savęs akivaizdoje. Kalbantysis niekad neišeina iš eilėraščio, nenueina nuo mažos eilėraščio scenos, jei jo ir nematyti. Jau pirmajame „Antros dalies“ fragmente ir pasakyta: „Kad esu pagrindinis herojus, negalintis išeiti iš kadro.“ Kadras, nors užmena ir filmavimą, įrašomą vaizdą, veikia ir perkeltine reikšme – ir kaip ankstyviausio kūrybinio veiksmo pradžia: filmo, pavadinto „Mesopotamija“, kūrimas. Mesopotamija – senovės Egipto žemdirbystės, galbūt ir rašto pradžios žemė, pradžia, turinti pradžių pradžios (archetipo), tad ir pasikartojimo ar bent ataidėjimo galimybę. Ir Sigito Gedos „Babilono atstatymas“ susijęs su giliausiais archetipais.

„Mesopotamija“ ir gali būti Mindaugo Nastaravičiaus knygos antra dalis – ne pagal apimtį, o pagal sutelktumą, prasmės svorį: tarpupis, galingas kultūros telkinys tarp Tigro ir Eufrato upių. Tarp, tarpiška – ir kaip universalija, su kuria kuriančioji sąmonė susiduria nuo pat vaikystės, kai reikia suleist šaknis, įsivietinti. Įsivietinti taip, kad jei teks savo vietą palikti, išrautų šaknų taip ir nenustotų skaudėti. Mindaugui Nastaravičiui tų tiesų, paprastų ir amžinų, nereikia nei tyliai sakyti, nei garsiai deklaruoti, nes kalba atmintis, patirtis, jos epizodai; tikrovės neužtektų jų tikrumui patvirtinti: „Mes kūrėme filmą ir pavadinome jį „Mesopotamija“. Tigrą ir Eufratą pakeitė Peteša ir Juodė, kanalų sistemą nusižiūrėjome iš sudegusio vadovėlio: drėkinome, sausinome, statėme užtvankas.“ Aiškinanti išnaša: „Juodė – upelis Vilniaus rajone, Petešos upės kairysis intakas.“ Mesopotamija, civilizacijos tarpupis ir Vilniaus rajone, tarp Juodės ir Petešos, nes ten, ant pylimo, dar vaikiškomis rankomis buvo pastatyta ir šventykla, išgirsta, kad reikės rašyti scenarijų „apie dangaus melioraciją“. Stipri knygos atrama – ir Vilniaus apylinkėse kuriamas civilizacijos lopšys, kartojamas, kaip kartojamas ir lopšio ar karsto motyvas. Kaip vaiko iš naujo atrandamas pasaulis, iš naujo tariami pirmi žodžiai, kurie niekad nebūna antri. „Mėginau nufilmuoti tave tariantį pirmus žodžius.“ Vaikai sugrąžina mus „į tikrovę kaip netikėtumą“. Vaikai – ir tariantys pirmus žodžius, ir besiklausantys už užrakintų vonios durų – yra ir mūsų antra dalis.

Ir kūrybai, jos moraliniam autoritetui įsipareigojanti kūryba ieško taško, iš kurio žmogaus gyvenamasis pasaulis pulsuotų savo ir gražia, ir baugia vientisybe, atsakomybė už jį būtų pakeliama, o užuojauta nevirstų sentimentais. Mindaugo Nastaravičiaus kūryba persmelkta ir įsipareigojimų, ir liūdesio dėl žmogaus pasaulio netobulybės. Eilėraščiais leista pajusti, kad amžina prasmė pažįstama tik tokiai pat amžinai laikinybei.

„Antroje dalyje“ lyriniais punktyrais susieina civilizacijos ir kruviniausios istorijos linijos – jau ir žmonių likimais. Stiprus eilėraštis „Marijampolis, žemė Marijos, arba prasta, nenaudinga žemė…“, sąskambis (ir sąlytis) su Mariupoliu, Manto Kvedaravičiaus vardas: antrumas lyg koks lemties ženklas: „Šįryt per žinias pranešė, kad Mariupolyje, kurdamas antrąją filmo dalį, nužudytas Mantas Kvedaravičius.“ Žinių ir stilius, ir netaisyklingas pusdalyvis, gal ir sąmoningai: žodis nužudytas juk vartojamas kraupiai teisingai.

Eilėraščiai, jei ir tik eilėraštiniai pavidalai, fragmentai, stiprios, sulydytos kalbos. Verlibras, bet ir ne visada, ir be formaliųjų sintaksinių, garsinių sankabų. Proza, mažoji ritminė proza, eilėraštis proza (poesie en prose), kurio tradicija ir lietuvių literatūroje nuo devyniolikto pabaigos. „Mesopotamija“ gali būti laikoma ciklu, eilėraščiai anaforiški, išlygintos sintaksės, prasmingų pakartojimų, netikėtų metaforų („Ir mūsų akių dugnu šliaužioja mūsų vaikai, / mėgindami mus nusigremžti nuo savo veido“), kelių ryškių kadencijų. Sugrįžimo, susigrąžinimo pasija, įtvirtinama pradžios anafora: „Ir…“; ryškiausios „Ir mes…“, „Ir žodžiai…“ – lyg apglėbimas ar rato linijų sujungimas. Ir eilėraštis, knygoje gal ir programinis, bet labiausiai aiškinantis „Eilėraštį“ – galbūt ir kitą (ne antrąjį) pavadinimą:

    Ir mes toliau rašome vieną tą patį eilėraštį.

    Ir mes pagaliau kalbame savo balsu:

    mes ištariame viską, ką norime pasakyti, –

    ir mūsų pravertos burnos iš tiesų reiškia tuštumą.

    Ir mes neberašom eilėraščių apie eilėraščius.

    Ir mūsų kūryba nėra savaime vertinga.

    Ir žmonės, gyvenę prieš mus, atsikelia

    iš kalnynų – mes bandome susitarti pirštais.

Tekste, kuris viršelyje, tad dažniau ir skaitomas nei pati knyga, panašios mintys: kad eilėraščiai yra atminties pasakojimai, kad „kiekvienas rašome vieną eilėraštį“. Eilėraštyje tos pačios mintys iškyla iš gilesnio siužeto. Be pasakojimo eilėraščiu tokios atminties, kurią pasakojame, neturime. Pasakojimo, ypač lyrinio, atmintis palytima ir vaizduotės, lyg ir nekeičiama, o pakinta. Užsimintas viršelis – ir iš jo matytis įdomus dailininko Jurgio Griškevičiaus darbas – asketiškas ir talpus. Turinys iškart prieš akis: lyg atviras scenovaizdis, lyg knygos draminis veiksmas: „Scenarijus, kurio neparašiau“, „Sapno pasakojimas“, „Pagrindinė tema“, „3“, „Įžemis“, „Pirmas veiksmas“, „Mesopotamija“.

Gali būti, kad drama, jei sėkminga (už dramaturgiją Mindaugas Nastaravičius dukart apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi), keičiasi (arba gali keistis) pati iš savęs ar / ir iš tikrovės, iš to, kas aktualu, ką pajunta režisieriai. Lyrikos vidinė ašis kinta lėtai, tai ašiai tenka suktis ir apie save. Lyrikos sezonai joje pačioje. Kuriančiojo sieloje, atmintyje, vaizduotėje. Arba sapne. Visais atvejais ir pradžioje ar net pradžių pradžiose. Lyrika – su kalba dirbančio fundamentum. Būsenų menas, prasidedantis iš vidinių gestų arba jų negalimybės, iš įstrigimo.

„Antra dalis“ – iš atminties, iš to, ko be eilėraščio ir nebūtų, arba pradžių, kurios kitaip neatsivertų. Ir nepabandytume „susitarti pirštais“.

Lyg ir savaime akis krypo į tai, kuo Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knyga įdomi, vertinga.

Jei ir ne savaime.