Fenomenologinis mirties kvapas
Įsivaizduokime: miršta žmogus, žmogus numirė. Tiksliau – daugiabučio prieangyje pamatai gulintį negyvą žmogų. Kyla įvairūs svarstymai ir reakcijos. Viena iš tų reakcijų yra įsitikinti, ar tas žmogus iš tikrųjų yra miręs, – žmogų pakrutinti, pajudinti, paklausti jo: „Ar girdi ir ar gyvas?“, patikrinti, ar yra kokių nors gyvybės ženklų (juk iš pirmo žvilgsnio nežinai, ar žmogus, gulintis prieangyje, yra miręs ar gyvas).
Įsivaizduokime dar ir tai: tas žmogus, kuris yra miręs arba vis dar gyvas, yra vadinamosios žemiausios socialinės klasės atstovas – bedarbis, benamis, skurdžius, vargšas, ubagas (nuo D(d)ievo) ir t. t. Kokios mintys ir reakcijos kyla dabar? Atrodo, galbūt net būtų nedrąsu tokį žmogų liesti savo rankomis, gal reikėtų jį baksnoti lazda ar šakaliu? O galbūt gali atrodyti, kad toks žmogus net nebuvo vertas gyventi – ką jis nuveikė visuomenėje? Nieko nenuveikė, o tik švelnino savo materialų skurdą anestezinėmis priemonėmis ar laiko švaistymu – neturėjo progos, galimybės „gyventi“. Juk matome – žmogus purvinais drabužiais, purvinu išburkusiu (nuo šalčio ar ko kito) veidu, plaukai taip pat purvini, ant alkūnės purvo ruožas.
Įsivaizduokime dar ir tai: aplink tokį negyvėlį (ar vis dar gyvėlį) renkasi pulkas žmonių, nes visi iš nuostabos pametę kvapą ir galvą – ŽIŪRI. Įsivaizduokime: žiūri ir nieko nedaro, žiūri ir dūsauja, žiūri ir gailisi, žiūri ir stebisi – geras buvo žmogus, bet nepasisekė – ištiko mirtis. Geras buvo žmogus, bet numirė. Įsivaizduokime: kadangi tiek daug žmonių yra susirūpinę tuo žmogumi, kuris yra parkritęs prie slenksčio daugiabučio prieangyje, tad juo, tuo žmogumi, kas nors pasirūpins, ar ne?
Kyla ir kitas klausimas nei tik: „Ar ne?“ Juk gyvas ar negyvas netoli slenksčio, prieangyje gulintis žmogus sukelia tokią patirtį, kuri yra ištiktis – tai yra vėluojanti patirtis: pertrūkis patirtyje, nutrūkęs patirties srautas, patirties ištiktis (Bernhard Waldenfels, Phenomenology of the Alien: Basic Concepts, Northwestern University Press, 2011, skyrius Between Pathos and Response). Tai tokia patirtis, kai nespėjama susigaudyti, suprasti, kas įvyko, atsitiko, ir atsakas į tai dažnai yra joks, nes nespėjama į patirties struktūrą įtraukti tai, kas patirtį sulaužo (laužas), kas patirtyje sulūžo (lūžis). Tokiu atveju elgiamasi kaip nors – išmušama iš vėžių. Elgiamasi patiriamos aistros (pathos) pagrindu.
Be abejo, į tokius įvykius galima reaguoti kompetentingai – pagal reaguoti į tokias situacijas išmoktą būdą. Tuomet neįvyksta patirties pertrūkis, nes žmogui, turinčiam savo kompetentingą patirtį, tai yra įprasta (suprantama, suvokiama, žinoma). Tad galime įsivaizduoti žmones, kompetentingus tvarkytis su tokiomis situacijomis, su tokiais įvykiais.
Mirties izoliacija būdinga miesto kultūrai – mieste miręs žmogus kitų gyventojų akyse atsiduria tokioje pačioje situacijoje kaip įsivaizduojamoje situacijoje daugiabučio prieangyje miręs žmogus. Tarkim, ryte eidamas į darbą randi gulintįjį, gyvą ar negyvą, vakare pro tą patį prieangį grįždamas iš darbo gulinčiojo neberandi, jo nebėra. Kalbama apie kompetentingus specialistus (išugdytus), kurių patirtis nėra pertraukiama tokių įvykių, – apie sanitarinių (norisi sakyti, ir higieninių) tarnybų darbuotojus: medikus, ugniagesius, policininkus, o tęsiant toliau ir morgininkus, lavonų aprengėjus, net dvasininkus, duobkasius, kurie išlydi į paskutinę kelionę. Kitaip sakant, mieste yra atsakingų žmonių, kurie susiduria su mirtimi jei ne kiekvieną, tai kas antrą dieną: „neutralizuoja“ mirties ištiktus nelaimėlius kitų žvilgsnių atžvilgiu (o gal laimėlius, kai kas pasakytų), kad į juos žiūrėti, matyti, patirti ir reaguoti netektų mums – įprastos patirties miesto ūkio distanciškiems žmonėms.
Taigi čia atsiskleidžia patirties struktūros aspektai: kompetentingieji į mirties situaciją reaguoja logos būdu (jų patirtis nebūna pertraukiama šios (ne)eilinės situacijos), o visiems kitiems eiliniams, einantiems eilėmis į darbus, universitetus ir mokyklas, reaguojant į mirties situaciją patirties pertrūkis vėluoja įsiterpti į patirties struktūrą, nes patirtis sutrūksta (sutrūkinėja) ir patirtyje įvyksta didelis sukrėtimas arba, tiksliau sakant, didelis pathos pasireiškimas – kovok arba bėk.
Sudramatinkime situaciją: pakalbėkime apie „teatrališkesnį“ mirties akibrokšto ar ištikties atvejį – mirtį eismo įvykyje. Tokioje situacijoje žmonių pathos, akibrokštiškosios ištikties patirtys ir reakcijos varijuoja: vieni skambina greitajai, kiti aptarinėja, kaip į avariją patekusiems žmonėms nepasisekė, treti bando įvertinti automobiliams ir nudaužtam hidrantui padarytą žalą, ketvirti aikčioja, kokia buvo graži diena, kol nepamatė to, kas čia įvyko (Bernhard Waldenfels, ten pat).
Kyla klausimas: koks santykis tarp ethos, pathos ir logos patirties struktūroje? Kokia yra ethos reikšmė šių dviejų – logos ir pathos – skirtyje? Galime teigti, kad kiekvienas mąstymas yra mąslus veikimas, o kiekvienas veikimas yra veiklus mąstymas. Vulgariai, banaliai ar populiariai tariant, logos galėtume apibūdinti kaip mąstymą, kalbėjimą, pathos – kaip aistrą, jausmą, reakciją. Ethos – kaip būdą, charakterį (išvertus iš senosios graikų kalbos ethos reiškia „būdą“). Būdas arba charakteris yra formuojamas ir formuojasi, kitaip negu temperamentas, kuris yra įgimtas. Tad ethos gimsta ir įsišaknija dviejų patirties elementų sankirtoje – tarp aistros, jausmo, reakcijų (ištikties) ir mąstymo, kalbėjimo praktikos. Būdas gimsta kaip būdingas konkrečiam žmogui (ar tautai – tautos ethnos) veikimas, kuris kyla iš susilietimo su pasauliu patirties (per logos ir pathos, mąstymą ir aistrą). Neaptarsime etikos kaip praktinės filosofijos disciplinos, bet atkreipsime dėmesį į tai, kaip skirtingi etosai galėtų reikštis aptariamoje įsivaizduojamoje situacijoje.
Įsivaizduokime, kad visa tai tik įsivaizdavome. Ką tokioje situacijoje darytum tu? Ar drįstum paliesti gulintį žmogų, kad pajustum, ar jo širdis plaka? Ar drįstum priliesti pirštu jo nosį, skruostą, kaklą? Ar drįstum padaryti, reikalui esant, dirbtinį kvėpavimą? Ar neišsigąstum aplink susispietusių žmonių būrio, kuris gali gąsdinti labiau nei mirtis savo automatišku sraigteliniu sukimusi? Ar iškviestum jam (numirėliui ar gal gyvėliui) greitąją pagalbą? Ar išgelbėtum žmogui gyvybę? Ką padarytum tu?
Atsakymas įsivaizduojamai aiškus – į visus ką tik pateiktus klausimus atsakytum taip, taip ir taip taipliau. Bet matome, kad nesutikai to žmogaus, mirusio ar galbūt gyvo. Dar aiškiau būtų galima sakyti: na, o jei taip atsitiktų, ar nesudrebėtų ranka, ar neišdžiūtų burna šypsotis, žmogau, to atžvilgiu, kurį tu nužudei? Bent jau mirštantys šypsosi. Bent jau kai kurie. Bent jau žaidžiantys juokiasi, bent jau kai kurie. Bent mirtis mums artima, kad nesvetima.
Kaime žmogus, įgriuvęs į griovį ar kritęs negyvas, sulauktų didelės kaimo bendruomenės dėmesio, o jo artimieji pagalbos. Mieste ir miesto bendruomenėje į negyvą kritusį žmogų dėmesys būtų atkreiptas ne ilgiau negu akimirką, nebent imtumeisi gaivinimo veiksmų ir bent akimirkai žmogus atgautų veidą iš anonimiškosios kaukės karalystės. Mieste negyvėliu turėtų kas nors atsikratyti ir jį pašalinti iš viešojo gyvenimo srities, iš anonimiškojo gyvenimo plotmės, kad tik jis neišsiduotų miręs. Įsivaizduojamai – kaimo bendruomenėje visi artimiau susiję su mirusiuoju susirinktų jo palydėti į paskutinę kelionę. Ryškus skirtumas tarp miesto ir kaimo bendrabūvio. Miestuose mes visi esame palaidoti gelžbetonyje (nors daug kur mūrai, marmuras, medžiai, krūmai, galbūt tarp jų jaučiamės gyviausi), bet nuo to, kokius žmones juose sutinkame, priklauso, ką ir kaip įsivaizduojame, bent jau – kaip įsivaizduojame, kad gyvename.
Įsivaizduok, kad sniegas yra pelenai.
