Apsiausties sąlygomis
Daivos Kairevičiūtės ofortas
Kai tvarkiau dokumentus išeiti, jie beveik visi, vieni laikydamiesi knygose perskaitytų darbo santykių etikos taisyklių, kiti – nuoširdžiai, klausinėjo, ko norėčiau atminimui. Norėjau akmens. Prie daugiaaukščio, kuriame dirbau ir kurio aukštų skaičių pamiršdavau, net ir keldamasi liftu, prieš keletą metų atvežė spalvotų akmenų. Jie man priminė kurortinio miestelio patiltę. Paletę. Ankstyvais rytais eidama pro akmenis į darbą išgirsdavau audroto vandens ošimą, žuvėdras ir prisimindavau moterį, matytą vaikystėje prie jūros. Ji rūkė ant suoliuko nuoga, tik su sandalais ir skrybėle. Tikriausiai išsitepusi „Pond’s“, kurio reklama taip rūpinosi vyrai ir moterys seriale „Mad Men“. Toji alėja Palangoje į šiaurę nuo tilto vadinasi Naglio. Milicininkai moters nesėmė iš apstulbimo.
Apie akmenį nejuokavau, bet kolegos (tas žodis man asocijuojasi su neperprantamu lego) prašymą suprato kaip humorą ir dovanojo kas ką. Tas, kuris mane vežė paskutinį kartą iš darbo namo su dėže daiktų, susirinktų nuo stalo ir iš metalinės spintos (jaučiausi kaip Holivudo filme – you are fired, nors situacija buvo visai kitokia), prieš užsisegdamas diržą biografiją turinčioje mašinoje, išsitraukė iš kuprinės litrinį viskio ir padavė butelį į mane nežiūrėdamas. Pasakė, aš – senas kareivis, nežinau meilės žodžių. Citata iš seno, atminty išblukusio filmo. Vairuotojas buvo dvidešimt metų už mane jaunesnis, bet geros citatos, kaip ir geri vairuotojai, klasika, su laiku jie susiję mažai. „Nori, kad greičiau numirčiau?“ – paklausiau, ta pačia kryptimi žiūrėdama į kelią. Jis pasakė: noriu, kad išplėstum kraujagysles, – kartais šoki į akis be reikalo, užuot, kai buvo laikas ir proga, išmokusi bent pakenčiamai šaudyt. Iš jo pamokų atsiminiau vieną detalę: šaunant revolveriu ar pistoletu iš po batų kulnų turi būti galima gana lengvai ištraukt popieriaus lapą. Jo bučinys į kaktą atsisveikinant liko įsidėmėtinas anonimiškai, kaip paminklas nežinomam kariui. Bučinių į kaktą nereiktų interpretuoti. Jie būna kaip popiežiaus pasisakymai. Patraukliausi vyrai man yra saksofonininkai, statybininkai ir karininkai. Retais atvejais – vairuotojai. Nors pasitaiko visaip. Vienąkart esu paprašiusi taksisto, buvusio karininko, išlaipinti mane vidury Laisvės prospekto, nes nesutapo mano ir jo garsiai reiškiamos pažiūros apie Zelenskį. O pasitaikė tokia saulėta taiki diena.
Viskiui mistiškai senkant, mąsčiau apie praeitį. Net neabejoju, kad gėrimas seko kaip tik dėl to. Užsukantys pas mane svečiai irgi buvo iš buvusio laiko. Žinojau, kad mąstyti apie praeitį nešiuolaikiška. Jei jūs užsiciklinate praeityje, jūs prarandate galimybę gyventi dabartyje ir taip netenkate ateities, įspėja psichologai. Na, prisimindama savo… ilgą amžių, prarandu ne tiek jau daug. (Beje, kai mums reklamose siūloma lėtai virta mėsa, daroma esminė klaida. Reklamose turėtų būti rašoma – ilgai virta mėsa.) Nebeturiu planų. Dauguma žmonių trokšta jaustis pažangūs, aktualūs ir nesenstantys. Kaip ten tos tik stulbinamai kryptingai dotuojamos oficialios žiniasklaidos informaciją tenaudojančios grupės neseniai apsibrėždavo socialiniuose tinkluose? Vakcinuoti? Edukuoti? Ar ir tai, ir tai? Ar jei tai, tai automatiškai ir tai? Paprastai jie vaikščiodavo ir su Ukrainos vėliavos ženkliuku atlape… Karo pradžioje, kai ukrainiečiai laimėdavo. Ir palaikymo akcijas pamiršdavo, kai situacija fronte pasidarydavo patinė. Pergalė turi daug tėvų, pralaimėjimas – visada našlaitis? Aktualybėje pažangus ir palaikomas organizuotų grupių esi tada, kai eini su gyvenimu koja kojon. Šiaurietiška lazda lazdon. Danties implantas implantan. Šūkis šūkin. Reklama reklamon. Kalėdinio pyrago receptas receptan. Socialinė paskyra – paskyron. Šypsena šypsenon.
Po staigios vieno rašytojo mirties esė rašymą ėmiau sieti su gyvenimo trukme. Atsimindama dar dvi mirtis, saitus tarp nesusijusių dalykų nutiesiau jau tiesiogiai. Netikėtomis aplinkybėmis atsidūriau prie to rašytojo kapo, kai dar pleveno per dvi paras nuo laidotuvių neužgesusios žvakės. Temo sparčiai, kaip pietų kraštuose. Nueini į tualetą, išeini, o saulė žemiau horizonto. Prieš daugelį metų rašytojas man rašė: kai tau bus labai liūdna, atmink, kad prie Baltijos tavęs laukia senas graikas. Esu tikra, kad toks sakinys tebėra gyvas bent kelių jo adresatų atmintyje. Už dviejų paminklų stačiakampių atslinko belytė sulyta brezentinė figūra ir paklausė, ar aš nežinau, kur yra dainininko, dainavusio apie saulę, poilsio vieta. Nežinojau. O dainą galėjau pakartoti, esu pagal jos melodiją šokusi. Atsimenu, kad judesiams trukdė lino kostiumėlis. Po to šokio vienas gerai išauklėtas žurnalistas pasakė, kad mane įsivaizdavo šiek tiek kitokią. Ant gėlių, apglobusių kapą aromatine antklode, atskrido nematytas pilkas drugys. Elgėsi keistai. Patupėdavo ant kiekvieno žiedo tarsi neršdamas. Sparnai virpėjo tokiu dažniu, kad negalėjau įžiūrėti jų formos. Atrodė, kad jis svaigo užsibrūkšniuodamas sparnų virpėjimu, aistringai siurbdamas nektarą iš dar neužsivėrusių žiedų kolbų. Rašytojas sakydavo – negerkit, kai liūdna, gerkit, kai linksma. Drugys persikeldavo nuo gėlės prie gėlės sunkiai, tarsi jį žemyn būtų svėręs škotiško tvido švarkelis. Rašytojas kartais kliusteldavo pabaigai stipraus gėrimo į taurelę, ištrauktą iš raižyto močiutės bufeto lentynos. Dulkės suteikia gėrimui amžinybės skonį. Sfinkso… Stovėdama kapo galvūgalyje su pažįstama moterimi telefonu išsiaiškinau, kad virpantis ant kapo drugys būtent taip ir vadinasi. Viena draugė vėliau man sakė, kad vaikystėje, kai ji gyveno vienkiemyje, sfinksus yra mačiusi bent trejetą kartų, prieblandoje. Ir jei jie atsitrenkdavo į veidą, plaukus, tai ji dvi dienas neidavo į kiemą, kol drugiai, atskridę iš anapilio, pasimiršdavo.
Išėjusi į pensiją įsidarbinau pašte, man nepatiko, nors ir suteikė gyvenimiškos patirties. Tam tikromis mėnesio dienomis nešiodama pensijas (ypač jas) devynaukščių ir dvylikaaukščių senukams, prisiminiau filmą „Kitų gyvenimai“. Jame Stasi kapitonas, o gal jo laipsnis buvo kitas, pajunta solidarumą su priklausomais nuo jo ataskaitų, pasiklausomais žemutinio namo aukšto gyventojais ir pereina į sistemos priešų pusę. Keičiantis santvarkai jis tampa paštininku. Tokių atvejų žinau realybėje. Santvarkai nesikeičiant. Ir tuos atvejus mėgstu. Ne visus, žinoma. Dauguma iš jų mums, be abejo, yra nežinomi – no face, no case. Pervartos, kaip ir kekšių barniai, padeda pažinti gyvenimą, nors mintis banaloka. Gaudavau 1 020 ar 1 040 eurų popieriuje, jei važiuodavau su mašina. Likdavo maždaug 730 – į rankas. Labiausiai užknisdavo pensijų nešiojimo dienos. Dėl įgūdžių neturėjimo pinigus iki cento sudėdavau į vokus, jau vien tai užtrukdavo gerą valandą. Kiti, turėdami įgūdžių, pagal popiergalį atiduodavo pinigus iš bendros pinigų sumos. Tačiau ne tai ir net ne liepos karštis buvo blogiausia. Slėgdavo tai, kad kai kurie seni žmonės, kurių žingsniai iki durų girdėdavosi tercetu (lazda, kairė, dešinė), primygtinai siūlydavo man 10 eurų nuo pensijos, gaudami apie 500 eurų, tai mane gniuždė. Viena senutė dovanojo pačios megztą šalį nuo kablio koridoriuje ir apsiverkė. Visose Justiniškėse tik vienas asmuo gaudavo pensiją apie 1 000 eurų. Pinigus atiduodavau visada stovėdama, nes jei prisėsdavau, žmonės iš karto siūlydavo sumuštinį, varškėčių, raugintų agurkų ir medaus. Galima pinigus vadinti dovana, galima kyšiu, žodžiai keičia ir kuria realybę. Dovana – kyšis, protestuotojai – riaušininkai, turėti šuniuką – auginti šuniuką. Vasarą, kai įsidarbinau pavaduodama savo šiek tiek vyresnę laiptinės kaimynę, iš pradžių atrodė, tik liepos mėnesiui, tiksliau – trims jos atostogų savaitėms, buvo neprasminga lipti į penktą aukštą tam, kad už atveriamų durų išvysčiau savo senatvę. Ji pasirodydavo kaip niūraus film noir pradžia po nuotaikingos reklamos. Kartu su kvapais, prietema, ateities vaizdu ir garsais. Kartais net ir garso takeliu, pavyzdžiui, Eugeno Dogos valsu iš filmo „Mano meilus ir švelnus žvėris“. Toje melodijoje palaipsniui stiprėja nerimas, kaip daugelyje Philipo Glasso kūrinių. Po darbo eidama namo vis prisimindavau Woody Alleno frazę – studijavau literatūrą, bet neišvengiamai tapau brokeriu. Apie paštą nėra prasmės pasakoti detaliai, esmę aprašė Charlesas Bukowskis ir Andrius Martinkus. Martinkus Bukowskį tekste net citavo, na, turbūt kaip artimą artimos patirties sielą. „Pone Činaski, jūs sakote: „Pisau aš jūsų paštą!“
– Aš?!
– O ar žinote, pone Činaski, ką tai reiškia?
– Net neįsivaizduoju.
– Tai reiškia, pone Činaski, kad paštas išpis jus!“
Iš įgytos praktikos galiu paliudyti, kad Martinkus – filosofinio ekspresionizmo atstovas. Tokią rašymo kryptį, jei vakare vokai (taip pat ir laiškų) neprislegia tavęs „mirtinu kroviniu“, galima įgyti pašte, mėsinėje, prie kasos, poliklinikos registratūroje, kepykloje. Kai pagalvoji, daug kur.
Vis dėlto turiu dirbti tai, ką tarsi moku, pamaniau, jei jau žanrą ėmiau sieti su gyvenimo pabaiga: galiu ne rašyti, bet mokyti, kaip reikėtų rašyti, kitus.
Mažas, šiek tiek drėgnas muziejukas – provincijos tautodailininkų parodos jame keisdavosi maždaug kas mėnesį – suteikė nemokamą erdvę kūrybinio rašymo seminarams, apie kuriuos neturėjau žalio supratimo, išskyrus savo patirtį, bet ta patirtis tebuvo laisvalaikio hobis. Muziejui trūko renginių, idėjų ir veiklos. Net nežinau, kokį projektą apie būsimus užsiėmimus sukurpė muziejaus administracija. Ir kaip jis įsiterpė į rekomenduojamą Europos Sąjungos įtraukumo reikalavimų eilutę, jei iš viso įsiterpė.
Pagrindinė grupė susirinko per FB ir su filologynu susijusias pokalbių svetaines. Dalis (ne filologų) Vilniaus universiteto studentų, dalis – pažįstamų, su kuriais mane siejo tiesiog simpatija, dar kiti – žmonės, nuoširdžiai klystantys, kad gali išmokti rašymo meno. Na, pora priklydėlių, kuriems buvo tas pats, ko mokytis – ar įdaryti vištos šlaunelę, ar numegzti Kalėdų eglutės žaisliuką, ar sugalvoti vieną kitą epitetą, kad ir Kalėdų eglutei. Dar atėjo pabambusi laiko patikrinta draugė, sakė, patikrinsiu, kaip tu nuo savo įprastų juodų keiksmažodžių per valandą pereisi prie meno.
Deja, pirmą susitikimo vakarą neįsidėmėjau nė vieno iš keliolikos nepažįstamų žmonių auditorijos. Didžioji jų dalis atrodė kaip hipsteriškas anonimas, sriūbčiojantis kavą arbatą iš termosų ir vienkartinių puodelių. Aptrinti puspalčiai (muziejuje visada buvo šaltoka), apibendrintai madingi akiniai, pačių megztos kepurės, kumštinės pirštinės, paslapčia ir atvirai naršomi telefonai. Po kelių užsiėmimų susitikusios prie muziejaus durų jau susidraugavusios merginos apsikabindavo, glėbesčiuodamosi patrindavo viena kitai nugaras delnais, kaip buvo mačiusios jaukiuose filmuose.
Toji mergina iš grupės išsiskyrė ne iš karto. Na, yra tokių žmonių, kaip aktorius Gary Oldmanas. Jų išvaizda fiziškai niekuo neįsidėmėtina, tačiau vaidmenys bent vieną filmą peržiūrėjusių galvoje lieka visam laikui. Ji sklandžiai kalbėjo lietuviškai, tačiau vis įterpdavo tiek angliškus, tiek ukrainietiškus žodžius, kai kalbėdavo iš viso. Garbanoti plaukai, leopardo kailio rašto tamprės, kedai su blizgiu. Kumštinės pirštinės. Be makiažo. Moterys be makiažo man kelia pasitikėjimą. Išjungiu filmą, jei pamatau, kad aktorė išsivertusi lūpas pamušalu į viršų. Nemanau, kad praleidžiu ką reikšminga.
Po seminaro kaip Penelopė ant senamiesčio grindinio merginos laukdavo tikriausiai jos vyras ir, abejoju, ar jos vaikas. Kodėl taip manau, negalėčiau paaiškint. Kaip viename apsakyme sakė Jorgė Luisas Borgesas, jie buvo nutapyti skirtingų dailininkų. Borgesu remdavausi tada, kai reikėdavo tikslios išvados, sprendimo ar siužetą užsklendžiančios pabaigos. Berniukas ateidavo nešinas grėbliuku arba kastuvėliu. Net žiemos pradžioje. Kai sveikindavausi, užlįsdavo už vyro nugaros ir kaukšėdavo atsineštu įrankiu į grindinį į jį ir žiūrėdamas. Tačiau paimdavo saldainį, vafliuką ar kitą saldumyną, kurį tuoj pat su kieta, dabar sakyčiau – gal pasmerkta, šypsena perimdavo motina. Mergina frazę pisle vijny kartodavo taip dažnai, kad aš net išmokau tą žodžių junginį. Kaip tik per tuos seminarus ėmiau vengti žinių apie karą – pirmą kartą skaičiau apie karą, kuriame užpultajai šaliai trečioji šalis nurodydavo, į kuriuos taikinius galima šaudyti, į kuriuos – ne.
Mergina nustebino jau po pirmosios užduoties. Visus dalyvius, – būtent to seminaro metu žmonių susirinko itin mažai, – paprašiau parašyti pabaigą jaudinančiam kūriniui, kuris, jų manymu, yra be pabaigos. Mergina, aš iki dabar neatsimenu tikslaus jos vardo, tarsi vardas kaip cukrus būtų ištirpęs keletą kartų su ja gertoje kavoje (Marija, Maria, gal net Mara?), parašė Bobo monologą, tariamą tekstą, kurį filmo „Lost in Translation“ veikėjas sako į ausį Šarlotei gatvėje prieš išskrisdamas iš Tokijo. Visi suprantame, kad tikroji meilė yra neįvykusi. Tik ne visi turime jėgų tai pripažinti. Juolab žmogui, su kuriuo ruošiamės toliau gyventi, esame pasiryžę būti kartu ar dėl turto, ar dėl saugumo, ar iš inercijos. Ir gali būti, kad kaip tik tas mūsų pasiryžimas klaidingai pavadinamas likimu. Išsipildžiusi meilė tampa banalybe, kaip sėdėjimas pakaitomis ant to paties klozeto. Įvairiaspalvis drugys grįžta į pilką kokoną. Tačiau paaiškinti tai jaunai įsimylėjusiai moteriai yra sunku. Sakyčiau, nusikalstama. Teoriškai negalima peršokti laukiančios patirties, kaip ir plataus griovio. Įmanoma – praktiškai.
Mergina parašė lapelyje filme žiūrovams negirdimus Bobo žodžius: „Žinau, kad tu žinai, – viskas, kas vyko viešbutyje – buvo more than this. Kai reklamuosiu viskį, kai basas eisiu žole ir tuo pat metu sensiu… Kai prisiminsiu, kaip dainavau bare gerdamas tavo atskirai nuo kūno gyvenančias lūpas, kai žiūrėsiu į naujus namo sienų apmušalus naktį, matysiu tavo judrų veidą ir Jarmuschą, kurį žiūrėjom gerdami sakę iš masu. Žinai ką? Gulėdamas šalia tavęs galiu gerti sakę iš statinės. Ir tu prisiminsi baro, nuo kurio bijojome kristi į prarają, skardį. Bus visko. Gims vaikai. Jie trukdys tavo spontaniškoms mintims, filosofiniams tekstams ausinėse, bet vėliau suvoksi, kad, kaip jau sakiau, vaikai yra svarbiausios būtybės, kurias tau pavyko sukurti. Nesvarbu, kad nenorėdami eiti iš kiemo vakare jie raudonais veidais rėks – nekenčiu tavęs, nemyliu tavęs, pagimdei mane tam, kad turėtum ką kankinti. Neaiškaus sekinančio ilgesio valandėlėmis, kurios užklups, kai visi namie sumigs ir tu rūkysi pagaliau laisva, – taip, pradėsi rūkyt, gert, nes tai padės suvokti vaikščiojimo žeme ir žole prasmę, – neišvengiamai grįši į praeitį. Aš, kai dabar kalbu tau į ausį, jau esu praeitis. Būsimų tavo namų sienų apmušalas.“ Merginos teksto nekomentavau. Neturėjau ką pasakyti. Pati gal ta proga būčiau parašiusi kokį Rilkės eilėraštį: „Akis man užgesink: tave matau; užtrenk ausis: vis tiek tave girdėsiu, be kojų pas tave ateit galėsiu ir be burnos prisieksiu tau. Nulaužk rankas, ir širdimi tave tarytumei ranka lytėsiu aš, jei širdį sustabdysi, plaks man smegenys, o jei išdeginsi man smegenis, tave manasai kraujas neš.“ Kai gerai pamąstai, tai kvepia Salomėja Nėrim: „Aš keliais į tave pareisiu…“ Teksto pabaigoje nupiešiau šypsenėlę. Jaučiau, kad įvertinti tą tekstą kokiu nors balu – būtų netaktiška. Į trumpą pastraipą buvo įdėta pernelyg daug, – jaučiau tai oda, – asmeninės patirties.
Seminaras apie palyginimus jai sekėsi sunkiau. Nereikia net aiškint, kad seminaruose su Marija ilgainiui ėmiau kalbėtis kaip su vienetu, su kitais bendravau tik formaliai. Vienas seminaro dalyvis, atsakydamas į pirmąją užduotį, perrašė „Brisiaus galo“ pabaigą, nors jau žodis galas jam turėjo pasufleruoti, kad Biliūno apsakymas, ko gero, pabaigą turi. Pateikiau garsių rašytojų palyginimų pradžią, kad studentai prirašytų pabaigą. „Tada ji į mane bandė prabilti. Dusliai, lyg [...]“ (Kęstutis Navakas). Mergina baigė – „lyg būtų prikimusi“. Originalus rašytojo variantas – „lyg prašnektų karsto medis“. Tai garsioji K. Navako esė apie motinos mirtį. Vėliau specialiai bandžiau eiti irgi banaliu keliu: „Pačios meilės, kaip ir [...], amžius neilgas.“ Maria parašė: „Pačios meilės, kaip ir įsimylėjimo, amžius neilgas.“ Axelis Munthė rašė – „kaip ir gėlės“. Kitas mano pateiktas palyginimas: „Pažvelgiau aukštyn ir išvydau dvi dūmų juostas – lėktuvų pėdsakai driekėsi į vakarus dviem idealiai lygiagrečiomis linijomis tarsi [...].“ Jie atsakė įvairiai, bet gana taikliai: „tarsi du keliai, neseniai nutiestas ir senasis“ (Tadas); „tarsi dvigubas karolių vėrinys“ (Morta); „tarsi linijos pirmoko rašymo sąsiuvinyje“ (Rūta). Rūta turėjo ką tik pradėjusią lankyti mokyklą dukrą – patirtis kuriant neišvengiamai beldžiasi į smegenis. Marija parašė: „[...] lėktuvų pėdsakai driekėsi į vakarus dviem idealiai lygiagrečiomis linijomis, tarsi būtų bijoję susitikti dėl galimų lemtingų keleivių pažinčių.“ Gražus palyginimas, bet logiška nesąmonė. Haruki Murakami originalas atrodo taip… Jėzau, dabar pati po atsitikusių tolesnių įvykių užmiršau, koks buvo originalus tekstas.
Viename iš paskutinių seminarų, tuščių samprotavimų pokalbyje apie grožinės literatūros prasmę, Marija kuo ramiausiai pasakė, kad rašyti reiškia eiti į mirtį. Na, tam tikra prasme pasirinkti mirtį. Man tai pasirodė dramatiška, romantiška ir nešiuolaikiška. Panašiai kaip šiais laikais kalbėti apie įkvėpimą, dvasingumą ir lemtį. Dabar, kai rašytojų motyvaciją, net ir tapimą jais veikia projektinės lėšos, privalomas pasirodymų viešumoje reguliarumas, savanoriškai kuriamas įvaizdis ir su viskuo susiję pinigai. Paprašiau merginą paaiškinti savo mintį išsamiau. Ji nusišypsojo, ėmė mykauti, kad rašantis asmuo suvokia šiek tiek daugiau, kad didžiausia rašytojo nuodėmė esąs naivumas, suvokimai jaukia asmeninį gyvenimą, gadina santykius su artimaisiais, kuriantis žmogus gali pasukti neteisingu keliu, atsidurti kryžkelėje, atsiduoti pražūtingoms aistroms ar patirti dramatiškas situacijas sąmoningai. Pasakė nemažai tiesos, bet esmės nesuformulavo. Pacitavau Alice Munro apsakymo ištrauką apie rašymą, maniau, kad rašytojos išmintis nuslopins patetiką, į kurią Mara aiškiai buvo linkusi: „Man patikdavo išvažiuoti. Namie aš dažnai tarsi ieškodavau, kur pasislėpti – kartais nuo vaikų, bet dažniau nuo padarytinų darbų, nuo skambančio telefono ir nuo kaimynių draugingumo. Norėdavau pasislėpti, kad galėčiau įnikti į savo tikrąjį darbą, tai yra vilioti atokias savo pačios dalis. Gyvenau apsiausties sąlygomis, vis prarasdama kaip tik tai, ko norėdavau laikytis įsitvėrusi. Bet kelionėse sunkumų nebūdavo. Šneku sau su Endriumi, su vaikais ir žiūriu, kur jie nori, kad žiūrėčiau, – į kiaulę iškaboje, į ponį lauke, į „Volkswageną“ ant besisukančios platformos, – pilstau limonadą į plastikinius puodelius, ir visą laiką tos visos nuotrupos manyje plūsta draugėn. Reikalinga kompozicija susidarys.“ Mergina šypsojosi statiška mandagumo šypsena, buvau tikra, kad ištrauka jos neįtikino, o kodėl – nežinojau. Neįtikino ir kitų auditorijoje. Kaip dažnai pasitaikydavo, sunkesniais atvejais, remdavausi Borgesu: „Jie visi saugo kažkokią paslaptį ir nepasitiki manimi.“
Kūrybinio rašymo seminarai baigėsi lygiai po pusės metų. ES, JT, JAV tebereiškiant susirūpinimą, gilų susirūpinimą, labai gilų susirūpinimą ir kritiškai gilų susirūpinimą po Rusijos išpuolių prieš civilinės paskirties objektus Ukrainos teritorijoje. Su kai kuriais seminarų dalyviais kurį laiką dar susirašinėjau, tačiau nė su vienu – reguliariai. Mūsų pokalbių svetainėje kartą paklausiau, gal kas ką žino apie Mariją. Vienas seminarus lankęs vaikinas (jei teisingai atsimenu, jis prisistatė kaip studijuojantis ekonomiką), kuris kartkartėmis vykdavo į Ukrainą su humanitarine pagalba, parašė, kad mergina dalyvavo vieno sakinio apsakymo konkurse Lvive. Mano mėgstamiausias žanras! Vieno sakinio apsakymo šedevras klaidingai priskiriamas Ernestui Hemingway’ui: „For sale: baby shoes, never worn.“ Vaikinas pranešė, kad pirmąją premiją Lvive gavo rašytojas iš Sumų: „Igoris atsisakė trauktis iš apkaso, nes už dviejų draugų kūnų liko kuprinė su motinos įduota ikonėle.“ Antrą premiją laimėjo Maria už dar trumpesnį sakinį: „Prasidėjo poezijos vakaras ir iš karto paskelbė oro pavojų.“ Du trečiajai premijai nominuotus trumpojo apsakymo autorius, patekusius į finalą iš provincijos, komisija diskvalifikavo, nes galiausiai paaiškėjo, kad vienas sakinyje pavartojo nuo karo pradžios visiems žinomą posakį – „apkasuose ateistų nebūna“. O antras tiesiog perrašė anekdotą: „Tik Odesos paplūdimy gali užmigti ir atsibusti apipjaustytas.“ Kaip vėliau man rašė tas kūrybinio rašymo seminarus lankęs ekonomistas, po to šortų konkurso Lvive niekas nieko apie Mariją negirdėjo. Faktą vėliau patvirtino beveik visa kūrybinio rašymo seminarus lankiusiųjų grupė. Bet, kaip sakė Borgesas, neatsidėkime faktams, jie tėra išeities taškas išmonei ir samprotavimams. Panašiai kaip biblinis moterų, taip pat ir vyrų vardų šventumas.
