Su Cesiule – with love

 

Su AGNE CESIULE – aktyvia literatūrinio lauko dalyve ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus kultūrinės veiklos organizatore – kalbasi Eglė Frank

 

– Kalbamės, praėjus kelioms dienoms po Maironio muziejuje tavo organizuoto „Literačių vakaro“. Tai prieškario istoriją siekiantis tradicinis renginys, kurį tu atgaivinai. Sakyki, kokia buvo pirmoji paskata tai padaryti, ta žiežirbėlė?

– Pagavai mane puikybės akimirkoje! Vis dėlto šį renginį Maironio muziejuje atgaivinau ne aš, tik jį tęsiu savaip gilindama ir augindama. Tiesą sakant, dar tik tris suorganizavau, o vyksta jie beveik trisdešimtmetį. Moterų kūrybos vakarai pavadinimu „…kad pakiltų apmirusi siela…“ muziejuje pradėjo vykti nuo 1995 m. tuometinės muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės iniciatyva. Nuo tada kasmet gruodį buvo rengiami šventiniai vakarai, kuriuose savo kūrybą skaitydavo išskirtinai Kauno rašytojos ir poetės. Buvo kviečiamos ir kitos menininkės bei aktorės, kurios perskaitydavo jau išėjusių poečių eilėraščius. Tiesa, kartais tarp dalyvių ar renginio vedėjų pasitaikydavo ir vyrų.

Pasikeitus muziejaus vadovybei buvo nuspręsta moterų kūrybos vakarus tęsti, tačiau nebeapsiriboti vien Kauno autorėmis, tad 2019 m. gruodį į moterų kūrybos vakarą atvyko ir būrelis vilniečių. Paskui pandemija ir karantinas šiuos renginius pristabdė, nors bandyta rengti nuotoliu. Aš į muziejų atėjau dirbti 2022 m. vasarą. Sužinojusi, kad jame atgaivinta ši puiki tradicija, entuziastingai pasiraičiau rankoves. Mat studijuodama tyrinėjau prieškario lietuvių literatūros lauką, kuriame neproporcingai gausiai dominavo vyrai. Nervą kirbino ir akivaizdi moterų mažuma dabartinėje literatūros premijavimo statistikoje bei mokykliniame kanone.

Po pirmo suorganizuoto moterų kūrybos vakaro sulaukiau ne tik teigiamų atsiliepimų, bet ir kai kurių feminisčių kritikos: ką šiuo renginiu norima pasakyti? Tai buvo geras postūmis pergalvoti, kaip šią tradiciją turėtume tęsti šiuolaikybėje. Visų pirma kliuvo dviprasmiška, sakyčiau, problemiška sąvoka „moterų literatūra“, kuri tarsi nurodo ne rašytojų, o skaitytojų lytį (panašiai kaip vaikų literatūra yra skirta vaikams). Būtent dėl to pernai renginio pavadinime atsirado prieškariu taip pat gausiai vartotas žodis „literatės“, po kuriuo kaip po stogu telpa įvairiausių žanrų kūrėjos ir kuriuo akcentuojama literatūra, o ne lytis.

Mėgstu tikslumą ir negaliu pakęsti sustabarėjusių įsitikinimų ar laikymosi įsikibus tradicijos dėl tradicijos, dažnai net nesigilinant į jos esmę. Todėl ėmiau išsamiai tyrinėti 1930, 1935 ir 1938 m. vykusius moterų rašytojų susibūrimus, analizavau tarpukario šaltinius, taikiau literatūros sociologijos metodus, galiausiai apie šiuos prieškario renginius parengiau mokslinį straipsnį, jį publikavo literatūros mokslo žurnalas „Colloquia“. Tyrimas atskleidė anuometinių vakarų organizavimo strategiją ir detales, o svarbiausia, esminę idėją – solidarumo akciją. Taigi man, čia ir dabar organizuojančiai šiuos renginius, atlikto tyrimo rezultatai tapo didele atspirtimi ir konceptualiu „Literačių vakaro“ pagrindu. Be to, sužinojau vieną svarbų dalyką. Pasirodo, po antrojo 1935 m. vykusio „Moterų literatūros ir muzikos vakaro“ jo organizatorės (katalikių inteligenčių žurnalo „Naujoji vaidilutė“ redakcijos darbuotojos) sulaukė šiurkščios kairiųjų pažiūrų moterų kritikos dėl renginio krypties ir vienpusės ideologijos. Tačiau ta kritika suveikė konstruktyviai – po trejų metų rengiamame trečiajame „Moterų literatūros vakare“ kartu dalyvavo ir savo tekstus skaitė įvairių politinių pažiūrų moterys – ir katalikės, ir tautininkės, ir kairiosios, ir netgi radikaliai kairiosios. Va čia tai solidarumas, pagalvojau, nes šiaip prieškariu skirtingų ideologijų atstovų susivienijimas bendram tikslui buvo sunkiai įsivaizduojamas, veik neįmanomas dalykas. Tai tų moterų jėga man buvo jau ne žiežirbėlė, o grynas žibalas į šiuolaikinių literačių jėgos ugnį.

– „Literačių vakaras“ šiemet vyko jau penktą (šeštą?) kartą. Kaskart pildosi dalyvių ratas, atsiranda naujų veidų. Kaip renkiesi, ką kviesti į renginį?

– Prisipažinsiu, kad renkuosi ne vien racionaliai, tiesiog stebiu literatūros lauką ir intuityviai pajuntu, kad štai tą ar aną turiu būtinai pakviesti. Be abejo, bandau laikytis to paties prieškarinių „Moterų literatūros vakarų“ principo – kuo įvairesni žanrai, rašymo stiliai, temos, literatūrinė patirtis. Solidarumas ir reiškia tai, kad vienoje scenoje turi atsirasti ir literatūrinę brandą pasiekusios rašytojos, ir sparčiai bręstančios, ir tik pradėjusios rašyti, ir tos, kurių knygos ką tik pasirodė, ir tos, kurios jau kurį laiką neišleidžia naujų. Man atrodo, kad autorėms svarbu pajusti tarpusavio palaikymą, ne tik pasirodyti scenoje, bet ir klausytis kitų skaitomų tekstų.

Be abejo, mano subjektyvios atrankos kriterijus visų pirma yra tekstų literatūriškumas, estetiška minties raiška. Todėl kviečiu autores, kurias esu mačiusi dalyvaujant literatūros lauke, skaičiusi ar klausiusi jų tekstų ir jais vienaip ar kitaip praturtėjusi. Paisau ir jų rekomendacijų. Tiesą sakant, norėčiau sukviesti daug daugiau, tik tuomet skaitymai virstų į kelias dienas trunkantį festivalį. Yra kelios autorės, kurias jau kelintus metus kviečiu, bet jos dėl vienos ar kitos priežasties vis atsisako atvykti. Ir prisiekiu, kasmet apgailestaudama pagalvoju, kodėl va tos ar anos nepakviečiau, o reikėjo.

– Visos kviestos esame tau dėkingos ir be galo jaukiai jaučiamės muziejuje, kur apgalvota kiekviena detalė. Esi literatūros lauko fenomenas, ta darbščioji bitelė – Morta, kuri tarsi vis dar šalia rašytojų – Marijų. Ir vis dėlto – kada išeis tavo pačios knyga? Galbūt net gali išduoti, apie ką ji bus?

– Keletą metų rašiau „į stalčių“. Iš pradžių tas fantazijas skelbiau feisbuke, tačiau feisbuko skaitytojai ėmė jas painioti su realiais mano gyvenimo įvykiais, o man atsirado noras slėpti, ką rašau ir kad rašau. Neseniai supratau, kad turiu aiškią siužeto pradžią ir pabaigą, žinau, kas nutiks personažams, o nauji tekstai apie juos nebesirašo. Sukėlusi visus užrašus į vieną failą, pamačiau, kad turiu 300 lapų medžiagos, kurioje pati nebeatskiriu, kas nutiko iš tikrųjų, o kas išgalvota. Suprantama, dalį reikia išmesti, dalį pakeisti, papildyti, sujungti, žodžiu, laukia konstrukciniai darbai. Apie ką tie mano tekstai, dar neišduosiu (tai žinoma, kad apie meilę, – čia juokiuosi). Tiesą sakant, dar net nežinau, koks žanras išeis. Tarsi norėtųsi romano, bet mano arkliukas esė. Taigi, jeigu turėsiu laiko ir viskas vyks sėkmingai, gal už metų kitų knyga ir pasirodys. Taip, suprantu, kad ir tada bus žmonių, kurie knygos įvykius ir veikėjus priims kaip dalykus iš mano asmeninio gyvenimo (kuris gi rašytojas to išvengė?). Tai, manau, knygos anotacijoje iškart prisiduosiu, kad visa, ką čia užrašiau, yra grynų gryniausia tiesa, nė žodžio nepraleidau ir nė žodžio nepridėjau.

– Su Giedre Kazlauskaite turim posakį: jei mane myli, neklausk manęs, ar rašau knygą. Kadangi vis dėlto paklausiau, užduodu daug rizikingesnį – tikrą „nemeilės“ klausimą. Kaipgi tavo diseris?

– Pagal reikalaujamą apimtį diseriui teksto pakanka, tačiau tema neišbaigta, tiksliau, išbaigtumo dalis dar juodraštinė. Bet doktorantūros studijas pabaigiau, įvykdžiau visus įsipareigojimus, tik nesigyniau, kas pasitaiko doktorantų praktikoje. Iš esmės, niekam nesu skolinga ir niekas neskolingas man. Praėjusį pavasarį, kai turėjau apsispręsti, ką su savo akademiniais reikalais darysiu toliau, svarsčiau apie resursus ir prioritetus: ką rinktis – laipsnį ar gyvenimą? Tai yra ar man taip svarbu užbaigti šitą reikalą ir apsiginti, bet aukoti sveikatą ir rėkiantį poreikį pailsėti, ar man užtenka laimingai gyventi, priimant tai, kad iš doktorantūros jau gavau tai, ko norėjau, – žinias ir pasitenkinimą studijavimo procesu? Pasirinkau, aišku, gyvenimą, todėl likau be laipsnio – tokia neriboto galiojimo doktorantė. Taigi diseris įšaldytas. Bet žinau, kad visada galiu jį atšildyti, užbaigti ir gintis eksternu. Tik tam, kad ožkiškai, kaip man būdinga, užsispirčiau, reikia didelio noro. Šiuo momentu jo neturiu, o kaip bus, pamatysim.

– Prisipažinsiu, galvoju tau klausimus, kad nereikėtų rašyti kito prisižadėto teksto. Taigi, prokrastinuodama. Kiek tau pačiai pažįstama prokrastinacija ir ar dažnai ji tave pasiglemžia į savo gniaužtus?

– Va ir galvoju, dėl prokrastinacijos ar dėl gabumų trūkumo dar neturiu nei apginto diserio, nei parašyto romano. Visgi dažniausiai į savo gniaužtus mane pasiglemžia prokrastinacijos rūšis, vadinama nuovargiu. Normaliomis sąlygomis man malonu laikytis disciplinos ir dėl kokio nors darbo kylantį nerimą įveikti to darbo darymu. Tik gal esu šiek tiek flegmatiška ir svarstymams, detalių apgalvojimui man reikia daugiau laiko. Turbūt iš šalies tai atrodo kaip darbų vilkinimas ar nieko neveikimas. O kartais man išties reikia laiko ramiam nieko neveikimui. Tik nesutinku, kad šie dalykai yra prokrastinavimas, veikiau tai visiškai įprastas poreikių tenkinimas. Man daug beviltiškiau atrodo, kai, bandydama suspėti su visuotiniu „šaunuolišku“ ritmu, imu prokrastinuoti atidėliodama poilsį.

– „Šiaurės Atėnams“ vasarį sukaks 35-eri, o tu jiems pirmą tekstą parašei prieš dešimt metų. Apie ką jis buvo?

– Apie rašytoją Bronių Radzevičių ir žaltį. Tiksliau, ne žaltį, o Vyžuonų miestelio, kuriame augo ir gyveno rašytojas (taip pat ir aš), prieigose pastatytą medinę žalčio skulptūrą, simbolizuojančią pagoniškąjį vietos kunigaikštį. Tame tekste rašiau, kaip lankausi Vyžuonų apylinkėse ir svečiuojuosi pas Broniaus Radzevičiaus seserį, tikėdamasi išgirsti jos atsiminimus apie brolį, tačiau veikiau patiriu nykstančio kaimo paveikslą. Egzistencine teksto kulminacija tampa nuversta ir į mokyklos katilinę sudeginti išvežta keliasdešimt metų stovėjusi žalčio skulptūra bei viename vienkiemyje besimėtanti nuo ugnies išgelbėta medinė žalčio galva. Tiesa, dabar prie Vyžuonų įvažiavimo stovi atnaujintas žalčio simbolis, gal kiek mizernokas, bet yra. Ir pats miestelis atrodo prižiūrėtas, negali skųstis nykimu.

– Jei reikėtų iš atminties įvardinti tavo tekstus „Š. A.“, labiausiai įstrigęs turbūt būtų apie tavo nomadinį žygį Neringos pajūriu ir stovyklavimą siaučiant audrai. Kodėl tau būtina eiti? Ir kodėl renkiesi jūrą?

– Į pirmąjį savo žygį per Neringą išėjau iš pavydo. Tuomet mano vaikai su savo šokių studija išvažiavo į dešimties dienų stovyklą Nidoje. Esu iš tų žmonių, kurie į jūrą žiūri kaip į mylimą ir niekada neatsižiūri. O čia dar Nida! Bet prisiplakti prie vaikų bendruomenės būtų buvę keista, o išsinuomoti atskirą nakvynę pajūryje neturėjau finansinių galimybių. Taigi, paskatinta vienos draugės, beveik slapta leidausi į tokią bastūnišką avantiūrą. Maniau, eisiu tiek, kiek pajėgsiu, o paskui suksiu atgal. Bet per porą dienų pasiekiau Nidą. Pamačiau, kad viskas daug lengviau, nei iš pradžių atrodė, ir pajutau, koks gėris yra eiti tokį didelį atstumą, – suveikė kaip išsivalymas, išsilaisvinimas, nusinulinimas. Tada ir įsimylėjau tuos tuščius laukinius paplūdimius. Tiesa, tuokart nakvojančią kopose mane ir užklupo audra, bet po jos jaučiausi dar drąsesnė ir ryžtingesnė.

O vėliau radau seną savo feisbuko įrašą, kuriame svaigau, kaip reikia man tų dykynių ir kad vienąsyk į jas išeisiu, nesvarbu, kad ir per audrą ar lietų. Turbūt į tokią puslaukinę terapiją užsinorėjau dar kiek anksčiau, vaikščiodama pajūriu Liepojoje, o tas pavydas dėl Nidos buvo tik paskutinis impulsas. Dabar dažnai juokauju, kad jei neišeisiu į žygį, išeisiu iš proto. Bet iš dalies tai tiesa. Kai einu, dalykai galvoje kažkaip persidėlioja, kažkas paaiškėja, kažkas nusisvarbina. Išties man tai pats maloniausias būdas pabūti vienumoje, pailsėti nuo žmonių, darbų, pareigų ir galvoje prisikaupusio chaoso. Keliauju viena ir iš savanaudiškų paskatų, kad nereikėtų su kuo nors derinti maršruto, tempo, kalbėtis, reaguoti į emocijas ar kažin kaip atrodyti. Užtenka to, kad reikia derintis prie gamtos sąlygų. Bet Neringoje išties puikus pakrantės reljefas, o ir pasiklysti neįmanoma – nereikia jokių žemėlapių, internetų, nuorodų, tiesiog eini jūros pakraščiu ir viskas.

– Nemėgsti savęs apibūdinimo kaip „šaunuolė“. Tau suteikiu progą dar kartą pasakyti, kodėl.

– Žodis „šaunuolė“ kaip ir visos kitos „uolės“ („sveikuolė“, „darbštuolė“, „gražuolė“, „keistuolė“) ar vyriškosios giminės „šaunuolis“ yra apibendrinantis vertinimas, itin ryškiai pabrėžiantis vieną asmeninę savybę. Taigi, vertinama ne veikla, o pats žmogus, kuris tikrai nėra ir negali visada būti šaunus ar šauni. Kažkada seniai pozityvios tėvystės seminare sužinojau, kad vaiko pagyrimas žodžiu „šaunuolis“ ar „šaunuolė“ yra ydingas, nes nieko nepasako apie tai, už ką jis yra giriamas, tik sukuria tobulumo iliuziją. Paskui stebimės, iš kur tas perfekcionizmas. Vietoj to tėvai ar kiti suaugusieji turėtų nepatingėti įsigilinti ir įvardinti, ką konkrečiai vaiko veikloje norėtų pagirti. Daug geriau būtų sakyti, kaip šauniai jis ar ji tą ar aną padarė. Tada vaikas išgirstų apie savo gebėjimus ar pasiekimus ir pajaustų nuoširdų dėmesį, o ne atsifutbolinimą. Taigi, mano išlepusioms ausims žodis „šaunuolė“ yra neaiški abstrakcija, kurią išgirdusi nesuprantu, už ką čia mane pagyrė.

– Esi literatūrologijos doktorantė, Maironio muziejaus kultūrinės veiklos organizatorė, dviejų sūnų mama. Kiek tave pažįstu, degi idėjom ir noru neformaliai daryti dalykus. Taigi, kokie bus 2025-ieji pagal Cesiulę?

– Dar nežinau, visgi norėčiau mažiau dirbti ir daugiau uždirbti, daugiau judėti ir mažiau eiti iš proto ir turėti laiko bei noro prisėsti rašyti, kad ir ką rašyčiau: romaną, diserį ar tekstus „Šatėnams“. Bet metai yra labai daug, maža kas per juos gali nutikti. Be to, būna, kad tai, ką parašau, paskui ima ir nutinka, tik nebūtinai taip, kaip įsivaizdavau. Tai tikiuosi, kad labai neprisikalbėjau. Dažnai galvoju, kad muziejuje, universitete ar kur kitur vis dėlto nesu nepakeičiama, ir dėl to jaučiuosi visai gerai. Bet yra viena vieta, kur nebūtų kuo mane pakeisti. Ir tavo klausime mano akis labiausiai traukia žodžiai „dviejų sūnų mama“. Jie jau baigia užaugti, vyresniajam kitą vasarą sueis aštuoniolika, bet tai nereiškia, kad atsakomybės mažiau, tiesiog ji kinta. Todėl tikrai žinau, kad, be viso kito numatomo ir nenumatomo, ateinantys metai, kaip ir bet kurie kiti metai, bus dar ir mamiški – svarbiausių santykių vadybinimo metai.