Rita Tūtlytė: „Kūrinyje ieškau metafizinių dalykų“

 

 

Literatūrologės Ritos Tūtlytės brydė lietuvių humanistikos lauke aiškiai matoma – savita ir atskira, tačiau neužželianti, kviečianti žengti tolyn į pasaulį ir gilyn į save. Svarus jos daugiametės darbuotės kraitis: mokytojams ir besimokantiems skirta knyga „Eilėraščio skaitymas“ (1996), monografijos „Antanas Miškinis“ (1997), „Išliekanti lyrika“ (2006), parengtas A. Miškinio „Rinktinių raštų“ tritomis, sudarytos S. Nėries, J. Aisčio poezijos rinktinės, dešimtys įsimintinų straipsnių bei recenzijų. Tai viena subtiliausių mūsų lyrikos interpretatorių ir literatūros pedagogių, poetinio žodžio takais vedžiojusi studentus anuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute ir Vilniaus universitete. Į literatūrą ji žvelgia pagarbiu, supratingu žvilgsniu, pripažįstančiu kūrinio pirmumą ir drauge pasitikinčiu kūrybišku kūrinio ir suvokėjo dialogu. Rašo atsakingai ir turiningai, keldama esminius klausimus, anksčiau nepastebėtus ar iki šiol ignoruojamus dalykus, atrasdama netikėtos interpretacijos galimybių. O jos atskirumas kyla iš pačios prigimties, iš to, kas atsinešta iš tėvų namų, pirmiausia tai – taurus kuklumas ir padorumas, susitelkimas ne į savo asmenį, o į bendruosius tautos ir kultūros reikalus. Kitaip nei išmanesni cecho broliai ar seserys, literatūros lauko ji nelaiko kovos dėl simbolinio (ir ne tik) kapitalo arena, nesibrauna į viešumo pakylas, nesivaržo reitingų matavimosi konkursuose.

Su Rita Tūtlyte kalbamės apie literatūrologiją, poeziją ir gyvenimą.

 

– Pirmiausia – iš kur atsirado postūmis studijuoti lituanistiką gūdžiu sovietinės okupacijos laikotarpiu: iš šeimos, mokytojų, iš knygų?

– Gal visi postūmiai kyla iš neįsisąmonintų troškimų, nuojautų; iš noro pažinti būties gelmę, tikrumą. Ir tai vyksta anksti, dar nesuvokus aplinkos įtakų. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau ryškėja pradžia – vaikystėje ir paauglystėje gauti impulsai skaitymui, senoms knygoms, kultūrai, idėjoms. Nuo vaikystės esu vienatvės žmogus, stebinti, tyliai būnanti, į ką nors besigilinanti.

Mūsų šeimos situacija sovietmečiu buvo dviprasmiška: tarybinė tiek, kiek reikalavo išorinis pasaulis, ir labai kitokia – namų sienų saugoma. Tėvai – skurdūs miestelio tarnautojai, paliesti karo ir pokario praradimų, apie kuriuos tik probėgomis kalbėta.

Kitoje kelio pusėje ošiantys keturi seni jovarai turėjo savo paslaptį, kaip ir prie jų esanti sekli bala. Tėvelis, ją gilindamas, iš dumblo iškėlė nedidelę metalinę dėžutę, joje radom sudrėkusį pergamentą su antspaudu, rašytą lyg ir vokiškai, gotišku raštu. Aš, paauglė, bandžiau vokiškai perskaityti, džiovinau, kol pergamentas sutrupėjo į dulkes. Labai gailėjau, bet džiaugsmingai suvokiau, kad prisiliečiau prie istorijos. Iš vaikystės patirčių išliko dėmesys istorijai, istorinei vaizduotei. Reikšmingi epizodai, kai suaugusieji išsiunčia mus, vaikus, į kitą kambarį (o mes nemačiom sugrįžtam ir palendam po stalu pasiklausyti) ir kalba kažkokius baisius dalykus apie pokarį, ko iš pradžių visai nesuprantu, o po to pamažu įsigaužia nuojautų laukas.

Panašiai „veikia“ ir mūsų namų tylioji etažerė. Knygos joje atsiranda ir pranyksta tyliai, be komentarų. Šalia Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ stovi tai Lenkijoje leistas „Aušros“ žurnalo numeris, tai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, tai smetoninių žurnalų pluoštas. Knygos „atkeliauja“ tėvelio sename odiniame portfelyje, kartu su varžteliais, vielų ritinėliais, atsuktuvais ir cigarečių nuorūkų kalnais. Tikėtina, kad jos gaunamos iš mūsų parapijos senuko kunigo Vinco Dumčiaus (XX a. pradžioje baigusio kunigų seminariją kartu su kunigu Juozu Montvila, pražuvusiu „Titanike“), mokėjusio bent šešias kalbas ir turėjusio bažnytinių knygų biblioteką. O gal iš kieno kito (gal iš vienuolės gydytojos Genovaitės Drąsutytės, globojusios kunigą Juozą Zdebskį) – dabar jau nesužinosim. Knygos etažerėje kinta tyliai, mes tėčio nei klausiam, nei jis ką nors sako; randam naują knygą, perskaitom ir nemačiomis padedam į tą pačią vietą. Po mėnesio ar dviejų patikrinam, ar yra ko nors naujo. Nei vieni, nei kiti apie tai visai nekalbam – tarsi nieko nevyktų. Man nė į galvą neateina, kad tai draudžiama literatūra… Graudus ir komiškas epizodas: tėvelis sėdi prieš krosnį, plėšia Nepriklausomos Lietuvos žurnalo „Židinys“ viršelius, juos meta į krūvą ir žurnalus „įriša“ naujai – vielomis pritaiso rusiškų kartoninių segtuvų viršelius – kad niekam neužkliūtų… Arba kitas epizodas: ieškau namuose prašapusios bibliotekos knygos – Aleksandro Fadejevo „Jaunosios gvardijos“ – ir netikėtai randu ją pamautą ant didžiulės vinies lauko tualete – raudu, nes… kaip beatiduosiu bibliotekai… Tai iš tėvelio išmokau nepasiduoti visokių rūšių konjunktūroms, daug skaityti ir savarankiškai galvoti. Mama ne tik laikė keturis namų kampus, bet ir rodė daug altruizmo aplinkai: pamaitindavo elgetas (jų net 1960–1970 metais eidavo nemažai); nors ir bijodama, priimdavo nakvynėn nepažįstamus pakeleivius, slaugė sergančius ir mirštančius kaimynus; turėjo gerumo ir atlaidumo kitiems – begalinio. Žemai jai lenkiuosi, kalbuosi su ja mintyse – iki dabar. Tai iš jos išmokau nesureikšminti savęs, kantriai daryti darbus, visur būti antras, o ne pirmas numeris, atlikti pareigą iki galo. Namuose gautus pagrindus jaučiau nuolat – jie lėmė mano elgsenas, nuostatas, interesų lauką.

– Kas darė įtaką vadinamajai literatūrinei savivokai: kokia literatūra, kokie autoriai ar idėjos veikė?

– Paauglystėje namų palėpėje (vasaromis, nuobodžiai lyjant lietui) skaitydavau daug smetoninio laiko žurnalų, kitokių leidinių, Bernardo Brazdžionio poeziją. Mokykliniais metais „Židinio“ numeriuose perskaičiau viską (poeziją, prozą, filosofinius, kultūrologinius, literatūrologinius straipsnius: Stasio Šalkauskio, Prano Dovydaičio, Juozo Ambrazevičiaus, Vinco Mykolaičio-Putino ir kt.); po keletą kartų, iki galo nesupratau, kas rašoma, bet vis tiek visa tai mane traukė nepaprastai. Man tos smetoninės knygos nejučia – be jokių refleksijų – teikė kultūrinio ir intelektinio gyvenimo kontūrus. Tai buvo kitas pasaulis, kurio už kiemo tvoros rasti negalėjau, būtent jis sukūrė tokį nuojautų, „lūkesčių“ pagrindą, kokio intuityviai ieškosiu vėliau. Oficiali miestelio biblioteka tuomet buvo gana skurdi; skaičiau įžymių žmonių – kompozitorių, dailininkų, keliautojų – biografijas; populiarėjančius Lotynų Amerikos autorius. Baigdama mokyklą jau turėjau rankose knygą „XX amžiaus Vakarų poetai“.

Pagarbiai prisimenu Veiverių vidurinės mokyklos lituanistus Akvilę ir Zigmą Puišius, dėsčiusius taip įspūdingai, kad ir po skambučio klasė nuščiuvusi klausėsi paskutinių tariamų sakinių. Studijos Vilniaus universitete – nuostabi epocha, kurioje plėtėsi mano – kaimo vaiko – akiratis. Mus augino ir brandino asmenybės, turėjusios savus požiūrius, dėstomų dalykų specifiką ir įtaigą (pvz., profesoriaus Juozo Girdzijausko estetikos kursas), bibliotekų lobiai. Universitete sutiktos asmenybės suteikė galimybę augti, susivokti, kas esu, ką galiu, ką galėčiau. Ypač skatino profesorius Donatas Sauka, diplominį darbą pasiūlęs išspausdinti mokslo žurnale „Literatūra“. Buvo labai gaila po studijų palikti Vilnių ir važiuoti į Kauno vidurinę mokyklą.

– Kaip įsitraukei į darbą tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute?

– Įsitraukiau po vienų metų ir mokytojos karjerą baigiau gana netikėtai. Šiaulių pedagoginiam institutui prireikus literatūros dėstytojo, šiai vietai numatyta tų metų Vilniaus universiteto absolventė nesutiko išvažiuoti iš Vilniaus, tad vieta pasiūlyta man. Ačiū tikėjusiems ir pasitikėjusiems. Pietų Lietuvos vaikui Šiaulių miestas atrodė tolimas ir svetimas, pučiamas šiaurės vėjų. Jaukinausi jį nelengvai, bet humanitarų katedrose dirbo daug puikių, draugiškų vyresniųjų kolegų, didelis būrys susidarė ir mūsų, jaunesniųjų, veiklių, entuziastingų. Tą laiką apšvietė pati mūsų jaunystė. Po pusketvirtų metų išvažiavau į Vilniaus universiteto doktorantūrą ir Lietuvių literatūros katedroje praleidau trejus darbingus, kūrybingus, labai šilto bendradarbiavimo metus. Po doktorantūros grįžus į Šiaulius užgriuvo didžiuliai dėstomų dalykų kiekiai; be to, rengiau Antano Miškinio „Raštus“, važinėjau į Vilniaus bibliotekų rankraštynus. Po penkerių metų, 1992-ųjų rudenį, vykstant permainoms ir keičiantis dėstytojų kartoms Vilniaus universitete, buvau pakviesta į jį dėstyti. Vėl – trečią kartą – atvažiavau į Vilnių gyventi ir dirbti.

– Kodėl vis dėlto pasirinkai tyrinėti neoromantizmo literatūrą, visų pirma poeziją (Antanas Miškinis, Jonas Aistis, Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis)?

– Aspirantūros tema – Antano Miškinio lyrika. Iš pateiktųjų galimų temų ji labiausiai siejosi su paauglystėje įsiskaitytu smetoninio laiko kultūriniu gyvenimu, o Jonui Aisčiui ar Bernardui Brazdžioniui tyrinėti dar nebuvo atėjęs laikas. Rašydama disertaciją apie Miškinio lyriką dar nieko nežinojau apie Sibire rašytų „Psalmių“ ciklą… Aspirantūros metus praleidau spec. fonduose nuosekliai vartydama Nepriklausomos Lietuvos spaudą, skaitydama Jurijaus Lotmano pagrindines knygas, rusų autorių poetikos tyrinėjimus, kurie savo ruožtu mokė kuo atidžiau stebėti, kaip kūrinys „reiškiasi“. Daug vėliau, jau išleidusi monografiją apie visą Miškinio kūrybą, sustojau ir prie kitų minėtų poetų. Jonas Aistis atrodė neišsemiamas: vienąkart vienoks, kitą – kitoks. Vis rasdavau, kas mane jaudino, masino, žavėjo ar net sukrėsdavo.

– Bet romantika, ypač vokiečių romantika, kaip ne kartą esi atskleidusi, yra persunkusi ir Alfonso Nykos-Niliūno kūrybą. Ar tai ne literatūrinių įtakų, o labiau rašytojo mentaliteto žymė?

– Manau, kad tai mentaliteto žymė, pasaulio suvokimo dalykas. Galbūt poetas vokiečių romantikoje (kurios skaitė itin daug ir mėgaudamasis, kuri tikrai padarė jam didelę įtaką) atpažino dalį savęs, ieškojo joje to atpažintojo savęs, gal net kūrė tokį save; gilino, plėtojo šią pasaulėjautos dalį savyje. Tokiu būdu vokiečių romantika tikrai buvo (ar tapo) jo pasaulėjautos šerdis.

– Daug dėmesio esi skyrusi Jono Aisčio poezijai. Ar įspūdžio poetika, tas „naujasis jutimiškumas“ ir dabar tebėra jo poezijos viena iš svarbiausių savybių, jo poeziją darančių gyvybingą?

– Neseniai atradau dar vieną „raktą“ Aisčio poezijai atrakinti. Tai – emocingai išsakomas dvilypis gyvenimo jausmas / vertinimas. Ekstaziškoje vaizduotėje susilieja grožis ir baisumas, tikrumas ir melas, džiaugsmas ir liūdesys, amžinybė ir praeinamybė, viltis ir neviltis, banalybė ir stebuklas, kelionės vizija ir netesėjimo nuojauta ir t. t. Priešingus būties sandus Aistis mato būtinai susijusius vienas su kitu, įsismelkusius vienas į kitą, vienas be kito neegzistuojančius, neįmanomus: „Liūdna ir gera, Dieve mano“ („Šv. Pranciškus“). Formuluojamu dvilypumu Aistis tarsi sugauna būties esmę, pateikia ją eilėraščiuose vis naujais variantais: „Matau karalių sielvartą, jų gėlą vosilkinę, / Ir auga džiaugsmas, raketa išvirsta“ („Čiurlionis“); „Aš visada liūdesio kupinas, / Man atrodo, kad džiaugsmą slegiu“ („Ne aš“); „Ieškojau laimės, ne malonės! / Deja, aš juokdariu tapau. // Bet nuostabi man ta kelionė rodės“ („Laimės link“); „Dažnai pasiremiu ant savo nuobodaus gyvenimo – / [...] Tai pasaka! [...] / Mane jis prislėgė ir nuplėšė, ir taip nuvargino, / O vis su tokia didele aistra aš jį nešu“ („Fuga in as moll“). Formulės išnyra kaip kaskart naujas atradimas, sukrėtimas, patiriamas pačią sakymo akimirką. Šį rudenį nustebau pamačiusi, kad eilutės su tokia formule yra iškaltos ir Rumšiškių kapinėse ant paminklo poetui: „Trupučiuką džiaugsmo sopuliui suteikti…“

– Esi įtvirtinusi „eilėraščio skaitymo“ sąvoką kaip kūrybiško dialogo su eilėraščiu vyksmą. Tačiau šį kvietimą į dialogą anuometinėje mokykloje daug kas perskaitė tiesiog kaip eilėraščio analizės ar interpretacijos instrukciją. Kaip manai, kodėl?

– Sunku pasakyti. Bet būtent to labiausiai ir gaila. Juk toji knyga nebuvo vadovėlis, rašytas iš „žinojimo“, – atvirkščiai, iš nežinojimo; man įdomu rodės, kokiu būdu galima kalbinti eilėraštį, kiek įvairių matymo projekcijų galima rasti. Nesilaikiau jokios kietos sistemos, todėl jis lyg ir neišbaigtas, o gal iš tiesų toks ir yra… Mokykloje, matyt, galioja normos, teisingi ir neteisingi atsakymai, egzamino baimė, tikrinimo lentelės (norėčiau, kad atsakymų variantams lentelėse būtų palikta ir viena tuščia eilutė tiems, kurie turi savo matymą). Džiaugiausi, kad knygą skaitė ir šiaip smalsaujantys, besidomintys poezija.

– Knygoje „Eilėraščio skaitymas“ yra skyrius „Banalus ir nebanalus eilėraštis“. Ar ryžtumeis brėžti raudonąsias linijas šiandien literatūroje plūstantiems kičinės banalybės, infantiliško primityvumo, nepraustaburniško slengo srautams?

– Ryžčiausi, bet labai įsiskaitydama, kad ko nors nepražiūrėčiau.

– Viename straipsnyje 2000 metais išsamiai ir argumentuotai atskleidei, kaip Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros dėstytojai ir kiti Lietuvos literatūrologai rėmėsi XX amžiaus literatūrinės hermeneutikos pakraipa – imanentine kūrinio analize. Ar dabar ta literatūrologine tradicija dar kas nors vadovaujasi, ar ją apmąsto? Kokį poveikį Pačiai turėjo imanentinės kūrinio analizės mokykla?

– Kai trečią kartą atsikėliau į Vilnių dirbti Vilniaus universitete, daug tyrimo impulsų davė pusės metų stažuotė Vokietijos Miunsterio universitete, profesoriaus Ernsto Ribbato konsultacijos. Skaityklose prasėdėdavau iki raudonų saulėlydžių, skaitydama Emilio Staigerio analizės etiudus, kitų autorių pozicijas. Norėjau suprasti vokiečių literatūrologijos raidą, dabartinį būvį, kompleksus. Studijos Miunsterio universitete atvėrė žinojimą, kad tyrimo būdai nėra nurašomi, atmetami, kad jie tampa kultūros paveldu, klasika. Tasai patyrimas suteikė vidinės ramybės, sustiprino savivoką.

Dabar, po daug metų, galvoju, kad metodai ir teorijos egzistuoja ne tik paskirais rėželiais (nors tai yra jų įsiteisinimo ir egzistavimo būdas), bet turi ir bendrą dalį – kūrinio kūną. Imanentinė analizė yra ne tiek griežtas metodas (ar ji tokia kada nors buvo, abejoju). Kaip tokia, atskira, dabar vargu ar egzistuoja. Ji yra skaitytojo / tyrinėtojo susitikimo su kūriniu principas, prioritetą teikiantis kūrinio „pasirodymui“, jo dominančių pamatymui, jų sąsajoms ir jų reikšmei kūrinio visumoje. Imanentinė analizė svarbi kūrinio pagavai fiksuoti, kūrinio ir skaitytojo susitikimui įreikšminti, pradėti rutulioti analizę iš kūrinio dominančių pamatymo, stebėti, kaip kyla skaitytojo ir kūrinio susikalbėjimas. Griežtų metodologijų lauke (kultūrologinė kryptis, interteksto tyrimai, sociokultūriniai tyrimai, recepcijos teorijos ir kt.) ji vienaip ar kitaip įsilieja į konkrečių analizių procedūras, jose dalyvauja. Ji egzistuoja kaip analizės proceso savistabos dalykas. Imanentinė analizė yra, viena vertus, kūrinio viršenybės pripažinimas; kita vertus, skaitytojo susitikimo su kūriniu proceso fiksavimas: ką tyrėjas pastebi, kas leidžia vynioti analizės siūlą. Atidumas kūriniui, pagarba kūriniui – imanentinės analizės esmė. Ji neišnyksta, o įsilieja į griežtus metodus, tyrimo aspektus kaip tyrėjo santykio su kūriniu jautrioji dalis. Tas įsiklausymas į kūrinio „kalbėjimą“ yra toks pats kaip ir dviejų žmonių pokalbis, kai ne tiek pats kalbi, kiek leidi kitam atsiverti, „pasirodyti“; bandai užčiuopti svarbiausius „sakymo“ būdus, atidžiai, dėmesingai klausyti.

– Reikšmingas atrodo Pačios domėjimasis gyvenimo filosofija, gyvenimo filosofijos ir literatūros santykių problematika. Ar gyvenimo filosofija dar gali būti aktuali lietuvių literatūrologijai, ar gali padėti „atrakinti“ idėjas, problemas lietuvių rašytojų kūryboje?

– Gyvenimo filosofija domėjausi turėdama viltį pati sau išsiryškinti mūsuose tik punktyriškai aptartą reiškinį, norėjau jį susieti su literatūros srovėmis – jugendu (impresionizmu, simbolizmu ir kt.), parodyti jį kaip palietusį lietuvių literatūrą. Juk mūsų kultūra negalėjo to išvengti, nejausti to lauko. Svajojau ir apie platesnę gyvenimo filosofijos sklaidos mūsų kultūroje studiją. Dėl tyrinėjimo aktualumo dabartiniu metu – abejoju. Tam reikėtų naujo požiūrio, kitų prieigų. Gyvenimo filosofija kaip tokia XX amžiaus tėkmėje „išsiskaidė“ į sociokultūrinius tyrimus, kultūrinę antropologiją ir t. t.; gana greitai gravitavo link egzistencializmo. Tyrinėjimai (ir atradimai) dabar sutelkti būtent šiuose taškuose. Bet ir vieni, ir kiti konceptai vis tiek lieka svarbūs galvojant apie giliausią gyvenimo šerdį.

– Esi turbūt išsamiausiai aptarusi katastrofizmo sampratą lietuvių literatūroje nacių okupacijos metais. Ir kartu daugiausia tyrusi katastrofizmą sovietinės okupacijos laikotarpiu, kai vyko partizaninis pasipriešinimas. Kodėl tie laikotarpiai netiriami kartu kaip bendras okupacijų katastrofizmas? Kodėl partizanų (pavyzdžiui, Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno, Benedikto Labėno, Dianos Glemžaitės) vardai tik paminimi šiuolaikiniuose sovietmečio lietuvių literatūros tyrinėjimuose?

– Hm, labai įdomią mintį iškėlei, Gediminai. Paskirų tyrimų yra, bet trūksta konceptualaus žvilgsnio, kuris susietų istoriškai skirtingus, o ir meniniu požiūriu netolygius reiškinius. Visų pirma veikia skirtingi kontekstai: nacmečiu katastrofizmo refleksija vyksta filosofų ir jaunų, pajėgių studentų rašytojų rate, knygų ir aktualios filosofinės minties lauke. Kitaip yra sovietinės okupacijos pradžioje: netenkame filosofinės minties – jos vietą užima stalininė politinė propaganda, o rašantieji partizanai atsiduria nebe bibliotekoje, o bunkeriuose, lietuje ir šaltyje. Dauguma jų – ne humanitarai (buhalteriai, tarnautojai, mokytojai ir mokiniai). Jų kūryboje pagrindinis gyvenimo / asmens laikysenos klausimas keliamas ne tiek filosofiniu, kiek patirtiniu lygmeniu ir pasislenka link gyvybės aukojimo / asmens likimo, atminimo klausimo. Partizanų kūrybos kontekstiniais šaltiniais tampa ne tiek filosofinė mintis, kiek žodžiu sklindanti kūryba (daina, neoromantinė poezija). Partizanų poezijoje katastrofizmas reiškiasi kitais nei nacmečio laiko pavidalais. Partizanų kūryba, negausi, įvairaus lygio, mažai skaitoma ir tiriama, todėl ją tinkamai integruoti į katastrofizmo kontekstus reikia įdirbio. Į katastrofizmo lauką, kaip trečia dalis, įrašytina Balio Sruogos knyga „Dievų miškas“, dar kitaip parodanti ir apmąstanti patirtą katastrofą.

– Partizanų kūryboje plačiausiai atskleidei religijos reikšmę pasipriešinimo kovai. Kokias krikščioniško tikėjimo nuostatas, egzistencializmo filosofijos idėjas lietuvių literatūroje iškeltumei dabartinei kartai Rusijos grėsmės akivaizdoje?

– Tas pačias, tuomet kilusias ir formuluotas iš asmeninės individo karo patirties ir iš filosofijos tekstų, apimančių nuo Søreno Kierkegaard’o iki pokarinio egzistencializmo: nelygstamą gyvenimo vertę, asmens sąmoningumą, atsakomybę už savo pasirinkimus, apsisprendimus. Man atrodo, kad dabar tokio idėjų tankio nėra, tokios asmens laikysenų ir filosofijos tekstų sąšaukos nėra arba jie neskamba taip visuotinai, kaip imperatyvas pačiam sau – kiekvienam. Dabar labiau veikia žmogiškos atjautos gestai (ukrainiečių poezijos vertimai ir kt., reportažai) ir konkrečios pagalbos akcijos; o vienijančio diskurso pasigendu.

– Kokios vertybės Pačiai yra svarbios skaitant rašytojų kūrinius? Ar jos lemia perskaitymo, interpretacijos pobūdį? Ką galvoji kaip „Išliekančios lyrikos“ autorė apie mūsų išlikimo perspektyvas, kai kyla egzistencinis pavojus pasauliui ir žmogui?

– Kūrinyje – kaip spindulio, kaip šaltinio, kaip gilios žaizdos – ieškau metafizinių dalykų, sakomos ir iki galo neišsakomos gyvenimo paslapties, vos pravertos, todėl ir traukiančios. Esu įsitikinusi, kad mūsų pačių dvasios vertybės didžiausia dalimi lemia ir kūrinio perskaitymo galimybes.

Dabarties grėsmių akivaizdoje jaučiuosi nerami; pasakysiu Brazdžionio ištarme: „Prieš artėjantį ir juodą debesį regiu, / Priešais dangų, plieskiantį ugnim, / Aš regiu balandį baltą ir verkiu, – / Ir pasaulis visas verkia su manim“ („Balto balandžio mįslė“). Galvoju, kad mums vidinio stiprumo reikia daug daugiau, nei atrodo, kad dabar jo turime. Reikia apsisprendimų, reikia susitelkimo ir veiksmų. Nežinodama, ko imtis, nuėjau į Raudonojo Kryžiaus organizuojamus pirmosios pagalbos kursus – jie pasirodė labai kokybiški, naudingi. Dabar bent jau žinau, ką galėčiau veikti nelaimių atveju. Bet norėčiau daugiau – žinoti, kur konkrečiai mano veiksmo vieta.

– Apie kokius rašytojus, temas, idėjas dar planuotumei / norėtumei parašyti?

– Bijau prasitarti, pa(si)žadėti, netgi svajoti. Yra užmestų darbų, norėčiau sugrįžti prie jų, bet jau žinau, kad vargu ar begrįšiu. Tam reikia impulso, daug skaitymo ir gilinimosi, rašymo transo ir – ištvermės bei laiko perspektyvos. Galbūt tą pakeliui jau išbarsčiau. O labiausiai esu tebenežinanti, kaip gyventi.

 

Advento didžiojo virsmo išvakarėse ir gražios sukakties proga džiaugiamės Tavo, Rita, gebėjimu jausti pamatinį literatūros ir gyvenimo ryšį, liudyti ramias ir tvirtas būties formas, skleisti viltingą kūrimo šviesą. Ir toliau dalinkis tuo, kas pasakoma žodžiais, ir tuo, kas jais nepasakoma – bet yra ir išlieka.

Ad multos annos, išliekančių prasmių pašauktine!

 

Parengė Gediminas Mikelaitis ir Marijus Šidlauskas