Puccini operų triptikas
Šiais metais muzikos pasauliui minint garsiojo italų kompozitoriaus Giacomo Puccini 100-ąsias mirties metines Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pakvietė į operų triptiko premjerą.
Tris vienaveiksmes operas – „Skraistė“, „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“ – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukūrė amerikiečių ir lietuvių menininkai: italų kilmės amerikiečių režisierius Michaelas Capasso, savo operų, spektaklių, vaidybinių muzikinių filmų režisūra garsėjantis ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje, patyręs scenografas Johnas Farrellas, žinomas dėl klasikinių ir novatoriškų teatro, kino bei televizijos darbų, kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė, kuri įkvėpimo sėmėsi Italijoje ir kruopščiai atkūrė Puccini operose vaizduojamą laikmetį ir pirmojo triptiko pastatymo 1918 m. kostiumus. Premjeriniams spektakliams dirigavo LNOBT muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, dalyvavo didelis būrys užsienio ir Lietuvos solistų ir solisčių.
Operos, kurių premjeros įvyko 1918 m. Niujorko „Metropolitan Opera“, yra skirtingų dramaturginių žanrų: kriminalinė istorija, melodrama ir komiška opera. Šios Puccini operos ne kartą statytos atskirai ir kartu su kitomis vienaveiksmėmis operomis. Todėl pagrįstai kyla klausimas – kas gi jas sieja? Tai – meilės ir mirties temos, kurios čia analizuojamos įvairiais aspektais: meilė gali būti nuodėminga, skaisti, savanaudiška, o mirtis – tragiška, sudvasinta ar netgi juokinga.
Lietuvoje šis operų triptikas buvo pastatytas vienintelį kartą – 1933 m. Valstybės teatre (dirigavo Juozas Tallat-Kelpša, režisavo Petras Oleka). Džordžetos vaidmenį „Skraistėje“ atliko garsioji Veronika Podėnaitė.
Manoma, kad šiuo triptiku Puccini stengėsi atsiriboti nuo pasenusiu laikyto itališkojo operos stiliaus ir įkvėpimo sėmėsi iš tuo metu plintančių modernistinių muzikos tendencijų. Kompozitorius laikomas žymiausiu italų verizmo atstovu. Italų verizmą ir humorą, nežinant kultūrinio konteksto, kartais būna sunku suprasti. Bet nereikia pamiršti, kad operų triptikas buvo kuriamas tuo metu, kai Europoje ėjo į pabaigą Pirmasis pasaulinis karas. Iš užuominų galima spėti, kad šias operas Puccini skyrė savo tėvui Michelei (toks ir vienas iš paties kompozitoriaus vardų), seseriai – vienuolei, mirusiai per 1918 m. gripo epidemiją, ir… Dantei bei jo „Dieviškajai komedijai“. Operose jaučiama krikščioniškosios kultūros, italų šeimos tradicijos, senosios literatūros, modernizmo ir nemenka to meto nebyliojo kino įtaka.
„Skraistėje“, kuriai libretą sukūrė Giuseppė Adami, vaizduojamas XX a. pradžios Paryžiaus priemiesčio darbininkų gyvenimas. To meto Paryžiuje klestėjo marionečių teatras „Grand-Guignol“, kuriame tą patį vakarą būdavo rodomi keli skirtingi vaidinimai. Pasak amerikiečių muzikologo Andrew Daviso, triptikas, o ypač – „Skraistė“, yra grand guignol žanro įkūnijimas operoje.
Operos veiksmas vyksta viename iš Paryžiaus industrinių rajonų. Natūralistinės dekoracijos – čia ir barža, skendinti žalsvame nuo maurų Senos „vandenyje“, ir pramoniniai pastatai su kaminais, ir veikiantys uosto keltuvai, ir laiptai su balkonu – kelia nykų įspūdį, o pačių personažų, įspraustų į siaurą Senos krantinę, mizanscenos nuobodžios ir „suveltos“. Nors Džordžeta dainuoja apie besileidžiančią apelsininę saulę, džiugios nuotaikos jai tai nekelia. Tokioje aplinkoje, nepaisant visų solistų pastangų, niekaip neįmanoma patikėti Mikelės (Andrei Bondarenko), Džordžetos (Kelly Glyptis) ir Luidžio (Gregory Turay) meilės trikampiu. O Džordžetos ir Luidžio aistra dirbtinė ir vangi, nors Džordžeta ir „remiama prie sienos“. Tiesa, režisierius šioje Puccini operoje bando aktualizuoti socialines problemas: sunkų uosto krovikų darbą, alkoholizmą, „nelaimingą šeimą“ (Džordžeta yra praradusi kūdikį), kaip alternatyvą pateikdamas laimingos, gerai sutariančios Kurmio (Raimundas Juzuitis) ir jo „spalvingos žmonos“ Žebenkšties (Lisa Chavez) šeimos gyvenimą. Tačiau šie charakteriai nėra patrauklūs ir neįtikina žiūrovo, kad jų gyvenimas yra įdomus, – toks, apie kurį svajoja visi pagrindiniai šios operos personažai: Luidžis – apie išvykimą į Ruaną, Džordžeta – apie namelį užmiestyje, o Mikelė apie ankstesnę darnią šeimą. Nuobodų veiksmą kiek pagyvina baltais elegantiškais kostiumais vilkinčių Dainų pardavėjo (Rafailas Karpis) ir įsimylėjėlių (Edmundas Seilius ir Monika Pleškytė) pasirodymas balkone. Čia jie tarsi pratęsia Puccini „Bohemą“, pranešdami, kad atėjo pavasaris, o Mimi jau prieš kelias savaites numirė… Dainelė skamba tragikomiškai, o patys personažai tarytum perspėja apie tragišką operos baigtį.
Žiūrovui belieka nagrinėti scenografijos detales ir žavėtis jos konstrukcijomis, belaukiant, kol „mergaitė su degtukais“ – Džordžeta įžiebs tikros aistros ugnį. Bet nieko panašaus neįvyksta. Varžovų – Mikelės ir Luidžio – „dvikova“ banali, o emocijų skalė, kaip ir Džordžetos, ribota. Veikėjų išgyvenimai nepasiekia dvasinių aukštumų.
Operoje „Sesuo Andželika“ vaizduojamas XVII a. antros pusės moterų vienuolynas, o siužetui panaudoti senieji italų ir prancūzų literatūros pasakojimai, dažnai vaizduojantys šventųjų ir kankinių gyvenimus.
Žiūrovui atsiveria seno gotikinio vienuolyno kiemas su vienuolių prižiūrimais augalais ir tikru fontanu centre. Vienuolės gieda „Ave Maria“ neseniai jas palikusios sesers garbei. Čia, kaip ir „Skraistėje“, užsimenama apie metų laiką – pavasarį ir saulę. Saulė apšviečia fontaną (šviesų dailininkas Levas Kleinas) ir, pasak sesers Andželikos (Gabrielė Bukinė), vandenį paverčia auksu. Vienuolės atlieka kasdienes savo pareigas, įprastas vienuolyne. Dievo meilė ir mirtis, kaip priimta baroko kultūroje, čia visuomet greta. Sesuo Andželika, kažkada priklausiusi aukštuomenei, bet po nesantuokinio kūdikio gimimo uždaryta į vienuolyną, apie savo šeimą nieko nėra girdėjusi jau septynerius metus. Ji prižiūri sodą, augina vaistinius augalus, gydo ligonius ir yra susitaikiusi su savo likimu. Ekstremalių, išradingų režisūrinių sprendimų čia nėra, mizanscenos statiškos, o solistės tradiciniais vienuolių kostiumais dažniausiai išrikiuotos pusračiu. Jos kartais atrodo sumišusios, pasimetusios ir nelabai žinančios, ką joms veikti. (O gal čia premjerinių spektaklių jaudulys ir ateityje operos mizanscenos bus darnesnės ir įdomesnės?)
Ramų vienuolyno seserų gyvenimą sudrumsčia pasirodžiusi Kunigaikštienė (Lisa Chavez) – aukštuomenės dama įspūdingu ir prabangiu kostiumu. Ji neįgaliojo vežimėlyje. Čia, kaip ir „Džanyje Skikyje“, sprendžiamos turto paveldėjimo problemos. Teta Kunigaikštienė pareiškia, kad po tėvų mirties Andželika ir jos sesuo yra Kunigaikštienės globotinės ir kad seseriai ruošiantis ištekėti Andželika atsisakytų savo turto dalies sesers naudai. Negana to, iš Kunigaikštienės Andželika sužino apie savo sūnelio, kurį taip troško pamatyti, mirtį. Visiškai sugniuždyta, ji pasirašo dokumentą. Kunigaikštienė išvyksta. Andželika ryžtasi savižudybei, bet suvokia, kad tai mirtina nuodėmė, ir meldžia Dievo atleidimo.
Nuostabios harmonijos, šviesi, skaidri Puccini muzika padiktavo režisieriui Michaelui Capasso netradicinį šios operos finalą: iš dangaus nužengia švytinti Švenčiausioji Mergelė Marija ir grąžina Andželikai sūnelį.
„Džanis Skikis“ – bene dažniausiai atskirai statoma triptiko opera (libretas, kaip ir „Sesers Andželikos“, – Giovacchino Forzano). Čia vaizduojama XIII a. Florencija. Libreto autorius idėjų sėmėsi iš Dantės „Pragaro“ XXX giesmės, kur aštuntajame pragaro rate Džanis Skikis diskutuoja su Buozu Donačiu, o kitame epizode florentiečiai klausia, kas ir vėl numirė Florencijoje, suklastojęs testamentą, ir yra laukiamas Pragare… Iš istorinių šaltinių žinoma, kad Dantės žmona Gemma buvo iš Donačių giminės. Nors operos siužetas yra klasikinis ir kupinas komiškų situacijų ir socialinės satyros, muzikoje vyrauja XX a. pradžios disonansiniai (nuo komizmo iki tragizmo) pasažai, disonansinis modernumas, kai kur (įsimylėjėlių scenose) įterpiant romantinio stiliaus arijas.
LNOBT pastatyme šios operos veiksmas nukeliamas į Renesanso epochą. Didelė menė apstatyta renesanso baldais, o pro didelį langą su balkonu matosi Florencijos vaizdas. Solistai aprengti spalvingais, epochą atspindinčiais aukštuomenės kostiumais, kurių smulkiausioms detalėms sukurti nepagailėta nei laiko, nei kruopštaus siuvėjų darbo. Šioje triptiko operoje gausu ir režisūrinių sprendimų: bufonados, cirko ir commedia dell’arte elementų. O puiki solistų vaidyba ir plastika neleidžia žiūrovui nuobodžiauti.
Mirus turtuoliui Buozui Donačiui, giminaičių situacija kebli – savo turtus velionis paliko bažnyčiai. Apie velionio pagerbimą niekas net negalvoja, – jo kūnas yra tik kliūtis giminaičiams siekiant plėšrių ir egoistiškų tikslų. Įsiutusiai ir nusivylusiai šeimai pagelbėti gali tik apsukruolis Džanis Skikis (Andrei Bondarenko), netrukus pasirodantis su savo dukra Laureta (Monika Pleškytė). Laureta įsimylėjusi Donačių giminės atstovą – jaunąjį Rinučį (Oreste Cosimo) ir siekia už jo ištekėti. Bet tėvas pareiškia, kad jam neturtingi giminės nereikalingi. Garsiąja arija „O mio babbino caro“ Laureta tiesiog šantažuoja tėvą ir priverčia jį ieškoti išeities iš susiklosčiusios situacijos. Džanis Skikis ryžtasi apgauti ir Daktarą Spineločį, ir Notarą, apsimesdamas mirštančiu Donačiu ir padiktuodamas suklastotą testamentą, pagal kurį visas Donačio turtas Florencijoje atitenka jam – Džaniui Skikiui. Apgautieji giminaičiai išvejami, įsimylėjėliai Laureta ir Rinučis triumfuoja, o gyvenimas tęsiasi.
Belieka pridurti, kad, nepaisant dramaturginių, stiliaus ir režisūros skirtumų, Puccini triptikas, Capasso pastatytas LNOBT, yra etaloninės operos pavyzdys ir tikriausiai gyvuos ilgus metus.
