Pasaulių pabaigos pastorius

 

Literatūros kritikės, seniausio suomių literatūrinio žurnalo „Nuori voima“ vyr. redaktorės Johannos Osváth tekstas Maailmojen lopun pastori apie bene žymiausią šiuolaikinį vengrų rašytoją László Krasznahorkai (g. 1954) suomių internetinio kultūros žurnalo „LongPlay“ svetainėje paskelbtas šių metų rugpjūtį.

 

Berlyno Frydrichštrasėje verda gyvenimas. Praeiviai, dviratininkai ir automobilininkai skuba savais reikalais, triukšmauja ir skimbčioja skambučiais. Neatrodo, kad kam nors rūpėtų pasaulio pabaiga. Gatvės klegesys skverbiasi į šviesią salę trečiame pastato aukšte, tačiau neužgožia kito, daug tylesnio balso – pamokslaujančio pasaulio pabaigos pastoriaus.

„Visus iki vieno, deja, palies šios civilizacijos griūtis. Kai Romos imperija žlugo, barbarai toliau sau klestėjo. Tačiau šių dienų civilizacija – globali. Ir jos laukia neišvengiama prapultis.“

Pamokslininko soste – „Artek“ dizaino krėsle – įsitaisęs rašytojas László Krasznahorkai. Savo kūryboje jis mėgsta vaizduoti įvairias pabaigas: ar tai būtų asmeninė, kolektyvinė, ar absoliuti Paskutinio teismo diena. Daugelyje Krasznahorkai knygų bandoma išvengti arba siekti žlugimo.

Tai ne bažnyčia, o Suomijos ir Vokietijos institutas Berlyne. Vengrų rašytojas Krasznahorkai didžiąją gyvenimo dalį gyvena šiame mieste, kuris tebėra viena iš trijų jo buveinių. Pasaulinio garso kūrėjas pastaruoju metu retokai dalija interviu, tad pačioje mūsų susitikimo pradžioje smalsauju, kas leido jam padaryti išimtį mano kvietimui. „Nežinau, kažkokia nuojauta. Tiesiog norėjosi. Ir dėl to, kad neatstovaujate jokiai didžiulei, pasaulinio masto žiniasklaidai.“ Vienas į kitą kreipiamės Jūs, nes kalbame vengrų kalba, kuri man yra antroji gimtoji. Mums skirta pusantros valandos, pokalbis užtrunka visas dvi.

Labiausiai Krasznahorkai žinomas iš 1985 m. pasirodžiusio debiutinio romano „Šėtoniškas tango“. Rašytojui tuo metu buvo 31-i, tačiau pasaulinės šlovės jis sulaukė tik šiame amžiuje. Iš Krasznahorkai knygų į suomių kalbą kol kas išverstos dvi: „Šėtoniškas tango“ [liet. 2019] ir „Priešinimosi melancholija“ [1989; liet. 2016, abiejų vert. – V. Agurkis].

Rašytojo apdovanojimų sąrašas – įspūdingas. Didžiausias jų – 2015 m. Tarptautinė Bookerio premija, kurią Krasznahorkai pelnė kartu su vertėjais Ottilie Mulzet ir George’u Szirtesu už knygą „Seiobo nužengė į Žemę“ [Seiobo járt odalent, 2008; angl. Seiobo There Below]. Po ketverių metų Krasznahorkai skirta amerikiečių Nacionalinė knygos premija. Šio vengro vardas kone kasmet minimas ir tarp galimų Nobelio laureatų.

Krasznahorkai teigia savo populiarumo niekada nesupratęs. Šlovę laiko nesusipratimu. „Pripažinimas man reiškia nesėkmę.“ Krasznahorkai prisipažįsta norėjęs ir tebenorintis parašyti vieną gerą, tobulą knygą. „Nė viena mano knyga tokia nėra. Paprastai bandau įtikinti žmones, kad mano knygų skaityti neverta. Visi galvoja, jog sakau tą dėl to, kad iš tikrųjų paskatinčiau jas skaityti, tačiau tai netiesa. Tikrai netrokštu, kad mano knygos būtų skaitomos. Gal vieną dieną man pavyks pasiekti šį tikslą.“

Krasznahorkai nė neketino tapti rašytoju. Jis gimė 1954 m. vidurinės klasės šeimoje Vengrijos Diulos mieste ir subrendo komunistinėje santvarkoje. Jaunystėje studijavo muziką ir svajojo tapti profesionaliu muzikantu. Kūrė muzikines kompozicijas ir kaip pianistas pasirodydavo „mylimiausiame gimtojo miesto ansamblyje“, kuris dukart per savaitę grojo bliuzo ir džiazo klasikus. Skaitymas buvo kasdienis užsiėmimas. Rašytojas pasiūlo įsivaizduoti tokį patį pasaulį kaip šis, tik vietoj telefonų visų rankose – po knygą. „Vienoje kišenėje nešiojausi Kerouaco „Kelyje“, kuri man atstojo Bibliją. Kitoje kišenėje – Dantės „Dieviškąją komediją“, – nusijuokia Krasznahorkai.

Komunistinėje Vengrijoje visi buvo įkinkyti į darbą. Krasznahorkai tai buvo galimybė pamatyti visą šalį. Jis norėjo pagyventi tarp darbininkų ir valstiečių. „Komunistinė ideologija skelbė, kad darbininkai stovi visuomenės viršūnėje, tačiau tuo pat metu žemino juos ir nutrenkė į tos pačios visuomenės dugną. Tad daug mieliau norėjau būti tarp jų, nei sėdėti elegantiškose kavinėse ir postringauti apie literatūrą.“ Pirmą kartą į užsienį Krasznahorkai išvyko eidamas ketvirtą dešimtį. Jis keliavo į Berlyną.

Naktinio sargo darbas (kuris, anot Krasznahorkai, buvo nuostabiausias jo gyvenimo užsiėmimas) viename Vengrijos kolūkyje itin giliai įstrigo į atmintį. Po nuostabios tarp trijų šimtų karvių praleistos nakties, kai po gyvulių kanopomis šiugždėjo šienas, o karvių kvapas kone įgijo garso sunkį, užgimė „Šėtoniško tango“ idėja.

„Vieną rytą jau ketinau eiti miegot, bet manęs paprašė dar pasilikti, nes netrukus turėjo pasirodyti paršų kastruotojas. Nuo mirties baimės žviegiančius gyvulius reikėjo išvaryti į kiemą, kur atvyko žmogus, neištaręs beveik nė žodžio. Jis buvo aukštas, apsivilkęs kariška miline, atrodė, lyg būtų atsibastęs iš kito pasaulio galo ir kelionės metu nevalgęs ničnieko. Jam įpylė palinkos taurelę, jis išgėrė nieko netardamas. Išlenkė ir antrą. Tada žmogus atsiklaupė ant žemės, iš kišenės išsitraukė akivaizdžiai didžiausią savo turtą – į skudurą suvyniotą skalpelį. Man įsakė laikyti paršo kojas, ūkio prižiūrėtojas laikė už kitų, o tas žmogus per vidurį ėmė pjauti. Tada naujas paršas, po jo kitas… Buvo taip skaudu žiūrėti į gyvulių kančią, kad neištvėręs pakėliau žvilgsnį link stogų, virš kurių kaip tik ėmė kilti saulė. Tačiau ši saulė buvo rudos spalvos! Grįžau į savo kambarį nuo šios patirties sunkia širdimi. Ir nusprendžiau parašyti knygą.“

Vėliau „Šėtoniškame tango“ atsirado epizodas: „Irimijas nuo sunkių kaip švinas batų nusigrando purvą… atsikrenkščia… atsargiai spaudžia durų rankeną… ir vėl pila lietus, rytuose dangus švinta žaibiškai – atminties greitumu, raudonis su apyaušrio mėlyne gulasi ant siūbuojančio horizonto, kyla ir saulė – taip varganai, kad net gerklę gniaužia: nelyginant elgeta, kas rytą besikabarojantis prie atkampių šventovės laiptų [...].“¹

Knyga kaipmat tapo hitu visoje Vengrijoje ir už jos ribų. Krasznahorkai teigia vengęs populiarumo, tad tiesiogine šio žodžio prasme pasislėpė kalnuose. Rašytojas prisimena tapęs apkalbų objektu: daugelis manė, kad jo vardas yra kokio nors žinomo rašytojo slapyvardis. Transilvanijos vengrai buvo įsitikinę, kad knygos autorius privalo būti iš šio regiono, nes joks pašalietis nebūtų galėjęs taip giliai išmanyti jų realybės. Kaip kūrinį apskritai praleido komunistinė cenzūra, iki šiol paslaptis. „Buvo cenzūruojamos daug nekaltesnės knygos.“

Septynias su puse valandos trunkanti 1994 m. Bélos Tarro kultinė „Šėtoniško tango“ ekranizacija, kurią kuriant aktyviai dalyvavo pats Krasznahorkai, prisidėjo prie dar didesnio rašytojo populiarumo. Tarras perskaitė „Šėtonišką tango“ ir užsidegė sukurti filmą, tačiau Krasznahorkai daug sykių išvarė jį lauk, nes nemėgo kino režisierių. „Galiausiai pasakiau jam: tebūnie, jei tai gyvybės ir mirties klausimas.“

Krasznahorkai teigia, kad su Tarru dėl visko sprendė drauge. „Nurodžiau Bélai, kad jis privalo suprasti – epikos jokiu būdu negalima paversti drama, svarbu atrasti esmę, kuri taptų filmo ašimi. Jis suprato mano mintį. Su niekuo kitu filmų daugiau nesu kūręs.“

Rašant filmo scenarijų Krasznahorkai teko grįžti prie debiutinio romano. Ir jam nepatiko, ką perskaitė. Rašytojo nuomone, knyga buvo „pilna klaidų“. Tad jis sumanė parašyti naują. 1989 m. pasirodė „Priešinimosi melancholija“. „Tačiau tas pats nutiko ir šįkart. Béla vėl pasišovė sukurti filmą, pradėjau rašyti scenarijų, klaidos vėrėsi viena po kitos, ėmiau ristis nuo kalno, o kai pasiekiau apačią, visi ėmė vadinti mane rašytoju.“

Nuo literatūrinio gyvenimo jis tebesilaiko atokiai. Nesiilgi rašytojų gretų, o mintis apie nebaigto rankraščio pasidalijimą su kitu rašytoju „kelia šiurpą“. „Rašymas yra mano privatus reikalas.“

Po „Šėtoniško tango“ Krasznahorkai parašė dar 21 knygą, filmų scenarijų, pavienių novelių ir kitų tekstų. Kūryba garsėja mamutiškais sakiniais, kurie atsispirdami nuo taško sukuria savą ritmą. Būtent teksto ritmika rūpi rašytojui. Jam svarbu, kaip tekstas skamba skaitomas balsu. Rašydamas jis iš tikrųjų neapleido muzikos, tik perkėlė ją į tekstą.

Apie rašymo procesą Krasznahorkai yra pasakojęs ankstesniuose interviu. Tekstas gimsta ir susiformuoja galvoje – dažniausiai jau 15–20 puslapių apimties, o surašytas popieriuje daugmaž yra baigtas. Rašytojas teigia rašantis nuolatos, net ir šią akimirką. Paklausiau, koks tekstas šiuo metu užgimsta jo mintyse. Krasznahorkai pamoja į man už nugaros sustatytus Elsos Salonen stiklo kūrinius, cituoja neseniai mirusio amerikiečių filosofo Danielio C. Dennetto teoriją apie gyvybės gimimą ir regi priešaky chemijos laboratoriją, kurioje visiškai atsitiktinai čia pakliuvęs žmogus tyrinėja daiktus, o jo dėmesį ypač prikausto violetinė kolba.

Krasznahorkai tikina nekuriantis istorijų, jis jose gyvena. Nuo pat vaikystės žvelgia į vyksmus, kurių metu nutinka įvairių dalykų, tačiau už pačius įvykius jam įdomesnės aplinkybės. Veikėjai nėra jo fantazijos vaisius, jie – tikri, svarsto rašytojas ir priduria, kad jam užnugary knibžda „dešimtys milijardų veikėjų, kurie visi trokšta papasakoti savo istorijas, tačiau neranda joms žodžių“. Krasznahorkai atranda žodžius, kuriais pasakoja jų istorijas. „Taigi, nesu joks rašytojas. Esu raštininkas.“ Koks nuolankumas… „Išties, kokia prasmė tokiame amžiuje dar kurti istorijas, pokštams nebėra laiko“, – sukrizena šiais metais septyniasdešimtmetį pasitikęs rašytojas.

Krasznahorkai ankstyvojoje kūryboje pasaulio pabaigos nuojauta yra abstraktesnė, o naujausiuose kūriniuose apokalipsė jau tampa kone apčiuopiama realybe. „Pasaulis neturi išeities“, – svarsto Krasznahorkai ir ima postringauti apie išlikimo strategijas, kurios pabrėžia socialinių ryšių vaidmenį prisitaikant prie ekologinės krizės.

Susikurdamas saugią erdvę žmogus pamiršo savo vaidmenį gamtoje ir estetizavo ją pagal savo paties poreikius, svarsto Krasznahorkai. „Nėra nieko juokingesnio už Martiną Heideggerį, kuris su bičiuliais užsikeberioja į kalno viršūnę vien tam, kad pasigrožėtų nuostabiomis Bavarijos Alpėmis, pasimėgautų Dievo dovanotu vaizdu. Gamta yra mirštanti teritorija, kurioje kiekviena akimirka gyvam padarui yra išlikimo klausimas. Tai, kad laikome gamtą tiesiog gražia ir lyginame ją su rojumi, yra įmanoma tik dėl to, kad sukūrėme civilizaciją, tarnaujančią žmogaus savisaugai.“

Apokalipsė reikalauja aukų, iš kurių pirmoji – kultūra. Naujausiose knygose, be kitų temų, Krasznahorkai tyrinėja radikalių dešiniųjų jėgų iškilimą, o šiemet sausį išėjusio romano „Bandutė dingo“ (Zsömle odavan)² tema yra vengriškas stipraus lyderio ilgesys. Apie gimtosios šalies politinę situaciją Krasznahorkai mieliau patylėtų, tačiau pripažįsta, kad žmonės tapo nepataisomai buki. Kas žino, gal dėl to paties savisaugos instinkto? „Vengrijos situacija eilinį kartą primena, kad žmonės nesiilgi pranašų. Jie parklumpa tik prieš netikrus pranašus.“

Menui sekasi ne ką geriau. Vaizduojamąjį meną taip neigiamai paveikė pinigai, kad Krasznahorkai stengiasi apie tai negalvoti, o literatūra, jo nuomone, nieko nebedomina. Žmonės, tiesa, tebeskaito, tačiau literatūra jų nebeveikia. XX a. meninės saviraiškos krizė, iš kurios literatūra stengėsi išsivaduoti, jau baigėsi ir niekas nebeklausia, kodėl Joyce’as parašė „Ulisą“ tokį, koks jis yra, kodėl Beckettas ar Poundas rašė taip, kaip rašė.

Liūdną metaforą pamėtėja laikrodžiai, kurių nebereikia prisukinėti. „Man regis, literatūros vystymasis sustojo, – apibendrina Krasznahorkai. – Grįžome prie nykaus realizmo laikų, o esminiai klausimai išnyko. Tai grynai eskapistinė padėtis. Nesuprantu, kodėl šiais laikais geriausiais laikomi pasaulinio garso romanistai tyčia save apakina, nors iš tikrųjų nėra akli… Gal jie bijo?“

Ir poezija, anot Krasznahorkai, prarado savo jėgą, kraftą.

Jei likimas bus palankus, suomiškai toliau skaitysime Bookeriu premijuotąją knygą „Seiobo nužengė į Žemę“, prie kurios jau pluša vertėja Minnamari Sinisalo. Šiame novelių romane nagrinėjamas meno ir šventumo ryšys Vakarų ir Rytų meno tradicijose. Kiekvienoje novelėje pasitelkiamas vienas meno kūrinys, kūrėjas ar meno rūšis, pavyzdžiui, Botticelli, Alhambra, rumunų menininkas Ionas Grigorescu³, japonų no teatras, baroko muzika, peizažų tapyba. Vienos novelės veiksmas vyksta ant Atėnų akropolio kalvos. Šis statinys laikomas klasikinio periodo Atėnų architektūros ir meno viršūne. Krasznahorkai pasakoja pirmąsyk išvydęs akropolį per didžiausią vidurdienio kaitrą. Saulė plieskė taip akinamai, kad jis buvo priverstas užmerkti ašarojančias akis. Tačiau užsimerkęs jis nebegalėjo matyti akropolio. Novelėje Krasznahorkai rašo: „…jis dar pagalvojo: galbūt reikėtų apsiverkti, kad yra čia, bet vis dėlto nėra čia, apsiverkti, nes išsipildė jo svajonė ir vis dėlto neišsipildė…“¹⁴

Šią novelę pati suprantu kaip aliuziją į aukštąjį meną. Kūryba apima lygmenį, kurį meno suvokėjui, žmogui, yra sunku perprasti ar įžodinti. Atsakymas slypi mums prieš akis, tačiau niekada negalime iš tikrųjų jo užčiuopti. Krasznahorkai pritaria mano minčiai, tačiau savo teoriją jis išplėtojo gerokai labiau. „Menas, aukštasis menas, sukuria savą pasaulį – ne savą realybę, o pasaulį, kuriame mums nėra vietos. Egzistuoja trapi riba, kurios negalime peržengti, mat ji sutverta iš tokios medžiagos, pro kurią savo kūniškumu, dvasingumu, jausmingumu negalime prasiskverbti. Tačiau meno pasaulis egzistuoja. Ir jis yra labai arti šventumo. Meno link neveda joks kelias. Galiu klausytis „Pasijos pagal Matą“, bet negaliu su ja susilieti. Japonų no teatre riba tarp mūsų ir meno pasaulio yra drugio sparnelio plonumo, tačiau ir ši siena neįveikiama. Kai menas įgyja tobulą išraišką piešinio, paveikslo, skulptūros, muzikos ar no teatro pavidalu, jis suteikia ir seną, ir šiuolaikinę reikšmę tam, ką vadiname šventu – šventu ne religine prasme.“ Toks aukštasis menas, anot Krasznahorkai, pasitaiko „itin itin itin retai“, tačiau suteikia jam vilties.

Ar menas ir jo kuriamas pasaulis yra ta tarpuvartė, kurioje susitinka žmogiška ir svetima jėga? Šią mintį Krasznahorkai tuoj pat atmeta. „Nėra jokio svetimo, – nesudvejojęs atsako jis. – Tėra viena realybė, tačiau aš neturiu nė menkiausio supratimo, kokia ji.“

Dėl vieno dalyko jis vis dėlto tikras. „Ši realybė iš esmės yra nepaaiškinama pati savaime, – taria Krasznahorkai, pakartoja mintį ir tęsia: – O mums neverta daryti skirties tarp scenos ir anapus scenos. Tas pats pasakytina apie pragaro, skaistyklos ir rojaus įvaizdžius. Jie yra čia. Ir šią akimirką pasaulyje yra nesuskaičiuojama daugybė vietų, kurios yra pragaro šukės. Ir yra vietų, priklausančių dangaus karalystei.“

Pats Krasznahorkai rojaus nėra regėjęs, tačiau jo buvimu nė kiek neabejoja. Rojaus jis vis dėlto neieško. Nepaisant visą gyvenimą trukusių klajonių, jis nebeieško nieko. Krasznahorkai savo kūryba mažiausiai siekia vieno: atimti iš skaitytojo viltį.

„Negalėčiau tarti, kad vilties esama, tačiau negaliu nerašyti apie žmogų, kuriame rusena viltis. Vaizduoti žmoguje plazdančią viltį yra mano išeitis.“

Taigi, priežasčių vilčiai nėra, bet vilties yra.

 

www.longplay.fi

Vertė Rūta Marija Viljamaa