Kūčių vakarą, be elektros
Jeigu nebūtų užrašo kitoje šios nuotraukos pusėje, niekaip nesusigaudytum, kad matai šventą Kūčių vakarienę. Su dvylika privalomų patiekalų, žvakėmis, atversta Evangelijų knyga ir taip toliau. Pasididinęs vaizdą tyrinėju valgius ant stalo. Trys, keturi, penki. Šeštas dar būtų puskepalis duonos, bet prisiminiau, kad duona tą vakarą nesiskaito. Kas čia juoduoja lėkštėse ir bus valgoma, nenustatysi. Žuvies galėjo būti, nes tie žmonės, šeima, gyvena ant ežero kranto. Dešinėje stalo pusėje šventinė staltiesė iškilusi, nelygi. Ten apačioje pakreikta šieno. Dar viena tradicija. Tą nelygumą pažįstu, taip per kalėdines mišias atrodo ir mūsų bažnyčios altorius. Bučiuoti jį tada labai malonu, kvepia. Nuotraukoje didelė vyro ranka atsargiai laiko baltą plotkelę, kalėdaitį. Šeimos galva ima jį pirmas ir duoda atsilaužti kitiems. Sveikas, Jėzau gimusis. Sveiki sulaukę Šventų Kalėdų.
Viskas vyksta toli nuo Vilniaus, Eglinių kaime Rimšės parapijoje. Medinė bažnyčia už dviejų kilometrų. Iš ten motina turėjo parsinešti klebono pašventintų plotkelių, drebėdama, kad tik nesulaužytų. Tamsūs pokario metai. Kraštas biednas. Kaime tada dar buvo apie trisdešimt trobų ir per šimtą gyventojų. Mūsų laikais, prieš porą metų, buvo užregistruoti septyni. Bet kaimas neišnyks, čia pat Ilgių ežeras, netoliese – keli kiti, rekreacinė vieta, Rimšės miestelis vis dar su pagrindine mokykla ir paštu, net biblioteka. Prisimenu, kad vietiniai žmonės kirčiuoja Rimšė̃, ketvirtąja kirčiuote. Kitados su parapijos jaunimu keliavome po apylinkes dviračiais, paežerėje kūrėme laužą, nakvojome. Tarybiniais laikais pažinojau ir kleboną, buvo pasikvietęs į Švč. Trejybės atlaidus. Kažin kur šalimais ir poeto Liudviko Jakimavičiaus sodyba. Išbūdavo jis ten mėnesiais, pasikalbėdavo su bitėmis. Parsiveždavo naujų eilėraščių.
Prieš karą vietovė du dešimtmečius priklausė Lenkijai. Kaimas vadinosi Janułańce, Janulėnai. 1939 metų rugsėjį rusams užgrobus rytines lenkų žemes, tas pakraštys su Ignalina ir Švenčionimis buvo atitekęs Baltarusijai. Paskui teritorija geraširdiškai prijungta prie tarybų Lietuvos. Daug prisikentėjęs kraštas. Valstybinė siena dabar visai netoli. Kitapus Vydžiai, Apsas, Breslauja – garsios istorinės vietos.
Žinau, kad mergina, sėdinti Kūčių stalo gale, yra vardu Uršulė. Kiti du, nuleidę akis, gal besimeldžiantys, – jos tėvas ir motina. Uršulė panaši į tėvą. Metų jai nedaug, panelė. Atrodo šiek tiek nesava. Gal buvo komjaunuolė? Pasipuošusi išaugtine palaidine. Kitos, tinkamos tokiai didelei šventei, nė neturėjo. Tėvų drabužiai prastesni, kasdienės anų laikų šimtasiūlės, fufaikos. Nežinia, ar yra šeimoje daugiau vaikų. Gal išsivažinėję kas kur. Arba miške. Bet fotografuoti turėjo vienas iš namiškių, man kažkodėl atrodo, kad sūnus. Nuotrauka iš tiesų nuostabi. Ir apšvietimas, ir kadras, ir pagautas momentas. Niekada nesu matęs tarybiniais laikais nufotografuotos Kūčių vakarienės. Greičiausiai labai bijota. Atgimimo metais nomenklatūros atstovai minėdavo tą vakarą uždangstytus langus ir šnabždesius prie šventinio stalo su dvylika patiekalų.
Užrašą kitoje nuotraukos pusėje paliko Uršulė. Ant popieriaus lapelio ji dar atskirai aprašiusi, kaip pokario metais atrodė Eglinių kaimas. Jaunimas rinkdavęsis į gegužines, pasimeldę šokdavo. Visi kalbėjo lietuviškai. Gražios lietuviškos pavardės.
Puoliau prie tos nuotraukos internete ne tam, kad atsirastų proga pakeiksnoti, bent mintyse, išsigimusius papročius, vartotojišką visuomenę, religinį formalizmą. Aišku, krevetės ir omarai ant Kūčių stalo šiek tiek juokinga. Tada jau verčiau keptas lietuviškas paršiukas. Bet šiaip perteklius Kalėdų šventei gal ir tinka. Juk kalbame apie Dievą, kuris mums viską atidavė su kaupu ir pranoko visus lūkesčius. Biblijoje nevengiama puotauti. Mintyse man sukasi citata apie gerą širdį, atpažįstamą gerai parengtuose pokyliuose.
Ir vis tiek nuostabiausia, kad toks skurdo paveikslas buvo fotografuojamas, siekiamas sulaikyti, įamžinti. Tamsus, nenugrimuotas ir nepridengtas. Kad buvo saugomas daugybę metų. Gal net kaip didžiausio džiaugsmo, šviesos, pilnatvės prisiminimas. Su tokiais prarastos laimės paveikslais atmintyje dardėta į sibirus ir į dipukų stovyklas. Ilgėtasi, svajota, sapnuota. Labiau nei pergalių ar pertekliaus.
Žiūrėdamas dabar į tuos tris prie Kūčių vakarienės stalo, dar prisiminiau Andrejaus Rubliovo „Trejybę“. Ten irgi yra stalas. Tos pačios palinkusios galvos, žemyn nuleistos akys. Laukimas. Klaustukas. Viskas nugrimzdę į švelnią nežinią. Aureolės ir sparnai atsiras vėliau. Žvelgiant iš tolo. Atsisveikinus. Tarytum netyčia. O kol kas – tik užstalė.
Darsyk: sveiki sulaukę Šventų Kalėdų! Kai kas iš jų pasiliks amžiams. Nei žinant mums, nei labai stengiantis. Betliejaus tvartelio patamsyje, be elektros, apgraibomis.
